Ally Condie |
Pagrindinė kūrinio
veikėja septyniolikmetė Kasija gyvena ateities Bendruomenėje, kuri susikūrė
žlugus dabartinei civilizacijai. Gyvenimas ten laikomas nepriekaištingu –
išnaikintos visos ligos, kiekvienam žmogui garantuota sveika ateitis bei
sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Vietoj mums įprastų transporto priemonių ten
keleivius skraidina oro traukiniai, o Tarnautojai, prižiūrintys tobuląją
visuomenę, keliauja oromobiliais. Ateities žmonėms net nereikia eikvoti laiko
prie puodų ir sukti galvos, ką šiandien gaminti, nes kiekvienam gyventojui
atskirai sudaromas visavertis maisto racionas ir per specialias
angas patiekalai atsiunčiami tiesiai į namus. Šioje sterilioje Bendruomenėje
viskas sustyguota ir visi jos nariai mainais už gražų, sveiką ir džiaugsmo
kupiną gyvenimą besąlygiškai paklūsta prižiūrėtojams.
Knygos viršelis |
Savo gimimo dieną
Kasija keliauja į Pokylį, kurio metu visi Bendruomenės septyniolikmečiai
sužino, su kuo turės sukurti šeimą sulaukę dvidešimt vienerių. Poras sudaro
sistema – ji taip suporuoja jaunuolius, kad šiems gimtų tik fiziškai ir
emociškai sveiki palikuonys. Mergina atsistoja prie ekrano, kuriame kiekvienas
išvysta savo būsimo partnerio veidą, ir lieka maloniai nustebinta – sistema jai
parenka Ksanderį, geriausią vaikystės draugą, kurį ji pažįsta kaip nuluptą.
Deja, nenustygstančios iš džiaugsmo Kasijos laimę netikėtai aptemdo techninė
klaida – grįžusi iš Pokylio ji įdeda gautą mikrokortelę su būsimo partnerio
duomenimis į terminalą ir vietoj Ksanderio išvysta kito vaikino - Kajaus -
veidą. Nors jos nerimą išsklaido pokalbis su Tarnautoja, mergina, sužinojusi,
kad Kajus priklauso prie Bendruomenės atstumtųjų ir neturi teisės sukurti
šeimos, nebegali nustoti apie jį galvojusi ir nejučia pradeda įsimylėti. O kai
senelis prieš mirtį perduoda Kasijai seniai sunaikinto eilėraščio posmus, kurie
skatina kovoti ir paklusti ne taisyklėms, o širdies balsui, mergina pradeda
abejoti ir naujojo pasaulio santvarka...
Kasijos ir Kajaus draugystė užsimezga žygių pėsčiomis metu,
kai jaunuoliai atsiduria toje pačioje klasėje ir tampa partneriais. Daug laiko
praleisdami kartu, jie pradeda pažinti vienas kitą, atranda daugybę sąsajų ir
panašumų. Pamažu Kasija ima painiotis savo jausmuose: „Kol kartu su Ksanderiu
sodiname gėles ir kalbamės, aš įsivaizduoju, kaip Kajus dirba, kol mes
žaidžiame arba klausomės muzikos, skambančios beveik tuščioje salėje.
Įsivaizduoju, kaip jis eina per minią poilsio ir pramogų pastate ir laukia savo
eilės sužaisti žaidimą, kurį greičiausiai pralaimės. Regiu jį sėdintį kino
teatre ir su ašaromis akyse žiūrintį filmą. Ne. Išmetu šiuos vaizdus iš galvos.
Daugiau taip nebedarysiu. Jau pasirinkta. Niekuomet ir negalėjau rinktis“.
Mergina supranta, kad ši meilė uždrausta ir kad jai nėra lemta sužydėti, tačiau
kaskart sutikusi Kajų negali atsispirti užvaldžiusiems jausmams.
Rumuniškas viršelis |
Ally Condie Kajui
nepašykštėjo paslaptingumo ir dėl to skaitant kūrinį net delnus niežėjo iš noro
kuo daugiau apie jį sužinoti, perprasti jausmus ir mąstyseną. Kajus –
stebėtojas, turintis labai gilią, apskaičiuotą nuojautą ir žvitrų protą,
tačiau, norėdamas išvengti nemalonumų, slepia šias išskirtines būdo savybes.
Jis - ramus, nemėgstantis išsišokti ir turi daugiau žinių apie Bendruomenės
santvarką ir Tarnautojų veiklą už jos ribų nei visi kiti kartu sudėjus. Be to,
jis vienintelis vis dar geba rašyti ir šio meno atkakliai moko Kasiją.
Ksanderiui, priešingai, knygos autorė neskyrė pernelyg didelio dėmesio, tad
susidaryti konkrečią nuomonę apie jį buvo gan sunku. Vaikinas man pasirodė itin mielas, rūpestingas ir
intelektualus, tačiau nujaučiu, jog už pakankamai banalaus įvaizdžio slypi
kur kas daugiau.
Buvo įdomu skaityti, kaip kūrinio eigoje ėmė skleistis kita
Kasijos pusė. Ji iš naivios, paklusnios, mandagios, norinčios pritapti ir
niekada nenusižengiančios mergaičiukės tapo budria, subrendusia ir maištinga.
Kasija pradėjo suprasti, kad už tobulybės šydo slypi kur kas daugiau ir kad
visų žmonių gyvenimus reguliuoja Bendruomenė. Ji suvokė, kad niekam neleidžiama
pasirinkti – tai Tarnautojai nusprendžia, ką kiekvienas turi vilkėti, ką
mylėti, kur dirbti ir net kada mirti. O svarbiausia – niekas, ničniekas
nedrįsta pasipriešinti, nusižengti nežmoniškoms taisyklėms.
Teigiamų dalykų šioje
Ally Condie knygoje apstu, tačiau didžiausias ovacijas skiriu autorės sukurtai ateities civilizacijai. Rašytoja išties įdomiai sugretino ją su dabartimi – pasak jos, mūsų kultūra buvo pernelyg
užgriozdinta ir sujaukta, tad Bendruomenė sudarė komisijas, kurios atrinko
geriausiųjų šimtukus: Šimtą dainų, Šimtą paveikslų, Šimtą pasakojimų ir Šimtą
eilėraščių, o visa kita sunaikino. „Tik į gera, pasakė Bendruomenė, ir visi
patikėjo, nes tai atrodė protinga. Kaip galime kažką visiškai įvertinti, kai
esame pernelyg užversti?“. Taigi Bendruomenės narius su praeitimi siejo tik
Šimtas istorijos pamokų bei artefaktai – iš kartos į kartą perduodami daiktai.
Visos trilogijos dalys |
Labai žaviuosi autorės rašymo stiliumi ir tuo, kokiais
prasmingais žodžiais ji užbaigia kiekvieną skyrių. Be to, didelę simpatiją
jaučiu ir knygos viršeliams – nors ir minimalistiniai, jie turi paslėptą mintį.
Visuose vaizduojama Kasija: pirmajame – įkalinta stikliniame burbule, antrajame
– išdaužusi jo stiklą, o trečiajame - jau laisva, nueinanti tolyn, pasitinkanti
naujo gyvenimo pradžią. Išties įdomus ir originalus sprendimas, tiesa?
Tai trečia dalis neišversta kaip supratau?
AtsakytiPanaikintiLeidykla jau laukia, kol trečioji dalis grįš iš spaustuvės, tad „Sutiktieji" jau ne už ilgo turėtų atsirasti ir prekybos vietose! :)
Panaikinti