Theo Lawrence „Mistinis miestas“

Theo Lawrence

  Pastebėjau, jog pastaruoju metu pasirinktos knygos manęs nenuvilia – visos palieka stiprų įspūdį. Tačiau užteko atsiversti Theo Lawrence „Mistinį miestą“ ir kaipmat supratau, jog tokį gerą kūrinį iš tiesų skaičiau labai seniai – atvirai kalbant, su kiekvienu puslapiu gailėjausi, jog artėju prie romano pabaigos. Sunku rasti žodžių, galinčių išreikšti mano susižavėjimą, todėl, jei dievinate distopinę fantastiką, rekomenduoju tučtuojau pasinerti į stebuklingą Theo Lawrence sukurtą ateities pasaulį.

 Šio kūrinio veiksmas vyksta netolimos ateities Manhatane, dar vadinamame mistiniu miestu. Čia vyrauja luominė santvarka – turtingieji ir galingieji įsikūrę dangoraižiuose – Viršūnių rajone, o vargšai glaudžiasi purvinose Gilybėse šalia mistikų, turinčių išskirtinių sugebėjimų. Pagrindinė knygos veikėja Arija Rouz, priklausanti aukščiausiai klasei, vieną dieną pabunda su klaikiomis atminties spragomis ir sužino, kad perdozavo stiko, nelegalaus kvaišalo, gaminamo iš distiliuotos mistinės energijos. Mergina neprisimena ištisų savo gyvenimo nuotrupų, todėl ją ypatingai suglumina žinia apie būsimas jos ir Tomo vestuves – sužadėtinio ir Arijos giminės nekentė viena kitos nuo neatmenamų laikų. Arija jaučiasi prislėgta – ji nė negali prisiminti, kaip susipažino su savo meile, ką ir bekalbėti apie tai, kaip ją pamilo, todėl mergina ima ieškoti atsakymų į ramybės neduodančius klausimus. Bandydama iš mažų gabaliukų sudėlioti visumą, ji sutinka Medžiotoją – pavojingą mistiką, – kuriam iš karto pajunta nenusakomą trauką. Atverdama tamsias praeities paslaptis, Arija rizikuos amžiams prarasti savo tikrąją meilę ir įsisuks į baisių išdavysčių bei melo tinklą.

Knygos viršelis

 Knygos autorius sukūrė išties įspūdingą distopijos pasaulį – urbanistinis miestas su magijos elementais kaipmat patraukė mano dėmesį ir sužadino norą ištyrinėti kiekvieną menkiausią jo užkaborį. Tai tikras paslapčių ir technologijų stebuklas – miestą tvieskia aukštos stiklinės spiralės, užpildytos pulsuojančia, spalvas keičiančia mistine energija, Viršūnėse pilna terminalų, kurių vagonėliai, vos ištarus norimą vietą, per kelias sekundes nuskraidina tave ten, kur pageidauji, visur pilna skenerių, pagal kuriuos galima atsekti kiekvieną bet kurio asmens žingsnį. Be to, ateities Manhatane dėl pasaulinės klimato kaitos tvyro nepakeliamas karštis, o tirpstant sniegui ir ledui pakilęs jūros vanduo užliejo Gilybių aveniu – jos gatvės pavirto tikrų tikriausiais kanalais. Dėl šios priežasties mistinis miestas man pasirodė kaip labai tikėtina netolimos ateities perspektyva ir tas pojūtis dar labiau prisidėjo prie istorijos įtaigumo.

 

Mistinio miesto santvarka, kaip ir dera distopijos žanrui, yra nei tobula, nei teisinga, daugelis jame gyvenančių žmonių skriaudžiami bei išnaudojami. Miesto valdžią sudaro Gilybių gyventojų nekenčiami korumpuoti Viršūnių politikai, kuriems rūpi tik viena: valdžia ir pinigai. Štai čia ir slypi pasakojimo intriga: ne kas kitas, o būtent Arijos šeima, o tiksliau, jos tėvas, valdo pusę Manhatano. Kilminga mergina nuo pat mažumės buvo mokoma užmegzti lengvus pokalbius, įsiminti vardus, šypsotis, visiems būti maloni, nepriekaištingai elgtis – kitaip tariant, ji buvo mokoma būti politikos numylėtinio marionete. Tad laikui bėgant Arijos širdyje įsiplieskia pasipriešinimo kibirkštėlė, kuri netrunka peraugti į viską kelyje šluojančią liepsną. O tai, kad autorius šiai kūrinio veikėjai nesuteikė nenugalimos ir nepažeidžiamos merginos įvaizdžio, pavaizdavo ją kaip paprastą, standartišką, netgi kiek silpnoką asmenybę, leido greitai su ja susitapatinti ir kaipmat įsijausti į Arijos atliekamą vaidmenį.

Angliškas viršelis

 Nors ši knyga yra ganėtinai nuspėjama (man pavyko išnarplioti beveik visas siužeto paslaptis), tai visai netrukdė mėgautis kiekvienu „Mistinio miesto“ puslapiu. Netgi priešingai - nuspėjamumas pridėjo savotiško žavesio – su nekantrumu laukiau, kada viskas paaiškės ir smalsavau, kaip ta naujiena paveiks Ariją,  ar jai pavyks susigaudyti savo jausmuose. O tai daryti jai teko ne kartą ir ne du – mergina pateko į tokias šeimynykščių melo pinkles, kad ohoho! Beje, norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad knygos autorius pasuko kiek įdomesne vaga ir kūrinio veiksmą parašė ne iš Gilybėse, bet Viršūnėse gyvenančios kūrinio herojės pozicijos – juk, gerai pagalvojus, tokių atvejų paauglių literatūroje nėra tiek ir daug – ir Ketnė, ir Mara, ir daugelis kitų populiarių distopinių romanų veikėjų yra žemesniųjų sluoksnių atstovės. Tad galimybė į autoriaus sukurtą pasaulį pažvelgti aukščiausiajai klasei priskiriamos Arijos akimis turėjo daugybę privalumų – tai buvo nauja, šviežia ir nepatirta.

  „Mistinis miestas“ – tai unikali distopijos, magijos ir mistikos kombinacija, kuri neabejotinai nusipelno visų Jūsų dėmesio. Paranormalūs elementai, uždrausta meilė, revoliucinės idėjos, bręstantis maištas bei fenomenalus pasaulis, tikiu, įtrauks Jus taip, kad nesinorės iš jo grįžti. Šią pirmąją Theo Lawrence trilogijos dalį tiesiog privalu perskaityti visiems „Parinktųjų“, „Raudonosios karalienės“, „Bado žaidynių“ ir „Divergentės“ gerbėjams. Malonių Jums skaitymo valandų!

Patricia McCormick „Pjūvis"

Patricia McCormick

 Patricia McCormick - didžiulio pripažinimo sulaukusi amerikiečių kilmės autorė, nebijanti imtis kontraversiškų, nepatogių temų. Rašytoja savo romanuose apnuogina skaudžią tikrovę: knygoje „Parduota“ ji sutalpino tikrais įvykiais paremtą trylikametės mergaitės Lakšmės, parduotos prostitucijon, istoriją, o 2014-aisiais mūsų gimtinėje išleistame kūrinyje „Niekada nesuklupk“ nagrinėjo  vaiko, atsidūrusio darbo stovykloje, pasaulėjautą bei gvildeno  tragišką genocido temą. Kadangi labai norėjau susipažinti su Patricios McCormick kūryba, o pastarosioms dvejoms knygoms kol kas dar nesijaučiau pribrendusi, nusprendžiau pradėti nuo jos kiek lengvesnio turinio romano „Pjūvis“. Tai – pirmasis šios rašytojos kūrinys, kuriame nagrinėjamas vienas iš labiausiai paplitusių paauglių žalojimosi būdų – pjaustymasis.

 Knygos gale esančiame laiške Patricia McCormick skaitytojams prisipažino, jog „Pjūvį“ ji rašė net dvejus metus ir buvo pasirengusi sugrūsti savo rankraštį į šiukšliadėžę, jei tik psichiatrijos klinikoje sutiktos besigydančios paauglės pasakys, jog ji neturi teisės pasakoti jų istorijos. „Nervinausi, nes parašiau rankraštį apie mergaitę, kuri pjaustosi – o aš nesipjaustau. Buvau tikra, kad tos mergaitės išgrūs mane kaip apsimetėlę, kaip pamaivą, besinaudojančią jų skausmu“ – skirsnyje, kaip rašė „Pjūvį“, atviravo rašytoja. Tačiau, jos nuostabai, nutiko priešingai – save žalojančios paauglės ne tik kad palaimino debiutuojančios autorės rankraštį, bet ir liko patenkintos, jog jų patirtis bus išreikšta žodžiais. Taip Patricios McCormick knyga išvydo dienos šviesą, paskatino rašytoją nesustoti, eiti saviraiškos keliu pirmyn ir tikėti, jog jos kūriniai gali padėti jauniems žmonėms rasti išeitį.

Knygos viršelis

 „Pjūvio“ veiksmas vyksta psichiatrijos ligoninėje „Pajūrio pušynas“, kurį merginos skambiai vadina „Nupušimu“. Į šią įstaigą patenka paauglės, turinčios įvairiausių sutrikimų: čia gydosi anoreksikės, išsekusios nuo ilgalaikio tyčinio badavimo, narkomanės, piktnaudžiaujančios narkotinėmis medžiagomis, ir viešnios su elgesio sutrikimais, prie kurių priskiriama ir pagrindinė kūrinio veikėja Kali. Ją visos vadina Tylene, nes penkiolikmetė nuo pat atvykimo į psichikos sveikatos centrą niekam neištaria nė žodžio. Atsitvėrusi nebylystės siena, Kali atsisako pagalbos, tačiau laikui bėgant ima vaduotis iš depresijos liūno ir bando sugrįžti į įprastas gyvenimo vėžes. Tik ar išsekusiai nuo įtampos merginai pakaks jėgų susidoroti su savo bėda?

 Patricia McCormick savo kūrinyje pernelyg neanalizuoja nei pagrindinės romano herojės Kali, nei kitų besigydančių merginų portretų – tiesiogiai nepasakodama konkrečių paauglių gyvenimo detalių, ji leidžia skaitytojams patiems susidaryti nuomonę apie psichiatrijos ligoninės pacientes. Nutylimas netgi merginų amžius – tik įpusėjus skaityti knygą galima rasti į kūrinio kontekstą įsiliejusį faktą, jog Kali - penkiolika, o Beka, kenčianti nuo valgymo sutrikimų, jau yra pilnametė. Taigi romano eigoje kyla daugybė neatsakytų klausimų: kodėl Kali save žaloja, kas ją graužia, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi jos palatos draugės. Į kai ką rašytoja atsako palaipsniui, o kai kurie dominantys klausimai taip ir lieka neatsakyti – net pati kūrinio pabaiga pasėja abejonių - nuspręsti, ar įsižiebusios vilties kibirkštėlės neužpūtė vėjas, paliekama pačiam skaitytojui.

Angliškas viršelis

 Ši istorija, galima sakyti, yra suskirstyta į dvi plotmes, kurios nuolat mainosi tarpusavyje – vienose pastraipose Kali pirmuoju asmeniu pasakoja apie savo gyvenimą „Pajūrio pušyne“, o kitose pateikiami jos asmeniniai pokalbiai su psichoterapeute. Pastarosiose į gydytoją mergina kreipiasi įvardžiu „tu“, todėl įsijautus į kūrinį galima nesunkiai įsivaizduoti save, esančią psichiatrės vietoje. Nors ši technika man nebuvo naujiena (su ja teko susidurti skaitant Sally Green knygą „Pusiau blogas“), autorės pasirinkimas vis vien nustebino ir leido į pasakojimą pažvelgti visai kitu kampu, sukėlė norą globoti ir rūpintis pagrindine kūrinio veikėja.

 Jei atvirai, „Pjūvį“ į rankas paėmiau smalsaudama, koks gyvenimas verda už psichiatrinės ligoninės sienų. Ši įstaiga yra tapusi tikra siaubo filmų klasika, tad nenuostabu, jog ji daugeliui sukelia negatyvius jausmus. Nežinau, ko tikėjausi, bet psichikos sveikatos centre, pasirodo, neesą nieko ypatingo – tai lyg sanatorija: merginos dukart per dieną susitinka Grupėje, kurioje viena kitai išsipasakoja įvairiausiomis temomis, lanko gydytojų paskirtas pykčio valdymo, meno ir individualias terapijas, mankštinasi, kartu pietauja, ruošia namų darbus, eina atlikti tyrimų, skirtų įsitikinti, jog jos tikrai nieko nevartoja, o po vakarienės laiką leidžia bendrajame kambaryje, kuriame dažniausiai žiūri televizorių. Tiesą sakant, mane netgi kiek nustebino milžiniškas merginų paslaugumas ir viena kitos palaikymas - jos taip nuoširdžiai linki savo likimo draugėms pasveikti, kad kai kurie knygos fragmentai sujaudino iki pat sielos gelmių. Pavyzdžiui, anoreksikei Bekai suvalgius visą gabalėlį pyrago paauglės ima aikčioti ir ploti, o televizoriaus pultelį, dėl kurio per vakarienę vyksta tikras karas, visos nebyliu susitarimu atiduoda pažangą padariusiai merginai. Taigi skaitant romaną įdomu ne tik aiškintis Kali žalojimosi priežastis, bet ir stebėti, kaip sekasi kapstytis antraeilėms kūrinio veikėjoms, sekti jų ir Kali bendravimo ypatumus.

Vokiškas viršelis

 Ši knyga kaip niekas kitas rodo išsikalbėjimo naudą – Patricia McCormick skatina visus prabilti apie skriaudą ir bejėgiškumą, kad ir kaip tą padaryti būtų sunku. Juk, kaip sakoma, nėra padėties be išeities - tereikia tą išeitį surasti. Ir tuos, kurie su neigiamomis emocijomis kovoja savo galvoje, ir tuos, kurie išsivaduoja nuo nepakeliamos emocinės įtampos žalodami savo kūną, sieja vienas ir tas pats – vienišumo jausmas, kuriam apmalšinti dažniausiai užtenka paprasčiausiai su kuo nors pasikalbėti. Tiesiog šiukštu nereikia užsisklęsti savyje ir baimintis kreiptis pagalbos.

 „Pjūvį“ rekomenduoju visiems, norintiems paskaityti ką nors gilaus ir įtikinančio, mėgstantiems realistinius kūrinius, kuriuose analizuojamos sunkios bei skausmingos žmonių problemos, norintiems žvilgtelėti į gyvenimą už psichikos sveikatos centro sienų ir, be abejonės, tiems, kurie sąmoningai save žaloja. Ši knyga, nors ir plonytė, suteiks Jums daugybės peno apmąstymams ir užvertus paskutinį jos puslapį iš galvos neišeis mažiausiai dar kelias dienas. Tai – be galo stiprus kūrinys, kurį, tikiu, į rankas paimti verta kiekvienam.

Jessica Sorensen „Elos ir Mičo paslaptis"

Jessica Sorensen

 Suskaičiuoti atvejus, kai knygą perskaičiau vos per vieną dieną, neprireiktų nė vienos rankos pirštų – jau nepamenu, kada paskutinį kartą šitaip buvo. Tačiau į rankas patekus Jessicos Sorensen kūriniui kaipmat supratau, jog jam įveikti neprireiks net tiek – skleisti Elą ir Mičą gaubiantį paslapties šydą pradėjau popiet ir niekaip negalėjau atsitraukti tol, kol baigiau (paskutinį knygos lapą užverčiau vidurnaktį). Tai - dėmesį prikaustantis, stiprių išgyvenimų bei nuoširdžių jausmų kupinas romanas, kuriam tiesiog neįmanoma atsispirti.

 Pagrindiniai jo veikėjai Ela ir Mičas vienas kitą pažįsta nuo vaikystės. Tačiau juos išskiria viena tragiška naktis, sudaužiusi Elos gyvenimą į šipulius ir pastūmėjusi niekam nepranešus aštuoniems mėnesiams ištrūkti iš dusinančio miestelio bei imti slapstytis nuo savo praeities. Viską metusi mergina išsikrausto į Las Vegasą, pradeda mokytis koledže, pakeičia ir išvaizdą, ir elgseną – sąmoningai palaidoja savo tikrąją esybę. Tiesmukiška, valiūkiška, nutrūktgalviška, atviraširdė, nieko nepaisanti Ela Daniels aplink save pastato storą sieną ir apsimeta esanti laimingu, paprastu, niekuo neišsiskiriančiu žmogumi, neturinčiu net menkiausių paslapčių, o iš tiesų kiekvieną akimirką baiminasi to, kas slypi giliai jos viduje. Tačiau ateina vasaros atostogos ir Ela neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik grįžti namo. Gimtajame mieste merginos laukia susitikimas su visais, nuo kurių ji pabėgo ir neišvengiamas susidūrimas su Miču, kuris permato ją kiaurai ir pažįsta visas tamsiausias jos sielos kerteles. Ela, manydama, jog vaikystės draugas gali priversti ją atsiverti bei prarasti visus svertus, neklysta - Mičas yra žūtbūt pasiryžęs susigrąžinti savo mylimą merginą...

Knygos viršelis

 Ko jau ko, bet svaigios romantikos šiame kūrinyje tikrai netrūksta – ji tiesiog liete liejasi per kraštus. Vos sugrįžus Elai, prasideda savotiškas katės ir pelės žaidimas – Mičas visomis išgalėmis stengiasi pakerėti merginą, o ši – nuo jo laikytis atokiau. Taigi knygoje apstu „nekaltų“ prisilietimų, žaismingų, šmaikščių dialogų, aistringų bučinių bei meilės scenų – Elos ir Mičo istorija degte dega aistra, jaudina ir kaitina kraują. Šiuo aspektu, manyčiau, Jessicos Sorensen pasakojimas galėtų laisvai konkuruoti su Tammaros Webber „Lengvai“, kuriame autorė taipogi be galo įtaigiai perteikė tarp pagrindinės kūrinio veikėjos Žaklinos ir jos draugo Luko tvyrančią seksualinę įtampą. Tad jei Jums patiko minėtoji knyga, nieko nelaukite ir griebkite šią istoriją.

 Vis dėlto romantika nėra vienintelis Jessicos Sorensen pasakojimo koziris – ji ja neapsiribojo ir į Elos bei Mičo gyvenimus įpynė itin skaudžių gyvenimiškų problemų. Abu kūrinio veikėjai neturėjo laimingos vaikystės – Elos tėvas pradėjo gerti, kai mergina buvo maždaug šešerių, praėjus keliems mėnesiams po to, kai jos mamai buvo diagnozuotas bipolinis (maniakinės depresijos) sutrikimas, pasireiškiantis pakaitomis besikartojančia labai pakylėta nuotaika - manija ir labai prislėgta - depresija. Mičo vaikystė taip pat nebuvo rožėmis klota – jo mamą ir jį, dar visai mažą, paliko tėtis, ir nuo tada jis nė karto neaplankė savo sūnaus. Taigi tiek Elai, tiek Mičui augant trūko šilumos, to šeimyninio artumo, kurį jie, bėgant metams, atrado vienas kito glėbyje. Beje, Elos pabėgimas nuo savo ankstesnio gyvenimo taip pat buvo glaudžiai susijęs su vienu iš jos artimųjų, tad galiausiai išaiškėjusi paslaptis neabejotinai suvirpins Jūsų širdį ir tikrai nepaliks abejingų.

Angliškas viršelis

 Maga paminėti ir tai, jog autorė pasirinko ganėtinai unikalų sprendimą ir siužetą parašė iš abiejų pagrindinių kūrinio veikėjų – Elos bei Mičo - perspektyvų. Asmeniškai man tai paliko tikrai didelį įspūdį, nes buvo įdomu į tuos pačius įvykius pažvelgti tai vieno, tai kito knygos herojaus akimis ir blaiviau įvertinti susiklosčiusią situaciją.

 Ši Jessicos Sorensen knyga - pirmoji serijos dalis, kuri, beje, yra ganėtinai nekukli – jau ir taip nemenką keturių kūrinių pasakojimą dar papildo trys šalutinės istorijos. Tiesa, ne visos jos apie Elą ir Mičą – trečioji serijos dalis ir viena šalutinė istorija sukasi apie Etaną bei Lilą, geriausius saldžiosios porelės draugus. Nors romantinė linija tarp miestelio mechaniko ir turtuolių atžalos šioje dalyje nebuvo itin akcentuota, net ir tie keli mestelėti trupinėliai sugebėjo pakurstyti smalsumą – jau nekantrauju sužinoti, kaipgi toliau klostytis šių veikėjų likimai.

 Apibendrindama apžvalgą galiu pasakyti, jog „Elos ir Mičo paslaptis“ – daugiau nei puikus vasaros skaitinys, praskaidrinsiantis net ir lietingiausią šio sezono dieną. Jaunatviška, jausminga  ir visiškai kitokia istorija apie meilę, tikiu, prikaustys Jūsų dėmesį nuo pirmo puslapio ir laikys savo gniaužtuose iki pat pabaigos. Įsitraukę į dinamišką siužetą nė nepajusite, kaip greit prabėgs laikas, o išsiaiškinus visas paslaptis kils nenumaldomas noras griebti istorijos tęsinį. Aš tai padaryti ketinu artimiausiu metu ir jau nekantrauju pasidalinti savo atsiliepimais!

Antrosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.

Tricia Rayburn „Sirena"

Tricia Rayburn

 Nepasakyčiau, kad esu didelė knygų apie antgamtines būtybes gerbėja, tačiau jas prieš šio tinklaraščio įkūrimą skaitydavau ganėtinai dažnai. Persisotinusi mitologijos, jau kurį laiką norėjau atgaivos nuo dažniausiai paauglių literatūroje sutinkamų vampyrų, vilkolakių, angelų bei raganų, todėl atradusi Tricia Rayburn kūrinį susidomėjau – dar neteko skaityti istorijos apie sirenas. Šis pasakojimas man buvo lyg šviežio vėjo gūsis knygų padangėje, sukėlęs norą neapsiriboti vien realistiniais ir distopinės fantastikos kūriniais, todėl kviečiu ir Jus pasinerti į mažo, jūros druska dvelkiančio miestelio paslaptis.

 Seserys Vanesa ir Džastina Sends, vasarą atvykusios paatostogauti Vinter Harbore kartu su broliais Karmaiklais, nė baisiausiame košmare nebūtų susapnavusios to, kas joms nutiks - po rimto šeimos barnio Džastina išeina panardyti nuo uolos ir... nebegrįžta. Ryte jos kūnas išplaunamas į krantą, o policija tvirtina, jog tai buvo paprasčiausias nelaimingas atsitikimas: tamsa, potvynis ir stiprios srovės padarė savo. Nors medicininė apžiūra šitai patvirtina, Vanesa lieka neįtikinta. Norėdama išsiaiškinti tiesą, mergina grįžta į Vinter Harborą. Kai miestelį prie niekada neužšąlančios jūros sukrečia jaunų vyrų mirtys, Vanesa ir Saimonas Karmaiklas imasi dar vienos užduoties - pradeda aiškintis, kodėl visų skenduolių veiduose sustingusi plati šypsena. Netrukus jie ras daugiau, negu norėtų. Kai kurios paslaptys per pavojingos būti atskleistos, kai kurios gali amžiams pakeisti gyvenimą...

Knygos viršelis

 Šio kūrinio veiksmas pasakojamas iš Vanesos perspektyvos, kuri man pasirodė ne tik įdomi asmenybė, bet ir puiki istorijos vedlė. Ji - tikra savo bebaimės sesers Džastinos priešingybė – baiminasi vandenyno, tamsos, šešėlių, todėl kaipmat užsitarnauja skaitytojų simpatijas užsibrėždama tikslą vienui viena sugrįžti į patį nelaimės, visiems laikams pakeitusios jos gyvenimą, epicentrą – Vinter Harborą – ir išsiaiškinti Džastinos mirties aplinkybes. Vanesos nepamilti tiesiog neįmanoma – mergina nuo pat pradžių pavergia savo geranoriškumu, sąžiningumu, dorumu, pažeidžiamumu, todėl kyla noras palaikyti šią veikėją ir sukryžiuoti pirštus, kad jai galop pavyktų atsikratyti savo baimių, kad ji dvasiškai sustiprėtų ir liautųsi save nuvertinusi. O štai merginos sesuo Džastina net ir baigus skaityti knygą išliko tikra mįslė – autorė, vis žerdama trupinius, taip ir neleido susidaryti galutinio įspūdžio, kas ji per žmogus. Labai tikėtina, jog plačiau apie Džastiną pasakojama kitose trilogijos dalyse, tik, deja, tikimybė, jog tęsinių vertimai mus pasieks, yra apgailėtinai maža – į lietuvių kalbą „Sirena“ išversta 2013-aisiais ir iki šiol neturime jokių žinių apie antrąją jos dalį...

Angliškas viršelis

 Nors iš knygos nugarėlėje esančios anotacijos ir pavadinimo nuspėti, apie ką gi bus pasakojama šiame romane, nesunku, neapsirikite – sirenos, pusiau moterys, pusiau žuvys, savo dainomis viliojančios jūrininkus į pakrantės uolas, kur jų laivai sudūžta, kūrinyje yra sumodernintos ir veiksmas apie jas rimtai ima suktis tik knygos pabaigoje. „Sireną“ apibūdinčiau kaip paslapčių gaubiamą pasakojimą, kuriame svarbiausios yra ne antgamtinės būtybės, o žmogiškieji ryšiai – seserų, vaikų ir tėvų santykiai, augantys pagrindinės kūrinio veikėjos Vanesos ir jos vaikystės draugo Saimono jausmai. Gal kiek keista, bet romantinė linija man buvo netgi įdomesnė už Vinter Harboro paslapčių aiškinimąsi – vis smalsavau, kaipgi susiklostys veikėjų likimai, ar jie prisipažins vienas kitam daugiau nei tik draugiškus jausmus, ar išbandymai juos suartins, ar po visko jie liks kartu... Taigi, jei nuspręsite paimti šią Tricia Rayburn knygą į rankas, galite tikėtis kur kas daugiau nei tik fantastinio pasakojimo apie jūreiviams pražūtį nešančias jūrų mergeles.

 Deja, „Sirena“  turi ir keletą trūkumų. Vienas iš jų – siužeto nuspėjamumas. Autorė kūrinio veiksmą vysto lėtai, be didelio skubėjimo ar karštligiškumo ir tai leidžia skaitytojams numatyti daugumą istorijos vingrybių dar prieš joms išplaukiant į paviršių. Asmeniškai man norėjosi kur kas daugiau įtampos, nes pati knygos idėja yra tikrai gera ir ją buvo galima išvystyti taip, jog perskaičius istoriją liktumei užgniaužęs kvapą. Taipogi kaip minusą įvardyčiau šokinėjantį „Sirenos“ veiksmo tempą. Kone kiekvieno skyriaus pabaigoje rašytoja sugeba taip sužadinti smalsumą, kad nieko nelaukęs imi akimis bėgioti po tolimesnio skirsnio eilutes ir čia tavęs laukia nusivylimas – siužetas staiga ženkliai peršoka pirmyn ir yra tik šiek tiek užsimenama, kokius jausmus kūrinio veikėjams sukėlė ta šokiruojanti žinia. Jei būtų buvę daugiau nuoseklumo, tikiu, jog „Sirena“ man būtų palikusi kur kas stipresnį įspūdį nei paliko dabar.

Turkiškas viršelis

  Reziumė, ši knyga turėtų patikti tiems, kas žavisi mistika, mitologija ir paslaptimis. Nors kūrinys, mano nuomone, nėra nepaprastas, jis taip pat nėra ir prastas – vos pradėjusi skaityti „Sireną“, įsitraukiau ir kaipmat užsinorėjau kuo įmanoma daugiau sužinoti apie mįslingą Džastinos mirtį bei šiurpą keliančią Merčendų šeimą. Na, o jeigu paslaptys neprivers Jūsų greitai versti puslapių, tuomet tai padaryti paskatins Saimono ir Vanesos santykiai – bet kokiu atveju tikiu, jog „Sirenos“ skaitymas Jums neprailgs.

Holly Smale „Moksliukė"

Holly Smale

 Ieškote lengvos, neįpareigojančios, nuotaikingos istorijos su gera humoro doze? Jei ką tik pritariamai palinksėjote galva, nieko nebelaukite ir kuo greičiau čiupkite „Moksliukę“, knygą, kurią skaitant tiesiog neįmanoma nesijuokti! Nors ji yra orientuota į paaugles, savo linksmumu bei šmaikštumu turėtų priversti juoko ašarą nubraukti visus, neabejingus šio amžiaus tarpsnio problemoms. Tik iš karto perspėju, jog pasakojimas nėra labai realistiškas, todėl tiems, kurie visur ieško logikos, patarčiau pataupyti nervines ląsteles ir paieškoti kito poreikius tenkinančio skaitinio.

 Holly Smale, gimusi 1981 m. gruodžio 7 dieną Anglijoje, neslepia, kad jos debiutas yra glaudžiai susijęs su savo pačios išgyventa patirtimi. Paauglystėje ji, kaip ir pagrindinė kūrinio veikėja Harieta, buvo nerangi drovoka moksliukė, patyrė bendramokslių patyčias ir, sulaukusi penkiolikos, netikėtomis aplinkybėmis ėmė dirbti modeliu. Baigusi Bristolio universitetą, kuriame krimto anglų literatūros studijas, Holly Smale metė jai nepatikusį modelio darbą ir pasuko rašytojos keliu. Šiuo gyvenimo tarpsniu žymi autorė savanoriavo Nepale, dvejus metus mokytojavo Japonijoje ir daug keliavo (tai iš dalies paaiškina, kodėl visų keturių „Moksliukės“ dalių veiksmas vyksta skirtingose šalyse). Rašytoja prisipažįsta, jog galėtų save sutapatinti su Harieta – nors, anot autorės, juodvi nėra visiškai identiškos, vis dėlto turi daug panašių asmenybės bruožų: pasižymi naivumu, uolumu, kartais į paviršių išplaukiančiu karštu temperamentu bei savanaudiškumu. Vos išleista, pirmoji Holly Smale knyga netruko išpopuliarėti jaunimo tarpe ir sulaukė daugybės komplimentų, kurie paskatino autorę nesustoti ir pratęsti Harietos Maners istoriją – šiuo metu rašytoja jau užbaigusi ketvirtą „Moksliukės“ dalį ir tai - dar toli gražu ne pabaiga!

Knygos viršelis

 Pagrindinė kūrinio herojė Harieta Maners – užkietėjusi moksliukė, linkusi taisyti kitų žmonių kalbą, berianti bendraamžiams neįdomius faktus, sudarinėjanti sąrašus ir visiškai nesidominti mada. Tuo tarpu jos geriausia (ir vienintelė) draugė Nata nuo pat mažų dienų svajoja tapti modeliu. Išaušus ilgai lauktai Natos svajonės išsipildymo dienai, likimas iškrečia pokštą – Birmingamo Nacionaliniame parodų centre modelių agentas Vilburas susižavi ne ja, o... Harieta. Mergina, žinodama, kad pavogdama Natos gyvenimo svajonę, gali sugriauti judviejų draugystę, iš pradžių nesiryžta veltis į šią kebeknę, tačiau praėjus kuriam laikui suvokia, jog tai yra jos šansas pasikeisti – iš nekenčiamos, ignoruojamos ir žeminamos moksliukės ji gali tapti kitu – savimi pasitikinčiu ir gerbiamu - žmogumi. Taigi pasirašydama kontraktą Harieta akis į akį susiduria su taip nekenčiamu mados pasauliu ir, mūsų džiaugsmui, patenka į devynias galybes komiškų situacijų.

 Pasakysiu be užuolankų – tai pati juokingiausia knyga, kokią tik esu skaičiusi! Nors kiek lėkštoka ir primityvi, istorija tuo pačiu yra ir unikali, o to išskirtinumo jai suteikia naivioji Harieta. Nerangiajai moksliukei, kaip, beje, ir modelių pasaulyje besisukiojusiai knygos autorei, nuolat tenka raudonuoti iš gėdos ir netyčiom sugadinti daiktus, už kuriuos atlyginti jai neleidžia kišenė. Ji patenka į tokias begėdiškai juokingas situacijas, kad nei juokis, nei verk, o pasibaigus vienam kūrinyje aprašytam komiškam įvykiui, jau gali ruoštis naujai netrukus užgriūsiančiai bėdų lavinai. Gera nuotaika skaitant šią knygą - garantuota!

Prancūziškas viršelis

 Nors „Moksliukėje“  nagrinėjamos skaudžios paaugliškos problemos, tokios kaip draugystė, melas, patyčios, nepritapimas prie bendraamžių, jos nesukelia negatyvių jausmų, nes turi šmaikštumo atspalvį. Istorija yra pasakojama pirmuoju asmeniu iš Harietos perspektyvos ir ši kūrinio veikėja neretai įvardžiu „jūs“ kreipiasi į pačius skaitytojus taip dar labiau įtraukdama juos į pasakojimą. Prie istorijos įtaigumo ir išskirtinumo prisideda ir įvairiausi Harietos užrašai, dienotvarkės, planai, pastabos bei vis pilnėjantis žmonių, nekenčiančių Harietos Maners, sąrašas, kurį skaitant tiesiog neįmanoma nekikenti.

 Verta paminėti ir tai, jog visi šio kūrinio personažai, įskaitant ir nepakenčiamą Harietos žemintoją Aleksą, yra itin spalvingi ir, kas be ko, begėdiškai juokingi. Pavyzdžiui, pagrindinės knygos herojės tėtis Ričardas elgiasi vaikiškiau už savo vaiką ir pats to nesuprasdamas daro siaubingą gėdą vargšei Harietai. Dar yra Anabelė, atsakingoji merginos pamotė, kurios žodis trūks plyš turi būti paskutinis, ekstravagantiškasis modelių agentas Vilburas, nuolatos žarstantis meilius epitetus, ir Harietos (ne)draugas moksliukas Tobis Pilgrimas, kuris yra pasiskelbęs jos asmeniniu persekiotoju. Tiesą sakant, šio veikėjo paskirties taip ir nesugebėjau perprasti – man jis iki šiolei atrodo kaip visiškai nereikalinga figūra, be kurios pasakojimas būtų buvęs daug kartų sklandesnis ir įdomesnis. Taipogi nevertėtų pamiršti ir Niko – gražuolio supermodelio, – kurį iš pirmo žvilgsnio įsimyli Harieta. Tik įsivaizduokite, kas nutinka tada, kai visos šios spalvingos ir savitai įdomios asmenybės suplaukia draugėn!..

Angliškas viršelis

 Manyčiau, jog „Moksliukę“ galima drąsiai skaityti nuo dešimties metų, nes jos skyriai trumpi, paprasti ir nesunkiai įveikiami. Be to, dėmesį į šią knygą rekomenduoju atkreipti kūrinių „Prietrankos dienoraštis“ ir „Nevykėlio dienoraštis“ gerbėjoms (vaikinukams vertėtų paieškoti ko nors kito, nes Harietos istorija yra tikrai labai mergaitiška). Na, o aš vis dar negaliu atsidžiaugti tuo, kad „Moksliukė“ yra pirmoji šešių knygų serijos dalis.  Ir šį kartą, kad ir kaip būtų keista, jau žinau, ko galiu tikėtis jos tęsinyje – kad Harieta pateks į dar keblesnes ir kurioziškesnes situacijas, priversiančias mus nubraukti ne vieną juoko ašarą!