James Dashner „Bėgantis labirintu"

James Dashner

 James Dashner kūrinį „Bėgantis labirintu“ perskaityti norėjau jau labai seniai, tačiau viskas susiklostė taip, kad pirmiausia išvydau jo ekranizaciją. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, jog tai pirmas kartas mano gyvenime, kai filmą pamačiau pirmiau nei perskaičiau knygą. Ir tai, tenka pripažinti, buvo labai įdomi patirtis. Nors žinojau, kuo viskas baigsis, knyga vis vien įtraukė ir niekaip negalėjau padėti jos į šalį. Tai vienas iš kūrinių, nuo kurių negali atsiplėšti nė minutėlei ir kurį visiems rekomenduoju paskaityti.

 James Dashner gimė 1972 m. lapkričio 26 dieną Džordžijos valstijoje, JAV. Autorius neslepia, kad tapti rašytoju svajojo nuo pat mažų dienų – dar vaikystėje skaitė viską, kas pakliuvo po ranka, o sena spausdinimo mašinėle mėgo kurti savo istorijas. Bėgant metams jis tobulėjo, o visos perskaitytos knygos ir peržiūrėti filmai pažėrė nemažai idėjų pirmiesiems rimtiems kūriniams. Anot rašytojo, knygai „Bėgantis labirintu“ didelę įtaką padarė Viljamo Goldingo „Musių valdovas“ ir Orsono Skoto Kardo „Enderio žaidimas“, todėl visus, kam trūksta įkvėpimo, James Dashner ragina sekti savo pavyzdžiu ir idėjų ieškoti knygos puslapiuose bei televizijos ekrane. Tiesa, žymus rašytojas kuriam laikui buvo apleidęs savo aistrą - Brigham Young universitete įgijo apskaitos magistro laipsnį ir kelerius metus dirbo finansų srityje. Tačiau neilgai trukus prisiminė meilę knygoms ir visiškai atsidavė kūrybai. Jis išgarsėjo parašęs „Džimio Fišerio“ ir „Tryliktosios realybės“ serijas, o „Bėgantis labirintu“ tapo sensacija visame pasaulyje. Jau yra išleistos keturios šio serijos dalys, paskutinė į rinką planuojama paleisti kitąmet. Šiuo metu James Dashner kartu su žmona ir keturiais vaikais gyvena Uolėtuose kalnuose bei laiko save laimingiausiu vyru visoje planetoje.

Knygos viršelis

 Pagrindinis knygos „Bėgantis labirintu“ veikėjas Tomas pabunda kylančiame lifte ir negali prisiminti nieko, išskyrus savo vardą. Atsivėrus durims sutrikęs ir išsigandęs vaikinas patenka į keliskart už futbolo lauką didesnį milžinišką kiemą, kurį, sudarydamos tobulą kvadratą, juosia keturios didžiulės pilko akmens sienos. Tomą netrunka apspisti penkiasdešimt įvairaus amžiaus paauglių, kurie pasveikina jį atvykus į Traką. Jie, lygiai taip pat, kaip ir suglumęs naujokas, nieko neprisimena ir negali pasakyti, kodėl, kaip ir už ką čia įstrigo. Norėdamas patenkinti savo smalsumą, Tomas pradeda įkyriai kamantinėti nepažįstamuosius ir netrukus sužino, jog už milžiniškų sienų slypi Labirintas. Jau dvejus metus Trake gyvenantys vaikinai mėgina rasti išėjimą, tačiau nesėkmingai. Kiekvieną naktį Labirintas persistato, o jame knibždėte knibžda grizų – didžiulių, grėsmingų padarų, gyvūno ir mašinos mišrūnų. Taigi trakiečiai gyvena šioje žalumos salelėje, dirba kasdienius darbus, ieško išėjimo ir kartą per mėnesį sulaukia naujoko. Tomas buvo lauktas, tačiau kai kitą dieną suskamba aliarmas, pranešantis, jog atvyko dar vienas paauglys, kyla sumaištis. Tai, kad per dvi dienas trakiečiai sulaukė dviejų naujų narių - daugiau ne keista, tačiau dar keisčiau yra tai, jog atvykėlis pasirodo esąs... mergina. Kas vyksta? Kokią mįslę slepia Labirintas ir kaip nulaužti jo kodą?

 Kerinti, įtraukianti ir paslaptinga - šie trys epitetai turbūt geriausiai apibūdina James Dashner sukurtą veiksmo erdvę. Skaitydama knygą negalėjau liautis gėrėjusis, kokiais paprastais, bet daug pasakančiais žodžiais rašytojas sukonstravo savito pasaulio modelį. Autorius kaip vedlį pasitelkė Tomą – jis, ieškodamas atsakymų į ramybės neduodančius klausimus, vedžioja skaitytoją kūrinio erdve ir atskleidžia vis daugiau šokiruojančių detalių. Tuo šis vaikinukas ir skiriasi nuo kitų trakiečių – užuot verkšlenęs ir sriūbavęs dėl kankinančios nežinios, kaip darė kiti atvykėliai, iškart imasi iniciatyvos ir bando spręsti iškilusias problemas. Be to, nors pasižymi intelektualumu, drąsa ir išmone, Tomas nėra visiškas bebaimis - kūrinyje buvo nemažai vietų, kur išryškėjo jo pažeidžiamumas bei jautrumas. Tai vaikinui suteikė realumo, tikrumo, o tuo savo žmogiškumu pasirodė esąs labai simpatiškas.

Angliškas viršelis

 Vienas išskirtiniausių šio kūrinio bruožų yra trakiečių vartojamas žargonas. Žodžius „Žaliapūgis“, „Kaušyla“ ir „Maišytgalvis“ galima rasti kone kiekviename knygos puslapyje. Nors iš pradžių šie dariniai man skambėjo kiek keistai, vėliau prie jų taip pripratau, kad nė nesusimąstydama galėčiau pavartoti juos kasdienėje savo kalboje. Įdomu tai, kad šie žodžiai priverčia suglumti ne tik skaitytoją, bet ir patį Tomą. Girdint tiek daug nesuprantamų žodžių ir frazių, jo viduje kyla didžiulė painiava. „Kaušyla. Maišytgalvis. Tvarkdarys. Paplavinis. Berniukai bėrė juos taip natūraliai, kad atrodė keista, jog jis nesupranta. Regėjosi, it dingusi atmintis būtų pavogusį gabalą jo kalbos.“ Manau, toks originalus ir netikėtas autoriaus sprendimas labai suartina su pagrindiniu kūrinio veikėju. Kai pats nesupranti šių žodžių reikšmės, imi įsivaizduoti save Tomo vietoje ir pradedi jį užjausti. 

 Šioje knygoje gausu dramatiškų įvykių, įtampos, spėlionių, nežinomybės, nerimo, panikos ir baimės atmosferos. Veiksmas kūrinyje rutuliojamas itin greitai – vos spėji atsikvėpti, o jau drioksteli nauja kvapą gniaužiančių nuotykių virtinė. James Dashner kūrinys palikti įspūdį turėtų visiems distopinės, mokslinės fantastikos bei nuotykinės literatūros gerbėjams. Beje, „Bėgantį labirintu“ siūlau perskaityti ir tiems, kas jau matė filmą, nes knygoje atskleista kur kas daugiau detalių bei užuominų, kas nutiks antrojoje dalyje.