2017 m. liepos 19 d., trečiadienis

Giunteris Veizenbornas „Dienoraštis“


Giunteris Veizenbornas
 Vasaros atostogos geros tuo, kad visą laisvą laiką be jokios sąžinės graužaties galima skirti skaitymui. Nėra jokio knygų pasirinkimo ribotumo (nebent, žinoma, į rankas įteiktas privalomos literatūros sąrašas – tokiu atveju siunčiu supratingą šypsnį), taigi galima skaityti tai, ko tik tą akimirką užsigeidžia širdis. Šitokios sąlygos daug džiaugsmo atnešė vieną tvankią popietę, kai berūšiuodama senas knygas atradau Giunterio Veizenborno „Dienoraštį“. Knygelė nedidelė, ir vienaip, ir antraip matuojant siekia apie sprindį, išversta senokai – 1990-aisiais (originalo (vokiečių) kalba pasirodė 1961 m.), bet išsilaikiusi stebėtinai gerai – nei puslapiai nepatamsėję, nei kampai apspurę, tik vidurinis sąsiuvinis išplyšęs. Ir ką gi – peržvelgusi metriką mečiau ir visus darbus, ir skaitomas knygas – likau ten pat, kur ir sėdėjusi, tik nebe kūrinius atrinkinėjau, o ėmiau versti vieną puslapį po kito.

 Kaip jau sufleruoja pavadinimas, „Dienoraštis“ yra autobiografinė knyga. Ir ne bet kokia – joje pinasi fragmentai, rašyti kalėjime (už antifašistinę veiklą VFR rašytojas buvo nuteistas mirties bausme), bei įsimintiniausios autoriaus gyvenimo laisvėje akimirkos. Taip tos skaidmos ir pateikiamos – parašytosios apie kalinimą priešinamos užrašytoms laisvėje, o bendras jų skaičius ganėtinai nemažas – iš viso kūrinį sudaro 204 trumpi tekstai.

Knygos viršelis
 G. Veizenbornas teigia patyrimų nuotrupas kaitaliojęs tam, kad atkurtų vieno to meto žmogaus gyvenimo bendrą vaizdą. Tačiau, mano nuomone, jam pavyko padaryti kur kas daugiau – nors sekti įspūdžius, patirtus kalėjime, buvo nepalyginus įdomiau, gabaus Bonos teatro literatūrinės dailės darbuotojo ir filologijos fakulteto absolvento laisvėje patirtos akimirkos atskleidė kontrastą – kur jis galėjo nenuvykti, ko nepadaryti ir apskritai kokios asmenybės pasaulis galėjo netekti, jei jam vis dėlto būtų buvusi įvykdyta mirties bausmė. Ir tą pat akimirką, vos apie tai pagalvojus, širdį užgula sunkus akmuo – kek daug tokių žmonių netekome. Eiles rašančio studento, šlubčiojančio lingvisto, mokančio 14 kalbų, H., gero autoriaus bičiulio, netgi visiškos nevilties akimirką prašiusio pasakyti visiems, kad mirė juokdamasis, bei tūkstančių tūkstančius kitų, nepaminėtų jokioje knygoje, – ne tik politinių kalinių, bet ir koncentracijos stovyklose nė už nieką galvas padėjusių žydų. Kad šios mirtys liktų neužmirštos, „pratarmės palikuonims“ pabaigoje prašo ir pats autorius: „Jeigu palikuonys kada nors skaitys skirsnį apie tą laiką, kuris buvo mūsų gyvenamas, tai nebijodamas, jog būsiu apkaltintas nekuklumu, primygtinai prašau neužmiršti tų šimtų tūkstančių žmonių, kurie, aukštai iškėlę galvas, kovojo su kruvinuoju teroru ir kovodami žuvo ešafotų fronte“.

Vokiškas viršelis
  Nors G. Veizenbornas kalba apie baisų laikmetį, „Dienoraštyje“ nerasite daug žiaurumų, o ir paminėtieji pateikiami gana subtiliai. Be to, nėra nei vieno nusiskundimo ar atvirai reiškiamo nepasitenkinimo – skaitant susidarė įspūdis, kad autorius, nors ir pasakoja pirmuoju asmeniu, į situaciją žvelgia per atstumą, iš šalies. Užtat prisiminimai, užrašyti laisvėje (G. Veizenborno vadinamieji „biografijos škicai“), daug asmeniškesni, jausmingesni, bet, kaip jau minėjau,  ne tokie jaudinantys ir įdomūs. Istorijos įvairios – stovėjimas ant aukščiausio pasaulyje pastato, driežo stebėjimas ar tiesiog pamąstymai apie pasaulį – atrodo, nieko ypatingo, bet G. Veizenbornui tai ir buvo tie iškilūs momentai, kai „amžinybė kilsteli akies voką ir įsispokso į tave“.

 Perskaičiusi knygą, kaip visada, skubėjau pasidomėti kitų nuomonėmis ir labai nustebau nei vienos neradusi. Ieškojau informacijos ir lietuvių, ir anglų, ir vokiečių kalbomis, bet neaptikau jokios recenzijos. Belieka viltis, jog blogai ieškojau, nes, anot metrikos, kūrinys buvo išverstas į keliasdešimt kalbų ir apskritai yra originalus bei vertas dėmesio – tikrai be galo apmaudu, jei liko pamirštas...

2017 m. liepos 10 d., pirmadienis

Markus Zusak „Knygų vagilė“


Markusas Zusakas
  „Knygų vagilės“ anotacijos pastaba „Jūs mirsite“ nėra priminimas ar grasinimas. Tai veikiau perspėjimas, nes skaitant gana ilgą (544 psl. siekiančią) istoriją, širdis keliskart sudūžta į milijoną šipulių. Kaip visada, tam nutikus nepasigirsta joks garsas, tik šį kartą dėl visai kitos priežasties – jį nustelbia romano puslapiuose krintančių bombų griausmas.

 Tai knyga apie knygas. Žodžių galią. Antrąjį pasaulinį karą. Devynmetę mergaitę, jos naujųjų namų rūsyje besislapstantį žydą, Himelio gatvės gyventojų likimą. Pasakojimas apie knygų vagilę tėra vienas iš daugelio, saugomų Mirties kišenėje, bet ypatingas. Vertas ne tik įdėmaus išklausymo, bet ir įsiklausimo.

Knygos viršelis
 2005 m. romaną išleidusio australo Markuso Zusako teigimu, didžioji knygos motyvų dalis jam kilo netikėtai. Įpusėjęs vieną pasakojimą, auto­rius parašė puslapį apie mergaitę, vogiančią knygas šių dienų Sidnėjuje. Po kelerių metų, pradėjęs rimtai svarstyti apie­ naujo romano, kurio vyksmas vyktų Antrojo pasaulinio karo metais, užuomazgas, jis sumanė panaudoti parašytąjį fragmentą ir taip pagrindine kūrinio heroje tapo Lizelė. Tai buvo dvi visai nesusijusios, bet viena kitą idealiai papildančios mintys. Tas pats nutiko ir su antrąja visų liaupsinama koncepcija – siužeto pasakojimu iš Mirties pozicijos. Rašyti M. Zusakas mėgino ir pirmuoju, ir paprastu trečiuoju asmeniu, bet vis sugrįždavo prie daug pastangų reikalaujančios, bet intriguojančios Mirties, kuri ilgainiui įgavo įsitempusios, pavargusios, žmonijos dvilypumu neatsistebinčios figūros apybraižas.

 „Knygų vagilė“ yra viena tų knygų, apie kurią galima pasakoti be galo, be krašto, nes įspūdžių ir emocijų ji palieka daug, bet jokie pasisakymai neprilygs jausenai kūrinį perskaičius pačiam. Ir ne, romanas nėra ypatingas tik dėl tematikos, aprašomo laikmečio ar išskirtinės pasakotojos – dėmesį atkreipia ir simpatijų susilaukia kone viskas: veikėjų portretai, rašymo maniera, be galo jautrūs, vizualūs epizodai, širdį smarkiau plakti verčiantys drąsūs, nepaprasti paprastų žmonių poelgiai. Kūrinys – daugiasluoksnis, jame daug temų, daug likimų, daug jausmų – nė kiek nenustebčiau, jei kada būtų pripažintas klasika.

Angliškas viršelis
 Kaip jau minėta, skaitydami romaną sutiksite daug veikėjų. Didumą jų pamilsite. Užvertę paskutinį puslapį sunkiai atsisveikinsite. Ir vargu ar juos kada pamiršite. Kiekvienas knygos herojus – stipri asmenybė, savotiškas tuometinių aplinkybių suformuotas kovotojas, atminty įstringąs savo išskirtiniais poelgiais ar bruožais. Be abejo, ryškiausia romano žvaigždė – Lizelė, tačiau jos įtėvių, geriausio draugo Rudžio, žydo Makso ar Mirties portretai ne ką mažiau įsimintinesni. Net ir keleto puslapių veiksme figūravę veikėjai pasirodė pakankamai gerai išpildyti – informacijos, kad apie juos spėtumei susidaryti nuomonę, užteko.

 Kiek keistoka pasirodė nebent tai, kad autorius nevengė atskleisti tolimesnių siužeto vingių – jei Mirtis jų nebūtų išdavusi anksčiau laiko, skaitytojai būtų buvę kur kas labiau nustebinti, pradžiuginti, sugraudinti, o sustiprintos emocijos, savaime suprantama, paliktų dar didesnį bendrą įspūdį. „Galbūt taip elgiuosi tam, kad sušvelninčiau vėliau laukiantį smūgį, o gal trokšdama save parengti pasakoti“, – prieš atskleisdama pabaigą filosofuoja Mirtis ir, tiesą sakant, sunku pasakyti, ar toks metodas pasiteisina. Daug kantrybės neturinčiam skaitytojui, žinančiam, kas bus, netgi gali kilti klausimas, ar beverta skaityti smulkmeniškiau atpasakotus įvykius. Visgi dėl M. Zusako talento to daryti nesinori – puslapiai verčiasi akimirksniu ir jų kaip negana, taip negana, tad tikrieji „Knygų vagilės“ gerbėjai į priešlaikinį įdomybių atskleidimą žvelgia pro pirštus.

Portugališkas viršelis
 Manau, šio atviro bei nuoširdaus romano perskaitymui įtakos daryti neturėtų nei amžiaus, nei mėgstamų literatūros žanrų ribos. Tiesa, kai kuriose šalyse „Knygų vagilė“ priskiriama paaugliams, bet tikrai turi parako nustebinti kiekvieną. Juo labiau, kad rašymo proceso įkarštyje M. Zusakas teigia apskritai pamiršęs ­auditoriją – jis norėjo ne atitaikyti kurios nors visuomenės grupės skonį, o parašyti knygą, kuri taptų kieno nors mėgstamiausia. Mano perskaitytų sąraše ji – viena geriausių, gal atsidurs ir jūsiškiame?