2014 m. gruodžio 19 d., penktadienis

Tamara Kriukova „Telepatas"



Tamara Kriukova
 Tamaros Kriukovos „Telepatas” jau kurį laiką šmėžavo mano norimų skaityti knygų sąraše. Paprastas vaikinas, paslaptinga atminties kortelėje įrašyta programa ir netikėtai įgyti telepatiniai sugebėjimai – išties įdomus derinys, kvepiantis gera istorija. Susidaręs pirmas įspūdis pasitvirtino – kūrinys patiko ir paliko daug minčių. Galbūt susidomėsite ir Jūs?

 Tamara Kriukova gimė 1953 m. spalio 14 dieną Vladikaukaze, Rusijoje. Žymi rašytoja anksti išmoko skaityti ir rašyti ir nuo to laiko negali įsivaizduoti savo gyvenimo be knygų. Meilė literatūrai pastūmėjo autorę studijuoti anglų kalbą. Baigusi Šiaurės Osetijos valstybinį universitetą, ji išvyko į Egiptą ir ten kurį laiką dirbo vertėja. Afrikoje patirti nuotykiai įkvėpė moterį parašyti pirmąją savo knygą. Šiuo metu garsiosios rašytojos sąskaitoje - net keturiasdešimt šeši kūriniai. Ji yra reikšmingų šalies konkursų, premijų laureatė bei labai universali autorė, nesibodinti rašyti įvairaus žanro kūrinių: pasakų, eilėraščių, fantastinių istorijų, romanų. Pagal Tamaros Kriukovos knygas yra sukurti du filmai.

 Pagrindinis „Telepato“ veikėjas šešiolikmetis Olegas - paprastas vaikinas, kartu su mama gyvenantis kukliame daugiabutyje. Jis beviltiškai įsižiūrėjęs gražiausią mokyklos merginą Mašą ir visais įmanomais būdais stengiasi patraukti jos dėmesį. Deja, išrankiai pelenų spalvos plaukų savininkei Olegas primena buvusį susižavėjimo objektą, todėl daili mėlynakė sukurpia antrininkui keršto planą ir skaudžiai užgauna jo širdį. Pažemintas ir labai įskaudintas vaikinas nevykusią dieną nusprendžia pratęsti greitojo maisto restorane ir ten netikėtai gauna pasiūlymą lengvai užsidirbti pinigų. Užduotis be galo paprasta – tereikia paskambinti išstypusio paauglio duotu numeriu ir atsiliepusiam pašnekovui perduoti gautą atminties kortelę. Vis dėlto už viso šito slypi kur kas daugiau ir istorija įgauna pagreitį, kai vaikinas, peržiūrėjęs kortelėje slypinčią informaciją, įgauna ypatingų telepatinių sugebėjimų. Negana keistų, gąsdinančių metamorfozių, kurioms ima paklūsti jo sąmonė, Olegą pradeda persekioti ir paslaptingosios programos savininkas... Štai tada ir prasideda tikrieji nuotykiai - netikėtų siužeto vingių bus apstu.

Knygos viršelis
 Olego įgyti sugebėjimai - labiausiai intriguojanti šio kūrinio detalė. Nesąmoningi įsiskverbimai į kito žmogaus mintis, nelauktai aplankančios ateities vizijos, aplinkinių nuotaikų nustatymas prikausto dėmesį ir verčia smalsiai stebėti, kaip su įgytomis galiomis susidoros vaikinukas. O jam sekasi ganėtinai neblogai. Vos supratęs, kad atminties kortelėje įrašyta programa amžiams pakeitė jo gyvenimą, Olegas ima kurti praturtėjimo planus ir, pasitelkęs aiškiaregio nuojautą, pradeda dalyvauti loterijose, stengiasi atspėti laimingus skaičius. Vis dėlto euforija trunka neilgai – įgyti sugebėjimai netrukus atskleidžia kitą savo pusę ir ima kišti koją. „Kas gi nenorėtų išmokt skaityti svetimas mintis ir žinoti viską, kas netrukus įvyks? Matuodamasis Nostradamo kaukę, kiekvienas mato tik džiugias perspektyvas, tačiau kaukės paskirtis – slėpti tai, kas yra viduje. Tik tas, kuriam duotas tikras aiškiaregystės talentas, gali suprasti, kad mokėjimas pranašauti – ne likimo dovana, o našta ir prakeiksmas.“ – štai kokios mintys ima suktis Olego galvoje. Jis nenutuokia, kada priepuolis ištiks jį dar kartą, atneš didžiulį galvos skausmą ir pasiglemš visą jo energiją. Vaikinas nebenori regėti kraupių vizijų, justi nelaimėlių panikos ir girdėti paskutinio atodūsio garsų. Tačiau jau per vėlu - grįžti atgal nebeįmanoma ir Olegui tenka susigyventi su naujaisiais sugebėjimais, vienu mostu nušlavusiais nykią vaikino kasdienybę.

Rusiškas viršelis
 Tamara Kriukova knygoje ypatingai akcentavo ir atšalusius sūnaus bei motinos santykius. Sulig kiekviena diena plyšys tarp Inos Michailovnos ir Olego nenumaldomai plėtėsi – jiedu visados bardavosi dėl menkniekių. Olegas, kaip ir kiekvienas paauglys, norėjo daugiau laisvės ir negalėjo pakęsti nuolatinių motinos pamokslavimų ir priekaištavimų. Tuo tarpu Ina Michailovna, kaip ir kiekviena rūpestinga mama, tik norėjo savo vaikui visko, kas geriausia: „Anksčiau jinai tikėjosi: Olegas paūgės ir pasidarys lengviau. O dabar su nostalgija prisiminė tą sunkų metą, kai sūnus buvo mažas. Mieliau ji vėl neprivalgytų ir neišsimiegotų, negu matytų, kaip jis kasdien darosi vis svetimesnis. Visas jos gyvenimas sukosi apie Oležeką, ji iš kailio nėrėsi, kad tik jam nieko netrūktų“. Olego mama troško sulaukti paprasčiausio sūnaus dėkingumo, gero žodžio, šilto apkabinimo, ji norėjo, kad jiedu būtų tikra šeima. To paties norėjo ir vaikinas, tačiau jame įsitvirtinęs maištininkas nenorėjo nusileisti motinai su savo pamokslais. Tolesnėje siužeto eigoje nutinka kai kas baisaus ir tada Olegas supranta, kaip smarkiai jis klydo ir kaip jis vis dėlto stipriai myli savo mamą. Taigi Tamara Kriukova skatina skaitytojus nebijoti parodyti savo jausmų, ragina su artimaisiais pasidalyti nuoskaudomis bei mažais džiaugsmais, būti šiltesniems, jautresniems,  atviresniems, dažniau apkabinti, ištarti gerą žodį ir kitaip parodyti meilę savo tėvams, draugams, artimiesiems. Juk šeima yra didžiausia vertybė, tad vertėtų puoselėti tarpusavio santykius. 

 „Telepatas“  yra ne tik įdomi ir intriguojanti istorija, puikiai tinkanti smagiai praleisti vakarą. Joje gausu ir susimąstyti verčiančių minčių, vaizdingų žodžių, posakių, įdomių pastebėjimų. Kūrinyje mokslinė fantastika persipina su kasdienybe, yra nagrinėjamos aktualios paauglių problemos, todėl knyga turėtų patikti tiek antgamtinės, tiek realistinės literatūros gerbėjams. Nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti šią knygą ir įsitikinti tuo patiems!

1 komentaras :

  1. Knyga aprašyta puikiai, taip ir norisi ją pasiimti ir skaityti. Sėkmės ir toliau, lauksiu ir kito tavo darbo.:)

    AtsakytiPanaikinti