Jochananas Fainas „Berniukas su smuiku“

Jochananas Fainas

 „Kartais aiškinamasi, kas buvo tie žmonės, kurie rizikavo savo gyvenimu, kad išgelbėtų kitus. Kas jie? Mokslininkai? Moralės žinovai? Ideologai?“ – klausia knygos autorius Jochananas Fainas. Ir čia pat pateikia atsakymą – dažnai pagalbos ranką ištiesia patys paprasčiausieji.

 Paprastai nepaprasta buvo ir Paulavičių šeima, kuri Antrojo pasaulinio karo metais iš mirties gniaužtų išvadavo šešiolika žmonių. Tarp išgelbėtųjų buvo ir trylikametis Jochananas, kuris 2004 m. (jau sulaukęs brandaus amžiaus) savo atsiminimus suguldė į knygą. Taigi šis romanas yra ne tik liudijimas, bet ir padėka Paulavičių šeimai. Nes jei ne auksinės jų širdys, griežimas smuiku Kauno gete Jochananui būtų buvęs paskutinis.

Knygos viršelis

 Knyga suskirstyta į tris dalis. Pirmąją J. Fainas įvardija kaip pradžią, tvaną, užliejusį vaikystę, antrąją – tęsinį, pastangas išplaukti negailestingoje bangų mūšoje, o trečiąją vadina pabaiga, išlipimu į pažadėtąjį krantą. Taigi autobiografinis pasakojimas aprėpia devynerius autoriaus gyvenimo metus: prasideda 1941-aisiais, kai įsiveržus vokiečiams Jochanano šeima palieka gimtuosius namus ir išvyksta į Kauną, baigiasi 1950 m., kai sukiužusiu laivu autorius atplaukia į Izraelį.

 Pati įdomiausia ir, mano nuomone, didžiausią emocinį užtaisą turinti dalis – pirmoji, nes jos pagrindą sudaro pasakojimas apie Kauno getą. Tačiau ne ką mažiau svarbos turi ir likusios romano dalys. Juo labiau, kad pasakojimas neaprėpia vien tik Jochanano ar jo šeimos istorijos – jame paminėti visi geradariai, aiškiai apibrėžti visų sutiktųjų likimai. Ir kiekvienas jų kaipmat atranda vietą širdyje.

Knygos ištrauka

 Be abejo, knygų apie holokaustą išleista daug, todėl, natūralu, gali kilti klausimas, kuo ypatinga šioji. Pirma, joje užfiksuotos kelių dešimčių žmonių istorijos, kurias dar truputėlis ir būtų pasisavinę savavališki laiko dantys. Antra, romanas glaudžiai siejasi su Lietuva (čia reiktų paminėti, kad J. Fainas nė nesitikėjo, kad kūrinys bus išleistas mūsų gimtinėje, nes aprašė daug lietuviams skaudžių dalykų. Visgi tai – nepaneigiama istorija, o ir greta masinių žudynių išryškėja herojai, apie kuriuos, jei ne ši knyga, veikiausiai nė nebūčiau sužinojusi). Trečia, J. Fainas neakcentuoja kraujo praliejimo, ką galima dažnai pastebėti analizuojant panašios tematikos kūrinius. „Aš nieko nepamiršau, viską prisimenu. Bet prisimenu ir tuos žmones, kurie man padėjo kiekviename žingsnyje“, – viename interviu mini autorius. Matęs tiek kraupių vaizdų ir patyręs tiek siaubingų išgyvenimų, J. Fainas vis tiek geba įžvelgti šviesiąją pusę. Ir nebijo pasakyti, kad gyvenimas yra gražus.

 Man regis, apie J. Faino atsiminimų knygą ilgai postringauti nėra ko. Ir net rekomendacijų nereikia – tematika kalba už save. Galiu tik patikinti, kad berniuko, griežusio smuiku geto pragare, istoriją išgirsti verta. Praturtėsit.

Oliver Sacks „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“

Oliveris Sacksas

 „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“ – Oliverio Sackso, britų neurologo bei neuropsichologo, knyga, kurioje pateikiamos tikros pacientų istorijos. Tiesa, dėl asmeninių ir profesinių priežasčių pakeisti vardai, kai kurios aplinkybių detalės, bet visi išgyvenimai – autentiški. Tad už intriguojančio viršelio slypi ne ką mažiau intriguojantys pasakojimai, leidžiantys patyrinėti žmogaus proto gelmes. O smagiausia tai, kad norint leistis į nuostabos kupiną kelionę domėtis neurologija nebūtina – pakanka smalsumo, elementaraus noro pažinti ir suprasti.

 Pats autorius savo knygos veikėjus vadina „neįsivaizduojamųjų pasaulių keliautojais“. Pasaulių, apie kuriuos nieko nežinotume, jei ne šie žmonės. Štai vienam pacientui aplinka tapusi bereikšmių abstrakcijų jūra – jis gali kalbėti apie daiktus, bet vizualiai jų nesuvokia. Antrasis yra įkalintas praeityje, nes prarado gebėjimą adekvačiai suprasti laiką. Moteris jaučiasi atskirta nuo savo kūno. Dvyniai, negebantys atimti ir sudėti, bendrauja pirminių skaičių sekomis. Iš pirmo žvilgsnio istorijos lyg iš fantastikos srities. Bet kuo toliau skaitai, tuo labiau supranti, kad jų išgalvoti nepajėgtų net ir lakiausios fantazijos asmuo (kaip yra pasakęs Ričardas Bachas, tiesa dažnai esti pernelyg neįtikėtina, kad būtų pramanyta).

Knygos viršelis

 Minėti pavyzdžiai – dar toli gražu ne viskas. Iš viso knygoje pateiktos 24 istorijos, taigi turėsite galimybę daugiau mažiau įsigilinti į 24 savitus veikėjų pasaulius. Šie pasakojimai, beje, išdėstyti ne atsitiktine tvarka, o grupuoti į keturias dalis („Praradimus“, „Perteklius“, „Vizijas“ ir „Prarastųjų pasaulį“), todėl juos įdomu lyginti tarpusavyje. Tą kartkartėmis daro ir pats autorius, todėl niuansai tampa dar labiau suprantamesni.

 Knygą skaityti įdomu, bet nėra lengva. Tekste apstu medicinos terminologijos, kuri paprastą žmogų, nesusidūrusį su neurologija, gali kiek nuvarginti. Išties sunku pasakyti, į kokią auditoriją, rašydamas knygą, orientavosi O. Sacksas. Išsamiai šia sritimi besidomintiems žmonėms, manyčiau, pritrūktų išsamesnių detalių, tyrimų bei studijų, o tiesiog smalsaujantiems terminijos gali pasirodyti per daug. Visgi bendras įspūdis – daugiau nei geras, o intelektinis malonumas – garantuotas.

Angliškas viršelis

 Nuklydus į asmeniškumus, mane nustebino tai, kad didžioji dalis aprašytų pacientų – energingi, nepaprastai išsilavinę bei inteligentiški žmonės, kuriuos, sakykim, keistenybės, lydi ne nuo gimimo, o prasideda tam tikru gyvenimo momentu. Sužinojus, kad yra kitaip, nei jie įsitikinę, kitaip, nei jie mato, girdi, jaučia, juos apima šokas, baimė, išgąstis. Dalis net nekovoja, nes nežino, ko yra netekę ar, dar baisiau, išvis nežino, kad yra kažko netekę. „Jei žmogus praranda koją ar akį, jis suvokia tokią netektį, bet jeigu praranda save – patį save, – negali to suvokti, nes nebėra paties savęs, kad suvoktų“, – mintimis dalijasi autorius. Koks margas ir koks neteisingas pasaulis. Antra vertus, pateikiama ir atvejų, kai iliuziška realybė pacientams tampa mielesnė už tikrovę. Vienareikšmiškai vertinti negalima?

 O. Sacksas – introspektyvus autorius, kuris aprašo ne tik neigiamas, bet ir teigiamas „neįsivaizduojamųjų pasaulių keliautojų“ sutrikimų puses. Jis labiau linkęs pamatyti bei išryškinti savo ligonių privalumus, ne trūkumus, ir tai džiugina. Ieškodamas pacientų tapatumo, rašytojas svarsto, kokiu gyvenimo keliu jie galėtų pasukti, kas jiems patinka, ką jie galėtų nuveikti. Taigi romanas nėra sausas medicinos faktų rinkinys – jame žvelgiama ir iš emocinės pusės.

 Reziumė, rekomenduoju perskaityti visiems, kurie trokšta sužinoti įdomių istorijų. Jei smalsu, kas gali slypėti žmogaus proto gelmėse, knyga tikai paliks įspūdį. O ją perskaičius akiratį norėsis plėsti dar ir dar, o tai, matyt, ir yra gero kūrinio galia.

Jillian Cantor „Pasiklydęs laiškas“

Džilian Kantor

 Jei manote, kad istoriniai romanai kelia žiovulį, veikiausiai jums į rankas nepakliuvo Džilian Kantor „Pasiklydęs laiškas“. Emocionalus, nuoširdus ir jaudinantis pasakojimas paliečia ne tik du istorinės reikšmės įvykius, bet ir aprėpia kelias intriguojančias meilės linijas. O kur dar sumaniai įterptos žinios apie filateliją bei pašto ženklus... Jautrios prigimties žmonėms ši knyga taps tikrų tikriausiu brangakmeniu.

 Vieną 1989-ųjų metų dieną Keitė nuspaudžia pašto ženklų prekeivio kontoros durų rankeną. Čia ji atgabena savo tėvo, sergančio Alzheimerio liga, filatelinę kolekciją – aibę sendaikčių parduotuvėlėse aptiktų radinių, tarp kurių gausu pageltusių laiškų su anos epochos pašto ženklais. Keitė tikisi išpildyti tėvo svają – tarp tūkstančių popierinių stačiakampėlių rasti „Vilties deimantą“, retą pašto ženklą su įsivėlusia klaida. Peržiūrėjęs kolekciją, ženklų perpardavinėtojas išties aptinka kai ką neįprasta ir smulkutė, vos įžiūrima išgraviruota gėlelė Austrijos bokšto smailėje ant neatplėšto meilės laiško paskatina Keitę kapstytis po praeitį. O kartu imti keisti ir savo pačios gyvenimą. 

Knygos viršelis

 Romanas turi dvigubą pasakojimo liniją. Pirmosios veiksmas, kaip jau minėta, vyksta 1989-aisiais, žyminčiais Berlyno sienos griūtį. Antroji siužetinė linija nukelia į 1939 m. Austriją ir yra pasakojama graverio pameistrio Kristofo akimis. Šie skyriai pateikiami pakaitomis – vieni leidžia stebėti Keitės paieškų progresą ir jos asmeninio gyvenimo peripetijas, kiti atskleidžia Antrojo pasaulinio karo metų tragediją bei neatplėšto meilės laiško istoriją. Pasakojimai pinasi vienas su kitu ir vienas nėra mažiau intriguojantis už kitą.

 Mėginu rasti nors vieną priekaištą šiam Džilian Kantor romanui, bet, tiesą sakant, nepajėgiu. Patiko viskas: aprašomų laikmečių detalės, simpatiški veikėjai, su kuriais kaipmat atradau emocinį ryšį, įsimintinos paieškos ir dar įsimintinesnės meilės istorijos. Vos atsivertus knygą apsupo tokia šilta, jauki ir maloni atmosfera, kad nesinorėjo ištrūkti. Prie to prisidėjo ir pasakojimo sklandumas: neprailgo nei viena pasiklydusio laiško kelionės atkarpa. Kiekvienas žodis buvo išjaustas, o akcentai sudėlioti atitinkamose vietose. Tikras meistriškumas.

Angliškas viršelis

 Jei jums įdomu, kiek šioje knygoje išsakytų minčių paremtos tikrais faktais, smalsumą patenkins knygos gale pateiktas autorės žodis. Jame ji praskleidžia šydą, kas tikra, o kas išgalvota. Be to, Džilian Kantor pripažįsta, kad prieš kurdama knygą ničnieko nenutuokė nei apie filateliją, nei apie pašto ženklus. „Kaip ir Keitė, anksčiau maniau, kad pašto ženklai – vien popierius ir rašalas, vien būdas nugabenti mano laiškus iš vienos vietos į kitą. Bet baigdama rašyti šią knygą irgi ėmiau suprasti, kad jie yra brangakmeniai“, – atvirauja autorė. Ir tikrai – sužinojus, kiek daug pastangų reikalauja graverio darbas, nori nenori imi žavėtis šiuo amatu ir visai kitomis akimis žvelgti į pašto ženklus (įspėju: perskaičius knygą gali kilti noras juos kolekcionuoti!). Džiugu, kad autoriai įterpia tokias įdomias temas, dar džiugiau, kad informaciją perteikia patraukliai.

 Iš tiesų daug apie „Pasiklydusį laišką“ kalbėti nėra ko – reikia jį rekomenduoti. Jei mėgstate istorinius romanus, jei smalsu, kokia yra prisiminimų galia, jei žavitės pasakojimais apie prarastą ir atrastą meilę, norite daugiau sužinoti apie filateliją ar trokštate pasinerti į tragišką žydų šeimos istoriją, nė neabejoju, kad paėmę šią knygą į rankas liksite pamaloninti visais atžvilgiais. Idealus skaitinys bet kuriuo metų laiku, kuris ir suvirpins, ir sušildys širdį.