2017 m. balandžio 24 d., pirmadienis

Luigi Ballerini „Aš esu nulis“


Luigi Ballerini
 Knyga, kuri visais atžvilgiais buvo kitokia negu tikėjausi. Tik pradėjus skaityti rodėsi, jog didelio įspūdžio nepaliks, vėliau regėjos neįtikinanti, dar po kelių skyrių maloniai nustebino ir galop įtraukė taip, jog nepajėgiau padėti į šalį. Perskaičiau vienu ypu – ne šedevras, bet visgi originali mokslinės fantastikos distopija (tarp kitko, čia tik mano priskyrimas – informacijos, kokiai šakai atstovauja kūrinys, atrasti nepavyko). Taigi jei nesibodite skaityti minėto žanro kūrinių (ir, be kita ko, pasitikite manuoju apibūdinimu), siūlau susipažinti su pagrindinio Luigi Ballerini romano veikėjo Nulio istorija.

 Keturiolikmetis auga Pasaulyje, kuriame tikrovė, jam pačiam to nežinant, apsiriboja viso labo trisdešimties žingsnių plotu. Jame yra Mokymų Salė, sienos-ekranai, balso komandos, Interaktyvusis Stimuliatorius, jutiklinis šalmas, bet neegzistuoja emocijų ar pojūčių sąvokos.

 Vieną dieną Nulio Pasaulį apgaubia tamsa, paskatinanti jį atrasti bei iškeliauti pro avarinio išėjimo duris. Duris, vedančias į visiškai skirtingą pasaulį – ten, kur tikrovė juntama ne tik ausimis, bet ir rankomis, akimis, oda, nosimi. Vietą, kurią mes vadiname realybe.

Knygos viršelis
 Tikriausiai perskaitę šią santrauką pamanėte lygiai tą patį, ką, akimis perbėgusi romano anotaciją, pagalvojau aš – kad pasakojimas apie Nulį bus absoliuti fantastinė istorija. „Persikėlimas į paralelinį pasaulį? O taip, skamba įdomiai, reikės ištaikius progą paskaityti“, – daugmaž tokia mintis sukirbėjo galvoje. Taigi turiu nustebinti (bet anaiptol nenuvilti!) pasakydama, jog romanas yra realistiškesnis nei galite įsivaizduoti. Kas ir kaip, neatskleisiu – skaitymo eigoje išsiaiškinsite patys (o jei nuspręsit neskaityti, visada galit parašyti laišką – mielai pasidalinsiu smulkmenom), bet man Luigi Ballerini koncepcija paliko įspūdį. Juo labiau, kad ta idėja visai gali būti išpildyta realybėje, nors reiktų viltis, jog tokia mintis niekam niekados nešaus į galvą.

 Kadangi, kaip visada, neturiu nė menkiausio noro atskleisti įdomumo ir išduoti siužeto detalių, pakalbėkim mažiau neutralia tema – apie Nulio integraciją naujoje vietoje. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip jaustumėtės sužinoję, kad pasaulis, kuriame gyvenote, yra tik bjauri tikrojo pasaulio kopija? Tokia, sakyčiau, protu nesuvokiama suvokimo banga ir užplūsta Nulį – išgirdus, kad pasaulis didesnis už tą, kurį jis vadino Pasauliu, kad žmonės gyvena kartu ir kalbasi, liečiasi, pykstasi, myli vienas kitą, keturiolikmečiui tenka suabejoti viskuo, kuo jis iki šiol tikėjo. Ir ne tik tai skamba įdomiai – įdomūs ir Nulio, ir jį sutikusių žmonių pamąstymai bei pojūčiai. Nuo tada, kai paauglys atsiduria mums pažįstamoje aplinkoje, abejoms pusėms tenka persvarstyti akivaizdumo sampratą. Nuliui – kad nėra jokių valdymo mygtukų (kaip, po galais, skaityti popierinę knygą, jei braukdamas pirštais net negali pereiti į kitą skyrių?) ir kad gali iš tiesų paliesti daiktus (ko gero, tai nebe tik 3D ar 4D technologijos, jau sukurta kažkas, leidžiančio apčiuopti vaizdus). Tuo pat metu nauji sutiktieji stebisi, jog keturiolikmetis niekad neturėjo galimybės džiaugtis sniegu ar nenutuokia, jog kaitri lempa degina. Jei atvirai, perskaičiusi anotaciją galvojau, kad daugiau dėmesio bus skirta tam kitam, mums nepažįstamam Pasauliui, bet realybės akcentavimas paliko net didesnį įspūdį, nes kitu kampu leido pažvelgti ir įvertinti įprastas, kasdienes situacijas.

Knygos anotacija
 Išskirtiniu romano bruožu įvardyčiau ir didžiosiomis raidėmis išskiriamą balsą, ištisai skambantį Nulio galvoje. Tai lyg jo sąmonės dalis, pati sau uždavinėjanti klausimus, nurodinėjanti, ką Nulis turįs daryti, neprašyta teikianti pastebėjimus ar net rėžianti pamokslus. Su juo veikėjas ginčijasi, jam pritaria arba elgiasi priešingai – konkrečiai įvardyti, kas tai, sunkoka, bet spėčiau, jog sąžinės balso, įdiegto paklusnumo ir išmoktų taisyklių derinys (anot paties balso, jis yra „tai, ką tu galvoji, bet nenorėtum galvoti“ bei „tai, ko negalvoji, bet norėtum galvoti“). Nesu tikra, kiek originali šita idėja, bet man tai pasirodė įdomu, todėl skaitant rekomenduoju atkreipti dėmesį ir Jums.

 Reziumė, skaitydama knygą gerai praleidau laiką. Protarpiais erzino veikėjų neracionalumas (padėtį, tiesa, bandyta kreipti taip, jog veikėjai patys stebėtųsi savo atliekamais veiksmais, tačiau trūko paveikumo) ir norėjosi, jog kai kurios siužeto vietos būtų įtemptesnės, bet apskritai romanas buvo įdomus ir intriguojantis, už ką dedu jam pliusą.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą