Isabel Abedi „Lučianas"

Isabel Abedi

 „Lučianas” yra antroji mano perskaityta šios autorės knyga, kuri, kaip ir pirmoji, paliko labai gerą įspūdį. Nepaisant apimties, net 536 puslapius turintis kūrinys skaitėsi labai greitai ir lengvai – jam įveikti prireikė vos keletos dienų, o užvertus paskutinį knygos lapą jau ėmiau ilgėtis laiko, praleisto skaitant šią didingą meilės istoriją. Tai neabejotinai yra viena iš tų knygų, kurią norėčiau turėti savo mylimiausių skaitinių lentynoje ir kurią stipriai rekomenduoju Jums, mieli šio tinklaraščio skaitytojai!

 Pagrindinė kūrinio veikėja šešiolikmetė Rebeka – paprasta, laiminga paauglė, gyvenanti kartu su savo mama Jana bei jos gyvenimo drauge Žvirble. Mergina palaiko ryšius su savo tėčiu, sukūrusiu naują šeimą ir išsikrausčiusiu į Ameriką, kenčia „užsisėdusio” anglų kalbos mokytojo Tigro elgesį, o laisvalaikį leidžia kartu su savo geriausia drauge Zuze. Tačiau vieną vakarą Rebekos gyvenimas netikėtai pasikeičia: ji pajunta nedidelį įtrūkimą širdyje ir nepaaiškinamą tuštumos jausmą krūtinės ertmėje. Tą pačią naktį mergina susapnuoja savo mirtį, o nusvirduliavusi prie lango išvysta į ją vidury nakties spoksantį nepažįstamą vaikiną. Liesas, aštrių veido bruožų ir juodutėlių plaukų savininkas ima kelti Rebekai nerimą: jis pasirodo visur, kur tik eina ji. Negana to, nepažįstamasis, prisistatęs Lučianu, neturi atminties, o savo sapnuose regi įvykius iš Rebekos praeities bei ateitį, kuri netrunka išsipildyti. Tai daugiau nei keista – jaunuoliai geba jausti vienas kitą, būnant kartu juodu apima šiluma, didžiulė ramybė bei džiugus pilnatvės jausmas. Kad ir kaip beviltiškai bando, jie negali nutolti vienas nuo kito. Kas gi yra Lučianas? Ir ką jis veikia Rebekos gyvenime?

Knygos viršelis

 Šie klausimai nepalieka ramybėje iki pat kūrinio pabaigos, nes svaiginanti tiesa paaiškėja tik pačiame knygos finale. Kadangi istorijos veiksmas vystomas palaipsniui, intriga, emocinė įtampa išlaikoma iki galo – skaitytojams vis pateikiamos įvairios užuominos, netikėtos detalės, iš kurių vargiai įmanoma patiems susidaryti bendrą vaizdą, atspėti autorės sumanymą. Nors pabaiga asmeniškai manęs nešokiravo (prieš kurį laiką ieškodama išsamesnio „Lučiano” aprašymo perskaičiau vieną konkrečią užuominą), paliko tikrai malonų, neišdildomą įspūdį. Tai dar kartą įrodo, kokia talentinga yra ši rašytoja ir nuo šiol su dar didesniu nekantrumu lauksiu galimybės perskaityti paskutinę į lietuvių kalbą išverstą jos knygą „Kuždesys”.

 Šio kūrinio veikėjai, kaip ir pati knygos idėja, yra neeiliniai. Visų pirma, vertėtų paminėti tai, kad Rebeka užaugo homoseksualioje šeimoje. Tai man buvo naujiena – dar neteko skaityti knygos, kurioje vienas iš veikėjų būtų netradicinės pakraipos asmuo. Tam, beje, autorė neskyrė išskirtinio dėmesio - gyvenimas šioje šeimoje tekėjo įprasta vaga ir tiesiog buvo pateiktas kaip paprasta, savaime suvokiama detalė. Kiti papildomi knygos veikėjai – Zuzė (geriausia Rebekos draugė) bei Sebastianas (Rebekos eksdraugas) kūriniui taipogi suteikė ypatingo žavesio bei prisidėjo prie merginos asmenybės atskleidimo. Man ypač patiko tai, kaip rašytoja aprašė Rebekos ir Zuzės draugystę – jų stiprų dvasinį ryšį perteikė per elektroninius laiškus. Šiems laiškams buvo skirta gan nemaža knygos dalis ir taip buvo vaizduojamas prabėgęs laikas. Nežinau, ar kitiems skaitytojams tai paliko įspūdį, bet man ši pasakojimo forma be galo įsiminė ir buvo dar vienas atradimas.

Lenkiškas viršelis

 Isabel Abedi savo knygoje sukūrė be galo jaukią atmosferą. Ji tiesiog magiškai aprašė kiekvieną kūrinio detalę. Nedrąsios draugystės užuomazgos, kikenti verčiantys Rebekos ir Lučiano pokalbiai, vaikiška laimė, romantiškos scenos tiesiogine to žodžio prasme užbūrė bei sužavėjo savo paprastumu. Ir, nors kūrinio veikėjams siužeto eigoje teko patirti ir nuosmukių, ir pakilimų, vis tiek skaitant susidarė įspūdis, jog gyvenimas yra didelis, nepamirštamas, svaiginantis nuotykis, kuriame kiekvieną žingsnį lydi stebuklai.

 Rekomenduoju „Lučianą” tiems, kam patinka realistinės istorijos su fantastikos motyvais. Taip pat pasirinkdami šią knygą neturėtų nusivilti ir romantinių kūrinių gerbėjai – sentimentalus, jausmingas, itin šiltas ir jautrus romanas nepaliks abejingų ir įžiebs jaukią liepsnelę Jūsų širdyje.

Rick Yancey „Penktoji banga”

Rick Yancey

 Rick Yancey „Penktoji banga“ yra pirmoji mano perskaityta knyga šiais metais, todėl labai smalsu, ar 2015-ųjų eigoje pavyks atrasti kūrinį, pranoksiantį šią daugybę įspūdžių palikusią istoriją. Ji mane įtraukė nuo pat pirmo puslapio ir taip suintrigavo, kad kelis vakarus iš eilės teko aukoti brangų miegą, o mokykloje spirgėti noru kuo greičiau grįžti namo ir sužinoti, kas įvyks toliau, kaip gi klostysis knygos veikėjų likimai. Nuotaikinga ir tuo pačiu metu šiurpi, kupina veiksmo, paslapčių ir net šiek tiek romantikos, „Penktoji banga“ užėmė garbingą vietą mano geriausių skaitytų knygų sąraše. Esu šimtu procentu užtikrinta, kad ateity dar kartą perskaitysiu šią knygą ir labai tikiuosi, kad ja sudominsiu ir Jus.

  Šiame kūrinyje pasakojama apie mūsų planetą ištikusią ateivių invaziją - nekviesti galaktikos svečiai atvyko užkariauti Žemės ir sunaikinti visus pasaulio žmones. Tam tikslui jie sukūrė bangas. Per pirmąją dingo elektra. Per antrąją buvo paleista kruša, kuri sukėlė cunamius, pražudžiusius daugiau nei 40 % žmonijos. Trečiosios bangos metu ateiviai paskleidė virusą, kuris nusinešė net devyniasdešimt septynis procentus išgyvenusiųjų gyvybių, o po ketvirtosios tapo nebeįmanoma pasitikėti žmonėmis. Pagrindinė veikėja šešiolikmetė Kesė – viena iš nedaugelio išlikusiųjų. Praradusi tėvus ir savo įprastą gyvenimą, mergina vienui viena jau kurį laiką slapstosi miške ir neatmeta galimybės, kad yra paskutinis gyvas Žemėje likęs žmogus. Nuo visiško palūžimo ją sulaiko tik turimas ginklas ir penkiamečiui broliui duotas pažadas. Semas geltonu mokykliniu autobusiuku buvo atskirtas nuo sesers ir išvežtas į vietą, kur, pasak atvykusių kareivių, jam būsią saugu ir negrės net menkiausias pavojus. Pagaliau supratusi, kad tūnojimas miške nepadės ištęsėti duoto pažado, Kesė spjauna į savo saugumą ir iškeliauja ieškoti broliuko. Neilgai trukus jos kelyje pasipainioja Evanas, žavus nepažįstamasis, ir priverčia merginą sulaužyti nusistatytas išgyvenimo  taisykles…

Knygos viršelis

 Knygos pradžioje Kesė atsigręžia į praeitį ir atmintyje iš naujo išgyvena ateivių invaziją, su nostalgija prisimena ankstesnįjį gyvenimą, kai didžiausios jos bėdos buvo mažytės strazdanos ant nosies bei nesutramdomi garbanoti plaukai. Tiesa, dar ir dailus vaikinas, matantis ją kiekvieną dieną, nė nenutuokdamas, kad ji egzistuoja. „Vienintelis Beno trūkumas buvo jo ūgis: jis buvo penkiolika centimetrų už mane aukštesnis. Na, dabar jis jau turi du trūkumus: ūgį ir tai, kad miręs.” – atvirauja Kesė. Ir vis dėlto, mergina apsiriko – Benas Parišas vis dar gyvas ir, negana to, atlieka vieno iš kūrinio pasakotojų rolę. Rick Yancey „Penktosios bangos“ kūrinio veiksmą papasakojo ne tik iš Kesės, bet ir Beno, Semo bei Evano perspektyvos. Toks įdomus rašytojo pasirinkimas leido plačiau susipažinti su postapokaliptiniu pasauliu ir virtualiai pabuvoti net keliose jo vietose, sužinoti, kaip ten klostosi įvykiai ir, svarbiausia, išsiaiškinti, kur buvo nuvežtas Kesės broliukas. 

 Skaitant šią knygą nuobodžiauti nebuvo kada. Kiekviena scena, kiekvienas siužeto vingis buvo kupinas paslapties, nežinios bei įtarumo. Pakurstytas smalsumas tiesiogine to žodžio prasme mane privertė įbesti nosį į knygą ir visiškai atsiriboti nuo supančios aplinkos – tik akimis greitai bėgti per eilutes ir šviesos greičiu versti puslapius. Knygos veikėjai, ypač Kesė, kūriniui taip pat suteikė realybės jausmo, įtikinamumo. Rick Yancey pasistengė, kad jos panika, paranoja, baimė, nepasitikėjimas ir desperatiškumas lietųsi per kraštus ir tokiu būdu išgyventos emocijos būtų perteikiamos skaitytojams. Dėl to skaitant šią knygą lengva pasitelkti vaizduotę ir viską ryškiai įsivaizduoti.

Angliškas viršelis

 Tikra nuodėmė nepaminėti ir autoriaus rašymo stiliaus, kuris yra tiesiog nepakartojamas! Skaitant knygą susidarė įspūdis, jog Rick Yancey apgalvojo kiekvieną žodį ir nei vieno neiššvaistė veltui. Glaustai, taikliai ir aiškiai, neretai ironijos arba gero humoro kupinos mintys nuolat stebino ir vertė žavėtis autoriaus pasirinkta sakinio struktūra. Būtų be galo įdomu jas palyginti su originalu, nes lietuviškas vertimas, kaip jau sakiau, tikrai vertas aukščiausio lygio pagyrų.

 Šį romaną galėčiau palyginti net su keliomis knygomis - „Angelų įsiveržimu”, „Sieloneše” ir „Bado žaidynėmis”. Tiesa, su Suzanne Collins parašyta trilogija yra lyginama gan nemažai kūrinių, bet, mano nuomone, „Penktoji banga” turi daugiausiai jai būdingų bruožų. Taigi, jei skaitėte bent vieną iš šių trijų išvardintų knygų ir ji jums patiko, siūlau pamėginti pažinti ir Rick Yancey kūrinio skonį.

John Green „Popieriniai miestai“

John Green

 John Green - premijomis apipiltas jaunas amerikiečių autorius, kurio vardas gerai žinomas visame pasaulyje. Šį rašytoją jau spėjo pamėgti ir Lietuvos skaitytojai, nes „Popieriniai miestai“ yra net trečiasis į mūsų gimtąją kalbą išverstas John Green kūrinys. Džiaugiuosi, jog gavau galimybę labiau susipažinti su šio neeilinio autoriaus kūryba ir galėjau palyginti naujieną su anksčiau skaityta knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“.

 Pagrindinis kūrinio veikėjas Kventinas Džeikobsenas jau daug metų slapčia įsimylėjęs kaimynystėje gyvenančią Margo Rot Špygelman. Vaikystėje buvę neišskiriami draugai, įžengę į paauglystės laikotarpį jie susvetimėjo. Todėl kai vieną naktį Margo išdygsta lange su pasiūlymu kartu leistis į naktinį žygį ir atkeršyti visiems jos priešams, Kventinas ilgai nesispyriodamas sutinka. Beprotiškos kelionės metu jų ryšys vėl sustiprėja ir vaikinas ima tikėtis, jog nuo šiol viskas bus kitaip. Deja, svajonės lieka svajonėmis - kitą dieną atėjęs į mokyklą Kventinas sužino, kad Margo dingo. Kadangi taip nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvo atsitikę ir anksčiau, niekas nereiškia didelio susirūpinimo. Tais ankstesniais kartais mergina palikdavo duonos trupinių takelį, užuominų, kaip ją būtų galima rasti, todėl Kventinas pasitelkia visą savo išmonę ir kiek pašniukštinėjęs atranda Volto Vitmeno knygelę „Žolės lapai“. Eilutės, užbrauktos mėlynu ir žaliu žymekliu, priverčia vaikiną sunerimti – gali būti, jog Margo nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Lyg apsėstas jis nusprendžia rasti merginą ir kartu su dviem geriausiais draugais pradeda mylimosios paieškas.

Knygos viršelis

 Ši knyga yra kur kas gilesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors pagrindinis Kventino tikslas yra rasti pradingėlę, jam ne mažiau aktualu suvokti, kas YRA Margo Rot Špygelman. „Šitų dalykų negaliu įsivaizduoti ir jaučiu negalįs todėl, kad Margo nepažįstu. Žinojau, kaip ji kvepia, žinojau, kaip elgiasi būdama su manimi, ir žinojau, kaip elgiasi būdama su kitais, žinojau, kad jai patinka „Mountain Dew”, nuotykiai ir teatrališki poelgiai, žinojau, kad ji linksma, protinga ir apskritai geresnė už mus visus. Bet nežinojau, kas ją čia atvedė ar kas čia laikė, kas privertė išvykti. Gal nuo to ir reikėjo pradėti. Išsiaiškinti, kokia Margo tada, kai nebūna Margo, kurią visi pažįsta.” Pasinėręs į tokius filosofinius apmąstymus Kventinas nuolat stebino savo įžvalga ir be galo prasmingomis, giliomis mintimis. Jis ėmė geriau suprasti merginą ir suvokė, kokia ryški jos asmenybė. „Į mano Margo nepanašu, - nesutiko Leisė ir aš pagalvojau, jog turiu savo Margo, Leisė turi savo Margo ir ponia Špygelman turi savo Margo, - ir visi mes žiūrime į skirtingus jos atspindžius kreivų veidrodžių kambaryje”. Beje, šių psichologinių nagrinėjimų dėka Kventinas daug ką sužino ne tik apie mylimą merginą, bet ir apie save patį, draugus, supančią aplinką.

 Knyga man paliko šiek tiek dviprasmiškus įspūdžius dėl to, kad niekaip nesugebėjau rasti ryšio tarp Margo ir savęs. Energinga, vietoje nenustygstanti, užsispyrusi pilnametė, kurios galvoje nuolat verda keistos idėjos ir beprotiški sumanymai, mano nuomone, turėtų būti labiau subrendusi ar bent jau jausti atsakomybę už savo poelgius. „Koledžas – priims ar nepriims. Nemalonumai – turėsi ar ne. Mokykla – gausi A ar D pažymius. Karjera – padarysi ar jos nepadarysi. Namas – didelis ar mažas, nuosavas ar išnuomotas. Pinigai – yra ar nėra. Kokia nuobodybė!” – aiškino Kju ši išskirtinio mąstymo persona. Pilnai sutinku, kad materialūs dalykai neturėtų užimti pirmosios vietos mūsų gyvenime, tačiau sukurti tvirtą pamatą po kojomis ir užsitikrinti ateitį yra labai svarbu. Tokios pat nuomonės laikosi ir Kventinas – jis tiki ateitimi, tiki koledžu, būtinybe dirbti ir net gal kada nors turėti vaikų. Net keista, kad jis įsimylėjo tokią merginą kaip Margo Rot Špygelman (turbūt ne veltui sakoma, jog priešingybės traukia).

Angliškas viršelis

 Savo kūrinyje John Green pažėrė nemažą skaičių gyvenimiškų, kiekvienam žmogui aktualių klausimų. Kodėl tikimės, kad žmonės liausis būti tokie, kokie yra ir kodėl stengiamės įtikti ir patikti kitiems nebūdami savimi? Kodėl visiškai nepažinodami žmogaus apie jį darome savas (ir dažniausiai neigiamas) išvadas? Juk taip lengva įsivaizduoti kito gyvenimą, o dar lengviau apsirikti tai darant… Ir galbūt žmonės yra tokie, kokie mes tikime juos esant? Ar galima ką nors pažinti iki galo? Štai kokių genialių filosofinių minčių kupina ši knyga. Autoriaus rašymo stilius ir jo istorijos dėliojimo struktūra uždėjo knygai didelį ir riebų pliusą.

 Nors rimtas ir gilus, kūrinys tuo pačiu yra ir labai paaugliškas. Knygos veikėjai yra abiturientai, kuriems aktualios išleistuvės, vakarėliai, antrosios pusės, bučiniai, svaigalai ir seksas. Dėl to „Popierinius miestus” rekomenduoju skaityti ne jaunesniems nei šešiolikos metų.

Gayle Forman „Jei pasilikčiau"

Gayle Forman

 Prisipažinsiu, kad skaitydama knygą verkiu labai retai (tokiems atvejams suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų), bet šis neįtikėtinai liūdnas, gyvenimiškas romanas ėmė ir sugraudino iki ašarų. Skaitant vis piršosi mintis – o ką gi aš daryčiau, jeigu man, praradusiai viską, kas brangiausia, reikėtų rinktis tarp gyvenimo ir mirties? Ar pasiduočiau nevilčiai ir leisčiausi nunešama užplūdusios graudulio bangos, ar susiimčiau ir nuspręsčiau pasilikti? Ši be galo jautri istorija iš tiesų priverčia susimąstyti bei naujai pažvelgti į mus supančius žmones. Juk tiek daug kasdieniškų, įprastų dalykų lieka taip ir neįvertinti…

 Gayle Forman gimė 1970 m. birželio 5 dieną Amerikoje. Žymi rašytoja karjerą pradėjo Seventeen žurnale, kur rašė straipsnius jaunimui aktualiomis temomis, o vėliau tapo laisvai samdoma žurnaliste. 2002 m. Gayle Forman kartu savo vyru Niku apkeliavo aplink pasaulį. Kelionės metu autorė įgavo neįkainojamos patirties, kurią sutalpino kelionių knygoje. Po dvejų metų buvo išleistas ir antrasis jos kūrinys „Sisters in Sanity”, skirtas jaunimo auditorijai. Vis dėlto visišką šlovės viršūnę autorė pasiekė tik 2009-aisiais, kai į plačiąją rinką buvo paleista trečioji Gayle Forman knyga „Jei pasilikčiau“. Ši jautri istorija laimėjo daugybę apdovanojimų, o 2014 metų rugpjūčio 22 dieną įvyko pagal knygą pastatyto filmo premjera. Garsi amerikiečių kilmės autorė taip pat yra parašiusi kūrinio tęsinį „Where she went” („Kur ji nuėjo”), tačiau lietuviškos leidyklos šios knygos neplanuoja versti.

Knygos viršelis

 Pagrindinė „Jei pasilikčiau“ veikėja ir pasakotoja Mija – gabi septyniolikmetė, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be muzikos. Vieną speiguotą rytą merginos šeima nusprendžia pasinaudoti netikėtu laisvadieniu ir susiruošia aplankyti seniai matytus bičiulius. Deja, niekas nenumanė, kad ši nekalta kelionė baigsis didžiule tragedija... Staiga į šeimos automobilį atominės bombos jėga rėžiasi keturių tonų pikapas ir po kurtinančio triukšmo Mija susivokia žiūrinti į savo sumaitotą kūną. Ji įgyja nematerialų pavidalą – negali nieko jausti, tačiau sugeba judėti ir regėti įvykius iš šalies. Merginai tenka su siaubu stebėti, kaip į plastikinį maišą paguldoma mama, kaip paklode apdengiamas tėtis, kaip jos pačios kūną medikai gabena į ligoninę… Pamažu Mija apsipranta su mintimi, kad jai suteikiamas šansas pasirinkti – pabusti iš komos ar ne. Ką nuspręs mergina – pasitraukti kartu su savo šeima ar susitaikyti su netektimi ir pasilikti?

 Ieškodama atsakymo į šį klausimą Mija ima leistis prisiminimų takais. Ji dar kartą išgyvena tai, kas svarbiausia jos gyvenime: smagius šeimos nutikimus, svajones, meilę - viską, ką ji turėjo, ir viską, ko ji vis dar gali netekti. Šie įsiskverbimai į merginos atmintį suteikia skaitytojams galimybę artimiau susipažinti su Mijos kasdienybe, jos aplinka, ją supančiais žmonėmis. Kuo ryškiau piešiami veikėjų paveikslai, tuo labiau sukrečia ir paveikia kūrinio pradžioje įvykęs nelaimingas atsitikimas, o pati avarija nejučia tampa tikra ir asmeniška. Darosi sunku suvokti, kad šių spalvingų, energingų ir taip Mijos mylimų žmonių paprasčiausiai nebėra.

Angliškas viršelis

 Šioje knygoje ypač didelį vaidmenį vaidina muzika. Mija yra tikra violončelės virtuozė,  jos vaikinas Adamas – sparčiai populiarėjančios roko grupės „Krintanti žvaigždė” lyderis, merginos tėtis – buvęs būgnininkas, net draugai, pas kuriuos lemtingąją dieną keliavo šeima, yra vieni iš mamos ir tėčio muzikinės jaunystės bičiulių. Visas kūrinys yra smelkte persmelktas muzika – ji papildo veikėjų charakterius, išryškina jų panašumus bei skirtumus, perteikia stipriąsias bei silpnąsias puses, suveda, išskiria, nulemia ir kitaip įtakoja veikėjų gyvenimus. Nors aš niekada negrojau nė vienu instrumentu ir apskritai ne itin domiuosi muzikos pasauliu, man buvo nesunku susitapatinti su veikėjais ir pajusti jų meilę tam, ką daro. Subtiliai, tačiau veiksmingai pasitelkdama muziką Gayle Forman suteikė kūriniui išskirtinio žavesio ir patrauklumo.

 Nors šios knygos siužetas ir nepasižymi ypatingu originalumu, viską atperka pasakojimo paprastumas bei nuoširdumas. „Jei pasilikčiau” yra labai lengvai skaitoma išminties ir įžvalgos kupina istorija, gebanti sušildyti net žvarbiausią širdį. Nuoširdžiai rekomenduoju susipažinti su Gayle Forman kūryba, o perskaičius knygą pažiūrėti ir filmą. Ganėtinai gilus, rimtas ir romantiškas jis puikiai tiks ramiam vakarui praleisti.

Tamara Kriukova „Telepatas"

Tamara Kriukova

 Tamaros Kriukovos „Telepatas” jau kurį laiką šmėžavo mano norimų skaityti knygų sąraše. Paprastas vaikinas, paslaptinga atminties kortelėje įrašyta programa ir netikėtai įgyti telepatiniai sugebėjimai – išties įdomus derinys, kvepiantis gera istorija. Susidaręs pirmas įspūdis pasitvirtino – kūrinys patiko ir paliko daug minčių. Galbūt susidomėsite ir Jūs?

 Tamara Kriukova gimė 1953 m. spalio 14 dieną Vladikaukaze, Rusijoje. Žymi rašytoja anksti išmoko skaityti ir rašyti ir nuo to laiko negali įsivaizduoti savo gyvenimo be knygų. Meilė literatūrai pastūmėjo autorę studijuoti anglų kalbą. Baigusi Šiaurės Osetijos valstybinį universitetą, ji išvyko į Egiptą ir ten kurį laiką dirbo vertėja. Afrikoje patirti nuotykiai įkvėpė moterį parašyti pirmąją savo knygą. Šiuo metu garsiosios rašytojos sąskaitoje - net keturiasdešimt šeši kūriniai. Ji yra reikšmingų šalies konkursų, premijų laureatė bei labai universali autorė, nesibodinti rašyti įvairaus žanro kūrinių: pasakų, eilėraščių, fantastinių istorijų, romanų. Pagal Tamaros Kriukovos knygas yra sukurti du filmai.

 Pagrindinis „Telepato“ veikėjas šešiolikmetis Olegas - paprastas vaikinas, kartu su mama gyvenantis kukliame daugiabutyje. Jis beviltiškai įsižiūrėjęs gražiausią mokyklos merginą Mašą ir visais įmanomais būdais stengiasi patraukti jos dėmesį. Deja, išrankiai pelenų spalvos plaukų savininkei Olegas primena buvusį susižavėjimo objektą, todėl daili mėlynakė sukurpia antrininkui keršto planą ir skaudžiai užgauna jo širdį. Pažemintas ir labai įskaudintas vaikinas nevykusią dieną nusprendžia pratęsti greitojo maisto restorane ir ten netikėtai gauna pasiūlymą lengvai užsidirbti pinigų. Užduotis be galo paprasta – tereikia paskambinti išstypusio paauglio duotu numeriu ir atsiliepusiam pašnekovui perduoti gautą atminties kortelę. Vis dėlto už viso šito slypi kur kas daugiau ir istorija įgauna pagreitį, kai vaikinas, peržiūrėjęs kortelėje slypinčią informaciją, įgauna ypatingų telepatinių sugebėjimų. Negana keistų, gąsdinančių metamorfozių, kurioms ima paklūsti jo sąmonė, Olegą pradeda persekioti ir paslaptingosios programos savininkas... Štai tada ir prasideda tikrieji nuotykiai - netikėtų siužeto vingių bus apstu.

Knygos viršelis

 Olego įgyti sugebėjimai - labiausiai intriguojanti šio kūrinio detalė. Nesąmoningi įsiskverbimai į kito žmogaus mintis, nelauktai aplankančios ateities vizijos, aplinkinių nuotaikų nustatymas prikausto dėmesį ir verčia smalsiai stebėti, kaip su įgytomis galiomis susidoros vaikinukas. O jam sekasi ganėtinai neblogai. Vos supratęs, kad atminties kortelėje įrašyta programa amžiams pakeitė jo gyvenimą, Olegas ima kurti praturtėjimo planus ir, pasitelkęs aiškiaregio nuojautą, pradeda dalyvauti loterijose, stengiasi atspėti laimingus skaičius. Vis dėlto euforija trunka neilgai – įgyti sugebėjimai netrukus atskleidžia kitą savo pusę ir ima kišti koją. „Kas gi nenorėtų išmokt skaityti svetimas mintis ir žinoti viską, kas netrukus įvyks? Matuodamasis Nostradamo kaukę, kiekvienas mato tik džiugias perspektyvas, tačiau kaukės paskirtis – slėpti tai, kas yra viduje. Tik tas, kuriam duotas tikras aiškiaregystės talentas, gali suprasti, kad mokėjimas pranašauti – ne likimo dovana, o našta ir prakeiksmas.“ – štai kokios mintys ima suktis Olego galvoje. Jis nenutuokia, kada priepuolis ištiks jį dar kartą, atneš didžiulį galvos skausmą ir pasiglemš visą jo energiją. Vaikinas nebenori regėti kraupių vizijų, justi nelaimėlių panikos ir girdėti paskutinio atodūsio garsų. Tačiau jau per vėlu - grįžti atgal nebeįmanoma ir Olegui tenka susigyventi su naujaisiais sugebėjimais, vienu mostu nušlavusiais nykią vaikino kasdienybę.

Rusiškas viršelis

 Tamara Kriukova knygoje ypatingai akcentavo ir atšalusius sūnaus bei motinos santykius. Sulig kiekviena diena plyšys tarp Inos Michailovnos ir Olego nenumaldomai plėtėsi – jiedu visados bardavosi dėl menkniekių. Olegas, kaip ir kiekvienas paauglys, norėjo daugiau laisvės ir negalėjo pakęsti nuolatinių motinos pamokslavimų ir priekaištavimų. Tuo tarpu Ina Michailovna, kaip ir kiekviena rūpestinga mama, tik norėjo savo vaikui visko, kas geriausia: „Anksčiau jinai tikėjosi: Olegas paūgės ir pasidarys lengviau. O dabar su nostalgija prisiminė tą sunkų metą, kai sūnus buvo mažas. Mieliau ji vėl neprivalgytų ir neišsimiegotų, negu matytų, kaip jis kasdien darosi vis svetimesnis. Visas jos gyvenimas sukosi apie Oležeką, ji iš kailio nėrėsi, kad tik jam nieko netrūktų“. Olego mama troško sulaukti paprasčiausio sūnaus dėkingumo, gero žodžio, šilto apkabinimo, ji norėjo, kad jiedu būtų tikra šeima. To paties norėjo ir vaikinas, tačiau jame įsitvirtinęs maištininkas nenorėjo nusileisti motinai su savo pamokslais. Tolesnėje siužeto eigoje nutinka kai kas baisaus ir tada Olegas supranta, kaip smarkiai jis klydo ir kaip jis vis dėlto stipriai myli savo mamą. Taigi Tamara Kriukova skatina skaitytojus nebijoti parodyti savo jausmų, ragina su artimaisiais pasidalyti nuoskaudomis bei mažais džiaugsmais, būti šiltesniems, jautresniems,  atviresniems, dažniau apkabinti, ištarti gerą žodį ir kitaip parodyti meilę savo tėvams, draugams, artimiesiems. Juk šeima yra didžiausia vertybė, tad vertėtų puoselėti tarpusavio santykius. 

 „Telepatas“  yra ne tik įdomi ir intriguojanti istorija, puikiai tinkanti smagiai praleisti vakarą. Joje gausu ir susimąstyti verčiančių minčių, vaizdingų žodžių, posakių, įdomių pastebėjimų. Kūrinyje mokslinė fantastika persipina su kasdienybe, yra nagrinėjamos aktualios paauglių problemos, todėl knyga turėtų patikti tiek antgamtinės, tiek realistinės literatūros gerbėjams. Nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti šią knygą ir įsitikinti tuo patiems!

Susan Ee „Pasaulis po to"

Neskaičiusiems knygos „Angelų įsiveržimas“, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Susan Ee

 Knygą „Angelų įsiveržimas“ jau įtraukiau į geriausių pastaraisiais metais skaitytų kūrinių sąrašą, todėl visą šį laiką degiau noru į rankas paimti antrąją šios serijos dalį. Turiu pripažinti, kad tęsinys manęs nenuvylė, tačiau ir neprilygo pirmosios dalies sukeltai gerų emocijų bangai - po galingo „Angelų įsiveržimo“ tikėjausi kažko daugiau. Kad ir kaip ten bebūtų,  kūrinį stipriai rekomenduoju visiems, kas neišpeikėte pirmosios knygos. 

 Antrosios serijos dalies veiksmas prasideda ten, kur baigėsi pirmoji. Sustingdyta paralyžiaus, kurį sukėlė angelas - skorpionas, Penryn kartu su šizofrenike motina bei vudu lėlę primenančia Peidže yra gabenama Pasipriešinimo judėjimo sunkvežimiu. Visi aplinkiniai mano, kad Penryn yra mirusi, todėl išsivadėjus nuodams lyg niekur nieko atsisėdusi mergina sukelia išgyvenusiems paniką, baimę ir nepasitikėjimą. Tą patį galima pasakyti ir apie mažąją Peidžę, kuri savo išvaizda gąsdina ne tik Obio kariauną, bet ir visko mačiusią jos seserį. Nepaisant prieštaringų jausmų, Penryn stengiasi ir toliau ginti bei globoti septynmetę, tačiau po kraupaus įvykio ši pradingsta ir mergina vėl leidžiasi į sesers paieškas. Pavojingos kelionės metu Penryn apsilanko šiurpą keliančioje eksperimentinėje laboratorijoje, nukeliauja į naująją angelų būstinę ir, žinoma, įsivelia į ne vieną kovą.  Nuožmi mergina kuo toliau, tuo daugiau sužino apie pakeistos sesers paskirtį, apokalipsę, sparnuotųjų būtybių užmačias ir iš atskirų dėlionės detalių pradeda susidaryti bendrą vaizdą. 

 Tuo tarpu Rafas rūpinasi, kaip atgauti savo sparnus, nes be jų negali grįžti į sparnuotųjų būtybių pasaulį ir vėl tapti lyderiu, arkangelu. Be to, jis nežino, kad Penryn vis dar gyva. Taigi šįkart kūrinio veiksme Rafas beveik nedalyvauja, pasirodo tik pačioje knygos pabaigoje. Tuomet ir prasideda pats įdomumas – dingsta slogi atmosfera, Penryn ir Rafas vėl tampa komanda, atsiranda skaitytojų pamėgti sarkastiški judviejų pašnekesiai, pašmaikštavimai. Manau, kad Rafo trūkumas ir yra didžiausias šios knygos minusas, nes būtent jo atsiradimas kūriniui suteikė gyvybingumo.

Knygos viršelis

 Susan Ee parašytame tęsinyje dar daugiau siaubo elementų bei kraupių siužeto vingių nei pirmoje dalyje. Mane asmeniškai  labiausiai sukrėtė Peidžės, mažos, mielos mergaitės transformacija į sudygsniuotą monstrą ir tai, kokiomis akimis į ją žvelgė vyresnioji sesuo. „Mano ranka nevalingai pakilo aukštyn. Ketinau paglostyti jos plaukus, kaip visada darydavau. Ji pažvelgė į mane, ir plaukai nuslinko nuo veido, atidengdami siūles. Jos veidas buvo išraižytas šiurkščiais, nelygiais dygsniais. Nuo lūpų iki ausų besitęsiančios siūlės atrodė kaip dirbtinas šypsnys, įrėžtas į jos veidą. Raudonos, juodos ir mėlynos spalvos dėmėmis išmuštos siūlės prašėsi dėmesio. Jos bėgo žemyn per kaklą ir dingo po suknele. Troškau, kad nebūtų bent vienos siūlės – tos, kuri juosė jos kaklą: atrodė, lyg jie galvą būtų prisiuvę prie kūno. Mano ranka pakibo virš jos galvelės, bet, jau beveik liesdama plaukus, sudvejojo. Tada nusileido šalia manęs. Nusisukau nuo Peidžės“. Nepaisant aplinkybių, ši herojė nepaliovė stebinti savo stiprybe, valingumu bei pasiaukojimu dėl artimųjų ir net nepažįstamų žmonių gerovės. Ji galėjo nusisukti nuo savo sesers, tačiau, užuot tai padariusi, rizikavo savo gyvybe ir leidosi į jos paieškas. 

 Dideliam mano džiaugsmui, „Pasaulyje po to” autorė atskleidė daugiau Penryn asmenybės ir net išdavė keletą silpnų merginos vietų. „Čia yra daug mano metų vaikų, tačiau nei vieno jų nepažįstu. Kai kurias mergaites mamos arba tėčiai apglėbę kaip mažus vaikus. Jie atrodo saugūs ir ramūs, mylimi ir ginami, priklausantys tėvams. Svarstau, koks tai jausmas?  Ar tai tikrai taip gerai, kaip atrodo žiūrint iš šono? Pajuntu, kaip atsargiai apglėbiu savo alkūnes, lyg apkabindama pati save. Atpalaiduoju rankas ir išsitiesiu. Kūno kalba gali daug ką pasakyti apie tavo vietą pasaulyje, bet mažiausia, ko dabar reikia – atrodyti pažeidžiamai.” Penryn trokšta tėviškos meilės, kurios niekada nesuteikė jos šizofrenikė mama. Šioje dalyje ne itin nagrinėjami judviejų tarpusavio santykiai, tačiau viena yra aišku – jei tik atsirastų galimybė, Penryn tuojau pat nusimestų drąsios bei ryžtingos paauglės kaukę ir su malonumu savo rūpesčius perleistų kitiems – vyresniems, atsakingiems, daugiau patirties turintiems suaugusiesiems. Kadangi postapokaliptiniame pasaulyje tai neįmanoma, merginai tenka susiimti ir vėl tapti atsakingai už savo šeimą. Tai, kad Penryn nė kartelio nepalūžta, dar kartą įrodo, kokia ji stipri savo vidumi. 

Olandiškas viršelis

 Kaip jau minėjau, Rafas pasirodo tik pačioje knygos pabaigoje, tačiau net ir tiek užtenka, kad tarp angelo ir žemės dukros įsižiebtų kibirkštėlė. Šį kartą ir vienas, ir kitas plačiau atveria savo širdį ir nebe taip slepia užvaldžiusius jausmus. Nors nebuvo nei bučinių, nei meilės scenų, atsiradę nedrąsūs prisilietimai ir šiokie tokie prisipažinimai leido suprasti, kad chemija daro savo. „Ir nėra jokios išeities, ar ne? – paklausiau. – Mes esame mirtini priešai ir aš turėčiau stengtis nužudyti tave kaip ir kiekvieną, panašų į tave? Jis palinko į priekį, priglaudė kaktą prie manosios ir užsimerkė. – Taip, - ištarė, o jo švelnus kvapas glostė mano lūpas. Aš taip pat užsimerkiau, susitelkdama į šilumą, kurią skleidė jo kakta.” Nors šiuo metu judviejų draugystė neįmanoma, tačiau, labai tikėtina, kad tolimesnėse dalyse jie atras būdą likti kartu.

 Rekomenduoju šią knygą visiems „Angelų įsiveržimo” fanams, taip pat veiksmo, siaubo ir intrigos kupinų kūrinių mėgėjams. Yra žinių, kad trečioji penkių knygų serijos dalis bus išleista 2015 m. gegužę. Jau nekantrauju ir laukiu įspūdingo tęsinio, o Jūs? 

 Trečiosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.

Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“

 Neskaičiusiems knygos „Ypatingų vaikų namai”, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Ransom Riggs

 Visame pasaulyje pripažintas Ransom Riggs debiutas „Ypatingų vaikų namai” sulaukė didelio populiarumo ir Lietuvos skaitytojų tarpe. Gerbėjų džiaugsmui, „Alma Littera“ išleido antrąją trilogijos dalį „Kiaurymių miestas“. Atsižvelgiant į tai, kad knygos „Ypatingų vaikų namai” aprašymas peržiūrų skaičiumi nurungė visas kitas šiame tinklaraštyje publikuotas recenzijas, neabejoju, jog šauni naujiena praskaidrino nuotaiką ir Jums. Aš, perskaičiusi šią knygą, jau trokštu tęsinio ir skubu dalintis savo įspūdžiais!

 Po kvapą gniaužiančių pirmosios dalies įvykių panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai buvo subomborduoti ir laiko kilpa, daugybę metų saugojusi jos auklėtinius nuo negailestingo išorinio pasaulio, tapo nesaugi. Siekdami išgelbėti paukščio kūne įstrigusią direktorę, Džeikobas ir devyni ypatingieji leidžiasi į kelionę po 1940-ųjų pasaulį. Pavojingo žygio metu jie išgirsta kraupią žinią -  panelei Peregrinei laiko liko ne per daugiausia. Po dviejų dienų ji negrįžtamai praras savo žmogiškąją esybę ir liks paukščiu iki pat mirties. Jei taip nutiks, Džeikobas įstrigs praeityje ir, norėdamas grįžti į savo laiką, turės laukti metų metus. Negana to, padarams pagrobus visas ymbrynes išnyks laiko kilpos ir įvyks tikrų tikriausia katastrofa. Taigi panelės Peregrinės auklėtiniams nelieka nieko kito, kaip tik vykti į Londoną ir stengtis padaryti neįmanoma – rasti paskutinę išlikusią ymbrynę, vardu panelė Vren, ir išvaduoti nelaisvėn pakliuvusias, nežinia kur kalinamas ypatingųjų globėjas.

 Nutrūktgalvišką paauglių užmojį dar labiau apsunkina Antrasis pasaulinis karas, kurį Ransom Riggs vaizdžiai aprašė nusiaubtame Londone. Verkiančių vaikų evakuacija, gaudžiančios sirenos, perspėjančios apie būsimą oro antskrydį, išdaužyti langai, bombos sprogimų išrausti krateriai, pakelėse gulintys lavonai, sukūriuojančios dulkės, apsmilkę mūrai, apgriuvę skliautai, ore tvyranti mirties baimė – visa tai taip gyvai aprašyta, kad nejučia pasijunti Antrojo pasaulinio karo apsuptyje. Autentiškos, vintažinės nuotraukos, iliustruojančios veiksmo vietą, dar labiau paryškina kraupią pasakojimo atmosferą, puikiai perteikia to laikmečio  nuotaiką, sukrečia ir suteikia kūriniui išskirtinumo.

Knygos viršelis

 Ransom Riggs daug dėmesio skyrė ne tik aplinkos kūrimui, bet ir veikėjų asmenybėms. Jei pirmoje dalyje ypatinguosius pažinote kaip tiesiog kitokius, antgamtiškomis galiomis pasižyminčius paauglius, tai „Kiaurymių mieste” jums bus leista su jais susipažinti artimiau. Sužinosite, kad neįprastai stiprios merginos Bronvinos Brantli širdis tokia pat didelė, kaip ir jos bicepsai. Pajusite simpatiją Hjugui Epistonui, kuris savo pilve gyvenančias ir labai mylimas bites nė nesusimąstydamas gali paaukoti vardan draugų gerovės. O kur dar Ema, mergina, gebanti rankomis įžiebti ugnį! Šioje dalyje ji tampa lydere ir, spinduliuodama optimizmu bei pasitikėjimu savo jėgomis, ne kartą įkvepia palūžusius panelės Peregrinės auklėtinius. „Niekad nebuvau susiduręs su žmogumi, kuris taip įžūliai pasitikėtų savimi kaip Ema. Visa savo išvaizda ji tiesiog spinduliavo savikliova: vaikščiojo atstačiusi krūtinę; mintyse ką nors nutarusi, kietai sukąsdavo dantis; kalbėdama vartodavo tik šaukiamuosius sakinus, nepripažindama klausiamųjų. Toks elgesys buvo užkrečiamas, man jis patiko, ir aš vos ne vos susitvardžiau nešokęs jos pabučiuoti čia pat, visiems matant.” – Emos asmenybe gėrėjosi Džeikobas. Jis kūrinyje irgi atlieka nepaprastai svarbią rolę – gebėdamas matyti ir justi kiauramėkles, ne kartą iš mirties gniaužtų išgelbsti kelionės draugus. Siužeto eigoje vaikinas kuo toliau, tuo daugiau sužino apie save ir savo gebėjimą, suartėja su ypatingaisiais vaikais ir galop pasijunta vienu iš jų.

 Kūrinio metu plėtojamas ir Džeikobo bei Emos ryšys, kuris toli gražu nėra toks paprastas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Gyvendami panelės Peregrinės namuose, jos auklėtiniai neseno, tačiau sukaupė daugiau nei šimtą metų siekiančią patirtį. „Tai apgaulė. Iš tikrųjų čia ne aš. Jei galėtum pamatyti mane tokią, kokia esu iš tikrųjų, nebenorėtum nė pažiūrėti į mano pusę. (…) Aš esu senė! Manai, kad mes panašūs, deja, klysti. Sakai, tu myli šią moterį? Iš tikrųjų ji ragana, nukaršusi senė, pasislėpusi merginos kūne. Tu – jaunuolis, paauglys, mažas vaikas, palyginti su manimi. Tu niekada negalėtum suprasti, kaip žmogus jaučiasi be perstojo būdamas prie mirties slenksčio. Ir nereikia. Nenoriu, kad kada nors tau taip atsitiktų. Tau prieš akis visas gyvenimas, Džeikobai. Aš savąjį jau nugyvenau. Vieną gražią dieną – ko gero, labai greit – mirsiu ir virsiu dulke” – apgailestauja Ema. Džeikobui jų amžiaus skirtumas yra nė motais ir jis toli gražu neketina pasiduoti. Laukiu nesulaukiu sužinoti, kaip pasibaigs ši ypatinga ir be galo sudėtinga judviejų meilės istorija.

Kelios nuotraukos iš knygos

 Turiu pripažinti, kad „Kiaurymių miestas” viršijo visus mano lūkesčius – Ransom Riggs parašė puikų „Ypatingų vaikų namų” tęsinį. Unikali, jaudinanti, kupina įtampos, stipri ir sukrečianti knyga neabejotinai paliks įspūdį visiems siaubo, mistikos ir fantastikos žanrų gerbėjams. Garantuoju, kad laikas, praleistas skaitant šį kūrinį, neprailgs ir kartu su manimi nekantraudami pradėsite laukti trečiosios, paskutinės,  serijos dalies.