Ally Condie „Parinktieji"

Ally Condie

 „Parinktieji“ – pirmoji Ally Condie trilogijos dalis, kurią daugelis kritikų lygina su Stephanie Meyer „Saulėlydžiu“ bei Suzanne Collins „Bado žaidynėmis“. Vos išleista knyga sulaukė milžiniško populiarumo ir susižėrė begales apdovanojimų - šiuo metu ji jau išversta į daugiau nei trisdešimt kalbų, be to, pranašaujama, kad ne už ilgo ekranus pasieks ir filmas. Kadangi esu didelė distopinių kūrinių gerbėja, su dideliu nekantrumu laukiau galimybės perskaityti šią istoriją ir turiu pripažinti, jog kantrybė atsipirko su kaupu.

 Pagrindinė kūrinio veikėja septyniolikmetė Kasija gyvena ateities Bendruomenėje, kuri susikūrė žlugus dabartinei civilizacijai. Gyvenimas ten laikomas nepriekaištingu – išnaikintos visos ligos, kiekvienam žmogui garantuota sveika ateitis bei sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Vietoj mums įprastų transporto priemonių ten keleivius skraidina oro traukiniai, o Tarnautojai, prižiūrintys tobuląją visuomenę, keliauja oromobiliais. Ateities žmonėms net nereikia eikvoti laiko prie puodų ir sukti galvos, ką šiandien gaminti, nes kiekvienam gyventojui atskirai sudaromas visavertis maisto racionas ir per specialias angas patiekalai atsiunčiami tiesiai į namus. Šioje sterilioje Bendruomenėje viskas sustyguota ir visi jos nariai mainais už gražų, sveiką ir džiaugsmo kupiną gyvenimą besąlygiškai paklūsta prižiūrėtojams. 

Knygos viršelis

 Savo gimimo dieną Kasija keliauja į Pokylį, kurio metu visi Bendruomenės septyniolikmečiai sužino, su kuo turės sukurti šeimą sulaukę dvidešimt vienerių. Poras sudaro sistema – ji taip suporuoja jaunuolius, kad šiems gimtų tik fiziškai ir emociškai sveiki palikuonys. Mergina atsistoja prie ekrano, kuriame kiekvienas išvysta savo būsimo partnerio veidą, ir lieka maloniai nustebinta – sistema jai parenka Ksanderį, geriausią vaikystės draugą, kurį ji pažįsta kaip nuluptą. Deja, nenustygstančios iš džiaugsmo Kasijos laimę netikėtai aptemdo techninė klaida – grįžusi iš Pokylio ji įdeda gautą mikrokortelę su būsimo partnerio duomenimis į terminalą ir vietoj Ksanderio išvysta kito vaikino - Kajaus - veidą. Nors jos nerimą išsklaido pokalbis su Tarnautoja, mergina, sužinojusi, kad Kajus priklauso prie Bendruomenės atstumtųjų ir neturi teisės sukurti šeimos, nebegali nustoti apie jį galvojusi ir nejučia pradeda įsimylėti. O kai senelis prieš mirtį perduoda Kasijai seniai sunaikinto eilėraščio posmus, kurie skatina kovoti ir paklusti ne taisyklėms, o širdies balsui, mergina pradeda abejoti ir naujojo pasaulio santvarka...

 Kasijos ir Kajaus draugystė užsimezga žygių pėsčiomis metu, kai jaunuoliai atsiduria toje pačioje klasėje ir tampa partneriais. Daug laiko praleisdami kartu, jie pradeda pažinti vienas kitą, atranda daugybę sąsajų ir panašumų. Pamažu Kasija ima painiotis savo jausmuose: „Kol kartu su Ksanderiu sodiname gėles ir kalbamės, aš įsivaizduoju, kaip Kajus dirba, kol mes žaidžiame arba klausomės muzikos, skambančios beveik tuščioje salėje. Įsivaizduoju, kaip jis eina per minią poilsio ir pramogų pastate ir laukia savo eilės sužaisti žaidimą, kurį greičiausiai pralaimės. Regiu jį sėdintį kino teatre ir su ašaromis akyse žiūrintį filmą. Ne. Išmetu šiuos vaizdus iš galvos. Daugiau taip nebedarysiu. Jau pasirinkta. Niekuomet ir negalėjau rinktis“. Mergina supranta, kad ši meilė uždrausta ir kad jai nėra lemta sužydėti, tačiau kaskart sutikusi Kajų negali atsispirti užvaldžiusiems jausmams.

Rumuniškas  viršelis

 Ally Condie Kajui nepašykštėjo paslaptingumo ir dėl to skaitant kūrinį net delnus niežėjo iš noro kuo daugiau apie jį sužinoti, perprasti jausmus ir mąstyseną. Kajus – stebėtojas, turintis labai gilią, apskaičiuotą nuojautą ir žvitrų protą, tačiau, norėdamas išvengti nemalonumų, slepia šias išskirtines būdo savybes. Jis - ramus, nemėgstantis išsišokti ir turi daugiau žinių apie Bendruomenės santvarką ir Tarnautojų veiklą už jos ribų nei visi kiti kartu sudėjus. Be to, jis vienintelis vis dar geba rašyti ir šio meno atkakliai moko Kasiją. Ksanderiui, priešingai, knygos autorė neskyrė pernelyg didelio dėmesio, tad susidaryti konkrečią nuomonę apie jį buvo gan sunku. Vaikinas man pasirodė itin mielas, rūpestingas ir intelektualus, tačiau nujaučiu, jog už pakankamai banalaus įvaizdžio slypi kur kas daugiau.

 Buvo įdomu skaityti, kaip kūrinio eigoje ėmė skleistis kita Kasijos pusė. Ji iš naivios, paklusnios, mandagios, norinčios pritapti ir niekada nenusižengiančios mergaičiukės tapo budria, subrendusia ir maištinga. Kasija pradėjo suprasti, kad už tobulybės šydo slypi kur kas daugiau ir kad visų žmonių gyvenimus reguliuoja Bendruomenė. Ji suvokė, kad niekam neleidžiama pasirinkti – tai Tarnautojai nusprendžia, ką kiekvienas turi vilkėti, ką mylėti, kur dirbti ir net kada mirti. O svarbiausia – niekas, ničniekas nedrįsta pasipriešinti, nusižengti nežmoniškoms taisyklėms.

 Teigiamų dalykų šioje Ally Condie knygoje apstu, tačiau didžiausias ovacijas skiriu autorės sukurtai ateities civilizacijai. Rašytoja išties įdomiai sugretino ją su dabartimi –  pasak jos, mūsų kultūra buvo pernelyg užgriozdinta ir sujaukta, tad Bendruomenė sudarė komisijas, kurios atrinko geriausiųjų šimtukus: Šimtą dainų, Šimtą paveikslų, Šimtą pasakojimų ir Šimtą eilėraščių, o visa kita sunaikino. „Tik į gera, pasakė Bendruomenė, ir visi patikėjo, nes tai atrodė protinga. Kaip galime kažką visiškai įvertinti, kai esame pernelyg užversti?“. Taigi Bendruomenės narius su praeitimi siejo tik Šimtas istorijos pamokų bei artefaktai – iš kartos į kartą perduodami daiktai.

Visos trilogijos dalys

 Labai žaviuosi autorės rašymo stiliumi ir tuo, kokiais prasmingais žodžiais ji užbaigia kiekvieną skyrių. Be to, didelę simpatiją jaučiu ir knygos viršeliams – nors ir minimalistiniai, jie turi paslėptą mintį. Visuose vaizduojama Kasija: pirmajame – įkalinta stikliniame burbule, antrajame – išdaužusi jo stiklą, o trečiajame - jau laisva, nueinanti tolyn, pasitinkanti naujo gyvenimo pradžią. Išties įdomus ir originalus sprendimas, tiesa?