2014 m. rugsėjo 19 d., penktadienis

Hector Malot „Be šeimos"



Hector Malot
 Knygų „Tomo Sojerio nuotykiai” ir „Heklberio Fino nuotykiai“ turbūt pristatinėti nebereikia – tai kūriniai, tapę klasika. O štai Hektoro Malot romanas „Be šeimos“, kuris savo nuoširdumu, šiluma bei šviesia išmintimi neretai lyginamas su Marko Tveno knygomis, pažįstamas kur kas mažiau žmonių. Tie, kurie paėmė į rankas šią knygą, ją apibūdina kaip vieną geriausių kūrinių, kurį skaitys dar tikrai ne vieną kartą. Kupina džiaugsmo, juoko, meilės, skausmo, ašarų ir netekties ši knyga turi ypatingą savybę - ji geba suvirpinti net kiečiausią širdį.

 Hektoras Malot gimė 1830 m. gegužės dvidešimtą dieną Prancūzijoje. Žymus rašytojas iš pradžių studijavo teisę, tačiau bėgant laikui į autoriaus gyvenimą įsiveržė literatūra: kurį laiką Hektoras Malot dirbo knygų kritiku, o vėliau pradėjo kurti pats. Rašytojas parašė virš 70 kūrinių, kurių populiariausias - 1878 m. išleistas romanas „Be šeimos“. Šį kūrinį ypač pamėgo vaikai ir jis buvo pripažintas kaip vienas geriausių visų laikų šedevrų.

Knygos viršelis
 Ši Hektoro Malot knyga atspari laikui – nors išleista gan seniai, ji patraukli ir mūsų laikų skaitytojams. Tai istorija apie rastinuką, aštuonmetį berniuką Remį, kuris augo mažame Prancūzijos kaimelyje Šavanone kartu su motule Barberen. Gyvendamas nedidukėje, skurdžioje trobelėje, vaikas džiaugėsi kiekviena išaušusia diena, su malonumu padėdavo motulei atlikti namų ruošos darbus ir neapsakomai ją mylėjo. Deja, laimingos ir nerūpestingos vaikystės dienos baigėsi... Iš Paryžiaus grįžo Barberen vyras, kuris po nelaimingo atsitikimo darbe tapo luošas, pralaimėjo bylą ir prarado visas kruvinu prakaitu uždirbtas santaupas. Kadangi šeimai grėsė skurdas bei badas, slapčia nuo žmonos Barberenas pardavė mažąjį Remį gatvės muzikantui Vitaliui. Visa laimė, kad žilagalvis šeimininkas buvo geros širdies – klajonių metu jis ne tik išmokė Remį skaičiuoti, skaityti, dainuoti iš natų, bet ir pamilo jį kaip savo sūnų. Deja, vos tik berniukas užsigydė žaizdas, jam ir vėl teko atlaikyti kraupius likimo atsiųstus išbandymus ir nuolat prarasti tuos, kuriuos myli. Mažasis Remis stengėsi išgyventi vienas ir savo dainelėmis užsidirbti duoną bei nakvynę. Jis sutiko daug dosnių žmonių, susirado tikrą draugą, kuris palaikė liūdesio bei nerimo valandėlėmis. Savo gyvenime Remis patyrė ir šilto, ir šalto, pėsčiomis nukeliavo tūkstančių tūkstančius kilometrų, net išbandė šachtininko bei sodininko darbus. Po skaudaus išsiskyrimo su Vitaliu berniuko vaikystėje netrūko begalės nuotykių, linksmų ir liūdnų nutikimų ir kūrinyje galime rasti pateiktą ištisą emocijų paletę.

Angliškas viršelis
 Šioje istorijoje labiausiai graudina tai, kad pagrindinis knygos herojus Remis yra atviras, nuoširdus, geraširdis bei mielas berniukas. Jei tokia sunki dalia būtų tekusi išpuikusiam ir įžūliam berniūkščiui, daugelis skaitytojų jo negailėtų, manytų, kad toks vaikiščias turi pasimokyti, kad taip jam ir reikia. O šiuo atveju viskas atvirkščiai, tad buvo skaudu skaityti geraširdžio mažojo Remio mintis, leistis į jo prisiminimus bei kartu svajoti apie mylinčią šeimą. „Kiek kartų, žvelgdamas į išblyškusį, paliegusį Arturą, prikaustytą prie lentos, aš – sveikas ir stiprus – jam pavydėjau... Pavydėjau ne visko pertekusio gyvenimo, ne knygų ir žaislų, - ne, aš pavydėjau jam motinos, kuri taip švelniai jį myli“ – štai kokios mintys sukosi Remio galvoje. Tai pirmasis ir paskutinis aprašomas pavydo priepuolis, vėliau berniukas susitaikė su mintimi, kad jam nelemta turėti šeimos. Skaudu ir tai, kad jis gėdijosi esąs rastinukas. Toks gėdos jausmas neatsirado nė iš niekur, keliose kūrinio vietose buvo aprašyta paliktų vaikų dalia – turintys šeimas dažnai šaipėsi iš rastinukų, juos engė ir niekino.

Prancūziškas viršelis
 Kaip jau supratote, kūrinyje labiausiai išaukštinama šeima, tačiau jame ne mažiau svarbus ir gerumas. Klajonių metu Remis sutinka daugybę geraširdžių žmonių, kurie ne tik suteikia nakvynę ar skaniai pamaitina, bet ir pasiūlo prisijungti prie savo šeimos rato. Hektoras Malot savo kūrinyje aprašė itin tikroviškus tarpusavio santykius, todėl juos nesunkiai galime palyginti su šių dienų vyraujančiomis nuostatomis. Rašytojas knygoje atskleidė savo požiūrį į didmiesčius. Prieš aplankant urbanistinius miestus, mažasis Remis juos įsivaizdavo kaip nepakartojamo kraštovaizdžio ir stebuklų kupinus kraštus, tačiau atžygiavęs išvydo tik pilkus ir niūrius pastatus, siauras apdulkėjusias gatves bei purvą. Net kelis kartus buvo akcentuotas faktas, kad tik mažuma žmonių, gyvenančių tokiose vietose kaip Paryžius ar Londonas, yra turtingi, rengiasi prabangiais drabužiais ir mėgaujasi galimybe naudotis visais gyvenimo teikiamais malonumais. Visi kiti, įsikūrę kiek atokiau nuo miesto centro, gyvena skurdžiai, yra blyškūs, badaujantys ir nelaimingi. Šiomis dienomis tokia niūri realybė kiek praskaidrėjo, tačiau vis dar yra miestų, kuriuose apstu kvartalų, į kuriuos retas savo noru išdrįstų kelti koją...

 Hektoro Malot kūrinys man atvėrė akis ir leido suprasti, kad tikrai ne visiems gyvenimas rožėmis klotas, o tokios smulkmenos kaip nepatinkanti nosies forma ir didesnės ar mažesnės kūno apimtys yra vieni niekai, į kuriuos nevertėtų kreipti dėmesio. Geriau džiaukimės tuo, ką turime ir stenkimės išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes. 

2 komentarai :