2017 m. vasario 22 d., trečiadienis

Jennifer Niven „Papasakok man apie tobulą dieną“


Jennifer Niven
 Jennifer Niven teigia visada norėjusi parašyti ką nors opaus, šiuolaikiško, sunkaus, sudėtingo, liūdno, bet kartu ir sąmojingo, troškusi sukurti pasakojimą vaikino akimis. Rašytoja buvo užtikrinta, kad knyga priklausys YA (Young Adult) kategorijai, nes, anot autorės, YA literatūra yra kažin kuo ypatinga, gal tuo, jog ten tiek daug pirmų kartų – pirmosios meilės, pirmo širdies skausmo, pirmosios netekties. „Tas laiko tarpsnis ir nuostabus, ir siaubingas, ir kupinas galimybių, ir skaudus. Man daugeliu atžvilgiu atrodo, kad paaugliai labiausiai išsiskiria įžvalgumu.“ – viename interviu minėjo Jennifer Niven. Taigi aštuntoji rašytojos knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ (angliakalbyje pasaulyje žinoma kaip All The Bright Places), parašyta vos per šešias savaites, buvo oficialiai dedikuota paaugliams ir, galima sakyti, tapo rašytojos asmeninių patyrimų, visiems laikams pakeitusių jos gyvenimą, išplauka.

Knygos viršelis
 Trumpai tariant, istorija pasakojama iš dviejų romano herojų – Violetos bei Finčo – perspektyvų. Vienas jų gana netikėtomis aplinkybėmis išgelbsti kitą ir veikėjai dar labiau suartėja mokyklinio projekto rengimo metu. Tokia meilės istorija gal ir skamba banaliai, bet banalia jos nepavadinčiau – mėgavausi (ir stengiausi kuo ilgiau mėgautis, nes puslapiai, rodos, patys vertėsi žaibo greitumu) kiekviena protagonistų klajone, kiekvienu jų pašnekesiu, susirašinėjimu, kiekviena mintimi, paskubomis, kol dar nepradingo įkvėpimas, brūkštelėta ant lipnaus lapelio. Daugelio teigimu, Jennifer Niven pasakojimas turi Rainbow Rowell, garsiojo romano „Eleonora ir Pakas“, stiliaus bruožų, su kuo aš sutinku, mat abi autorės pasižymi unikaliu gebėjimu veikėjuose įžvelgti ką nors savito, o jų tarpusavio bendravimą praturtina įdomiomis detalėmis.

Lenkiškas viršelis
 Norisi paminėti ir tai, jog knygoje tvyro ironiška depresiška nuotaika, išliekanti iki pat romano pabaigos. „Ar ši diena tinkama mirti?“ – taip skamba pirmasis romano sakinys, kuris yra ne filosofinis ar retorinis, o tiesioginis Finčo klausimas sau. Jei į gyvenimą kartais žvelgiate pro absurdiškumo, ironijos prizmę, tas slogumas, persipynęs su sąmojingumu, turėtų būti artimas. Bent jau man susitapatinti su Finču buvo vienas juokas, o štai Violeta, nedaug kuo tesiskirianti iš YA herojų margumyno, palankumą užsitarnavo ne taip sparčiai, bet, vienaip ar kitaip, svarbiausia, kad jį gavo. Taigi romane ryškiausia kūrinio žvaigždė, be abejonės, yra Finčo asmenybė, kam, beje, pritaria ir pati autorė, teigianti, jog šio veikėjo balsas visada išliko „švarus“, „atskiras“ jos galvoje, o štai kurti Violetos portretą sekėsi kiek sudėtingiau.

Portugališkas viršelis
 Patiko ir Jennifer Niven rašymo stilius. Jis toks ganėtinai poetiškas, su humoro, filosofijos žiupsneliu, todėl išsirašiau nemažai akį patraukusių minčių. Tekste yra aliuzijų ir į tai, ką veikėjai skaito, kokią muziką mėgsta, todėl sekant minėtomis detalėmis galima padaryti ir vieną kitą asmeninį atradimą.

 Kalbant apie idėją vyksmo fonu panaudoti mokyklinį projektą, tai ji, nors ir nėra pernelyg išskirtinė, šiam romanui tikrai tiko. Jennifer Niven teigia norėjusi, kad Violeta bei Finčas pamatytų aplinką taip, kaip niekad nebuvo regėję jos anksčiau. „Dar prieš daug ką atrasdama apie Violetą žinojau, kad ji nekenčia Indianos ir nekantrauja iš jos ištrūkti, todėl norėjau, jog Finčas parodytų jai kur kas daugiau, nei tik tai, į ką įprastai krypsta akys. Pamenu, persikrausčiusi į Indianą sakiau mamai, jog ši vieta yra bjauri. O ji man atsakė: „Prisimink, kad tai, kas tau bjauru, kam nors kitam yra gražu. Prieš darydama nuosprendžius turėtum palaukti, kol viską pažinsi.“ Tą patį pasakyti galima ir apie žmones.“ – atviravo autorė. Įdomu tai, kad kiekviena veikėjų aplankyta vieta, išskyrus Bookmobile parką, egzistuoja ir realybėje, todėl galima jas visas  ištyrinėti.

Itališkas viršelis
 Viską apibendrinus, romanas gali įkvėpti akyliau pažvelgti į tai, kas supa, – ir vietoves, ir aplinkinius žmones. Privers jis pagalvoti ir apie kai ką, ko atskleisti nesinori, – smalsumui pakurstyti užsiminsiu, jog mane tai paliko su daug klausimų. Beje, 2018 m. pasirodys pagal šią knygą pastatytas filmas, o autorė, išmėginusi YA rašymo subtilybes, neketina sustoti – jau pasirodė antroji jos knyga, skirta paaugliams, intriguojančiu pavadinimu Holding Up the Universe. Tikėkimės, jog sulauksime jos lietuviško vertimo.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą