2015 m. sausio 21 d., trečiadienis

Isabel Abedi „Lučianas"

Isabel Abedi
 „Lučianas” yra antroji mano perskaityta šios autorės knyga, kuri, kaip ir pirmoji, paliko labai gerą įspūdį. Nepaisant apimties, net 536 puslapius turintis kūrinys skaitėsi labai greitai ir lengvai – jam įveikti prireikė vos keletos dienų, o užvertus paskutinį knygos lapą jau ėmiau ilgėtis laiko, praleisto skaitant šią didingą meilės istoriją. Tai neabejotinai yra viena iš tų knygų, kurią norėčiau turėti savo mylimiausių skaitinių lentynoje ir kurią stipriai rekomenduoju Jums, mieli šio tinklaraščio skaitytojai!

 Pagrindinė kūrinio veikėja šešiolikmetė Rebeka – paprasta, laiminga paauglė, gyvenanti kartu su savo mama Jana bei jos gyvenimo drauge Žvirble. Mergina palaiko ryšius su savo tėčiu, sukūrusiu naują šeimą ir išsikrausčiusiu į Ameriką, kenčia „užsisėdusio” anglų kalbos mokytojo Tigro elgesį, o laisvalaikį leidžia kartu su savo geriausia drauge Zuze. Tačiau vieną vakarą Rebekos gyvenimas netikėtai pasikeičia: ji pajunta nedidelį įtrūkimą širdyje ir nepaaiškinamą tuštumos jausmą krūtinės ertmėje. Tą pačią naktį mergina susapnuoja savo mirtį, o nusvirduliavusi prie lango išvysta į ją vidury nakties spoksantį nepažįstamą vaikiną. Liesas, aštrių veido bruožų ir juodutėlių plaukų savininkas ima kelti Rebekai nerimą: jis pasirodo visur, kur tik eina ji. Negana to, nepažįstamasis, prisistatęs Lučianu, neturi atminties, o savo sapnuose regi įvykius iš Rebekos praeities bei ateitį, kuri netrunka išsipildyti. Tai daugiau nei keista – jaunuoliai geba jausti vienas kitą, būnant kartu juodu apima šiluma, didžiulė ramybė bei džiugus pilnatvės jausmas. Kad ir kaip beviltiškai bando, jie negali nutolti vienas nuo kito. Kas gi yra Lučianas? Ir ką jis veikia Rebekos gyvenime?

Knygos viršelis
 Šie klausimai nepalieka ramybėje iki pat kūrinio pabaigos, nes svaiginanti tiesa paaiškėja tik pačiame knygos finale. Kadangi istorijos veiksmas vystomas palaipsniui, intriga, emocinė įtampa išlaikoma iki galo – skaitytojams vis pateikiamos įvairios užuominos, netikėtos detalės, iš kurių vargiai įmanoma patiems susidaryti bendrą vaizdą, atspėti autorės sumanymą. Nors pabaiga asmeniškai manęs nešokiravo (prieš kurį laiką ieškodama išsamesnio „Lučiano” aprašymo perskaičiau vieną konkrečią užuominą), paliko tikrai malonų, neišdildomą įspūdį. Tai dar kartą įrodo, kokia talentinga yra ši rašytoja ir nuo šiol su dar didesniu nekantrumu lauksiu galimybės perskaityti paskutinę į lietuvių kalbą išverstą jos knygą „Kuždesys”.

 Šio kūrinio veikėjai, kaip ir pati knygos idėja, yra neeiliniai. Visų pirma, vertėtų paminėti tai, kad Rebeka užaugo homoseksualioje šeimoje. Tai man buvo naujiena – dar neteko skaityti knygos, kurioje vienas iš veikėjų būtų netradicinės pakraipos asmuo. Tam, beje, autorė neskyrė išskirtinio dėmesio - gyvenimas šioje šeimoje tekėjo įprasta vaga ir tiesiog buvo pateiktas kaip paprasta, savaime suvokiama detalė. Kiti papildomi knygos veikėjai – Zuzė (geriausia Rebekos draugė) bei Sebastianas (Rebekos eksdraugas) kūriniui taipogi suteikė ypatingo žavesio bei prisidėjo prie merginos asmenybės atskleidimo. Man ypač patiko tai, kaip rašytoja aprašė Rebekos ir Zuzės draugystę – jų stiprų dvasinį ryšį perteikė per elektroninius laiškus. Šiems laiškams buvo skirta gan nemaža knygos dalis ir taip buvo vaizduojamas prabėgęs laikas. Nežinau, ar kitiems skaitytojams tai paliko įspūdį, bet man ši pasakojimo forma be galo įsiminė ir buvo dar vienas atradimas.

Lenkiškas viršelis
 Isabel Abedi savo knygoje sukūrė be galo jaukią atmosferą. Ji tiesiog magiškai aprašė kiekvieną kūrinio detalę. Nedrąsios draugystės užuomazgos, kikenti verčiantys Rebekos ir Lučiano pokalbiai, vaikiška laimė, romantiškos scenos tiesiogine to žodžio prasme užbūrė bei sužavėjo savo paprastumu. Ir, nors kūrinio veikėjams siužeto eigoje teko patirti ir nuosmukių, ir pakilimų, vis tiek skaitant susidarė įspūdis, jog gyvenimas yra didelis, nepamirštamas, svaiginantis nuotykis, kuriame kiekvieną žingsnį lydi stebuklai.

 Rekomenduoju „Lučianą” tiems, kam patinka realistinės istorijos su fantastikos motyvais. Taip pat pasirinkdami šią knygą neturėtų nusivilti ir romantinių kūrinių gerbėjai – sentimentalus, jausmingas, itin šiltas ir jautrus romanas nepaliks abejingų ir įžiebs jaukią liepsnelę Jūsų širdyje.

2015 m. sausio 9 d., penktadienis

Rick Yancey „Penktoji banga”

Rick Yancey
 Rick Yancey „Penktoji banga“ yra pirmoji mano perskaityta knyga šiais metais, todėl labai smalsu, ar 2015-ųjų eigoje pavyks atrasti kūrinį, pranoksiantį šią daugybę įspūdžių palikusią istoriją. Ji mane įtraukė nuo pat pirmo puslapio ir taip suintrigavo, kad kelis vakarus iš eilės teko aukoti brangų miegą, o mokykloje spirgėti noru kuo greičiau grįžti namo ir sužinoti, kas įvyks toliau, kaip gi klostysis knygos veikėjų likimai. Nuotaikinga ir tuo pačiu metu šiurpi, kupina veiksmo, paslapčių ir net šiek tiek romantikos, „Penktoji banga“ užėmė garbingą vietą mano geriausių skaitytų knygų sąraše. Esu šimtu procentu užtikrinta, kad ateity dar kartą perskaitysiu šią knygą ir labai tikiuosi, kad ja sudominsiu ir Jus.

  Šiame kūrinyje pasakojama apie mūsų planetą ištikusią ateivių invaziją - nekviesti galaktikos svečiai atvyko užkariauti Žemės ir sunaikinti visus pasaulio žmones. Tam tikslui jie sukūrė bangas. Per pirmąją dingo elektra. Per antrąją buvo paleista kruša, kuri sukėlė cunamius, pražudžiusius daugiau nei 40 % žmonijos. Trečiosios bangos metu ateiviai paskleidė virusą, kuris nusinešė net devyniasdešimt septynis procentus išgyvenusiųjų gyvybių, o po ketvirtosios tapo nebeįmanoma pasitikėti žmonėmis. Pagrindinė veikėja šešiolikmetė Kesė – viena iš nedaugelio išlikusiųjų. Praradusi tėvus ir savo įprastą gyvenimą, mergina vienui viena jau kurį laiką slapstosi miške ir neatmeta galimybės, kad yra paskutinis gyvas Žemėje likęs žmogus. Nuo visiško palūžimo ją sulaiko tik turimas ginklas ir penkiamečiui broliui duotas pažadas. Semas geltonu mokykliniu autobusiuku buvo atskirtas nuo sesers ir išvežtas į vietą, kur, pasak atvykusių kareivių, jam būsią saugu ir negrės net menkiausias pavojus. Pagaliau supratusi, kad tūnojimas miške nepadės ištęsėti duoto pažado, Kesė spjauna į savo saugumą ir iškeliauja ieškoti broliuko. Neilgai trukus jos kelyje pasipainioja Evanas, žavus nepažįstamasis, ir priverčia merginą sulaužyti nusistatytas išgyvenimo  taisykles…

Knygos viršelis
 Knygos pradžioje Kesė atsigręžia į praeitį ir atmintyje iš naujo išgyvena ateivių invaziją, su nostalgija prisimena ankstesnįjį gyvenimą, kai didžiausios jos bėdos buvo mažytės strazdanos ant nosies bei nesutramdomi garbanoti plaukai. Tiesa, dar ir dailus vaikinas, matantis ją kiekvieną dieną, nė nenutuokdamas, kad ji egzistuoja. „Vienintelis Beno trūkumas buvo jo ūgis: jis buvo penkiolika centimetrų už mane aukštesnis. Na, dabar jis jau turi du trūkumus: ūgį ir tai, kad miręs.” – atvirauja Kesė. Ir vis dėlto, mergina apsiriko – Benas Parišas vis dar gyvas ir, negana to, atlieka vieno iš kūrinio pasakotojų rolę. Rick Yancey „Penktosios bangos“ kūrinio veiksmą papasakojo ne tik iš Kesės, bet ir Beno, Semo bei Evano perspektyvos. Toks įdomus rašytojo pasirinkimas leido plačiau susipažinti su postapokaliptiniu pasauliu ir virtualiai pabuvoti net keliose jo vietose, sužinoti, kaip ten klostosi įvykiai ir, svarbiausia, išsiaiškinti, kur buvo nuvežtas Kesės broliukas. 

 Skaitant šią knygą nuobodžiauti nebuvo kada. Kiekviena scena, kiekvienas siužeto vingis buvo kupinas paslapties, nežinios bei įtarumo. Pakurstytas smalsumas tiesiogine to žodžio prasme mane privertė įbesti nosį į knygą ir visiškai atsiriboti nuo supančios aplinkos – tik akimis greitai bėgti per eilutes ir šviesos greičiu versti puslapius. Knygos veikėjai, ypač Kesė, kūriniui taip pat suteikė realybės jausmo, įtikinamumo. Rick Yancey pasistengė, kad jos panika, paranoja, baimė, nepasitikėjimas ir desperatiškumas lietųsi per kraštus ir tokiu būdu išgyventos emocijos būtų perteikiamos skaitytojams. Dėl to skaitant šią knygą lengva pasitelkti vaizduotę ir viską ryškiai įsivaizduoti.

Angliškas viršelis
 Tikra nuodėmė nepaminėti ir autoriaus rašymo stiliaus, kuris yra tiesiog nepakartojamas! Skaitant knygą susidarė įspūdis, jog Rick Yancey apgalvojo kiekvieną žodį ir nei vieno neiššvaistė veltui. Glaustai, taikliai ir aiškiai, neretai ironijos arba gero humoro kupinos mintys nuolat stebino ir vertė žavėtis autoriaus pasirinkta sakinio struktūra. Būtų be galo įdomu jas palyginti su originalu, nes lietuviškas vertimas, kaip jau sakiau, tikrai vertas aukščiausio lygio pagyrų.

 Šį romaną galėčiau palyginti net su keliomis knygomis - „Angelų įsiveržimu”, „Sieloneše” ir „Bado žaidynėmis”. Tiesa, su Suzanne Collins parašyta trilogija yra lyginama gan nemažai kūrinių, bet, mano nuomone, „Penktoji banga” turi daugiausiai jai būdingų bruožų. Taigi, jei skaitėte bent vieną iš šių trijų išvardintų knygų ir ji jums patiko, siūlau pamėginti pažinti ir Rick Yancey kūrinio skonį.

2015 m. sausio 2 d., penktadienis

John Green „Popieriniai miestai“


John Green
 John Green - premijomis apipiltas jaunas amerikiečių autorius, kurio vardas gerai žinomas visame pasaulyje. Šį rašytoją jau spėjo pamėgti ir Lietuvos skaitytojai, nes „Popieriniai miestai“ yra net trečiasis į mūsų gimtąją kalbą išverstas John Green kūrinys. Džiaugiuosi, jog gavau galimybę labiau susipažinti su šio neeilinio autoriaus kūryba ir galėjau palyginti naujieną su anksčiau skaityta knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“.

 Pagrindinis kūrinio veikėjas Kventinas Džeikobsenas jau daug metų slapčia įsimylėjęs kaimynystėje gyvenančią Margo Rot Špygelman. Vaikystėje buvę neišskiriami draugai, įžengę į paauglystės laikotarpį jie susvetimėjo. Todėl kai vieną naktį Margo išdygsta lange su pasiūlymu kartu leistis į naktinį žygį ir atkeršyti visiems jos priešams, Kventinas ilgai nesispyriodamas sutinka. Beprotiškos kelionės metu jų ryšys vėl sustiprėja ir vaikinas ima tikėtis, jog nuo šiol viskas bus kitaip. Deja, svajonės lieka svajonėmis - kitą dieną atėjęs į mokyklą Kventinas sužino, kad Margo dingo. Kadangi taip nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvo atsitikę ir anksčiau, niekas nereiškia didelio susirūpinimo. Tais ankstesniais kartais mergina palikdavo duonos trupinių takelį, užuominų, kaip ją būtų galima rasti, todėl Kventinas pasitelkia visą savo išmonę ir kiek pašniukštinėjęs atranda Volto Vitmeno knygelę „Žolės lapai“. Eilutės, užbrauktos mėlynu ir žaliu žymekliu, priverčia vaikiną sunerimti – gali būti, jog Margo nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Lyg apsėstas jis nusprendžia rasti merginą ir kartu su dviem geriausiais draugais pradeda mylimosios paieškas.

Knygos viršelis
 Ši knyga yra kur kas gilesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors pagrindinis Kventino tikslas yra rasti pradingėlę, jam ne mažiau aktualu suvokti, kas YRA Margo Rot Špygelman. „Šitų dalykų negaliu įsivaizduoti ir jaučiu negalįs todėl, kad Margo nepažįstu. Žinojau, kaip ji kvepia, žinojau, kaip elgiasi būdama su manimi, ir žinojau, kaip elgiasi būdama su kitais, žinojau, kad jai patinka „Mountain Dew”, nuotykiai ir teatrališki poelgiai, žinojau, kad ji linksma, protinga ir apskritai geresnė už mus visus. Bet nežinojau, kas ją čia atvedė ar kas čia laikė, kas privertė išvykti. Gal nuo to ir reikėjo pradėti. Išsiaiškinti, kokia Margo tada, kai nebūna Margo, kurią visi pažįsta.” Pasinėręs į tokius filosofinius apmąstymus Kventinas nuolat stebino savo įžvalga ir be galo prasmingomis, giliomis mintimis. Jis ėmė geriau suprasti merginą ir suvokė, kokia ryški jos asmenybė. „Į mano Margo nepanašu, - nesutiko Leisė ir aš pagalvojau, jog turiu savo Margo, Leisė turi savo Margo ir ponia Špygelman turi savo Margo, - ir visi mes žiūrime į skirtingus jos atspindžius kreivų veidrodžių kambaryje”. Beje, šių psichologinių nagrinėjimų dėka Kventinas daug ką sužino ne tik apie mylimą merginą, bet ir apie save patį, draugus, supančią aplinką.

 Knyga man paliko šiek tiek dviprasmiškus įspūdžius dėl to, kad niekaip nesugebėjau rasti ryšio tarp Margo ir savęs. Energinga, vietoje nenustygstanti, užsispyrusi pilnametė, kurios galvoje nuolat verda keistos idėjos ir beprotiški sumanymai, mano nuomone, turėtų būti labiau subrendusi ar bent jau jausti atsakomybę už savo poelgius. „Koledžas – priims ar nepriims. Nemalonumai – turėsi ar ne. Mokykla – gausi A ar D pažymius. Karjera – padarysi ar jos nepadarysi. Namas – didelis ar mažas, nuosavas ar išnuomotas. Pinigai – yra ar nėra. Kokia nuobodybė!” – aiškino Kju ši išskirtinio mąstymo persona. Pilnai sutinku, kad materialūs dalykai neturėtų užimti pirmosios vietos mūsų gyvenime, tačiau sukurti tvirtą pamatą po kojomis ir užsitikrinti ateitį yra labai svarbu. Tokios pat nuomonės laikosi ir Kventinas – jis tiki ateitimi, tiki koledžu, būtinybe dirbti ir net gal kada nors turėti vaikų. Net keista, kad jis įsimylėjo tokią merginą kaip Margo Rot Špygelman (turbūt ne veltui sakoma, jog priešingybės traukia).

Angliškas viršelis
 Savo kūrinyje John Green pažėrė nemažą skaičių gyvenimiškų, kiekvienam žmogui aktualių klausimų. Kodėl tikimės, kad žmonės liausis būti tokie, kokie yra ir kodėl stengiamės įtikti ir patikti kitiems nebūdami savimi? Kodėl visiškai nepažinodami žmogaus apie jį darome savas (ir dažniausiai neigiamas) išvadas? Juk taip lengva įsivaizduoti kito gyvenimą, o dar lengviau apsirikti tai darant… Ir galbūt žmonės yra tokie, kokie mes tikime juos esant? Ar galima ką nors pažinti iki galo? Štai kokių genialių filosofinių minčių kupina ši knyga. Autoriaus rašymo stilius ir jo istorijos dėliojimo struktūra uždėjo knygai didelį ir riebų pliusą.

 Nors rimtas ir gilus, kūrinys tuo pačiu yra ir labai paaugliškas. Knygos veikėjai yra abiturientai, kuriems aktualios išleistuvės, vakarėliai, antrosios pusės, bučiniai, svaigalai ir seksas. Dėl to „Popierinius miestus” rekomenduoju skaityti ne jaunesniems nei šešiolikos metų.