Keary Taylor „Ko aš nepasakiau..."

Keary Taylor

 Kas geriausiai sušildo už lango stipriai spaudžiant šaltukui? Ogi jautri, jausminga ir romantiška istorija! Šio mėnesio naujiena Keary Taylor kūrinys „Ko aš nepasakiau...“ neabejotinai atitinka visus jaukaus vakaro kriterijus ir patenka į mylimiausių mano knygų dešimtuką. Vargu ar įmanoma nepamilti šios už širdies griebiančios istorijos, kuri skatina įvertinti brangius žmones ir bet kokiomis aplinkybėmis džiaugtis tuo, ką turi…

 Pagrindinis šio romano herojus dvyliktokas Džeikas Heisas turi viską, apie ką tik galima pasvajoti: jis gyvena mažytėje Orkaso saloje, turi didelę, rūpestingą šeimą ir būrį gerų draugų, sėkmingai žaidžia futbolo komandoje, yra vienas geriausių mokyklos mokinių ir ketina stoti į Karines oro pajėgas. Iki visiškos laimės jam trūksta tik Samantos – nuo devintos klasės į akį kritusios dailios bei protingos kaštoninių plaukų savininkės. Būdamas iš prigimties drovus, jis vis neranda drąsos išsakyti Sem savo jausmus ir nuolat save dėl to graužia. Vieno vakarėlio metu geriausi Džeiko draugai įtikina vaikinuką nieko nebelaukti, važiuoti pas Samantą ir pagaliau prisipažinti meilėje. Deja, lemtingas vakaras baigiasi avarija – apsvaigę paaugliai nesuvaldo automobilio ir Džeiko gerklę perveria tvoros stulpelis. Taip vaikino gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu – pabudęs po narkozės jis sužino, kad įsmigęs stulpelis išplėšė jo balso klostes ir kad jis jau niekada nebegalės kalbėti. Po gydymų grįžęs namo į salelę, kurioje gyvena vos penki tūkstančiai žmonių, Džeikas turi išmokti gyventi kaip nebylys.

Knygos  viršelis

 Kadangi šios istorijos pasakotojas yra pats Džeikas, skaitytojams leidžiama pažvelgti į slapčiausias jo sielos kerteles ir kartu išgyventi viduje siaučiančias audras. Tai nėra lengva, nes vaikiną, kaip ir buvo galima tikėtis, užplūsta devynios galybės emocijų – jam sunku susigyventi su savo negalia. „Daktaras prakalbo apie tolesnį mano gydymą, apie reabilitaciją artimiausiomis dienomis, ateities galimybes, apie tai, kaip man pasisekė, kad nesu paralyžiuotas, bet aš nieko negirdėjau. Viskas nuplaukė į šalį, ir pasaulis pasidarė labai tylus ir ramus. Regėjau, kaip vienas po kito išnyksta man svarbiausi dalykai. Oro pajėgos. Futbolas. Keista, bet ir mokykla. Bet svarbiausia – Samanta. Taip jai ir nepasakiau.“ Šie vaikino žodžiai taikliai atspindi  jo jausmus – Džeiko meilė Sem yra tokia stipri ir visa pakelianti, kad vaikinas, išgirdęs diagnozę, nepuola į paniką ir nepradeda niršti dėl susiklosčiusių aplinkybių, o gailisi, ko taip ir nepasakė ne vienus metus mylimai merginai... Atsižvelgiant į tai, kokį stiprų poreikį jis jautė ištarti Samantai tuos tris trumpus, tačiau daug ką reiškiančius žodžius, nesunku įsivaizduoti, kaip klaikiai jis turėjo jaustis žinodamas, kad jau niekada fiziškai neįstengs to padaryti. Ir čia išryškėja stiprioji Džeiko pusė – vaikinas supranta galįs rinktis tarp apatijos ir pastangų susigrąžinti įprastą pasaulėlį. „Galėjau leisti šiai avarijai, šiam beprotiškam įvykiui sužlugdyti man gyvenimą. Visai nesunkiai galėjau leistis šios nelaimės suryjamas. Būtų be galo paprasta tiesiog pasiusti ant gyvenimo ir pasiduoti. Kur kas sunkiau būtų stengtis ir daryti tą patį, ką ir anksčiau. Nebus lengva vaikščioti po salą, kiekvienam gyventojui žinant, kas man nutiko. Juk taip ir bus – visi viską žinos. Vadinasi, reikia apsispręsti. Lengviausia išeitis ar sunkus, duobėtas kelias į priekį.“ – štai kokios mintys sukasi vaikinuko galvoje. Apsvarstęs visus už ir prieš, Džeikas galop apsisprendžia nesigailėti savęs ir pasiryžta stengtis sugrįžti į įprastas vėžes.

Angliškas viršelis

 Grįžęs į mokyklą, vaikinas pradeda lankyti gestų kalbos pamokas, o vienintele jo bendraklase ir mokytoja tampa ne kas kitas, o išsvajotoji Samanta. Septyniolikmečiai ima daug laiko praleisti kartu ir sparčiai artėti vienas prie kito. Įdomiausia tai, kad nuo šios vietos pagrindinis kūrinio dėmesys nukrypsta į Samantą – ši mergina, pasirodo, turi kur kas rimtesnių bėdų už Džeiko nebylystę. Žinoma, vaikinas buvo pastebėjęs, kad aukščiausiais balais besimokanti mylimoji pastaraisiais metais smarkiai sulyso, o ir diena iš dienos ji atrodo vis prasčiau: kuo toliau, tuo labiau išsekusi, nervinga ir nežmoniškai pavargusi, tačiau nė nenutuokė, kad Samanta slepia itin didelę paslaptį ir kad jai žūtbūt reikalinga pagalba.

 Nepaisant to, kad kūrinyje gvildenamos toli gražu ne džiaugsmingos temos, knyga pulsuoja pozityvumu. Suprantama, Džeikui, pripratusiam nuolatos čiauškėti, buvo nelengva susigyventi su balso praradimu, tačiau laikui bėgant jis ėmė manyti, jog ši nelaimė įvyko ne be priežasties („Dabar, kai nebegaliu kalbėti, mano gyvenimas daugeliu atžvilgių sumautas. Bet jei nebūčiau tą  vakarą pasigėręs, jei nebūčiau pakliuvęs į avariją, ar būčiau kada išgyvenęs tokią akimirką? Akimirką, kai laikau Sem ranką ir atrodo, kad laikas neegzistuoja ir tikrovė negali mūsų paliesti? Kažkodėl tuo abejoju.”) Taigi Džeiką liūdesys apnikdavo gana retai, jis net kai kuriais aspektais džiaugėsi likimo iškrėsta išdaiga, jam atsiųstais išbandymais.

Dar vienas angliško
 viršelio variantas

 Įdomu tai, kad šį kūrinį Keary Taylor parašė ne be priežasties – knyga jai labai svarbi asmeniškai. Rašytoja nuo penkiolikos metų negirdi dešine ausimi ir dėl šio sutrikimo jai dažnai būna gėda ir nepatogu – autorei sunku suprasti, ką kalba žmonės, o triukšmingoje patalpoje ji visai negali dalyvauti pokalbyje. „Kaip ir Džeikas, aš turėjau apsispręsti. Galėjau leistis nuskandinama, galėjau supykti ant pasaulio ir leisti, kad ši nelaimė mane apribotų. Arba galėjau ko nors iš to išmokti. Ilgai truko, kol persilaužiau, bet pusės klausos netekimas išmokė mane vertinti daug kitų dalykų. Aš labai, labai džiaugiuosi, kad vis dar girdžiu kita ausimi. Labai džiaugiuosi, kad vis dar matau ir galiu kalbėti. Apie tokius dalykus susimąstai tik kurio nors vieno netekęs.” – skaudžia patirtimi knygos pabaigoje dalijasi autorė. Ji ragina visus nors akimirkai sustoti ir pagalvoti apie tai, ką turi. „Jei nesat girdėję, labai rekomenduoju susirasti grupės Adelita’s Way dainą „Somebody wishes they were you”. Manau, ji turėtų būti pagrindinė mano knygos garso takelio daina ir kad ji mus visus turėtų priversti susimąstyti.” Prisidedu prie Keary Taylor kvietimo ir taip pat kviečiu paklausyti šios prasmingos dainos (tai padaryti galite spustelėję ČIA).

 Knygą „Ko aš nepasakiau...” rekomenduoju visiems, kas nori daugiau sužinoti apie nebylių kasdienybę ar tiesiog ieško jausmingos istorijos, kuri privers pasijusti dėkingiems už kiekvieną nugyventą akimirką. Galiu garantuoti, kad kūrinys jumyse sukels tikrą emocijų audrą, paliks gilų įspūdį ir dar ilgai ilgai suksis galvoje!

Susan Ee „Angelų įsiveržimas"

Susan Ee

 Knygos, kurių siužetas sukasi apie angelus, skaitytojams toli gražu nėra naujiena, nes per pastaruosius keletą metų buvo išleista nemažai tokios tematikos kūrinių. Kai jau buvo imta manyti, jog sparnuotųjų būtybių bumas baigėsi, literatūros pasaulį sudrebino Susan Ee, kuri savo debiute „Angelų įsiveržimas“ pateikė kitokį požiūrį į angelus. „Klasikinis jų įvaizdis neatsiejamas nuo ištisų miestų ir žmonių sunaikinimo. Apreiškimuose jie atskleidžiami kaip pranašai ir lemties budeliai. Vis dėlto šiandien juos vaizduojame kaip mielus, mažyčius cherubinus arba tokias būtybes, kurios neriasi iš kailio, kad tik mes būtume laimingi. Norėjau išsklaidyti dabartinę miglą ir nuleisti juos į pasaulį.“ – viename interviu teigė rašytoja. Susan Ee idėja sulaukė visuotinio pripažinimo – knyga „Angelų įsiveržimas“ susižėrė kritikų pagyras, laimėjo begales apdovanojimų, yra išversta į daugiau nei dvidešimt kalbų, o kino kompanija „Good Universe" įsigijo kūrinio ekranizavimo teises. Ši išskirtinė istorija man paliko išties gilų įspūdį, todėl kviečiu perskaityti bei įvertinti pasaulinį bestselerį ir Jus.

 Pirmosios penkių knygų serijos dalies veiksmas vyksta postapokaliptiniame pasaulyje, kurį prieš šešias savaites sunaikino į Žemę įsiveržę angelai. Kerštingos sparnuotosios būtybės nužudė milijardus žmonių, sugriovė miestus, sudegino būstus ir pasėjo paniką visų išgyvenusiųjų širdyse. Mūsų planeta tapo atgrasiu, apleistu bei suniokotu užkampiu, kuriame diena priklauso pabėgėliams ir puolančioms gatvių gaujoms, o nakties metu aidi klyksmai, aimanos bei nevilties kupini šūksniai. Postapokaliptiniame pasaulyje nei vienas išlikusysis nesijaučia saugus ir gali padaryti bet ką, kad tik apsaugotų bei pamaitintų savo šeimą. Ne išimtis ir Penryn, septyniolikmetė mergina, besislapstanti nuo angelų kartu su savo neįgalia septynmete seserimi Peidže ir psichiškai nesveika mama. Vieną naktį ieškodama savo šeimai prieglobsčio, Penryn susiduria su didžiausiu savo košmaru – penkiais Dievo pasiuntiniais, besikaunančiais tarpusavyje. Susirėmę nelygioje kovoje, jie vienam saviškiui nukerta sparnus ir palieka mirti. Vos merginai surusena viltis, jog šie siaubūnai nuskris sau ir visiems laikams paliks jas ramybėje, vienas iš angelų kilsteli galvą ir išvysta Penryn šeimą. Nežinodama, ko griebtis, mergina pasiduoda impulsyvumui ir, norėdama atitraukti sparnuotųjų būtybių dėmesį nuo Peidžės ir mamos, pametėja sužeistajam angelui kardą. Deja, atsitinka tai, ko Penryn negalėjo numatyti – viena iš egzekuciją vykdžiusių būtybių keršydama pagriebia merginos sesutę ir nusineša į jai nežinomą vietą. Siekdama išsiaiškinti, kur yra angelų būstinė, Penryn iš mirties gniaužtų išgelbsti besparnį Rafą ir taip prasideda jaudinanti bei nepaprasta judviejų kelionė po tamsią, suniokotą šalį, kurioje abu rizikuos viskuo, kas jiems brangiausia.

Knygos viršelis

 Pagrindinė kūrinio veikėja Penryn užkariavo visas mano simpatijas ir tapo viena mylimiausių herojų. Merginos sumanumas, atkaklumas, atsidavimas savo šeimai, vertybės ir prioritetai bei dvasinė ir fizinė stiprybė nepaliovė stebinti kiekviename puslapyje. Penryn, priešingai nei dauguma kitų moteriškosios lyties veikėjų, nėra silpna ir gali nugalėti už ją stambesnius ir aukštesnius vyrus, nelaukia pagalbos ir sugeba apsiginti pati. „Kasdienė Penryn kova, kuri truko ilgus metus ­– tarsi savotiška treniruotė. Ji ilgą laiką privalėjo rūpintis savimi, sergančia seserimi, psichiškai nesveika mama. Tai užgrūdina. Kai užgriūna apokaliptiniai įvykiai, tas gebėjimas būti savarankiškai, kovoti ir ginti – tarsi įsišaknijęs joje. Psichologiškai ji buvo pasiruošusi. Ji labiau subrendusi nei kitos septyniolikmetės.“ – paklausta apie šią neeilinę veikėją, pasakojo Susan Ee. Savigynos Penryn išmoko būtent mamos dėka – viena koja ant beprotybės slenksčio stovinti moteris nuvedė dukrą į užsiėmimus vedina noro ir pareigos apsaugoti atžalą nuo... savęs pačios. Užėjus šizofrenijos priepuoliams Penryn mama tapdavo nevaldoma ir galėdavo pridaryti rimtos žalos. Kūrinyje netgi buvo užsiminta, kad tą dieną, kai Peidžė tapo neįgalia, namie su ja buvo tik mama. Grįžę namiškiai rado ją nežinia kiek laiko sustingusią šalia mergytės ir verkiančią, tad galima daryti prielaidą, jog dėl dukros neįgalumo kaltas ne kas kitas, o ji.

 Kad ir kaip būtų keista, šioje knygoje romantikos ne per daugiausia – didžiąją siužeto dalį užima greitai besirutuliojantis veiksmas. Nors retkarčiais oras tarp Penryn ir Rafo įsielektrina, nei vienas neperžengia ribų, nes žmonių ir angelų draugystė yra uždrausta, o postapokaliptiniame pasaulyje nelabai ir įmanoma. Juk abu knygos herojai atstovauja skirtingoms pusėms ir kiekvienas turi savų priežasčių, kodėl gali jausti neapykantą ir nepasitenkinimą vienas kitu. „Rafas tvarkė ir lygino plunksnas, kedendamas tas, kurios buvo suspaustos, ir ištraukdamos sulūžusias. Dantyti sparnų pakraščiai, kuriuos aš iškarpiau, atrodė bjauriai suniokoti. Pajutau absurdišką impulsą atsiprašyti. Tačiau už ką? Kad jie užpuolė mūsų pasaulį ir jį sunaikino? Kad jie tokie žiaurūs, jog nukirto sparnus vienam iš saviškių ir paliko jį sudraskyti vietiniams laukiniams? Jei jau mes tokie barbarai, tai tik todėl, kad jie mus tokius padarė. Taigi aš neturiu už ką atsiprašinėti, priminiau sau.“ – nuolat sau kartodavo Penryn. Ji dažnai pajusdavo Rafui šiltesnius jausmus, tačiau turėdama tikslą – surasti ir išgelbėti seserį – nebuvo linkusi blaškytis ir žinojo turinti susikoncentruoti. Vis dėlto, kūrinio eigoje mirtingoji ir angelas susipažįsta artimiau, pamažu pradeda pasitikėti, rūpintis vienas kitu, palaikyti porininką nerimo valandėlėmis. Labai tikėtina, kad kitose penkialogijos dalyse autorė plėtos Penryn bei Rafo dvasinį ryšį, įpins daugiau romantikos.

Itališkas viršelis

 Kaip jau minėjau, šios knygos varomoji jėga - greitai besirutuliojantis veiksmas. Vos sulėtėjus jo tempui, kūrinyje iškeliama nauja grėsmė ar paaiškėja intriguojanti detalė ir tokiu būdu istorijai sugrąžinama įtampa. Susan Ee kūriniui nepašykštėjo ir kraupių momentų, kuriuos skaitant nugara ima bėgioti šiurpuliukai ir pradeda smarkiau plakti širdis. Kadangi šie siaubo elementai atsiranda tada, kai jų mažiausiai tikiesi, siužetas labai įtraukia ir nejučia imi susitapatinti su veikėjais ir kartu su jais išgyveni netikėtai apėmusį siaubą.

 Manau, kad Susan Ee knyga „Angelų įsiveržimas“ iš kitų sparnuotųjų būtybių tematikos kūrinių išsiskiria savo įtikinamumu. Autorė išsamiai ir taikliai aprašė postapokaliptinį pasaulį ir taip įtaigiai perteikė išgyvenusiųjų vidinę būseną, kad net nereikėjo dėti pastangų norint įsivaizduoti save tų žmonių vietoje. Skaitydama šią knygą nė akimirką nesuabejojau suausto pasaulio realumu – viskas atrodė įtikinama, nekilo nė menkiausios abejonės, kad kuri nors detalė nesutampa su visuma. Nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti kūrinį ne tik antgamtinių būtybių mėgėjams. Tikiu, kad net ir didžiausi skeptikai, kurie mano, jog sparnuotos būtybės yra išsemta, pabodusi ir nuvalkiota tema, perskaitę šią knygą pakeis savo nuomonę!

Antrosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.

Į trečiosios serijos dalies aprašymą nukeliauti galite ČIA. 

Ally Condie „Parinktieji"

Ally Condie

 „Parinktieji“ – pirmoji Ally Condie trilogijos dalis, kurią daugelis kritikų lygina su Stephanie Meyer „Saulėlydžiu“ bei Suzanne Collins „Bado žaidynėmis“. Vos išleista knyga sulaukė milžiniško populiarumo ir susižėrė begales apdovanojimų - šiuo metu ji jau išversta į daugiau nei trisdešimt kalbų, be to, pranašaujama, kad ne už ilgo ekranus pasieks ir filmas. Kadangi esu didelė distopinių kūrinių gerbėja, su dideliu nekantrumu laukiau galimybės perskaityti šią istoriją ir turiu pripažinti, jog kantrybė atsipirko su kaupu.

 Pagrindinė kūrinio veikėja septyniolikmetė Kasija gyvena ateities Bendruomenėje, kuri susikūrė žlugus dabartinei civilizacijai. Gyvenimas ten laikomas nepriekaištingu – išnaikintos visos ligos, kiekvienam žmogui garantuota sveika ateitis bei sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Vietoj mums įprastų transporto priemonių ten keleivius skraidina oro traukiniai, o Tarnautojai, prižiūrintys tobuląją visuomenę, keliauja oromobiliais. Ateities žmonėms net nereikia eikvoti laiko prie puodų ir sukti galvos, ką šiandien gaminti, nes kiekvienam gyventojui atskirai sudaromas visavertis maisto racionas ir per specialias angas patiekalai atsiunčiami tiesiai į namus. Šioje sterilioje Bendruomenėje viskas sustyguota ir visi jos nariai mainais už gražų, sveiką ir džiaugsmo kupiną gyvenimą besąlygiškai paklūsta prižiūrėtojams. 

Knygos viršelis

 Savo gimimo dieną Kasija keliauja į Pokylį, kurio metu visi Bendruomenės septyniolikmečiai sužino, su kuo turės sukurti šeimą sulaukę dvidešimt vienerių. Poras sudaro sistema – ji taip suporuoja jaunuolius, kad šiems gimtų tik fiziškai ir emociškai sveiki palikuonys. Mergina atsistoja prie ekrano, kuriame kiekvienas išvysta savo būsimo partnerio veidą, ir lieka maloniai nustebinta – sistema jai parenka Ksanderį, geriausią vaikystės draugą, kurį ji pažįsta kaip nuluptą. Deja, nenustygstančios iš džiaugsmo Kasijos laimę netikėtai aptemdo techninė klaida – grįžusi iš Pokylio ji įdeda gautą mikrokortelę su būsimo partnerio duomenimis į terminalą ir vietoj Ksanderio išvysta kito vaikino - Kajaus - veidą. Nors jos nerimą išsklaido pokalbis su Tarnautoja, mergina, sužinojusi, kad Kajus priklauso prie Bendruomenės atstumtųjų ir neturi teisės sukurti šeimos, nebegali nustoti apie jį galvojusi ir nejučia pradeda įsimylėti. O kai senelis prieš mirtį perduoda Kasijai seniai sunaikinto eilėraščio posmus, kurie skatina kovoti ir paklusti ne taisyklėms, o širdies balsui, mergina pradeda abejoti ir naujojo pasaulio santvarka...

 Kasijos ir Kajaus draugystė užsimezga žygių pėsčiomis metu, kai jaunuoliai atsiduria toje pačioje klasėje ir tampa partneriais. Daug laiko praleisdami kartu, jie pradeda pažinti vienas kitą, atranda daugybę sąsajų ir panašumų. Pamažu Kasija ima painiotis savo jausmuose: „Kol kartu su Ksanderiu sodiname gėles ir kalbamės, aš įsivaizduoju, kaip Kajus dirba, kol mes žaidžiame arba klausomės muzikos, skambančios beveik tuščioje salėje. Įsivaizduoju, kaip jis eina per minią poilsio ir pramogų pastate ir laukia savo eilės sužaisti žaidimą, kurį greičiausiai pralaimės. Regiu jį sėdintį kino teatre ir su ašaromis akyse žiūrintį filmą. Ne. Išmetu šiuos vaizdus iš galvos. Daugiau taip nebedarysiu. Jau pasirinkta. Niekuomet ir negalėjau rinktis“. Mergina supranta, kad ši meilė uždrausta ir kad jai nėra lemta sužydėti, tačiau kaskart sutikusi Kajų negali atsispirti užvaldžiusiems jausmams.

Rumuniškas  viršelis

 Ally Condie Kajui nepašykštėjo paslaptingumo ir dėl to skaitant kūrinį net delnus niežėjo iš noro kuo daugiau apie jį sužinoti, perprasti jausmus ir mąstyseną. Kajus – stebėtojas, turintis labai gilią, apskaičiuotą nuojautą ir žvitrų protą, tačiau, norėdamas išvengti nemalonumų, slepia šias išskirtines būdo savybes. Jis - ramus, nemėgstantis išsišokti ir turi daugiau žinių apie Bendruomenės santvarką ir Tarnautojų veiklą už jos ribų nei visi kiti kartu sudėjus. Be to, jis vienintelis vis dar geba rašyti ir šio meno atkakliai moko Kasiją. Ksanderiui, priešingai, knygos autorė neskyrė pernelyg didelio dėmesio, tad susidaryti konkrečią nuomonę apie jį buvo gan sunku. Vaikinas man pasirodė itin mielas, rūpestingas ir intelektualus, tačiau nujaučiu, jog už pakankamai banalaus įvaizdžio slypi kur kas daugiau.

 Buvo įdomu skaityti, kaip kūrinio eigoje ėmė skleistis kita Kasijos pusė. Ji iš naivios, paklusnios, mandagios, norinčios pritapti ir niekada nenusižengiančios mergaičiukės tapo budria, subrendusia ir maištinga. Kasija pradėjo suprasti, kad už tobulybės šydo slypi kur kas daugiau ir kad visų žmonių gyvenimus reguliuoja Bendruomenė. Ji suvokė, kad niekam neleidžiama pasirinkti – tai Tarnautojai nusprendžia, ką kiekvienas turi vilkėti, ką mylėti, kur dirbti ir net kada mirti. O svarbiausia – niekas, ničniekas nedrįsta pasipriešinti, nusižengti nežmoniškoms taisyklėms.

 Teigiamų dalykų šioje Ally Condie knygoje apstu, tačiau didžiausias ovacijas skiriu autorės sukurtai ateities civilizacijai. Rašytoja išties įdomiai sugretino ją su dabartimi –  pasak jos, mūsų kultūra buvo pernelyg užgriozdinta ir sujaukta, tad Bendruomenė sudarė komisijas, kurios atrinko geriausiųjų šimtukus: Šimtą dainų, Šimtą paveikslų, Šimtą pasakojimų ir Šimtą eilėraščių, o visa kita sunaikino. „Tik į gera, pasakė Bendruomenė, ir visi patikėjo, nes tai atrodė protinga. Kaip galime kažką visiškai įvertinti, kai esame pernelyg užversti?“. Taigi Bendruomenės narius su praeitimi siejo tik Šimtas istorijos pamokų bei artefaktai – iš kartos į kartą perduodami daiktai.

Visos trilogijos dalys

 Labai žaviuosi autorės rašymo stiliumi ir tuo, kokiais prasmingais žodžiais ji užbaigia kiekvieną skyrių. Be to, didelę simpatiją jaučiu ir knygos viršeliams – nors ir minimalistiniai, jie turi paslėptą mintį. Visuose vaizduojama Kasija: pirmajame – įkalinta stikliniame burbule, antrajame – išdaužusi jo stiklą, o trečiajame - jau laisva, nueinanti tolyn, pasitinkanti naujo gyvenimo pradžią. Išties įdomus ir originalus sprendimas, tiesa?

John Green „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

John Green

Knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ yra pati tyriausia, gražiausia ir nuoširdžiausia meilės istorija, kokią tik teko iki šiol skaityti. Joje man patinka viskas: nuo veikėjų ir veiksmo plėtotės iki susimąstyti priverčiančių minčių, jautrių, liūdnų, šmaikščių siužeto vietų, autoriaus rašymo stiliaus. Drįsčiau teigti, kad šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas, nes kūriniai, kurie pasiekia pačias širdies gelmes bei suvirpina jautriausias sielos stygas, yra tikra retenybė.

 Pasaulinę sensaciją parašęs John Michael Green gimė 1977 m. rugpjūčio 24 dieną Amerikoje, Indianos valstijoje. Praėjus trims savaitėms po jo gimimo, šeima persikraustė į Mičiganą, Birmingemą, Alabamą, o galiausiai galutinai įsikūrė Orlande, Floridoje. Žymus rašytojas studijavo Kenyon koledže, kur baigė anglų ir religijos studijas, o gavęs diplomą penkis mėnesius dirbo kapelionu vaikų ligoninėje bei įstojo į Čikagos Divinity School universitetą. John Green buvo paskirtas tapti vyskupu, tačiau patirtis dirbant su sunkiai sergančiais mažaisiais ligoniukais jį įkvėpė tapti autoriumi, o vėliau parašyti ir sensacija tapusią knygą „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Tai ketvirtas jo romanas – Lietuvos skaitytojams šis rašytojas jau žinomas kaip kūrinio „Aliaskos beieškant“ autorius. 

Knygos viršelis

 Pagrindinė „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ romano herojė – mirtina liga serganti šešiolikmetė Heizelė Greisė. Kai merginai buvo trylika, jai nustatė ketvirtos stadijos skydliaukės vėžį, kuris vėliau metastazavo į plaučius, todėl, norėdama kuo ilgiau išgyventi, mergina su savimi turi tampytis deguonies balioną, didelėmis dozėmis ryti tabletes, naktį prisijungti prie keturkampio deguonies koncentratoriaus, dusti lipant laiptais ir melstis, kad kiekviena nauja išaušusi diena nebūtų paskutinė. Paskatinta mamos mergina pradeda lankyti Savitarpio paramos grupę, į kurią vieną popietę užsuka Ogastas. Heizelė netrunka susipažinti su šiuo aukštu, dailiai raumeningu, charizmatišku, savimi pasitikinčiu ir protingu vaikinu, kuriam prieš pusantrų metų buvo nustatyta osteosarkoma – ši liga pareikalavo dešinės kojos amputacijos. Tarp jaunuolių užsimezgusi pažintis pamažu perauga į susižavėjimą vienas kitu ir taip prasideda graži, šilta, jausminga bei sudėtinga judviejų meilės istorija.

 Šioje knygoje didžiausią įspūdį man paliko Heizelės ir jos mamos santykiai. Buvo labai gera ir kartu skaudu skaityti, kaip jos myli viena kitą ir kokiais žodžiais kalba apie dieną, kai Heizelei teks išeiti amžinybėn. „Pasaulyje yra tik vienas dalykas bjauresnis už mirtį nuo vėžio, kai tau šešiolika, - ogi turėti vaiką, kuris miršta nuo vėžio“ – teigia mergina. Ji suvokia save kaip pagrindinę tėvų kančios priežastį ir dėl to iš pradžių neprisileidžia Ogasto – ji nori apsaugoti jį nuo skausmo, kurį sukels visiems artimiesiems palikdama šį pasaulį. „Aš esu. Esu kaip. Esu kaip granata, mama. Esu granata ir kada nors sprogsiu, todėl norėčiau, kad būtų kuo mažiau aukų, aišku? Noriu tik pasitraukti nuo žmonių, skaityti knygas, mąstyti ir būti su jumis, nes nieko negaliu padaryti, kad nesužeisčiau jūsų, jūs per daug arti, todėl leiskite man tai daryti, gerai? Man nėra depresijos. Man nereikia daugiau bendrauti. Ir aš negaliu būti normalia paaugle, nes esu granata“ – tokiais žodžiais Heizelė kreipėsi į tėvus. Turbūt nereikia nė sakyti, kokie jausmai mane užplūdo skaitant, kaip mergina kaltina save ir stengiasi atsiriboti nuo aplinkinių. Belieka džiaugtis, kad Heizelės tėvai - mylintys ir rūpestingi žmonės, kurie dukrą laiko ne granata, o dideliu stebuklu, savo gyvenimo dovana.

Angliškas viršelis

 Man labai patiko, kad pagrindiniams knygos veikėjams John Green paskyrė ne iš kelmo spirtų, apsiskaičiusių, žodžio kišenėje neieškančių veikėjų roles. Kūrinyje Heizelė ir Ogastas ne kartą filosofavo, reiškė savo nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais, apie kuriuos susimąsto retas žmogus. Kaip atsitiko, kad omletas tapo išskirtinai pusryčių patiekalu? Kiek iš viso yra Žemėje mirusiųjų? O jei kiekvienam gyventojui priskirtume tam tikrą negyvėlių skaičių, ar pakaktų gyvųjų visiems mirusiesiems prisiminti? Abu šios knygos veikėjai savo intelektualumu ir išskirtiniu mąstymu išsiskiria iš pilkos masės. Kai Savitarpio paramos grupės vadovas Patrikas paklausė Ogasto, kokia yra didžiausia jo baimė, vaikinas atsakė bijąs užmaršties. „Bijau, kad neįstengsiu nieko atiduoti mainais už gyvenimą. Jeigu tavo gyvenimas nėra tarnystė kokiam nors didesniam gėriui, turi bent jau mirti tokia mirtimi, kuri pasitarnautų tam didesniam gėriui, aišku? Bet bijau, kad mano ir gyvenimas, ir mirtis galbūt nieko neverti“ – vieno pokalbio metu Ogastas atvėrė savo širdį Heizelei, kurios nuomonė, beje, stipriai skyrėsi nuo vaikino.

 Nors šis kūrinys yra persmelktas liūdesio, jame netrūksta ir šviesių, nusišypsoti ir net nuoširdžiai nusikvatoti priverčiančių siužeto vietų. Skaitant kyla įspūdis, jog Heizelė yra susitaikiusi su savo likimu – ji nenori, kad kas nors jos gailėtųsi ir į savo ligą sugeba pažvelgti su ironija bei humoru. „Juk pasaulis nėra norų tenkinimo fabrikas“ – nuolat kartoja ji Ogastui, iš kurio sulaukia paramos ir supratingumo. Džiugu, kad taip sunkiai sergantis žmogus nepasiduoda savo ligai ir stengiasi optimistiškai žvelgti į gyvenimą. 

Shailene Woodley ir Ansel Elgort

 Šių metų birželio 20 dieną įvyko filmo „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ premjera Lietuvoje. Jį režisavo Josh Boone, o pagrindinių aktorių vaidmenis gavo Shailene Woodley ir Ansel Elgort. Romano ekranizacija man paliko tikrai labai didelį įspūdį: aktoriai atliko milžinišką darbą ir be galo įtaigiai suvaidino Heizelę bei Ogastą. Manau, tai vienas geriausių tokios tematikos filmų per pastaruosius keletą metų.