Rebeka Una „Atjunk"

Rebeka Una

 Jei esate knygų mylėtojai, tikriausiai bent ausies krašteliu girdėjote apie leidyklos Alma Littera pernai surengtą paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, kurio tikslas buvo atrasti naujų autorių, atkreipti lietuvių rašytojų dėmesį į jaunesniųjų skaitytojų grupes, o paauglius skatinti skaityti lietuvių autorių kūrybą. Kovo pabaigoje, susumavus nepriklausomų ekspertų ir leidyklos atstovų balsus, paaiškėjo trys finalininkės, kurių rankraščiai buvo išleisti atskiromis knygomis – šią garbę pelnė Dainos Opulskytės „Eksperimentas gyventi“, Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“ ir Rebekos Unos „Atjunk“. Šiandien kviečiu išsamiau susipažinti su Rebekos Unos debiutu, o taip pat pažadu, jog ilgainiui sulauksite ir kitų likusios trijulės apžvalgų.

 Prieš aptariant minėto kūrinio siužetinę liniją ir jo detales, norisi akcentuoti „Atjunk“ išskirtinumą. Tikriausiai pastebėjote, jog  kone kiekvienoje jaunimui skirtoje knygoje galima aptikti stereotipinių - patyčių, benamystės, bėgimo iš namų, piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis - temų. Regis, didžioji dalis Lietuvos rašytojų laikosi įsikabinę minties, jog gera knyga paaugliams privalo atspindėti jaunuolių būseną, pasaulėjautą, emocinius išgyvenimus, todėl jų kūriniai persmelkti liūdesio ir gėlos nuotaikų. Štai čia pasireiškia Rebekos Unos romano išskirtinumas: autorės debiutas yra priskiriamas ne niūriam realizmui, bet antiutopijos žanrui, kritiškai vaizduojančiam ateities visuomenės ydas. Grytos istoriją netgi galima vadinti pirmąja lietuviška distopija, nes šio kūrinio veiksmas vyksta ne kur kitur, o modernizuotame netolimos ateities pasaulyje. Ganėtinai intriguoja, ar ne?

 Pagrindinė istorijos veikėja Gryta gyvena Žemėje, kuri dėl besaikio žmonių vartotojiškumo atsidūrė ant išnykimo ribos. Kad mūsų planetos rutulys taptų švaresnis, įprastas gyvenimas buvo perkeltas į užrašines, sistemą, vadinamą translaifu. Tą padarius, realiame pasaulyje nebeliko nei pojūčių, nei jausmų – visos spalvos, kvapai ir daiktai persikėlė į virtualią erdvę, kurioje intensyviai bendrauja žmonės.

Knygos viršelis

 Visgi keturiolikmetė Gryta – ne tokia kaip visi - jai nesiseka pritapti prie moderniajai visuomenei taikomų standartų: užuot klausiusi sistemos rekomendacijų ir kūrusi pavidalus translaife, ji domisi tikrais susitikimais, bučiniais, senais filmukais, bėgimu, mums įprastu maistu bei normaliu knygų skaitymu (taupydami laiką, sistemoje visi mąsto dispersiškai ir ilgiausius tekstus per kelias sekundes „nuskenuoja“ akimis). Kebli merginos padėtis dar labiau komplikuojasi jai sutikus panašų į save – sistemai besipriešinantį bendraamžį Mantą. Kur visa tai nuves, sužinosite pasinėrę į romano puslapius.

 Dar ir dabar pamenu kadaise į rankas patekusį straipsnį, kuriame buvo nagrinėjama informacinių technologijų skvarba kasdieniame mūsų gyvenime. Su smalsumu perskaičiusi apie tai, kokią reikšmę ateityje gali turėti internetas, buvau tvirtai nusprendusi kada nors šias idėjas perkelti į romano puslapius. Todėl išvydusi „Atjunk“ anotaciją buvau maloniai nustebinta – Rebeka Una, galima sakyti, aplenkė mane ir pirmoji aprašė savo įsivaizduojamą futuristinį technologijų pasaulį. O jis, tenka pripažinti, išties vertas pagyrimo – dauguma knygoje sutiktų idėjų buvo visiškai negirdėtos ir originalios. Rašytojos sukurta ateities visuomenė remiasi laiko taupymo principu: joje viskas sustyguota taip, kad veltui neišvaistytumei nė minutėlės. Nori valgyti? Tau tereikia praskiesti nusipirktus miltelius vandeniu, suplakti ir išgerti – gautų maistinių medžiagų pakaks visai dienai. Jauti padidėjusį judėjimo poreikį? Gali be vargo nuslopinti jį greitintuve – kam be tikslo blaškytis ir eikvoti savo brangų laiką? Taip pat mano dėmesį prikaustė autorės mintis apie bioną, gyvą, kvėpuojančią odą, augančią kartu su žmogumi – kiekvienas sistemoje užregistruotas asmuo penktoje klasėje būna įvelkamas į plėvę, kuri ilgainiui atbukina visus lytėjimo pojūčius. Šios bei kitos originalios mintys, tikiu, neabejotinai sužadins ir Jūsų vaizduotę bei privers pamąstyti, kokių išradimų, tobulėjant žmonijai, galime sulaukti ateityje.

Autorės žodis

 Deja, kad ir kokį stiprų įspūdį man paliko ateities pasaulio detalės, negaliu pro akis praleisti „Atjunk“ trūkumų, kurių, po teisybei, atradau gan nemažai. Visų pirma, pasigedau informacijos apie translaifo veikimą – nebuvo paaiškinta nei kaip sistema veikia, nei kaip ji buvo sukurta, trūko realaus pasaulio ir virtualios erdvės santykio palyginimo, dėl ko kūrinio pradžia nekėlė didelio susidomėjimo ir įsivažiuoti į tekstą sekėsi sunkiai. Antra, trūko veiksmo – knygos siužetinė linija yra vangi, be jokių didesnių konfliktų, intrigų, kulminacijų ar atomazgų – visas pasakojimas – tai kone paprasčiausia Grytos kasdienybė, iš ko kyla trečiasis knygos minusas – sunku susitapatinti su knygos veikėjais. Autorė, daugiau dėmesio skirdama aplinkos aprašymui, ne itin gilinasi į Manto, Grytos, Alos ir kitų romano herojų asmenybes, todėl jos ir nepalieka didesnio įspūdžio.

 Viską apibendrinus, Rebekos Unos „Atjunk“ vertinu vidutiniškai – kaip jau minėjau, man patiko autorės mintys, bet jų išpildymas pasirodė gan nykokas. Vienareikšmiško atsakymo, ar rekomenduoju romaną, neturiu – jei domitės lietuvių autorių kūryba, distopiniais pasauliais, norite perskaityti šį tą naujo ar smalsaujate, kas mūsų gali laukti netolimoje ateityje, tuomet taip, bet jei šiuo metu trokštate dinamiško, veiksmo, intrigų bei romantikos kupino kūrinio, patarčiau pasidairyti kito skaitinio. Na, o aš jau nekantrauju įvertinti kitas konkursą laimėjusias knygas – įdomu, ar pavyks atrasti kūrinį, pranoksiantį „Atjunk“. Laukite atsiliepimų!