Jochananas Fainas „Berniukas su smuiku“

Jochananas Fainas

 „Kartais aiškinamasi, kas buvo tie žmonės, kurie rizikavo savo gyvenimu, kad išgelbėtų kitus. Kas jie? Mokslininkai? Moralės žinovai? Ideologai?“ – klausia knygos autorius Jochananas Fainas. Ir čia pat pateikia atsakymą – dažnai pagalbos ranką ištiesia patys paprasčiausieji.

 Paprastai nepaprasta buvo ir Paulavičių šeima, kuri Antrojo pasaulinio karo metais iš mirties gniaužtų išvadavo šešiolika žmonių. Tarp išgelbėtųjų buvo ir trylikametis Jochananas, kuris 2004 m. (jau sulaukęs brandaus amžiaus) savo atsiminimus suguldė į knygą. Taigi šis romanas yra ne tik liudijimas, bet ir padėka Paulavičių šeimai. Nes jei ne auksinės jų širdys, griežimas smuiku Kauno gete Jochananui būtų buvęs paskutinis.

Knygos viršelis

 Knyga suskirstyta į tris dalis. Pirmąją J. Fainas įvardija kaip pradžią, tvaną, užliejusį vaikystę, antrąją – tęsinį, pastangas išplaukti negailestingoje bangų mūšoje, o trečiąją vadina pabaiga, išlipimu į pažadėtąjį krantą. Taigi autobiografinis pasakojimas aprėpia devynerius autoriaus gyvenimo metus: prasideda 1941-aisiais, kai įsiveržus vokiečiams Jochanano šeima palieka gimtuosius namus ir išvyksta į Kauną, baigiasi 1950 m., kai sukiužusiu laivu autorius atplaukia į Izraelį.

 Pati įdomiausia ir, mano nuomone, didžiausią emocinį užtaisą turinti dalis – pirmoji, nes jos pagrindą sudaro pasakojimas apie Kauno getą. Tačiau ne ką mažiau svarbos turi ir likusios romano dalys. Juo labiau, kad pasakojimas neaprėpia vien tik Jochanano ar jo šeimos istorijos – jame paminėti visi geradariai, aiškiai apibrėžti visų sutiktųjų likimai. Ir kiekvienas jų kaipmat atranda vietą širdyje.

Knygos ištrauka

 Be abejo, knygų apie holokaustą išleista daug, todėl, natūralu, gali kilti klausimas, kuo ypatinga šioji. Pirma, joje užfiksuotos kelių dešimčių žmonių istorijos, kurias dar truputėlis ir būtų pasisavinę savavališki laiko dantys. Antra, romanas glaudžiai siejasi su Lietuva (čia reiktų paminėti, kad J. Fainas nė nesitikėjo, kad kūrinys bus išleistas mūsų gimtinėje, nes aprašė daug lietuviams skaudžių dalykų. Visgi tai – nepaneigiama istorija, o ir greta masinių žudynių išryškėja herojai, apie kuriuos, jei ne ši knyga, veikiausiai nė nebūčiau sužinojusi). Trečia, J. Fainas neakcentuoja kraujo praliejimo, ką galima dažnai pastebėti analizuojant panašios tematikos kūrinius. „Aš nieko nepamiršau, viską prisimenu. Bet prisimenu ir tuos žmones, kurie man padėjo kiekviename žingsnyje“, – viename interviu mini autorius. Matęs tiek kraupių vaizdų ir patyręs tiek siaubingų išgyvenimų, J. Fainas vis tiek geba įžvelgti šviesiąją pusę. Ir nebijo pasakyti, kad gyvenimas yra gražus.

 Man regis, apie J. Faino atsiminimų knygą ilgai postringauti nėra ko. Ir net rekomendacijų nereikia – tematika kalba už save. Galiu tik patikinti, kad berniuko, griežusio smuiku geto pragare, istoriją išgirsti verta. Praturtėsit.