2017 m. balandžio 24 d., pirmadienis

Luigi Ballerini „Aš esu nulis“


Luigi Ballerini
 Knyga, kuri visais atžvilgiais buvo kitokia negu tikėjausi. Tik pradėjus skaityti rodėsi, jog didelio įspūdžio nepaliks, vėliau regėjos neįtikinanti, dar po kelių skyrių maloniai nustebino ir galop įtraukė taip, jog nepajėgiau padėti į šalį. Perskaičiau vienu ypu – ne šedevras, bet visgi originali mokslinės fantastikos distopija (tarp kitko, čia tik mano priskyrimas – informacijos, kokiai šakai atstovauja kūrinys, atrasti nepavyko). Taigi jei nesibodite skaityti minėto žanro kūrinių (ir, be kita ko, pasitikite manuoju apibūdinimu), siūlau susipažinti su pagrindinio Luigi Ballerini romano veikėjo Nulio istorija.

 Keturiolikmetis auga Pasaulyje, kuriame tikrovė, jam pačiam to nežinant, apsiriboja viso labo trisdešimties žingsnių plotu. Jame yra Mokymų Salė, sienos-ekranai, balso komandos, Interaktyvusis Stimuliatorius, jutiklinis šalmas, bet neegzistuoja emocijų ar pojūčių sąvokos.

 Vieną dieną Nulio Pasaulį apgaubia tamsa, paskatinanti jį atrasti bei iškeliauti pro avarinio išėjimo duris. Duris, vedančias į visiškai skirtingą pasaulį – ten, kur tikrovė juntama ne tik ausimis, bet ir rankomis, akimis, oda, nosimi. Vietą, kurią mes vadiname realybe.

Knygos viršelis
 Tikriausiai perskaitę šią santrauką pamanėte lygiai tą patį, ką, akimis perbėgusi romano anotaciją, pagalvojau aš – kad pasakojimas apie Nulį bus absoliuti fantastinė istorija. „Persikėlimas į paralelinį pasaulį? O taip, skamba įdomiai, reikės ištaikius progą paskaityti“, – daugmaž tokia mintis sukirbėjo galvoje. Taigi turiu nustebinti (bet anaiptol nenuvilti!) pasakydama, jog romanas yra realistiškesnis nei galite įsivaizduoti. Kas ir kaip, neatskleisiu – skaitymo eigoje išsiaiškinsite patys (o jei nuspręsit neskaityti, visada galit parašyti laišką – mielai pasidalinsiu smulkmenom), bet man Luigi Ballerini koncepcija paliko įspūdį. Juo labiau, kad ta idėja visai gali būti išpildyta realybėje, nors reiktų viltis, jog tokia mintis niekam niekados nešaus į galvą.

 Kadangi, kaip visada, neturiu nė menkiausio noro atskleisti įdomumo ir išduoti siužeto detalių, pakalbėkim mažiau neutralia tema – apie Nulio integraciją naujoje vietoje. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip jaustumėtės sužinoję, kad pasaulis, kuriame gyvenote, yra tik bjauri tikrojo pasaulio kopija? Tokia, sakyčiau, protu nesuvokiama suvokimo banga ir užplūsta Nulį – išgirdus, kad pasaulis didesnis už tą, kurį jis vadino Pasauliu, kad žmonės gyvena kartu ir kalbasi, liečiasi, pykstasi, myli vienas kitą, keturiolikmečiui tenka suabejoti viskuo, kuo jis iki šiol tikėjo. Ir ne tik tai skamba įdomiai – įdomūs ir Nulio, ir jį sutikusių žmonių pamąstymai bei pojūčiai. Nuo tada, kai paauglys atsiduria mums pažįstamoje aplinkoje, abejoms pusėms tenka persvarstyti akivaizdumo sampratą. Nuliui – kad nėra jokių valdymo mygtukų (kaip, po galais, skaityti popierinę knygą, jei braukdamas pirštais net negali pereiti į kitą skyrių?) ir kad gali iš tiesų paliesti daiktus (ko gero, tai nebe tik 3D ar 4D technologijos, jau sukurta kažkas, leidžiančio apčiuopti vaizdus). Tuo pat metu nauji sutiktieji stebisi, jog keturiolikmetis niekad neturėjo galimybės džiaugtis sniegu ar nenutuokia, jog kaitri lempa degina. Jei atvirai, perskaičiusi anotaciją galvojau, kad daugiau dėmesio bus skirta tam kitam, mums nepažįstamam Pasauliui, bet realybės akcentavimas paliko net didesnį įspūdį, nes kitu kampu leido pažvelgti ir įvertinti įprastas, kasdienes situacijas.

Knygos anotacija
 Išskirtiniu romano bruožu įvardyčiau ir didžiosiomis raidėmis išskiriamą balsą, ištisai skambantį Nulio galvoje. Tai lyg jo sąmonės dalis, pati sau uždavinėjanti klausimus, nurodinėjanti, ką Nulis turįs daryti, neprašyta teikianti pastebėjimus ar net rėžianti pamokslus. Su juo veikėjas ginčijasi, jam pritaria arba elgiasi priešingai – konkrečiai įvardyti, kas tai, sunkoka, bet spėčiau, jog sąžinės balso, įdiegto paklusnumo ir išmoktų taisyklių derinys (anot paties balso, jis yra „tai, ką tu galvoji, bet nenorėtum galvoti“ bei „tai, ko negalvoji, bet norėtum galvoti“). Nesu tikra, kiek originali šita idėja, bet man tai pasirodė įdomu, todėl skaitant rekomenduoju atkreipti dėmesį ir Jums.

 Reziumė, skaitydama knygą gerai praleidau laiką. Protarpiais erzino veikėjų neracionalumas (padėtį, tiesa, bandyta kreipti taip, jog veikėjai patys stebėtųsi savo atliekamais veiksmais, tačiau trūko paveikumo) ir norėjosi, jog kai kurios siužeto vietos būtų įtemptesnės, bet apskritai romanas buvo įdomus ir intriguojantis, už ką dedu jam pliusą.

2017 m. balandžio 21 d., penktadienis

Dennis Lehane „Kuždesių sala“


Dennis Lehane
 Jei reikėtų vienut vienu sakiniu apibūdinti Denio Liheino „Kuždesių salą“, manasis skambėtų taip – psichologinis trileris iš didžiosios raidės. Nedaug yra knygų, kurias vos atvertus apgaubia mistika, o pabaiga taip supainioja mintis, jog nebepajėgi atskirti, kas tiesa, o kas – melas, kur prasideda ir baigiasi apgaulė, o kur, jei tik tokia egzistuoja, yra šiurpi tikrovė...

 Iš pirmo žvilgsnio kūrinio siužetas gana paprastas: iš Kuždesių salos, kurioje stūkso maksimalaus saugumo reikalaujanti psichiatrinė ligoninė (joje gydomi beviltiški ligoniai – ši vieta yra lyg paskutinis prieglobstis smurtautojams, kurių atsisako visos kitos įstaigos), be pėdsakų dingsta viena iš pacienčių. Pagrindiniam kūrinio veikėjui JAV maršalui Edvardui Danielsui bei jo kolegai Čarliui Oliui pavedama tirti šią mįslingą bylą. Atvykę į salą, jie sužino aplinkybes: Reičelė Solando iš užrakinto kambario sugebėjo išeiti į koridorių, niekieno nepastebėta praėjo pro tris patikros postus ir kambarį, pilną sanitarų, perkopė dešimties pėdų aukščio plytų sieną, apjuostą elektrine viela, negana to, į žvarbią naktį ištrūko basa bei vienmarškinė. Abejonių kelia ir tai, jog Reičelei pavyko perplaukti vienuolika mylių prieš įtūžusią srovę (o kur daugiau dingsi, jei sala jau iššukuota?). Taip ne tik JAV maršalams, bet ir skaitytojams kuo toliau, tuo labiau stiprėja įtarimas, jog pacientės pabėgimas skamba kaip neįtikėtina, išgalvota istorija... Kas, kaip, kodėl – šie klausimai kamuoja iki paskutinio puslapio, nes išsiaiškinti tiesą be autoriaus pagalbos, patikėkit manimi, sunku. Galbūt net neįmanoma.

Knygos viršelis
 Kai kurių teigimu, gera knyga yra ta, kuri greitai skaitosi. Jei tikėsim šitu požiūriu, tai „Kuždesių sala“ yra neabejotinas šedevras. Retkarčiais akimis per tekstą imdavau bėgioti taip sparčiai, jog suvokiau jį ne skaitanti, o skenuojanti – visai nenorom, tiesiog nesąmoningai. Tad nenuostabu, kad užvertus paskutinį puslapį ir suvokus, koks geras romanas papuolė po ranka, net pasigailėjau, kam taip skubėjau – gi galėjau žmoniškai įsigilinti į kiekvieną detalę ir labiau stengtis suprasti, kur tas šuo pakastas. Na, bet nutiko kaip nutiko – mano sukurpta teorija išsipildė tik labai labai dalinai, taigi autoriaus išmone likau nustebinta. O taip būna retai, todėl ir rekomenduoju paskaityti.  

 Dar vieno didelio pliuso nusipelno vaizdingumas. Užvertus knygą netgi kilo įspūdis, jog neverta žiūrėti filmo – skaitant ir taip pavyko susikurti visą vaizdą. Denis Liheinas parinko tokius žodžius, kad peizažai mintyse piešėsi savaime, kas, be abejonės, prisidėjo prie ypatingos nuotaikos kūrimo. Romano atmosfera šiurpi, tamsi, įtartina – turbūt ir negalėtų būti kitaip, kai pagrindiniai aplinkos elementai – sena psichiatrinė ligoninė, apleistas švyturys, atoki sala bei tūkstančiai žiurkių, šmirinėjančių aplink. Dar pridėkim viską šluojančią, kelias dienas trunkančią audrą ir turėsim tikrą „svajonių poilsiavietę“.

Angliškas viršelis
 Apie šį romaną daug kalbėti nesinori, nes tiesa ta, kad mažiau žinant skaityti įdomiau. Tik noriu užsiminti, jog Reičelės Solando dingimo byla, jei taip pasirodė, nėra vienintelis knygos aspektas – už visko slepiasi kur kas daugiau. Kas, tikėtina, spėliosite iki paskutinio puslapio, tada dar kartą akimis permesite paskutinį (gal ir pirmą, antrą, trečią...) skyrių, mėgindami išsiaiškinti, ar viską teisingai supratote, panaršysite internete, o tada istoriją dar kelias dienas nešiositės savo galvoje. Lyg būtų maža, siūlau nepamiršti ir ekranizacijos. Nors, kaip jau sakiau, skaitant knygą vaizdingumo pakanka, palyginti režisieriaus Martino Skorsezo („Tyla“, „Volstryto vilkas“, „Hugo išradimas“...) darbą su savo vaizduotės vaisiais vis viena įdomu (ir verta!). Bus dar geriau, jei filmą peržiūrėsite kartu su knygos neskaičiusiu draugu ar artimuoju – galėsit pasijusti visažiniais, kai bendramintis paprašys išaiškinti siužeto vingius. :)

Itališkas viršelis
 Beje, atsakyti, kas – knyga ar filmas – paliko didesnį įspūdį, kebloka. Perskaičius knygą jau žinojau visus atsakymus, todėl, savaime aišku, siužetas nebepajėgė nustebinti. Tad rekomenduočiau daryti taip – jei susidomėjote istorija, pirmiau perskaitykite knygą, o jei skaitymui negalite skirti daug laiko, užteks ir filmo, nes jį peržiūrėjus idėja gana aiški. Ir apskritai ekranizacija ne ką tesiskiria nuo kūrinio siužeto, yra vos vienas kitas pakitimas: vienos scenos iškirptos, kelios – pridėtos, bet iš esmės tarp tekstinės bei vaizdinės informacijos galima dėt lygybės ženklą.

 Reziumė, knyga paliko įspūdį, todėl netolimoje ateity ketinu pasidomėti ir kitais rašytojo darbais. Jei mėgstat psichologinius trilerius, kuriuose yra ir mistikos, ir paslapčių, ir veiksmo – nepagailėkit savo laiko, paskaitykit. O vėliau brūkštelėkite laišką (komentarą), ar patiko.