Jenny Downham „Kol dar gyva“

Jenny Downham

 Pirmą kartą knyga „Kol dar gyva“ į mano akiratį pateko atsitiktinai užėjus į knygyną, dar 2012-aisiais, kai ji buvo ką tik išleista. Pamenu, labai susidomėjau ir ilgokai varčiau, tačiau taip ir neprisiruošiau  skaityti. Ir štai prieš kelias savaites (po trejų metų pertraukos!) naršydama internete atradau Jenny Downham kūrinį iš naujo. Ilgai nelaukusi paėmiau jį į rankas ir nepasigailėjau - šis romanas toks įtraukiantis ir įsimintinas, kad ne tik išspaudė ašarą, bet ir iki šiol niekaip neišeina iš galvos. Tikiu, kad liūdna, empatiška, labai tikroviška ir nuoširdi pagrindinės kūrinio veikėjos Tesos istorija patiktų ir daugeliui Jūsų, todėl šiandien kviečiu su šia knyga susipažinti išsamiau.

 Jenny Downham gimė 1964 m. Didžiojoje Britanijoje ir prieš pradėdama rašytojos karjerą dirbo aktore. Vos tik pasirodžiusi pirmoji jos knyga „Kol dar gyva“ iškart atsidūrė knygynų topų viršūnėse bei sulaukė itin palankių kritikų įvertinimų. Šis romanas susižėrė nemažai prestižinių apdovanojimų, o 2012 metais visus jo gerbėjus pradžiugino pagal šį kūrinį pastatytas filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Dakota Fanning ir Jeremy Irvine. 2010 metais buvo išleista antroji Jenny Downham knyga „You against me“ („Tu prieš mane“), o šiuo metu žymi autorė gyvena Londone, augina du sūnus ir rašo trečiąjį romaną. 

 Pagrindinė knygos „Kol dar gyva“ veikėja šešiolikmetė Tesa Skot jau ketvirti metai serga ūmia limfoblastine leukemija - limfocitų vėžiu. Mergina žino, kad po keleto mėnesių ji bus priversta palikti šį pasaulį, todėl nieko nebelaukia ir sudaro sąrašą - dešimt dalykų, kuriuos norėtų nuveikti prieš mirtį. Lydima savo geriausios draugės Zojos, Tesa tvirtai laikosi įsikabinusi minties, kad nebeturi ko prarasti, todėl ima elgtis neapgalvotai ir per daug rizikingai. Tačiau neilgai trukus ji suvokia, kad gauti tai, ko nori, ne taip lengva, o kartais svarbesni tampa dalykai, iš kurių mažiausiai tikėjaisi. Taip į merginos širdį pasibeldžia pirmoji meilė, leidžianti merginai pasijusti kaip niekada gyvai...

Knygos viršelis

 Šiam kūriniui stiprumo, emocionalumo ir dramatiškumo suteikia tai, kad romanas yra parašytas pirmuoju asmeniu. Jenny Downham iškart įspraudžia menkai nutuokiantį skaitytoją į nepagydomai sergančios šešiolikmetės kūną ir priverčia į gyvenimą pažvelgti jos akimis. Paauglė, nenorinti pripažinti savo silpnumo, trykšte trykšta noru gyventi ir tas jos begalinis noras kelia įvairiausius jausmus – gailestį, liūdesį, neapykantą ligai, nerimą, kad Tesai neužteks laiko įgyvendinti savo sumanymų, ir viltį, kad galbūt įvyks stebuklas ir kūrinio herojė liks gyva, nors tai, deja, yra neįmanoma... Tikriausiai nuspėjate, kad knygos pabaiga toli gražu ne iš linksmųjų, todėl, jei skaitysite romaną, rekomenduoju iškart pasiruošti servetėlių ašarų upeliams valyti – patikėkit manimi, ašaros riedės nesustodamos.

  Šioje knygoje didelį vaidmenį atlieka ir pasakojimą praturtina antraplaniai veikėjai: Tesos tėtis, broliukas, mama, geriausia draugė Zoja bei mylimasis Adomas. Jų tarpusavio santykiai man priminė „Amerikietiškų kalnelių“ atrakcioną, nes juose būta ir pakilimų, ir nuosmukių – kūrinio herojai tai suartėdavo vieni su kitais, tai vėl nutoldavo. Pati Tesa tikrai nebuvo itin simpatinga veikėja – ji neretai atšiauriai elgėsi su artimaisiais, skaudindavo juos stumdama nuo savęs, nevertino jų meilės bei rūpestingumo, tačiau tai buvo suprantama – juk negali žinoti, kaip pats elgtumeisi būdamas jos vietoje, galbūt tiesiog trokštum likti vienas ir atsiriboti nuo viso likusio pasaulio. „Žmonės galvoja, kad sirgdamas tampi bebaimis ir drąsus, toli gražu. Daugiausia laiko jaučiuosi, tarsi būčiau persekiojama psichopato, tarsi mane bet kada galėtų nušauti.“, - atviravo ji Adomui, su kuriuo praleido paskutines gražiausias savo gyvenimo akimirkas.

Angliškas viršelis

 Pasmerkta jaunuolių meilė tikriausiai ne vienam skaitytojui suvirpino širdį. Sunku įsivaizduoti, kokį stiprų emocinį skausmą ir širdgėlą teko išgyventi Adomui ir kaip turėjo jaustis Tesa, žinodama, kad turės palikti mylimą žmogų. Man labai įstrigo ta kūrinio vieta, kai mergina pareiškė, kad dešimties sąrašo dalykų jai nebepakanka ir ji nori kur kas daugiau. „Nesilioviau kalbėjusi. Pavasario. Narcizų ir tulpių. Plaukioti po tykiu, žydru vakaro dangumi. Ilgos kelionės traukiniu, povo, aitvaro. Dar vienos vasaros.“, - vardijo ji Adomui. O vaikinas jau kitą dieną ėmė pildyti mylimosios troškimus – nupirko bilietus į zoologijos sodą, į kambarį atnešė vazą narcizų ir pareiškė: „Pavasaris“, nusivežė Tesą į šildomą lauko baseiną ir visaip kitaip skaidrino merginai dieną. Daugiau nei nuostabu, tiesa?

 Jenny Downham parašyta istorija privertė mane plačiai atmerkti akis, įvertinti mažas kasdienos smulkmenas, iš kurių susideda gyvenimas, ir suvokti, koks jis trapus, kaip reikia branginti kiekvieną lekiančią akimirką. Nors Tesa, kalbant jos pačios žodžiais, jau niekada nebegrįš į mokyklą, niekada neišgarsės ir nepaliks nieko vertinga, niekada neįstos į universitetą ir nedirbs, nepamatys, kaip užaugs jos brolis, nekeliaus, neuždirbs pinigų, nevairuos, neįsimylės, neišsikraustys iš namų ir nenusipirks namo, mes visa tai vis dar galime padaryti ir padarysime, jei tik nepristigsime ryžto, tikėjimo, įkvėpimo ir drąsos. „Knyga kalba apie mirtį, bet kartu yra giesmė gyvenimui.“, - taip Jenny Downham šedevrą apibūdino Irish Times. Trumpai, drūtai ir tiesiai į dešimtuką - nebėra ką ir pridurti!

Angliškas viršelis

 Knygą „Kol dar gyva“ rekomenduoju tiems, kas mėgsta realistinę literatūrą (ši istorija tikrai paliks įspūdį visiems Johno Greeno bestselerio „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ gerbėjams), taip pat tiems, kas nebejaučia gyvenimo džiaugsmo ar nori jautrios, sugraudinančios knygos, priverčiančios nubraukti ašarą. Beje, perskaitę kūrinį būtinai pažiūrėkite jo ekranizaciją - filmą „Dabar yra gerai“. Nors jo aktoriai neatitiko mano vaizduotėje susikurtų herojų paveikslų, skyrusi jam savo laiko nesigailiu ir rekomenduoju Jums padaryti tą patį.

Melvin Burgess „Hitas"

Melvin Burgess

  Tikriausiai apie Melviną Burgesą daugiau ar mažiau esate girdėję visi – amžinu paaugliu vadinamas rašytojas pasaulinį pripažinimą pelnė skandalingomis ir šokiruojančiomis knygomis, kuriose nevengė atvirai analizuoti seksualumo, narkotikų, prievartos, asmenybės sutrikimų, kūno žalojimų, smurto bei patyčių problemų. Džiugu, kad Lietuvos jaunimas, pareiškęs didžiulį susidomėjimą šio rašytojo kūriniais, sulaukė net dvylikos (!) į mūsų gimtąją kalbą išverstų Melvino Burgeso knygų. Šį kartą noriu pristatyti Jums patį naujausią jo kūrinį „Hitas“, kuris supurtė mano vidinį pasaulį ir privertė į gyvenimą pažvelgti naujomis akimis.

 Mančesteryje žaibo greitumu sklinda gandas – išrastas naujas narkotikas, vadinamas mirtimi. Jis buvo sukurtas kaip eutanazijos preparatas, turįs užtikrinti nepagydomiems ligoniams savaitę visaverčio gyvenimo ir galimybę lengvai numirti. Kapsulė leidžia pasijusti visokeriopai tobulesniam – protiškai, fiziškai, lytiškai, tačiau praėjus septynioms dienoms atima mirtininko gyvybę.

 Romano veiksmas prasideda Džimio Erlo koncerte, kuriame dalyvauja ir pagrindiniai šio kūrinio veikėjai Adamas bei Lizė. Šis vakaras, pasak rokerio, turėjo padaryti galą visiems koncertams, jis turėjo tapti tokiu reginiu, kokio gerbėjai daugiau niekur ir niekada nepamatys. Kaip tarė, taip ir padarė – Džimis Erlas, pasibaigus mirties poveikio laikui, visų salėje buvusių žmonių akivaizdoje išėjo anapilin. Tai sukėlė suirutę – į gatves pasipylę jo gerbėjai, sekdami savo dievuko pavyzdžiu, ėmė ryte ryti nemokamai dalijamas piliules ir, nebeturėdami ko prarasti, pradėjo siautėti visame mieste. 

Knygos viršelis

 Prasidėjusi revoliucija palytėja ir Adamą - jo gyvenimui sudužus į šipulius, vaikinas padaro tai, ko kitomis aplinkybėmis niekuomet nebūtų išdrįsęs – išgeria mirties kapsulę. Štai tada prasideda kvapą gniaužiančios lenktynės su laiku - istorija įgauna pagreitį ir pasakojimas pavirsta  įtempto siužeto veiksmo trileriu.

 Ši knyga aprėpia daug daugiau temų nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – vienos ryškiausių yra paaugliška meilė bei revoliucija. Kūrinio veiksmas, galima sakyti, vyksta visai netolimoje ateityje – visuomenė žlunga, trys ketvirtadaliai žmonijos badauja, ištekliai, kurių užtektų visiems pamaitinti, aprengti bei suteikti išsilavinimą, eikvojami bankams ir ginklams. Toks neišvengiamas žmonijos ritimasis į bedugnę subūrė fanatus - revoliucinę organizaciją, aršiai protestuojančią prieš valdžią ir siekiančią, kad „visi būtų laisvi ir kad visi turėtų ko valgyti“. Mančesteris tampa revoliucijos centru - čia vyksta visuotiniai streikai, didžiulės demonstracijos, ore tvyro revoliucinės nuotaikos. O tuo pat metu Adamas ir Lizė ima mezgti tarpusavio santykius.

 Pagrindinius kūrinio veikėjus Melvinas Burgesas sugebėjo pavaizduoti labai tikroviškai - Adamas ir Lizė, kaip būdinga daugeliui septyniolikmečių paauglių, yra maksimalistai, emociškai nestabilūs, kupini svajonių, planų ir idėjų. Jie dar nepatyrę tikrosios meilės ir nesuvokia, kokia yra tikroji žodžių „aš tave myliu“ prasmė. Antra vertus, Lizė ir Adamas nustebino savo ryžtingumu bei visišku pasiaukojimu kovojant už savo ateitį kartu. Autorius pasirinko, rodos, iki kaulelio išnarstytą turtuolės ir vargšo priešpriešą, tačiau ne itin gilinosi į poros skirtumus ir įrodė, kad šiltų jausmų puoselėjimui įtakos neturi nei finansinė, nei socialinė padėtis.

Angliškas viršelis

 Ši knyga mane privertė susimąstyti – ką įtraukčiau į dalykų, kuriuos norėčiau padaryti iki mirties, sąrašą, jei žinočiau, kad gyventi liko tik savaitė? Džimis Erlas paskutinėmis savo gyvasties dienomis apkeliavo pasaulį, paskraidė kosmose ir įkopė į Everestą. Tuo tarpu Adamas pasišventė išbandyti kokainą, permiegoti su kuo daugiau merginų, praturtėti, gerti šampaną, kol nebepastovės, užmušti ką nors, kas vertas mirti, ir padaryti ką nors tokio, kad žmonija jį atsimintų amžiams. Galbūt tokie užmojai skamba kaip kliedesiai, tačiau skaitant knygą taip toli gražu neatrodo - susidaro įspūdis, kad išgėrus mirties neįmanomų dalykų nebelieka. „Vienos savaitės su kaupu užtenka viskam, ką ketini padaryti. Kiek laiko per aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt metų iš tikro gyvena vidutinis žmogus? O kiek laiko jis praleidžia spoksodamas į sieną, gėdydamasis, miegodamas, būdamas apsvaigęs, apdujęs?“, – tokios kūrinyje pažertos mintys tikriausiai ne vienam skaitytojui sukėlė norą pajudėti ir pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų. Ir ši citata – tikrai ne vienintelė, kuri įkvėps bandyti, siekti, kristi, stotis, mažiau galvoti, daugiau jausti, nešvaistyti laiko veltui, mėgautis akimirkos grožiu, būti ČIA IR DABAR. „Nemąstyk, tiesiog gyvenk. Juk tokia ir yra gyvenimo esmė. Visada tokia buvo – jei tik būtų užtekę drąsos tai suvokti“. Šį kūrinį geriausiai tiktų apibūdinti kaip knygą - įkvėpimo šaltinį, priverčiantį apmąstyti savo būtį ir pasisemti gyvenimiškos išminties.

 „Hitą“ rekomenduoju visiems, kam patinka distopinės, paaugliškos, veiksmo ir įtampos nestokojančios knygos. Svarbu paminėti tai, kad šis kūrinys priklauso serijai „Beveik suaugę“, todėl jį patartina skaityti nuo 15 ar 16 metų. Susidomėjusiems linkiu daug smagių akimirkų su šia knyga rankose!

Salla Simukka „Balta kaip sniegas"

  Neskaičiusiems knygos „Raudona kaip kraujas”, skaityti šio aprašymo nepatartina!
 

Salla Simukka

 Šiemet Vilniaus knygų mugėje apsilankiusieji turėjo galimybę susitikti su Salla Simukka, jauna detektyvų meistre iš Suomijos, kurios knyga „Raudona kaip kraujas“ sulaukė milžiniško populiarumo ne tik jaunimo, bet ir suaugusiųjų tarpe. Rašytojos atvykimo proga leidykla „Alma Littera“ nudžiugino Lietuvos skaitytojus išleisdama antrąją daugybės liaupsių sulaukusios trilogijos dalį „Balta kaip sniegas“. Šįkart kūrinio veiksmas iš speiguotos žiemos surakintos Tamperės persikelia į karščio migloje skendinčią Prahą, o Snieguolės ir vėl laukia mirtinai pavojingi nuotykiai, kurie užgniauš kvapą ir neleis atsikvėpti nė valandėlei...

 Po įtemptų ir pavojingų pirmosios dalies įvykių Snieguolė panūsta atitrūkti nuo slegiančios kasdienybės, todėl pasibaigus mokslams trumpam išsiplėšia iš Suomijos ir iškeliauja į vieną gražiausių Vidurio Europos miestų – Prahą. Deja, merginos laisvės, savarankiškumo ir vienumos laimę netikėtai sudrumsčia dvidešimtmetė Lenka, kuri nedrąsiai prisiartinusi prie Snieguolės prisistato esanti... jos netikra sesuo. Žingsnis po žingsnio Snieguolė ima smukti į Lenkos paslapčių liūną, išgirsta apie mįslingą sektą ir atsiduria samdomo žudiko žinioje. Ant kortos pastatytos ne tik jos ir kitų žmonių gyvybės, bet ir giliausiai slepiamos merginos paslaptys. Ko Snieguolė bijo ir ką slepia net nuo savęs pačios?

  Skaitydama kitų atsiliepimus apie pirmąją trilogijos dalį, pamenu, nustebau, kad daug kam šio kūrinio kompozicija pasirodė per daug suraizgyta ir paini – asmeniškai man nekilo jokių keblumų. Šį kartą buvo kiek kitaip – dažnai reikėjo sustoti ir apmąstyti kūrinio siužetą, susigaudyti, apie kurį veikėją eina kalba. Taip nutiko dėl to, kad istorija yra pasakojama iš kelių žmonių perspektyvų, joje gausu sapnų bei prisiminimų nuotrupų, o rašytoja informaciją pateikia mįslėmis, leidžia skaitytojui pačiam interpretuoti ir spėlioti, kas gi vyks toliau. Tai - didelis pliusas Sallai Simukkai. Nedaugelis rašytojų sugeba taip paklaidinti skaitytoją, o dar mažiau gali tai padaryti nedidelės apimties kūrinyje (viso labo 224 puslapiuose).

Knygos viršelis

  Labai norisi pagirti rašytoją ir už tai, kad ji puikiai išplėtojo pagrindinės kūrinio herojės paveikslą. Salla Simukka išlaikė Snieguolės savitumą bei individualumą – ši veikėja ir toliau žavėjo savo žvitriu protu, sąmoningumu, prigimtine įžvalga ir fizine stiprybe. Rašytoja šiek tiek praskleidė Snieguolę gaubiantį paslapties šydą ir leido plačiau žvilgtelėti į jos praeitį – ypač akcentavo probleminius pagrindinės veikėjos šeimos tarpusavio santykius. „Kartais Snieguolei atrodydavo, kad šešiolika gyvenimo metų ji nugyveno su visiškai svetimais žmonėmis, daugių daugiausia pažįstamais iš matymo. Ji ne kartą pagalvojo, kad jų šeima iš tiesų tiktai vaidina šeimą. Mama vaidina mamą, tėtis – tėtį, o Snieguolė – jų dukterį. Jie viską daro tarsi scenoje su dekoracijomis, lyg nuolat filmuojami. Vienas kitam jie sakydavo kažkieno parašytus žodžius. Lyg ne visai savimi, lyg ne gyvi žmonės būtų, o tik šešėliai. Snieguolė negalėjo pro šešėlius įžvelgti žmonių.“ Toks nenatūralus, netgi dirbtinis artimųjų bendravimas, slogi namų aplinka, paaiškina, kodėl Snieguolė užsisklendė savyje, ne itin pasitiki žmonėmis ir yra išvysčiusi atsargumo jausmą. Tenka pripažinti, kad labai tiksliai perteiktas merginos vidinis pasaulis palietė mano širdį ir, žinoma, dar labiau suartino su šia veikėja.

 Knygoje „Balta kaip sniegas“ yra ryški romantinė linija – pagrindinės kūrinio herojės prisiminimuose iškyla Liepsna, gimininga Snieguolės siela. Autorė itin jautriai aprašė jausmingą judviejų pažinties laikotarpį, stiprų merginų dvasinį bei fizinį ryšį ir skaudų išsiskyrimą. Tai leido artimiau susipažinti su Snieguolės asmenybe.

 Negaliu nepaminėti ir to, kokį gilų įspūdį man paliko šios knygos veiksmo vieta - imperatorių ir karalių miestas Praha. Kadangi Snieguolė Čekijos sostinėje viešėjo pirmą kartą ir į šią šalį atvyko kaip paprasta turistė, kūrinio eigoje ji aplankė keletą lankytojų pamėgtų vietų ir keliskart apžvelgė įspūdingą Prahos panoramą. Tie vaizdiniai buvo tokie ryškūs, kad kilo nenumaldomas noras dar kartą apsilankyti šiame mieste ir apžiūrėti jį sekant Snieguolės pėdomis.

Angliškas viršelis

 Jei įdėmiai skaitėte pirmąją šios trilogijos dalį, tikriausiai pastebėjote, jog kūrinyje autorė gan nemažai dėmesio skyrė kvapams. O štai tęsinyje ji pasirinko naują detalę ir nuolatos minėjo nepakeliamą karštį. Dulkės, troškulys ir prakaitas šioje dalyje tapo neatskiriamais Snieguolės palydovais – jie buvo minimi kone kiekviename puslapyje ir, tiesą sakant, truputėlį erzino. Beje, įdomu tai, kad antroji Sallos Simukka trilogijos dalis yra mažai kuo susijusi su pirmąja – nepaisant kelių menkų detalių ją galima laikyti visiškai atskiru kūriniu. Pasakojime nėra daugumos ankstesnėje dalyje sutiktų ir pamiltų veikėjų - vietoje jų atsirado nauji. Priėmusi tokį netikėtą sprendimą, mano manymu, rašytoja įrodė savo universalumą ir talentą sukurti visiškai naujas laiko ir erdvės sąlygas, todėl beprotiškai įdomu, kokius spąstus ji paspendė finaliniame kūrinyje. Yra žinių, kad trečioji dalis mūsų gimtinėje bus išleista dar šių metų vasarą!

 Knygą „Balta kaip sniegas“ rekomenduoju visiems detektyvinių trilerių mėgėjams. Kūrinyje paliesta tikrai įdomi, unikali tema – religinės sektos, apie kurias, tiesą sakant, knieti papasakoti daugiau, tačiau nenoriu sugadinti skaitymo malonumo. Galiu pasakyti tik tiek – išsamesnė pažintis su žmonių, priklausančių religinėms grupuotėms, gyvenimu tikrai patrauks Jūsų dėmesį ir skaitydami šią knygą nė nepajusite, kaip užversite paskutinį kūrinio puslapį... O tuomet neišvengiamai užsinorėsite tęsinio.