John Green |
Pagrindinis kūrinio veikėjas Kventinas
Džeikobsenas jau daug metų slapčia įsimylėjęs kaimynystėje gyvenančią Margo Rot
Špygelman. Vaikystėje buvę
neišskiriami draugai, įžengę į paauglystės laikotarpį jie susvetimėjo. Todėl
kai vieną naktį Margo išdygsta lange su pasiūlymu kartu leistis į naktinį žygį
ir atkeršyti visiems jos priešams, Kventinas ilgai nesispyriodamas sutinka.
Beprotiškos kelionės metu jų ryšys vėl sustiprėja ir vaikinas ima tikėtis, jog
nuo šiol viskas bus kitaip. Deja, svajonės lieka svajonėmis - kitą dieną atėjęs
į mokyklą Kventinas sužino, kad Margo dingo. Kadangi taip nesuskaičiuojamą
daugybę kartų buvo atsitikę ir anksčiau, niekas nereiškia didelio susirūpinimo.
Tais ankstesniais kartais mergina palikdavo duonos trupinių takelį, užuominų,
kaip ją būtų galima rasti, todėl Kventinas pasitelkia visą savo išmonę ir kiek
pašniukštinėjęs atranda Volto Vitmeno knygelę „Žolės lapai“. Eilutės,
užbrauktos mėlynu ir žaliu žymekliu, priverčia vaikiną sunerimti – gali būti,
jog Margo nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Lyg apsėstas jis nusprendžia rasti
merginą ir kartu su dviem geriausiais draugais pradeda mylimosios paieškas.
Knygos viršelis |
Ši knyga yra kur kas gilesnė, nei gali
pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors pagrindinis Kventino tikslas yra rasti
pradingėlę, jam ne mažiau aktualu suvokti, kas YRA Margo Rot Špygelman. „Šitų
dalykų negaliu įsivaizduoti ir jaučiu negalįs todėl, kad Margo nepažįstu.
Žinojau, kaip ji kvepia, žinojau, kaip elgiasi būdama su manimi, ir žinojau,
kaip elgiasi būdama su kitais, žinojau, kad jai patinka „Mountain Dew”,
nuotykiai ir teatrališki poelgiai, žinojau, kad ji linksma, protinga ir
apskritai geresnė už mus visus. Bet nežinojau, kas ją čia atvedė ar kas čia
laikė, kas privertė išvykti. Gal nuo to ir reikėjo pradėti. Išsiaiškinti, kokia
Margo tada, kai nebūna Margo, kurią visi pažįsta.” Pasinėręs į tokius
filosofinius apmąstymus Kventinas nuolat stebino savo įžvalga ir be galo prasmingomis,
giliomis mintimis. Jis ėmė geriau suprasti merginą ir suvokė, kokia ryški jos
asmenybė. „Į mano Margo nepanašu, - nesutiko Leisė ir aš pagalvojau, jog turiu
savo Margo, Leisė turi savo Margo ir ponia Špygelman turi savo Margo, - ir visi
mes žiūrime į skirtingus jos atspindžius kreivų veidrodžių kambaryje”. Beje,
šių psichologinių nagrinėjimų dėka Kventinas daug ką sužino ne tik apie mylimą
merginą, bet ir apie save patį, draugus, supančią aplinką.
Knyga man paliko šiek tiek dviprasmiškus įspūdžius
dėl to, kad niekaip nesugebėjau rasti ryšio tarp Margo ir savęs. Energinga,
vietoje nenustygstanti, užsispyrusi pilnametė, kurios galvoje nuolat verda
keistos idėjos ir beprotiški sumanymai, mano nuomone, turėtų būti labiau
subrendusi ar bent jau jausti atsakomybę už savo poelgius. „Koledžas – priims
ar nepriims. Nemalonumai – turėsi ar ne. Mokykla – gausi A ar D pažymius.
Karjera – padarysi ar jos nepadarysi. Namas – didelis ar mažas, nuosavas ar
išnuomotas. Pinigai – yra ar nėra. Kokia nuobodybė!” – aiškino Kju ši
išskirtinio mąstymo persona. Pilnai sutinku, kad materialūs dalykai neturėtų
užimti pirmosios vietos mūsų gyvenime, tačiau sukurti tvirtą pamatą po kojomis
ir užsitikrinti ateitį yra labai svarbu. Tokios pat nuomonės laikosi ir
Kventinas – jis tiki ateitimi, tiki koledžu, būtinybe dirbti ir net gal kada
nors turėti vaikų. Net keista, kad jis įsimylėjo tokią merginą kaip Margo Rot
Špygelman (turbūt ne veltui sakoma, jog priešingybės traukia).
Angliškas viršelis |
Savo kūrinyje John Green pažėrė nemažą skaičių
gyvenimiškų, kiekvienam žmogui aktualių klausimų. Kodėl tikimės, kad žmonės
liausis būti tokie, kokie yra ir kodėl stengiamės įtikti ir patikti kitiems
nebūdami savimi? Kodėl visiškai nepažinodami žmogaus apie jį darome savas (ir
dažniausiai neigiamas) išvadas? Juk taip lengva įsivaizduoti kito gyvenimą, o dar lengviau apsirikti tai
darant… Ir galbūt žmonės yra tokie, kokie mes tikime juos esant? Ar galima ką
nors pažinti iki galo? Štai kokių genialių filosofinių minčių kupina ši knyga. Autoriaus
rašymo stilius ir jo istorijos dėliojimo struktūra uždėjo knygai didelį ir
riebų pliusą.
Nors rimtas ir gilus, kūrinys tuo pačiu yra ir
labai paaugliškas. Knygos veikėjai yra abiturientai, kuriems aktualios
išleistuvės, vakarėliai, antrosios pusės, bučiniai, svaigalai ir seksas. Dėl to „Popierinius
miestus” rekomenduoju skaityti ne jaunesniems nei šešiolikos metų.
Super!
AtsakytiPanaikintiLabai smagu, kad visą aprašymą NEnurašai nuo knygos galo, o pamąstai, pagalvoji ir parašai jį pati. Už tai didelis pliusas. :>