2017 m. balandžio 24 d., pirmadienis

Luigi Ballerini „Aš esu nulis“


Luigi Ballerini
 Knyga, kuri visais atžvilgiais buvo kitokia negu tikėjausi. Tik pradėjus skaityti rodėsi, jog didelio įspūdžio nepaliks, vėliau regėjos neįtikinanti, dar po kelių skyrių maloniai nustebino ir galop įtraukė taip, jog nepajėgiau padėti į šalį. Perskaičiau vienu ypu – ne šedevras, bet visgi originali mokslinės fantastikos distopija (tarp kitko, čia tik mano priskyrimas – informacijos, kokiai šakai atstovauja kūrinys, atrasti nepavyko). Taigi jei nesibodite skaityti minėto žanro kūrinių (ir, be kita ko, pasitikite manuoju apibūdinimu), siūlau susipažinti su pagrindinio Luigi Ballerini romano veikėjo Nulio istorija.

 Keturiolikmetis auga Pasaulyje, kuriame tikrovė, jam pačiam to nežinant, apsiriboja viso labo trisdešimties žingsnių plotu. Jame yra Mokymų Salė, sienos-ekranai, balso komandos, Interaktyvusis Stimuliatorius, jutiklinis šalmas, bet neegzistuoja emocijų ar pojūčių sąvokos.

 Vieną dieną Nulio Pasaulį apgaubia tamsa, paskatinanti jį atrasti bei iškeliauti pro avarinio išėjimo duris. Duris, vedančias į visiškai skirtingą pasaulį – ten, kur tikrovė juntama ne tik ausimis, bet ir rankomis, akimis, oda, nosimi. Vietą, kurią mes vadiname realybe.

Knygos viršelis
 Tikriausiai perskaitę šią santrauką pamanėte lygiai tą patį, ką, akimis perbėgusi romano anotaciją, pagalvojau aš – kad pasakojimas apie Nulį bus absoliuti fantastinė istorija. „Persikėlimas į paralelinį pasaulį? O taip, skamba įdomiai, reikės ištaikius progą paskaityti“, – daugmaž tokia mintis sukirbėjo galvoje. Taigi turiu nustebinti (bet anaiptol nenuvilti!) pasakydama, jog romanas yra realistiškesnis nei galite įsivaizduoti. Kas ir kaip, neatskleisiu – skaitymo eigoje išsiaiškinsite patys (o jei nuspręsit neskaityti, visada galit parašyti laišką – mielai pasidalinsiu smulkmenom), bet man Luigi Ballerini koncepcija paliko įspūdį. Juo labiau, kad ta idėja visai gali būti išpildyta realybėje, nors reiktų viltis, jog tokia mintis niekam niekados nešaus į galvą.

 Kadangi, kaip visada, neturiu nė menkiausio noro atskleisti įdomumo ir išduoti siužeto detalių, pakalbėkim mažiau neutralia tema – apie Nulio integraciją naujoje vietoje. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip jaustumėtės sužinoję, kad pasaulis, kuriame gyvenote, yra tik bjauri tikrojo pasaulio kopija? Tokia, sakyčiau, protu nesuvokiama suvokimo banga ir užplūsta Nulį – išgirdus, kad pasaulis didesnis už tą, kurį jis vadino Pasauliu, kad žmonės gyvena kartu ir kalbasi, liečiasi, pykstasi, myli vienas kitą, keturiolikmečiui tenka suabejoti viskuo, kuo jis iki šiol tikėjo. Ir ne tik tai skamba įdomiai – įdomūs ir Nulio, ir jį sutikusių žmonių pamąstymai bei pojūčiai. Nuo tada, kai paauglys atsiduria mums pažįstamoje aplinkoje, abejoms pusėms tenka persvarstyti akivaizdumo sampratą. Nuliui – kad nėra jokių valdymo mygtukų (kaip, po galais, skaityti popierinę knygą, jei braukdamas pirštais net negali pereiti į kitą skyrių?) ir kad gali iš tiesų paliesti daiktus (ko gero, tai nebe tik 3D ar 4D technologijos, jau sukurta kažkas, leidžiančio apčiuopti vaizdus). Tuo pat metu nauji sutiktieji stebisi, jog keturiolikmetis niekad neturėjo galimybės džiaugtis sniegu ar nenutuokia, jog kaitri lempa degina. Jei atvirai, perskaičiusi anotaciją galvojau, kad daugiau dėmesio bus skirta tam kitam, mums nepažįstamam Pasauliui, bet realybės akcentavimas paliko net didesnį įspūdį, nes kitu kampu leido pažvelgti ir įvertinti įprastas, kasdienes situacijas.

Knygos anotacija
 Išskirtiniu romano bruožu įvardyčiau ir didžiosiomis raidėmis išskiriamą balsą, ištisai skambantį Nulio galvoje. Tai lyg jo sąmonės dalis, pati sau uždavinėjanti klausimus, nurodinėjanti, ką Nulis turįs daryti, neprašyta teikianti pastebėjimus ar net rėžianti pamokslus. Su juo veikėjas ginčijasi, jam pritaria arba elgiasi priešingai – konkrečiai įvardyti, kas tai, sunkoka, bet spėčiau, jog sąžinės balso, įdiegto paklusnumo ir išmoktų taisyklių derinys (anot paties balso, jis yra „tai, ką tu galvoji, bet nenorėtum galvoti“ bei „tai, ko negalvoji, bet norėtum galvoti“). Nesu tikra, kiek originali šita idėja, bet man tai pasirodė įdomu, todėl skaitant rekomenduoju atkreipti dėmesį ir Jums.

 Reziumė, skaitydama knygą gerai praleidau laiką. Protarpiais erzino veikėjų neracionalumas (padėtį, tiesa, bandyta kreipti taip, jog veikėjai patys stebėtųsi savo atliekamais veiksmais, tačiau trūko paveikumo) ir norėjosi, jog kai kurios siužeto vietos būtų įtemptesnės, bet apskritai romanas buvo įdomus ir intriguojantis, už ką dedu jam pliusą.

2017 m. balandžio 21 d., penktadienis

Dennis Lehane „Kuždesių sala“


Dennis Lehane
 Jei reikėtų vienut vienu sakiniu apibūdinti Denio Liheino „Kuždesių salą“, manasis skambėtų taip – psichologinis trileris iš didžiosios raidės. Nedaug yra knygų, kurias vos atvertus apgaubia mistika, o pabaiga taip supainioja mintis, jog nebepajėgi atskirti, kas tiesa, o kas – melas, kur prasideda ir baigiasi apgaulė, o kur, jei tik tokia egzistuoja, yra šiurpi tikrovė...

 Iš pirmo žvilgsnio kūrinio siužetas gana paprastas: iš Kuždesių salos, kurioje stūkso maksimalaus saugumo reikalaujanti psichiatrinė ligoninė (joje gydomi beviltiški ligoniai – ši vieta yra lyg paskutinis prieglobstis smurtautojams, kurių atsisako visos kitos įstaigos), be pėdsakų dingsta viena iš pacienčių. Pagrindiniam kūrinio veikėjui JAV maršalui Edvardui Danielsui bei jo kolegai Čarliui Oliui pavedama tirti šią mįslingą bylą. Atvykę į salą, jie sužino aplinkybes: Reičelė Solando iš užrakinto kambario sugebėjo išeiti į koridorių, niekieno nepastebėta praėjo pro tris patikros postus ir kambarį, pilną sanitarų, perkopė dešimties pėdų aukščio plytų sieną, apjuostą elektrine viela, negana to, į žvarbią naktį ištrūko basa bei vienmarškinė. Abejonių kelia ir tai, jog Reičelei pavyko perplaukti vienuolika mylių prieš įtūžusią srovę (o kur daugiau dingsi, jei sala jau iššukuota?). Taip ne tik JAV maršalams, bet ir skaitytojams kuo toliau, tuo labiau stiprėja įtarimas, jog pacientės pabėgimas skamba kaip neįtikėtina, išgalvota istorija... Kas, kaip, kodėl – šie klausimai kamuoja iki paskutinio puslapio, nes išsiaiškinti tiesą be autoriaus pagalbos, patikėkit manimi, sunku. Galbūt net neįmanoma.

Knygos viršelis
 Kai kurių teigimu, gera knyga yra ta, kuri greitai skaitosi. Jei tikėsim šitu požiūriu, tai „Kuždesių sala“ yra neabejotinas šedevras. Retkarčiais akimis per tekstą imdavau bėgioti taip sparčiai, jog suvokiau jį ne skaitanti, o skenuojanti – visai nenorom, tiesiog nesąmoningai. Tad nenuostabu, kad užvertus paskutinį puslapį ir suvokus, koks geras romanas papuolė po ranka, net pasigailėjau, kam taip skubėjau – gi galėjau žmoniškai įsigilinti į kiekvieną detalę ir labiau stengtis suprasti, kur tas šuo pakastas. Na, bet nutiko kaip nutiko – mano sukurpta teorija išsipildė tik labai labai dalinai, taigi autoriaus išmone likau nustebinta. O taip būna retai, todėl ir rekomenduoju paskaityti.  

 Dar vieno didelio pliuso nusipelno vaizdingumas. Užvertus knygą netgi kilo įspūdis, jog neverta žiūrėti filmo – skaitant ir taip pavyko susikurti visą vaizdą. Denis Liheinas parinko tokius žodžius, kad peizažai mintyse piešėsi savaime, kas, be abejonės, prisidėjo prie ypatingos nuotaikos kūrimo. Romano atmosfera šiurpi, tamsi, įtartina – turbūt ir negalėtų būti kitaip, kai pagrindiniai aplinkos elementai – sena psichiatrinė ligoninė, apleistas švyturys, atoki sala bei tūkstančiai žiurkių, šmirinėjančių aplink. Dar pridėkim viską šluojančią, kelias dienas trunkančią audrą ir turėsim tikrą „svajonių poilsiavietę“.

Angliškas viršelis
 Apie šį romaną daug kalbėti nesinori, nes tiesa ta, kad mažiau žinant skaityti įdomiau. Tik noriu užsiminti, jog Reičelės Solando dingimo byla, jei taip pasirodė, nėra vienintelis knygos aspektas – už visko slepiasi kur kas daugiau. Kas, tikėtina, spėliosite iki paskutinio puslapio, tada dar kartą akimis permesite paskutinį (gal ir pirmą, antrą, trečią...) skyrių, mėgindami išsiaiškinti, ar viską teisingai supratote, panaršysite internete, o tada istoriją dar kelias dienas nešiositės savo galvoje. Lyg būtų maža, siūlau nepamiršti ir ekranizacijos. Nors, kaip jau sakiau, skaitant knygą vaizdingumo pakanka, palyginti režisieriaus Martino Skorsezo („Tyla“, „Volstryto vilkas“, „Hugo išradimas“...) darbą su savo vaizduotės vaisiais vis viena įdomu (ir verta!). Bus dar geriau, jei filmą peržiūrėsite kartu su knygos neskaičiusiu draugu ar artimuoju – galėsit pasijusti visažiniais, kai bendramintis paprašys išaiškinti siužeto vingius. :)

Itališkas viršelis
 Beje, atsakyti, kas – knyga ar filmas – paliko didesnį įspūdį, kebloka. Perskaičius knygą jau žinojau visus atsakymus, todėl, savaime aišku, siužetas nebepajėgė nustebinti. Tad rekomenduočiau daryti taip – jei susidomėjote istorija, pirmiau perskaitykite knygą, o jei skaitymui negalite skirti daug laiko, užteks ir filmo, nes jį peržiūrėjus idėja gana aiški. Ir apskritai ekranizacija ne ką tesiskiria nuo kūrinio siužeto, yra vos vienas kitas pakitimas: vienos scenos iškirptos, kelios – pridėtos, bet iš esmės tarp tekstinės bei vaizdinės informacijos galima dėt lygybės ženklą.

 Reziumė, knyga paliko įspūdį, todėl netolimoje ateity ketinu pasidomėti ir kitais rašytojo darbais. Jei mėgstat psichologinius trilerius, kuriuose yra ir mistikos, ir paslapčių, ir veiksmo – nepagailėkit savo laiko, paskaitykit. O vėliau brūkštelėkite laišką (komentarą), ar patiko.

2017 m. kovo 31 d., penktadienis

Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo kelionių metai“

  
Haruki Murakami
 Jau kurį laiką norėjau susipažinti su Harukio Murakamio kūryba. Todėl vieną vasario popietę laviruodama tarp bibliotekos lentynų ėmiau ir stabtelėjau prie M raidės. Pavarčiau vieną, antrą, trečią rašytojo romaną ir, tiesą sakant, jau norėjau griebti pirmą, pasitaikiusį po ranka, bet lyg tyčia prisiminiau TED įrašą, kuriame buvo pasakojama apie knygos „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo kelionių metai“ viršelio dizaino kūrimo procesą. Jei tiek dėmesio skirta apipavidalinimui, tai, pamaniau, ne ką mažiau įdomus turėtų būti turinys – štai tokia tat manoji „Bespalvio Cukuru Tadzakio ir jo kelionių metų“ išsirinkimo istorija.

 Romano centre – keturiasdešimtmetį įpusėjęs Cukuru Tadzakis, vis dar nesugebąs atsitiesti po paauglystėje patirto draugų atstūmimo. Ketveriukė, kurios vardai susiję su spalvomis (Aka – Raudonasis, Ao – Mėlynasis, Širo – Baltoji, Kuro – Juodoji; iš čia, beje, ir yra aliuzija į pavadinimą, nes Tadzakis, neturįs jokio ryšio su spalvomis, jaučiasi bespalvis), ničnieko nepaaiškinę pareiškia nebenorintys nei su juo susitikti, nei kalbėtis. Prislėgtas Cukuru kurį laiką gyvena „kaip lunatikas arba numirėlis, dar nespėjęs suvokti, kad mirė“, o vėliau leidžiasi plaukti pasroviui. Iki tol, kol Sara – nauja mylimoji – priverčia jį pažvelgti praeičiai į akis ir atsikratyti nuoskaudų.

Knygos viršelis
 Varomoji romano jėga – ir Cukuru, ir skaitytojui ramybės neduodantis klausimas: kodėl vaikinas buvo atstumtas, kokios (matyt, šiurpios?) paslaptys tvyrojo toje mokyklos laikų grupėje? Tačiau autorius tiesos atskleisti neskuba ir atsakymų, regis, nė nereikėtų taip sureikšminti, nes išaiškėję motyvai nei šokiruoja, nei yra įmantrūs ­– jei atvirai, tikėjausi kur kas daugiau. Taigi mįslingoji knygos pusė didelio įspūdžio nepaliko, bet kiti aspektai, pavyzdžiui, filosofiniai Cukuru pamąstymai, gana gilūs veikėjų pokalbiai, istorija istorijoje (pasakojimas apie Midorikavą), įsiminė. Kiek teko domėtis, toks stilius – sapnai, padrikų istorijų jungimas, kelių skirtingų plotmių dengimasis – yra Murakamio braižas ir kitos jo knygos turi kur kas daugiau fantastinių, siurrealistinių elementų, dėl kurių, matyt, ir yra vertinamos aukštėliau.

 Skaitant knygą kliuvo ir perdėtas paauglystės draugų sureikšminimas. Suprantama, būti atstumtam be jokio paaiškinimo malonumas menkas, bet negi gali taip stipriai paveikti psichiką, jog sulaukus trisdešimt šešerių vis dar nepajėgtum atsikratyti praeities šleifo ir judėti priekin? Norėjosi papurtyti Cukuru, kad iš jo galvos išbyrėtų paties sau įsiteigtos „manyje iš esmės slypi kažkas, kas nuvilia žmones“ ir „manyje nėra ničnieko, ką aš galėčiau duoti kitiems“ frazės. Trumpai tariant, „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo kelionių metai“ yra menkavertiškumo komplekso kamuojamo žmogaus istorija, tad, jei minėta tema Jums įdomi, romanas turėtų neapvilti.

Angliškas viršelis
 Verdiktas – nesigailiu, kad perskaičiau, bet sužavėta nelikau. Jei norėtumėte tik pradėti pažintį su Harukio Murakamio kūryba, vargu ar rekomenduočiau imtis Cukuru istorijos. Antra vertus, faktas, jog autoriaus romano pasirodymo knygynų lentynose ištikimiausi skaitytojai Japonijoje laukė net per naktį, išlieka faktu – knyga sėkmingai rado, atranda ir atras savąjį skaitytoją. Gal tai būsit Jūs?

 P. S. ant mano stalo jau guli „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“. Tikiuosi, pavyks atrasti knygą.

2017 m. kovo 7 d., antradienis

David Levithan „Kiekvieną dieną“


David Levithan
 Būna, užtenka mesti akį į romano viršelį, prabėgom peržvelgti jo anotaciją ir jau žinai, kad knyga paliks neišdildomą įspūdį. Tokį pojūtį dėl neeilinės koncepcijos man sukėlė David Levithan kūrinys „Kiekvieną dieną“, kurio vertimas į lietuvių kalbą, nė kiek neabejoju, turėtų nudžiuginti kiekvieną magiškojo realizmo gerbėją.
                                                                                                                 
  Knygos, tapusios The New York Times bestseleriu, protagonisto A gyvenimas anaiptol nėra įprastas – jis (arba ji) kas rytą pabunda vis kito žmogaus kūne. Paauglius, kurių gyvenimą 24 valandoms ne savo noru skolinasi A, sieja du dalykai – vienodas amžius bei tam tikras geografinis lokalumas. Kodėl taip yra,  paaiškinti negali nė jis pats: „Vis tiek niekad to nesuprasiu, kaip ir kiekvienas normalus žmogus <…> negali perprasti savo egzistencijos. Po kurio laiko turi susitaikyti su faktu, kad tiesiog esi. Ir negali sužinoti kodėl. Gali susigalvoti teorijų, bet niekad neturėsi įrodymų.“ A prieinamas kūnas, kurį jis gali valdyti, pasiekiama sąmonė, kurioje gali patikrinti, kas yra saugoma, o visa kita – kaip praleisti dieną – sprendžia tik jis pats.

Knygos viršelis
 Vis dėlto prie tokios egzistencijos, iš pirmo žvilgsnio turinčios vien trūkumus (kaip gyventi prie nieko neprisirišant ir net nežinant, kas esi?), protagonistas jau pripratęs – jei būdamas mažas skaudžiai ištverdavo išsiskyrimą, trokšdavo draugystės, artimumo, tai dabar jis susitaikęs su savo likimu – dienos pabaigoje yra visad pasirengęs išvykti. Tačiau viskas apvirsta aukštyn kojom, kai patekęs į Džastino kūną A sutinka Rianon – jam užtenka vienui vienos dienos pamilti ir užsinorėti to, ko turėti negali – gyvenimo su tęsiniu...

 Šioje knygoje aprašoma romantinė linija, ko gero, yra pati kūrybiškiausia, unikaliausia ir visokia kitokia –iausia, kokią tik esu skaičiusi, bet, nors ir be proto įdomi, dar įdomesnė buvo žmonių, į kuriuos įsikūnijo A (ir, žinoma, jo paties), istorija. Tik pamėginkite įsivaizduoti – romano veiksmas prasideda 5994 dieną, vadinasi, tai jau 5994-asis A gyvenamas gyvenimas. Per šitiek laiko jis žvelgė beveik 6000 asmenų akimis, išmoko tyrinėti aplinką, matyti ne tik visumą, bet ir detales. Nežinau, kiek tiesos, o kiek išmonės David Levithan kūryboje, bet kai kurios jo idėjos itin patraukė mano dėmesį – tarkim, jei žmonės tave mato kitokį, galiausiai ir tu juos imi matyti kitokius arba mes randame būdą orientuotis pasaulyje pagal tai, kaip jis mums pateikiamas. Vienu žodžiu, jei bent kiek domitės asmenybės psichologija, tokie protagonisto apmąstymai turėtų sudominti ir Jus, dėl ko romanas paliks tik dar stipresnį įspūdį.

Angliškas viršelis
 Skaitydama knygą svarsčiau ir apie galimas David Levithan paliestų idėjų variacijas. Kas, jei A kasdien nubustų ne toje pačioje šalyje, o vis kitame pasaulio kampe (galbūt net vis kitame pasaulyje?), įsispraustų į vis kito amžiaus žmogaus kūną arba atsidurtų vis kitame laikmetyje, kitaip sakant, šokinėtų po praeitį, dabartį bei ateitį? Žinoma, autoriaus sumanymo išpildymui tokie pamąstymai vargu ar tiktų, bet svarbiausia tai, jog romanas žadina vaizduotę, o sužadinta vaizduotė kartais pakiša neblogą idėją, kurią talentingas asmuo gali ir išpildyti. Trumpai drūtai, skaitant knygą mano mintys sukosi ne tik apie tai, ką skaitau, bet tuo pat metu kūrė ir naujų idėjų samplaikas, kas, sakyčiau, yra tik dar vienas autoriaus meistrystės įrodymas.

­­
 Neatskleidžiant nieko konkretaus, bet sužadinant smalsumą prasitarsiu, jog dėmesio vertas ir kiekvienas A įsikūnijimas, mat David Levithan praskleidė itin skirtingus šešiolikmečių gyvenimus gaubiančius šydus. Jei manote, jog vieninteliai šešiolikmečio sunkumai yra mokykla, nelaiminga meilė, nesutarimai su tėvais, draugais, smarkiai klystate – A atsiduria ir įvairių priklausomybių, manijų, ligų, negalių kamuojamų paauglių kūnuose. Kiekviena istorija nepanaši į jokią kitą, kiekviena, jei tik įsigilinsite, Jus ko nors išmokys ar praplės suvokimo ribas. Kas įdomiausia, A visada laisvas rinktis – spręsti problemas, jų vengti ar pridaryti naujų nemalonumų, perpratus asmens savijautą, kol dar ne vėlu, mėginti gelbėti ar išlaukti iki rytdienos ir leisti jam kapanotis pačiam. A gali atlikti ir savotišką Dievo, ir velnio vaidmenį, ir netgi būti jais abiem vienu metu – kai esi nesugaunamas ir nepažįstamas net sau, galimybės, akivaizdu, beribės.

Ispaniškas viršelis
  ­Be abejo, kaip turbūt kiekviena knyga, taip ir ši neapsiėjo be trūkumų, bet kai romanas palieka stiprų įspūdį, nė nebesinori į juos kreipti dėmesio. Tik pabaigai vertėtų paminėti, jog David Levithan bestseleris priklauso ciklui – yra išleista šalutinė (0,5) istorija, kurioje atpasakojamos 6 A gyvenimo dienos iki jam sutinkant Rianon, antra serijos dalis Another Day bei paskelbta apie trečiąją (Someday), kuri pasaulį išvys 2018-ųjų rudenį (tikslesnė data dar nenurodyta). Puoselėti vilčių, jog bus išversta šalutinė istorija, manyčiau, nereikėtų (Lietuvos leidėjai to paprastai nedaro), bet kad sulauksime tęsinių, realu – viskas priklauso nuo to, koks serijos gerbėjų ratas bus suburtas. Prisijungsit?