2015 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Ava Dellaira „Meilės laiškai mirusiesiems“


Ava Dellaira
 Avos Dellairos debiutas „Meilės laiškai mirusiesiems“ - unikali ir nuoširdžiu atvirumu kerinti jaunos merginos, keliaujančios per gyvenimo sunkumus, istorija. 2014-aisiais šis kūrinys Goodreads metų knygos rinkimuose surinko daugiau nei 13 000 internautų balsų ir užėmė garbingą šeštą vietą jaunimui skirtos realistinės literatūros kategorijoje. Tokia šlovė neliko nepastebėta kino kūrėjų – oficialiai paskelbta, jog „Meilės laiškai mirusiesiems“ keliaus į didžiuosius ekranus, o knygą ekranizuos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ režisieriai. Na, o kol laukiame naujienų, kviečiu išsamiau susipažinti su Avos Dellairos debiutu – juk visados vertingiau pirmiau perskaityti knygą, o tik po to pasižiūrėti pagal ją pastatytą filmą.
 Šio kūrinio autorė Ava Dellaira gimė Los Andžele ir užaugo Albukerkėje, Naujosios Meksikos valstijoje, kur persikraustė kartu su savo tėvais ir jaunesniąja seserimi. Šiuo metu Santa Monikoje gyvenanti Ajovos rašytojų dirbtuvių absolventė baigusi universitetą puoselėjo siekį tapti scenariste ir iki šiol negali atsidžiaugti gavusi progą dirbti pas žymų amerikiečių kilmės rašytoją Stephen Chbosky, daugeliui pažįstamą kaip „Atskalūno laiškai“ autorių. Kai Ava Dellaira parodė jam keletą savo darbų, Stephen Chbosky, rimtai įvertinęs jos kūrinius, pasakė, jog jai vertėtų parašyti romaną. Šie žodžiai dar tą pačią dieną tapo lemtingais - iš darbo važiuojančiai Avai Dellairai į galvą toptelėjo knygos pavadinimas, o grįžusi namo ji nė akimirkos nedelsusi ėmėsi darbo – štai kaip gimė „Meilės laiškai mirusiesiems“.
Knygos viršelis
 Vien iš romano pavadinimo galima spręsti, jog ši knyga yra kiek kitokia nei visos - ji parašyta laiškų forma. Kai ponia Baster savo mokiniams skiria pirmąją anglų kalbos užduotį – parašyti laišką mirusiam žmogui – Lorelė nieko nelaukusi imasi darbo ir Kurtui Kobainui, Nirvanos vokalistui, ima lieti savo širdį – raštu pasakoja jam apie pirmąją dieną vidurinėje, mirusią seserį Lėją, subyrėjusią šeimą, tačiau laiško taip ir neišdrįsta atiduoti mokytojai. Ne už ilgo rašiniai mirusiesiems tampa savotišku paauglės dienoraščiu – penkiolikmetės merginos sąsiuvinis prisipildo Ameliai Earhart, Džudei Garland, Dženis Džoplin, Elizabeth Bishop, Jim Morrison ir daugeliui kitų adresuotų laiškų. Visi jie – tai mažyčiai dėlionės gabalėliai, kartu sudarantys visumą - skausmingą Lorelės istoriją. 
 Norisi paminėti, jog Ava Dellaira šias mirusias garsenybes pasirinko neatsitiktinai – jos visos vienaip ar kitaip susijusios su Lorelės arba jos sesers Mėjos gyvenimu. Kai Lorelė nori pasisemti drąsos, ji rašo Ameliai Earhart, legendinei lakūnei, kuri tragiškai žuvo įgyvendindama svajonę tapti pirmąja moterimi, apskridusia aplink pasaulį, kai ilgisi mamos, skrebena laiškus Džudei Garland, o Riveriui Phoenix, amerikiečių aktoriui, muzikantui ir aktyvistui, dažniausiai išsilieja apie Skajų, vaikinuką, kuriam jaučia didelę simpatiją. Kone kiekvieno laiško pradžioje Lorelė atpasakoja įdomius faktus iš šių garsenybių gyvenimo – dalykus, kurie primena, jog jie buvo paprasti žmonės ir kovojo su mums visiems įprastomis problemomis. Mergina, rašydama laiškus, ilgainiui ir pati suvokia, jog niekas, net ir mirusi sesuo, nebuvo, nėra ir niekados nebus tobulas, o svarbiausia – nieko blogo, kad trūkumų turi ir ji pati.
Bulgariškas viršelis
  Laurie Halse Anderson, knygų „Kalbėk“ ir „Žiemos mergaitės“ autorė, šią knygą apibūdindama kaip nuostabią istoriją apie drąsą, kurios reikia gyvenant, kai tavo pasaulis subyra į šukeles, pataikė tiesiai į dešimtuką – „Meilės laiškai mirusiesiems“ yra pasakojimas apie atsigavimą po skaudžios netekties. Nerūpestingos Lorelės vaikystės dienos baigėsi Mėjos žūties naktį – po tragedijos jos mama iškeliavo į Kaliforniją, nes iš liūdesio nebegalėjo rūpintis savo atžala. Mergina, norėdama išvengti gailesčio ir nemalonių klausimų iš bendramokslių, persikraustė pas tetą Eimę ir ėmė lankyti Vakarų Mesos vidurinę jos rajone, kurioje susipažino su ekscentriškosiomis Natali ir Hana, susidraugavo su keleriais metais vyresniais Tristanu bei Kristen, susižavėjo paslaptinguoju vaikinuku Skajumi. Jau nuo pirmųjų knygos puslapių buvo galima nujausti, kokia linkme pakryps visa ši istorija – kad Lorelė stengsis tapti nuostabiai žavinga savo sesers kopija ir kuo toliau, tuo labiau ims prarasti save. Iš tiesų liūdna, jog pagrindinė kūrinio herojė, turinti rimtų psichologinių problemų, užuot jas sprendusi pasirinko penkiolikmetei netinkamą kelią – ėmė gerti, rūkyti, vogti ir kitokiais būdais skandinti savo liūdesį, bet, antra vertus, niekada negali žinoti, kaip atsidūręs tokioje situacijoje elgtumeisi tu pats...
Turkiškas viršelis

 Šioje knygoje taipogi yra lašelis romantikos, tačiau jis manęs, deja, neįtikino. Lorelė jau pačią pirmąją dieną savo naujoje mokykloje įsižiūri Skajų, o vėliau jiedu tampa pora. Tačiau būdami šalia naujai iškepti įsimylėjėliai bendrauja lyg nutolę per didelį atstumą, juos nesieja joks emocinis ryšys, tik fizinės meilės išraiškos – bučiniai ir prisilietimai. Šį netikrumo įspūdį dar labiau sustiprino tai, kad Skajus sunkiausiomis Lorelės gyvenimo akimirkomis ją tiesiog paliko ir, negana to, susirado naują merginą! Galbūt jums pasirodys kitaip, bet aš manau, jog artimo žmogaus, balansuojančio ant bedugnės krašto, palikimas prilygsta jo pastūmėjimui į dugną ir toks poelgis nieku gyvu nevertas atleidimo.
 Nors Avos Dellairos knyga iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tamsi ir niūri, iš tiesų taip nėra – už sudaužytų širdžių ir gyvenimo baisumų slypi vilties giesmė. Lorelės istoriją itin rekomenduoju perskaityti tiems, kurie myli, kurie išgyveno netekties skausmą ir kurie mokosi mylėti iš naujo. Tikiu, jog pasakojime esančios gyvenimo pamokos pravers Jums visiems.

2015 m. rugpjūčio 11 d., antradienis

Stephanie Perkins „Ana ir prancūziškas bučinys”


Stephanie Perkins
 Romantinė knyga – tiesiog privalomas mano ilgų ir šiltų vasaros vakarų atributas. Nuojauta kuždėjo, jog Stephanie Perkins romaną „Ana ir prancūziškas bučinys” karštymečiu „suvalgysiu“ net pasičepsėdama, todėl jo skaitymą, siekdama patirti kuo didesnį malonumą, atidėliojau nuo pat pavasario pradžios. Kūrinį į savo paplūdimio krepšį įsimečiau belėkdama atostogauti prie mūsų, lietuvių, numylėtos Baltijos jūros ir kepinant saulutei pagaliau pasinėriau į svaiginantį romantikos pasaulį. Galiu nuoširdžiai pasakyti, jog šitiek laukti buvo verta - „Ana ir prancūziškas bučinys”, mano nuomone, yra viena iš labiausiai vasaros sezono nuotaiką atitinkančių knygų. Tad jei dar neskaitėte, greit brūkštelkite Stephanie Perkins romano pavadinimą į savo vasaros „must read“ sąrašą – neturėtumėte nusivilti!

 Pagrindinė šios knygos veikėja Ana Olifant prieš keletą mėnesių net nebūtų pagalvojusi,  jog  ji paskutinius savo mokslo metus galėtų praleisti kur nors kitur, o ne gimtosiose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau jos tėvas nusprendžia, kad mokymasis užsienyje dukrai bus gera patirtis, todėl merginai nelieka nieko kito kaip tik atsisveikinti su nuostabiu darbu kino bei pramogų centre, atsibučiuoti su geriausia drauge Bridžita, septynmečiu broliuku, simpatiškuoju bendradarbiu Tofu ir skaudančia širdimi vieneriems metams išsikraustyti į amerikiečių internatinę mokyklą, esančią už 7000 km nuo gimtinės – apsistoti meilės miestu tituluojamame Paryžiuje. Viena kaip pirštas, nemokėdama nei prancūzų kalbos, nei turėdama žinių apie mados pasaulio meką, mergina, laimei, greitai susidraugauja su kaimynystėje gyvenančia Meredite ir yra priimama į jos draugų - Džošo, Rašmi ir gražuolio Etjeno Senklero - būrį. Pastarajam protingam, žaviam vaikinukui Ana netrunka pajusti simpatiją, tačiau jis, pasirodo, turi merginą, o Anos širdis juk taipogi užimta. Tačiau likimo keliai – nenuspėjami ir niekada negali žinoti, kokia kryptimi ims pūsti gyvenimo vėjai...

Knygos viršelis
 Mados meka, meilės, šviesos, vyno miestas, literatų rojus, bohemiška įsimylėjėlių tvirtovė, meno ir laisvės simbolis – regis, kad ir kaip pavadinsi Paryžių, taip jo nepagadinsi. Prancūzijos sostinė yra svarus argumentas, kodėl verta į rankas paimti šią knygą. Stephanie Perkins į savo pasakojimą įpynė daugybę paryžietiškos aplinkos fragmentų – įnikę skaityti istoriją, turėsite galimybę virtualiai aplankyti nemažai istorinę ir architektūrinę reikšmę turinčių objektų, tokių kaip Šv. Etjeno katedra, Sitės sala, laikoma Paryžiaus miesto širdimi (visi jo atstumai yra matuojama būtent nuo šios salos vidurio), Dievo Motinos katedra bei pajusti paryžietišką dvasią kartu su Ana besilankant jaukiuose mažyčiuose kino teatruose ir ragaujant dieviško skonio crêpe. Skaitant knygą, nė neabejoju, Jums kils noras tučtuojau nusipirkti lėktuvo bilietus ir nieko nelaukus šiaušti į romantiškiausią pasaulio miestą, kur galbūt netgi pavyktų susitikti su savuoju Etjenu Senkleru...

 Privalu paminėti ir tai, jog nei vienas šio kūrinio veikėjas nėra sukurtas naudojantis stereotipais – rašytoja visiems herojams suteikė tokių charakterio savybių, kurios pavertė juos tikrų tikriausiomis asmenybėmis. Pavyzdžiui, Ana yra įstrigusi įprastoje - nervingoje ir keistoje - būsenoje, nemėgsta linksmintis vakarėliuose (vakarus mieliau leidžia namie su knyga rankose, žiūri mėgstamus filmus ar ruošia namų darbus), yra itin uoli pedantė, svajoja studijuoti kino teoriją, taigi anaiptol nėra porcelianinė lėlytė – veikiau priešingai, savo prioritetų besilaikanti, žodžio kišenėje neieškanti mergina. Apie kitus herojus galima pasakyti lygiai tą patį – sportiškoji Mereditė, menišką gyslelę turintis Džošas, jo egzotiškoji panelė Rašmi ir, žinoma, žavusis Etjenas Senkleras yra skirtingi ir savitai įdomūs. Be to, autorė nesistengė sukurti tobulų veikėjų – ji netgi specialiai pabrėžė jų trūkumus – siužeto eigoje vis akcentuojamas žemas Etjeno ūgis ir tarp priekinių Anos dantų besipuikuojantis razinos dydžio tarpas. Šios bei kitos, nors ir smulkmenos, visgi suteikė knygai išskirtinio žavesio ir, tikiu, pamalonino ne vieno skaitytojo savimeilę.

Angliškas viršelis
 Be puikiai atskleistų veikėjų portretų, man didelį įspūdį paliko knygos puslapiuose tvyrantis įsimylėjimo jausmas. Stephanie Perkins, kurpdama Anos bei Etjeno santykius, neskubino įvykių ir taip subtiliai sukūrė romantišką įtampą, kad ši išsilaikė iki pat romano pabaigos. Pagrindinių kūrinio veikėjų draugystėje buvo visko - ir pykčių, ir gražių akimirkų, tačiau ištverti emocijų protrūkius jiems niekada nebuvo gana – nors ir Ana, ir Etjenas vienas kitam jautė didelę trauką, tapti pora jiedviem vis sukliudydavo aplinkybės bei įsipareigojimai. Be to, šviežiai iškepti įsimylėjėliai knygoje santykius aiškinosi ne tik vienas su kitu, bet ir su savo tėvais, broliais, seserimis, draugais, jų draugai vėlgi išgyveno įvairiausias paauglystės krizes, todėl knyga pulsuote pulsuoja jausmingumu.

 „Ana ir prancūziškas bučinys” taipogi yra puikus pavyzdys, kodėl prie nieko neverta prisirišti taip, kad paskui nebegebėtumei paleisti. Prieš išvykdama į Paryžių, Ana visaip mėgino perkalbėti savo tėvą – ir šaukė, ir prašė, ir maldavo, ir verkė, ko tiktai nedarė, nes niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad turės metus praleisti toli nuo artimųjų, apsigyventi kažkur už Atlanto vandenyno. O per Kalėdų atostogas grįžusi į gimtąsias Jungtines Amerikos Valstijas, ji jau pačią pirmą dieną suvokė, kad nori būti namie, nori sugrįžti į Paryžių. Taigi ši knyga skatina operatyviai reaguoti į permainas ir niekada nepaleisti pasitaikiusių galimybių – juk ne veltui sakoma, kad spontaniškumas leidžia mums realizuoti tai, ko mes iš tikrųjų norime...

Itališkas viršelis
 Apibendrindama galiu pasakyti, jog šis Stephanie Perkins romanas turi viską, ko reikia gerai paauglių knygai – jai netrūksta nei humoro, nei dramų, nei staigmenų, nei nesusipratimų, nei romantikos, o visa tai dar labiau pagardina žavingos paryžietiškos atmosferos užpilas. Tad jei ieškote svajonių, jaudulio, pirmosios meilės ir pirmųjų abejonių persunktos knygos, pasirinkdami „Aną ir prancūzišką bučinį” pataikysite tiesiai į dešimtuką. Smagaus skaitymo!

2015 m. rugpjūčio 1 d., šeštadienis

Kevin Brooks „Dienoraštis iš bunkerio“



Kevin Brooks
 Ar kada susimąstėte, kokia knyga laikoma gera? Ta, kuri pasižymi giliu prasmingumu, turiningumu, suteikia intelektualinį malonumą, o galbūt geros knygos titulo vertas lengvai skaitomas, intriguojantis ir tiesiog įdomus kūrinys? Apie tai ėmiau galvoti perskaičiusi Kevino Brookso romaną „Dienoraštis iš bunkerio“, kuris kartą ir visiems laikams pakeitė mano požiūrį į literatūrą. „Gera knyga – ne siužetas ir istorija. Gera, kai sukelia emociją“, – yra pasakęs rašytojas ir scenaristas Aidas Puklevičius, su kuriuo aš visiškai sutinku. Šokiruojanti, jaudinanti, sukrečianti – šie trys epitetai, užrašyti ant Kevino Brookso romano nugarėlės, sakyčiau, yra netgi per silpni – įspūdžio, kurį palieka „Dienoraštis iš bunkerio“, negalima išreikšti jokiais žodžiais... 

 Tikriausiai nė kiek neprašausiu sakydama, jog Kevinas Brooksas yra vienas populiariausių ir jaunimo mėgstamiausių rašytojų ir užsieniečių, ir Lietuvos skaitytojų tarpe. Šitai įrodo į mūsų gimtąją kalbą išverstų jo knygų skaičius – be „Dienoraščio iš bunkerio“, turime galimybę paskaityti dar šešis autoriaus romanus „Kendė“, „Martynas Pigas“, „Lukas“, „Mirusiųjų kelias“, „Būtybė. Ar įmanoma pabėgti nuo savęs?“ bei „Juodojo Triušio vasara“. Nors mano akys, besilankant bibliotekoje, už jų užkliūdavo gan dažnai, „Dienoraštis iš bunkerio“ vis dėlto buvo pirmoji pažintis su Kevino Brookso kūryba. Ir sakyčiau, netgi labai sėkminga – įsitikinusi rašytojo meistriškumu jau planuoju į rankas paimti kitus autoriaus šedevrus ir tikiuosi, jog jie paliks tokį patį milžinišką įspūdį, kokį paliko naujausias jo kūrinys (nors šitai, tenka pripažinti, vargiai tikėtina).

Knygos viršelis
 Romanas „Dienoraštis iš bunkerio“ parašytas knygos protagonisto Laino dienoraščio forma. Vieną dieną šešiolikmetis vaikinukas atsipeikėja požeminiame bunkeryje ir suvokia esąs įkalintas stačiakampio formos žemų lubų pastate, per kurio ilgį eina koridorius, o maždaug per jo vidurį – mažesnis koridoriukas į liftą. Keistojoje vietoje yra ir šeši kambariai, virtuvė, tualetas bei valgomasis, tačiau nei langų, nei durų – vienintelis kelias čia patekti ar išeiti yra liftas. Palaipsniui aiškėja daugiau erdvės detalių: lempos bunkeryje įsijungia aštuntą ryto, išsijungia vidurnaktį, liftas nusileidžia devintą ryto, vėl pakyla devintą vakaro, o kiekvienoje pastato patalpoje yra po kamerą, stebinčių aplinką dieną naktį. Tačiau po kelių dienų šią nusistovėjusią bunkerio rutiną sudarko nauja atvykėlė – devynmetė mergaitė Dženė, o po jos į keistąją vietą nuleidžiami dar keturi skirtingo amžiaus, lyties, pažiūrų bei socialinės padėties asmenys. Taip šeši pagrobtieji atsiduria vienoje aklinai uždarytoje erdvėje, iš kurios, regis, nėra galimybės ištrūkti...

 Skamba šiurpokai? Tada pasiruoškite, nes kuo tolyn, tuo kūrinio herojams einasi prastyn – paslaptingasis vyras viršuje, įkalinęs niekuo dėtus mirtinguosius, imasi žaidimų. Už kiekvieną bandymą pabėgti jis baudžia visus: tai nutraukia maisto tiekimą, tai kelias valandas iš eilės leidžia kurtinančią muziką, tai drastiškai kaitalioja bunkerio temperatūrą, užnuodija maistą arba atsiunčia visą dėžę žalingų, tačiau suaugusiųjų taip trokštamų dalykų: alkoholio, cigarečių, švirkštų. Dėl šios priežasties skaitant romaną kyla aibė klausimų – kokie yra kalintojo motyvai, kokia viso šito (socialinio eksperimento?) prasmė ir, pagaliau, kokią vyras, esantis viršuje, turi teisę lyg niekur nieko pagrobti ir kankinti šito nenusipelniusius žmones? Na, o užvertę paskutinį „Dienoraščio iš bunkerio“ puslapį, garantuoju, nežinosite, ką ir bemanyti – Cora Linn, sakydama, jog Kevinas Brooksas knygoje sugeba sudraskyti tavo mintis, o pabaigoje sudrasko tau ir sielą, buvo velnioniškai teisi – perskaičiusi kūrinį dar kelias valandas vaikščiojau netekusi amo ir niekaip negalėjau atsitokėti nuo patirto šoko. Istorija tiesiogine to žodžio prasme sujaukė visas mano mintis ir sukėlė tokias stiprias emocijas, kokių iki šiolei niekados nebuvau patyrusi...

Itališkas viršelis
 Tai, kad pasakojimas yra parašytas dienoraščio forma, tik dar labiau sustiprina slogią istorijos atmosferą. Kūrinio protagonistas Lainas savo užrašų knygelėje aprašo ne tik gyvenimą bunkeryje, skrebena nuobodulio akimirkomis kilusias idėjas, kruopščiai dėsto pabėgimo planus, bet ir retsykiais supažindina skaitytojus su savo artimaisiais, draugais, pažįstamais, pateikia atsiminimų nuotrupas iš savo vaikystės ir gyvenimo faktų. Lainas – protingas, nuovokus vaikinas, per šešiolika metų spėjęs atsikąsti ir šilto, ir šalto, svajojantis apie darnią, mylinčią ir rūpestingą šeimą. Ironiška, kad jis bendrystės jausmą pajunta būtent bunkeryje, kai suartėja su devynmete Džene ir garbaus amžiaus senoliu Raselu – šie žmonės tampa vaikinuko atrama, savotiška šeima, kuria jis gali besąlygiškai pasitikėti. Na, o Laino ir Dženės draugystė tikriausiai ne vienam skaičiusiajam suvirpino širdį ir sukėlė šiltus jausmus – be galo gražu, kad vaikinas, nors ir neišmanydamas, kaip elgtis su mažomis, šoko ištiktomis mergaitėmis, nepaliko jos likimo valioje ir jautėsi atsakingas už devynmetės gerovę. Kartais skaitant knygą net atrodė, jog jis pabėgimo planus kurpė ne dėl savęs, o dėl mažosios Dženės ir galėjo atiduoti viską, absoliučiai viską, kad tik ji sugrįžtų pas savo artimuosius.    

 Apibendrinant, „Dienoraštis iš bunkerio“ – be galo galingas, aštrus, šokiruojantis, įtampos kupinas ir įtaigus pasakojimas, kurį rekomenduoju visiems, kas tik turės drąsos jį perskaityti. Tik noriu įspėti, jog tai toli gražu nėra lengva knyga – jei ieškote romantiškos, vasarišką nuotaiką spinduliuojančios istorijos, geriau palūkėkite ir į rankas Kevino Brookso romaną čiupkite kiek vėliau. Tik šiukštu neužmirškite to padaryti!