2015 m. vasario 21 d., šeštadienis

Mats Strandberg, Sara B. Elfgren „Ratas“


Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren
 Pasakysiu tiesiai šviesiai – iš šios knygos tikėjausi labai daug. Viskas: ir viršelis, ir anotacija, ir girdėti atsiliepimai be galo intrigavo, kėlė smalsumą bei kvepėjo gera istorija. O užvertusi paskutinį knygos puslapį likau nustebinta - kūrinys ne tik išpildė lūkesčius, bet ir juos pranoko! Galiu drąsiai teigti, jog tai viena geriausių mano skaitytų knygų, kuri paliko neišdildomą įspūdį ir ilgam įstrigo atmintyje.

 „Ratas“ yra bendras dviejų autorių - Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren – kūrinys.  Šie du talentingi žmonės pirmąkart susitiko 2008-aisiais, kai Sara dar dirbo scenarijų redaktore vienoje filmų kūrimo kompanijoje. Jiedu netruko susibičiuliauti ir praėjus metams nusprendė išbandyti savo jėgas rašant bendrą knygą. Taip po ilgo ir daug pastangų pareikalavusio darbo 2011 m. balandį buvo išleistas „Ratas“, kurį netruko pamėgti Švedijos, o vėliau ir viso pasaulio skaitytojai. Sulaukusi begalės teigiamų atsiliepimų ir nominuota literatūrinėmis premijomis, pirmoji trilogijos dalis jau išversta į 25 kalbas, o neilgai trukus didžiuosius kino ekranus turėtų pasiekti pagal ją pastatytas filmas. 

 Šio neeilinio romano veiksmas vyksta Engelsfoše, nedidukame Švedijos mieste, kur visada ramu ir nieko įdomaus nevyksta. Tačiau įprastas šešių merginų - Rebekos, Minu, Vanesos, Anos Karinos, Linėjos ir Idos – gyvenimas negrįžtamai pasikeičia, kai mokyklos tualete randamas nusižudęs bendramokslis Elijas. Tos pačios dienos naktį pateka raudoniu apsipylęs mėnulis ir nepaaiškinamos jėgos valdomas šešetukas susirenka į apleistą kultūros parką. Čia jos sužino esančios raganos, Išrinktosios, turinčios mistinių galių ir privalančios kovoti su blogiu. Nuo dabar jos privalės laikytis drauge ir toleruoti tarpusavio skirtumus, nes antraip jas ištiks kraupus Elijo likimas...

Knygos viršelis
 Realistinė istorija, pagardinta fantastiniais motyvais - taip trumpai būtų galima apibūdinti šią knygą. Joje yra gan nemažai magiškų elementų – pradedant nuo to, kad kiekvienai merginai pavaldi tam tikra – oro, vandens, žemės, metalo, ugnies arba medžio – stichija, baigiant mįslinga Ornamentų knyga, pranašystėmis ir raganų Taryba, tačiau didžiausias knygos privalumas yra tas, kad jos veiksmas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, o pagrindinės kūrinio veikėjos yra paprasčiausios paauglės. Jos kovoja su savo problemomis, kompleksais ir viduje kunkuliuojančiomis jausmų audromis, lanko mokyklą, kurpia ateities planus, linksminasi vakarėliuose, puoselėja santykius su šeimos nariais bei draugais, svajoja apie vaikinus, rūpinasi pažymiais – paprastai tariant, gyvena visiems įprastą gyvenimą. Tikrovė šiame kūrinyje nėra iškraipyta, pagražinta ar kitaip pakeista – autoriai nedangstė niūrios realybės ir nevengė paliesti jaunimui aktualių temų, tokių kaip rūkymas, savižudybės, narkotikų platinimas, alkoholio vartojimas bei daugelis kitų. Dėl to skaitant knygą yra be galo lengva susitapatinti su kūrinio veikėjais ir galiausiai juos pamilti. Prie kūrinio įtaigumo be abejonės prisideda ir puikus knygos vertimas, šauniai perteikta šiandieninė paauglių kalba, todėl nė kiek neabejoju, kad „Ratu“ patenkinti turėtų likti ir fantastinių, ir realistiškų istorijų mėgėjai.

 Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren paplušėjo iš peties ir sukūrė be galo kontrastingus, ryškius, išraiškingus, dėmesio vertus pagrindinių veikėjų charakterius. Kūrinio siužetą autoriai pasakojo net iš šešių merginų perspektyvų, tad tai skaitytojams suteikė galimybę nuodugniai susipažinti su šių personažų kasdienybe, aplinka bei gyvenimo ypatumais. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Vanesa, Minu, Linėja, Ida, Ana Karina ir Rebeka tarpusavyje neturi nieko bendra, jas sieja paauglystės laikotarpiui būdingos problemos. Kiekviena mergina susiduria su tam tikrais išbandymais – Ana Karina ilgą laiką kenčia patyčias ir visomis išgalėmis stengiasi niekam nekristi į akis, Rebeka turi valgymo sutrikimų, Vanesa gyvena su nekenčiamu patėviu ir nuolatos pykstasi su savo mama, Minu jaučia didelę simpatiją matematikos mokytojui, o Linėja turi dar rimtesnių socialinių problemų. Tiesa, dar yra Ida, tačiau apie ją knygos autoriai leido susidaryti tik gana abstrakčią nuomonę – ši mergina nuolatos kartina kitiems gyvenimus ir įterpia nuodingą trigrašį tuomet, kai to mažiausiai reikia. Tik pamėginkite įsivaizduoti, kokia drama prasideda tuomet, kai šis spalvingas šešetukas suburiamas draugėn! 

Angliškas viršelis
 Verta paminėti ir tai, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (ŽEIT) nusprendė šią knygą paženklinti įspėjamuoju užrašu, esą informacija, esanti šioje knygoje, gali daryti neigiamą poveikį asmenims iki 18 metų. Tarnybos teigimu, knygos veikėjų gyvenimo būdas, aprašomos situacijos nepilnamečiams gali būti suprantamos kaip priimtina norma ar sektinas pavyzdys. Taip, romane išties akcentuojamos sunkios gyvenimo problemos, tačiau juk su jomis susiduriame kone kiekvienas. Argi dėl to turėtume užsimerkti ir apsimesti, kad realybėje neegzistuoja patyčios ir kiti skaudūs išgyvenimai? Viliuosi, kad įspėjamasis užrašas neatbaidys Jūsų perskaityti šio nuostabaus kūrinio, juolab kad jis N–18 paženklintas tik ant leidimo lietuvių kalba.

Antrosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA

2015 m. vasario 11 d., trečiadienis

Soman Chainani „Gėrio ir blogio mokykla"

Soman Chainani

 „Gėrio ir Blogio mokykla“ – tai indų kilmės rašytojo ir režisieriaus Soman Chainani debiutas, net penkiolika savaičių karaliavęs populiariausių knygų sąraše. Tai įdomi, jaudinanti ir žaisminga istorija, kurioje autorius supynė įvairių visiems žinomų pasakų elementus bei pateikė išskirtinę, savitą jų interpretaciją. Soman Chainani kūrinys yra be galo įtaigus, iš atminties neišdildomas pasakojimas, kurį perskaitę iš naujo atrasite nepaprastą pasakų pasaulį.

 Rašytojo suaustoje istorijoje kas ketverius metus vienuolikto mėnesio vienuoliktos dienos naktį iš Gavaldeno pagrobiami du vaikai - vienas jų visada gražus ir geras, o kitas – bjaurus ir keistas. Laikui bėgant mažo kaimelio vaikai spėjo pastebėti įtartinų sutapimų. Atsivertę pasakų knygas, kurios kasmet stebuklingai atsirasdavo vietiniame knygyne, jie pastebėjo, kad iliustracijose pavaizduotų vaikų veidai atrodo keistai pažįstami. Štai vienoje jų Džekas, dingęs prieš šimtą metų, buvo nė kiek nepasenęs ir darže augino pupą, o Angus, dingęs tais pačiais metais kaip Džekas, virto strazdanotu milžinu smailiomis ausimis ir gyveno pupos viršūnėje. Ir tada kaimiečiai suprato, kur dingsta Gavaldeno vaikai - jie nusiunčiami į Gėrio ir Blogio mokyklą, kurią baigę pradeda naują gyvenimą pasakų pasaulyje... 

 Šiais metais Sofija yra užtikrinta, kad pagaliau išaušo jos lemtinga valanda – išpuikusi gražuolė manosi esanti per gera būti vidutinybe ir trokšta patekti į Gėrio mokyklą, kur pagaliau gyvens ilgai ir laimingai. Ji lygiai taip pat tiki, kad Agata, geriausia jos draugė, paklius į Blogio mokyklą – atsiskyrėlė, gyvenanti kapinėse su savo beformėmis juodomis drapanomis, atrodo gimusi būti piktadare. Išaušus vidurnakčiui Sofijos pranašystė išsipildo - milžiniškas paukštis pagriebia abi mergaites ir nuneša toli toli, kur stovi dvi aukštos pilys – viena rausvo ir žydro stiklo bokšteliais, žaižaruojanti saulėje pro rūką, kita dunksanti pajuodusi ir dantyta. O tada nutinka tai, ko nė viena mergina nesitikėjo – kaulinis paukštis Agatą numeta į Gėrio, o Sofiją – į Blogio sparną... 

Knygos viršelis
 Nuo tos akimirkos abi merginos pradeda gyvenimą naujoje vietoje ir su siaubu suvokia, kad nieku gyvu čia nepritaps. Sofija stiklinėmis kurpaitėmis ir auksinėmis garbanomis šlykštisi bjauriais ir sukrypusiais bendraklasiais, o susitaršiusi ir surūgusi Agata tarp nepriekaištingos išvaizdos princesių nori prasmegti skradžiai žemę. Jos abi įnirtingai ima ieškoti būdų, kaip galėtų ištaisyti klaidą ir apsikeisti vietomis, tačiau paaiškėja, kad Mokyklos Direktorius niekados neklysta. Taigi Sofija bando įrodyti savo gerą būdą ir trokšta užkariauti princo širdį, o Agata stengiasi jas abi sugrąžinti namo. Tuo pat metu nenumaldomai artėja baigiamieji egzaminai, nulemsiantys mokinių likimą. Kas gyvens ilgai ir laimingai, o kas susikirs ir virs krūmu ar kiaule?

  Šios knygos idėja – viena geriausių, su kuriomis man teko susidurti. Nors vaikystėje labai mėgau skaityti pasakas ir net bandžiau joms kurti naujus siužetus, man niekada į galvą nešovė mintis, kad pasakos galėtų būti... tikros. O būtent tokios jos yra Sofijos ir Agatos pasaulyje – pasakos čia ne istorijos, o tikrų žmonių gyvenimai. Pavyzdžiui, vienos iš Sofijos kambario raganaičių motina yra ragana iš „Joniuko ir Grytutės“, o geidžiamiausias princas Tedrosas yra ne kas kitas kaip karaliaus Artūro sūnus. Skaitant šią knygą negalėjau liautis stebėjusis, kiek autorius turi minčių – jų buvo tiek daug ir visos jos atrodė tokios įdomios ir negirdėtos, kad užvertus paskutinį puslapį prireikė keletos dienų atsikvošėti ir viską sudėlioti į vietas. Sunku patikėti, bet knyga persekiojo mane ir sapnuose – keletą naktų iš eilės miego karalystėje manęs laukė stebuklingasis Soman Chainani pasaulis. Manau, tai reiškia tik viena – knyga yra be galo be krašto įtaigi ir įsimenanti.

 „Gėrio ir Blogio mokykla“ tikrai turėtų patikti „Hario Poterio“ gerbėjams. Nesupraskite manęs klaidingai – šios knygos skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau ir vienoje, ir kitoje aprašomas nepaprastos mokyklos gyvenimas. Vos atvykusioms Sofijai ir Agatai įbrukami pamokų tvarkaraščiai, krūva knygų, uniforma ir pasakoma, kad jos kasdien privalo lankyti pamokas. Žinoma, jos nėra įprastos. Blogio mokykloje niekadariai mokosi bjaurinimo, pakalikų dresavimo, užkeikimų ir spąstų, niekšybių istorijos, savito talento ugdymo, o Gėrio – gražinimosi, princesės etiketo, bendravimo su gyvūnais, žygdarbių istorijos bei gerų darbų. Abi mokyklos turi ir vieną bendrą pamoką – gebėjimą išlikti pasakoje. Jos metu mokiniai paverčiami įvairiais augalais ir stengiasi apažinti, kas yra kas. O knygos pabaigoje Jūsų laukia dar didesnis saldainiukas – egzaminai Išbandymas pasaka bei Talentų cirkas. Galiu išduoti, kad nuobodu tikrai nebus!

Visos serijos dalys
 Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog pagrindinė šios knygos tema yra gėrio ir blogio samprata, iš tiesų šiame kūrinyje svarbiausia draugystė. Sofijos ir Agatos ryšys kūrinio eigoje vis stiprėjo ir paneigė stereotipą, kad nepiktybiniai santykiai tarp ilgalaimės ir niekadarės yra neįmanomi. Prie draugystės išsaugojimo ypač prisidėjo Agata – būdama geros širdies ji sugebėdavo atleisti Sofijai net už pačias skaudžiausias išdavystes, vėl ir vėl ištiesdavo pagalbos ranką, nors ši jos toli gražu nenusipelnė... Taigi Soman Chainani savo kūriniu ragina skaitytojus draugaujant nekreipti dėmesio į išvaizdą, mylėti draugą už už tai, kas slypi jo viduje.

 Vienintelis, tačiau nežymus šios knygos minusas yra veiksmo tempas. Kartais jis buvo erzinančiai lėtas, o kartais taip įsibėgėdavo, kad tekdavo versti kelis puslapius atgal ir dar kartą įdėmiai viską perskaityti, nes staiga nebesuprasdavau, kas vyksta. Tačiau šį trūkumą atperka visa kita – kūrinio idėja, puikiai išplėtoti veikėjų charakteriai, pagrindinė knygos mintis ir siužetinė linija. Autoriaus rašymo stilius taip pat vertas pagyrų – jis, pindamas fantastiką su realybe, nestokojo humoro ir dažnai priversdavo garsiai nusijuokti. Be to, kiekvieno knygos skyriaus pradžioje galima rasti po iliustraciją, kuri leidžia geriau įsivaizduoti rašytojo sukurtą pasaulį. 

 Stipriai rekomenduoju šią knygą visiems pasakų mylėtojams. Ir visiškai nesvarbu, kokia Jūsų lytis ir kiek Jums metų – ši istorija sugrąžins į vaikystę ir pažadins Jumyse džiaugsmą.

 Antrosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.

2015 m. vasario 1 d., sekmadienis

James Dashner „Bėgantis labirintu"


James Dashner
 James Dashner kūrinį „Bėgantis labirintu“ perskaityti norėjau jau labai seniai, tačiau viskas susiklostė taip, kad pirmiausia išvydau jo ekranizaciją. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, jog tai pirmas kartas mano gyvenime, kai filmą pamačiau pirmiau nei perskaičiau knygą. Ir tai, tenka pripažinti, buvo labai įdomi patirtis. Nors žinojau, kuo viskas baigsis, knyga vis vien įtraukė ir niekaip negalėjau padėti jos į šalį. Tai vienas iš kūrinių, nuo kurių negali atsiplėšti nė minutėlei ir kurį visiems rekomenduoju paskaityti.

 James Dashner gimė 1972 m. lapkričio 26 dieną Džordžijos valstijoje, JAV. Autorius neslepia, kad tapti rašytoju svajojo nuo pat mažų dienų – dar vaikystėje skaitė viską, kas pakliuvo po ranka, o sena spausdinimo mašinėle mėgo kurti savo istorijas. Bėgant metams jis tobulėjo, o visos perskaitytos knygos ir peržiūrėti filmai pažėrė nemažai idėjų pirmiesiems rimtiems kūriniams. Anot rašytojo, knygai „Bėgantis labirintu“ didelę įtaką padarė Viljamo Goldingo „Musių valdovas“ ir Orsono Skoto Kardo „Enderio žaidimas“, todėl visus, kam trūksta įkvėpimo, James Dashner ragina sekti savo pavyzdžiu ir idėjų ieškoti knygos puslapiuose bei televizijos ekrane. Tiesa, žymus rašytojas kuriam laikui buvo apleidęs savo aistrą - Brigham Young universitete įgijo apskaitos magistro laipsnį ir kelerius metus dirbo finansų srityje. Tačiau neilgai trukus prisiminė meilę knygoms ir visiškai atsidavė kūrybai. Jis išgarsėjo parašęs „Džimio Fišerio“ ir „Tryliktosios realybės“ serijas, o „Bėgantis labirintu“ tapo sensacija visame pasaulyje. Jau yra išleistos keturios šio serijos dalys, paskutinė į rinką planuojama paleisti kitąmet. Šiuo metu James Dashner kartu su žmona ir keturiais vaikais gyvena Uolėtuose kalnuose bei laiko save laimingiausiu vyru visoje planetoje.

Knygos viršelis
 Pagrindinis knygos „Bėgantis labirintu“ veikėjas Tomas pabunda kylančiame lifte ir negali prisiminti nieko, išskyrus savo vardą. Atsivėrus durims sutrikęs ir išsigandęs vaikinas patenka į keliskart už futbolo lauką didesnį milžinišką kiemą, kurį, sudarydamos tobulą kvadratą, juosia keturios didžiulės pilko akmens sienos. Tomą netrunka apspisti penkiasdešimt įvairaus amžiaus paauglių, kurie pasveikina jį atvykus į Traką. Jie, lygiai taip pat, kaip ir suglumęs naujokas, nieko neprisimena ir negali pasakyti, kodėl, kaip ir už ką čia įstrigo. Norėdamas patenkinti savo smalsumą, Tomas pradeda įkyriai kamantinėti nepažįstamuosius ir netrukus sužino, jog už milžiniškų sienų slypi Labirintas. Jau dvejus metus Trake gyvenantys vaikinai mėgina rasti išėjimą, tačiau nesėkmingai. Kiekvieną naktį Labirintas persistato, o jame knibždėte knibžda grizų – didžiulių, grėsmingų padarų, gyvūno ir mašinos mišrūnų. Taigi trakiečiai gyvena šioje žalumos salelėje, dirba kasdienius darbus, ieško išėjimo ir kartą per mėnesį sulaukia naujoko. Tomas buvo lauktas, tačiau kai kitą dieną suskamba aliarmas, pranešantis, jog atvyko dar vienas paauglys, kyla sumaištis. Tai, kad per dvi dienas trakiečiai sulaukė dviejų naujų narių - daugiau ne keista, tačiau dar keisčiau yra tai, jog atvykėlis pasirodo esąs... mergina. Kas vyksta? Kokią mįslę slepia Labirintas ir kaip nulaužti jo kodą?

 Kerinti, įtraukianti ir paslaptinga - šie trys epitetai turbūt geriausiai apibūdina James Dashner sukurtą veiksmo erdvę. Skaitydama knygą negalėjau liautis gėrėjusis, kokiais paprastais, bet daug pasakančiais žodžiais rašytojas sukonstravo savito pasaulio modelį. Autorius kaip vedlį pasitelkė Tomą – jis, ieškodamas atsakymų į ramybės neduodančius klausimus, vedžioja skaitytoją kūrinio erdve ir atskleidžia vis daugiau šokiruojančių detalių. Tuo šis vaikinukas ir skiriasi nuo kitų trakiečių – užuot verkšlenęs ir sriūbavęs dėl kankinančios nežinios, kaip darė kiti atvykėliai, iškart imasi iniciatyvos ir bando spręsti iškilusias problemas. Be to, nors pasižymi intelektualumu, drąsa ir išmone, Tomas nėra visiškas bebaimis - kūrinyje buvo nemažai vietų, kur išryškėjo jo pažeidžiamumas bei jautrumas. Tai vaikinui suteikė realumo, tikrumo, o tuo savo žmogiškumu pasirodė esąs labai simpatiškas.

Angliškas viršelis
 Vienas išskirtiniausių šio kūrinio bruožų yra trakiečių vartojamas žargonas. Žodžius „Žaliapūgis“, „Kaušyla“ ir „Maišytgalvis“ galima rasti kone kiekviename knygos puslapyje. Nors iš pradžių šie dariniai man skambėjo kiek keistai, vėliau prie jų taip pripratau, kad nė nesusimąstydama galėčiau pavartoti juos kasdienėje savo kalboje. Įdomu tai, kad šie žodžiai priverčia suglumti ne tik skaitytoją, bet ir patį Tomą. Girdint tiek daug nesuprantamų žodžių ir frazių, jo viduje kyla didžiulė painiava. „Kaušyla. Maišytgalvis. Tvarkdarys. Paplavinis. Berniukai bėrė juos taip natūraliai, kad atrodė keista, jog jis nesupranta. Regėjosi, it dingusi atmintis būtų pavogusį gabalą jo kalbos.“ Manau, toks originalus ir netikėtas autoriaus sprendimas labai suartina su pagrindiniu kūrinio veikėju. Kai pats nesupranti šių žodžių reikšmės, imi įsivaizduoti save Tomo vietoje ir pradedi jį užjausti. 

 Šioje knygoje gausu dramatiškų įvykių, įtampos, spėlionių, nežinomybės, nerimo, panikos ir baimės atmosferos. Veiksmas kūrinyje rutuliojamas itin greitai – vos spėji atsikvėpti, o jau drioksteli nauja kvapą gniaužiančių nuotykių virtinė. James Dashner kūrinys palikti įspūdį turėtų visiems distopinės, mokslinės fantastikos bei nuotykinės literatūros gerbėjams. Beje, „Bėgantį labirintu“ siūlau perskaityti ir tiems, kas jau matė filmą, nes knygoje atskleista kur kas daugiau detalių bei užuominų, kas nutiks antrojoje dalyje.