Holly Smale „Netikėlis modelis"

Neskaičiusiems knygos „Moksliukė“, skaityti šio aprašymo nepatartina! 

Holly Smale

 Antroji Holly Smale serijos dalis „Netikėlis modelis" mano rankose atsidūrė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje - įsisukus į mokslo verpetą, kilo poreikis atsiriboti nuo darbų ir pasinerti į lengvos, nuotaikingos, šviesios knygos puslapius. Ilgai nedvejojusi čiupau „Moksliukės" tęsinį ir nė kiek nepasigailėjau - antroji serijos dalis man patiko netgi labiau negu pirmoji! Dar kartą įsitikinau, jog vaikščiojanti katastrofa Harieta Maners yra tikrų tikriausia gerų emocijų bomba, todėl raginu Holly Smale seriją į rankas griebti visus, išsiilgusius sveiko humoro bei pozityvumo. 

 Harieta Maners stačia galva nerdama į mados pasaulį tikėjosi, jog modelio karjera pavers ja žavia, grakščia, elegantiška, stilinga būtybe, tačiau jos svajos nevirto realybe - už visų blizgučių, tonos makiažo sluoksnio ir prašmatnių drabužių ji išliko tokia pati, netgi dar didesnė moksliukė Harieta. Lyg to būtų maža, vienu akimoju žlunga visi jos vasaros planai - Nata pareiškia visiems trims mėnesiams išvykstanti į Prancūziją ir penkiolikmetės kruopščiai suplanuota smagios vasaros schema nueina šuniui ant uodegos. Be Niko, be Natos, su šeima, kuriai ji rūpi mažiau už tą, kuris dar nė negimęs (Anabelė jau septintą mėnesį nėščia), Harieta nusprendžia mėnesiui lįsti į lovą ir atsiriboti nuo pasaulio. Tačiau viskas pakrypsta netikėta linkme sulaukus išganingojo Vilburo skambučio, raginančio krautis daiktus ir vykti į... Japoniją.

Knygos viršelis

   Taigi pirmoje serijos dalyje Harieta gavo progą padirbėti Rusijoje, o antroje sulaukia neįkainojamos galimybės paviešėti Japonijoje, visai kitame pasaulio krašte, už 9554 kilometrų nuo gimtinės. Kadangi Harieta į moksliukų, keistuolių ir nepritapėlių Meką atvyksta be tėvų, galima sakyti, visiškai viena (merginą lydi močiutė, kuri, kaip netrukus paaiškėja, nė neketina leisti laiko su anūke), jai tenka pačiai rūpintis savimi ir prisiimti visą atsakomybę už savo veiksmus. Jei spėjate, kad nemalonumų ir nesusipratimų „Moksliukės" tęsinyje netrūks, esate visiškai teisūs - jie Harietą lydės kiekviename žingsnyje.

 Nė kiek nepameluosiu sakydama, kad didelę simpatiją Harietai Maners jaučiau jau skaitydama pirmąją serijos dalį, o įnikus į antrąją ji tik sustiprėjo - supratau, kokia savita yra ši kūrinio veikėja. Penkiolikmetės moksliukės-modelio balso neįmanoma supainioti su niekuo - ji pasakoja apie savo gyvenimą be galo komišku tonu ir visur, kur tik gali, kaišioja neįtikėtinus faktus. Tačiau knygos siužetas šįkart nesisuka vien tik apie linksmybes, nes viskas, ko tik imasi Harieta, krinta jai iš rankų ir todėl ji jaučiasi nesuprasta, nieko nesugebanti padaryti gerai. Šitaip manipuliuodama veikėjos jausmais autorė efektingai mažina nuotolį, skiriantį Harietą ir skaitytoją, nes pastarajam intuityviai kyla noras palaikyti, paguosti pagrindinę kūrinio heroję.

Angliškas viršelis

 „Netikėlis modelis", mano manymu, pirmąją serijos dalį nurungė ir įdomesniu bei painesniu siužetu. Jame atsirado įtampa, kurios pasigedau „Moksliukėje". Neabejoju, jog suvokti, kuriais veikėjais galima pasitikėti, bus kebloka ir Jums, todėl susiklosčiusi drama, labai tikėtina, prikaustys Jūsų dėmesį ir knygą perskaitysite žaibišku greičiu.

 Pagyrų nusipelno ir įspūdingas Tokijo, vieno didžiausių pasaulio miestų, fonas. Holly Smale išties pavyko perteikti šiame mieste tvyrančią atmosferą - kvapų, garsų, spalvų bei šviesų kakofoniją. „Tarytum miestas ir visa, kas jame, būtų išmaukę aštuonis puodelius kavos ir dabar iki pat ryto virpės, bloguos ir spoksos į lubas." - tokia asociacija iškyla Harietos galvoje. O tai, kad į gyvybe pulsuojančią Japonijos sostinę buvo galima žvelgti pagrindinės kūrinio herojės akimis, tik pridėjo jaudulio ir smagumo - jau nekantrauju sužinoti, kokiuose egzotiškuose kampeliuose mūsų numylėtoji moksliukė viešės kitose serijos dalyse!

 Viską apibendrindama džiaugiuosi galėdama pasakyti, jog Holly Smale pavyko išvengti „antrosios dalies sindromo“ - „Netikėlis modelis" ne tik nenusileidžia pirmajai daliai, bet netgi ją pranoksta. Šis kūrinys ir apskritai visa serija yra idealus pasirinkimas tiems, kurie nori laiką pralesti su šviesiu, pozityviu, linksmu skaitiniu, gebančiu praskaidrinti net niūriausią dieną ir tuo pačiu teikiančiu vertingų gyvenimiškų pamokų. Rekomenduoju paskaityti!

Adi Alsaid „Pasiklyskime"

Adi Alsaid

 Kelionių, savojo „aš" paieškų bei lemtingų atsitiktinimų kupini romanai šiuo metu tapo ypač populiarūs jaunimo tarpe. Nauji veidai, nauji vaizdai, įspūdingų nuotykių virtinė ir prieš akis besidriekiantis bekraštis kelias - apie tai, ko gero, esame pasvajojęs kiekvienas. Matyt, ne veltui sakoma, kad išlipus iš komforto zonos galima atrasti ne tik gražiausius pasaulio kampelius, bet ir save patį, o aš pridurčiau štai ką: apmalšinti kelionių troškulį galima ir virtualiai, pasinėrus į Road Trip knygos puslapius. Tam idealiai tinka John Green „Popieriniai miestai", Gayle Forman „Tik viena diena" ir šių metų spalį į Lietuvos knygynus atkeliavęs Adi Alsaid debiutas „Pasiklyskime".

 Meksike gimęs ir užaugęs knygos autorius neslepia, jog rašydamas romaną įkvėpimo sėmėsi iš asmeninės patirties. Pradėjęs studentauti, Adi Alsaid įsigijo pirmąjį automobilį ir ėmė keliauti tiek, kiek tik leido aplinkybės. Be to, rašytojas yra gyvenęs net trijose valstybėse su ryškiais kultūriniais skirtumais - Meksikoje, Izraelyje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Anot Adi Alsaid, jis geba prisitaikyti prie bet kokios aplinkos ir toks nepastovumas jam esą nekelia jokių keblumų.

 „Pasiklyskime" yra, ko gero, unikaliausia  Road Trip knyga, kokią tik esu skaičiusi. Pagrindinė kūrinio veikėja septyniolikmetė Leila leidžiasi į ilgą kelionę per visą šalį siekdama nuvykti į Aliaską, kur švyti paslaptingoji Šiaurės pašvaistė. Tačiau siužetas nėra pasakojamas iš jos perspektyvos - įvykiai perteikiami keturių merginos kelyje atsitiktinai sutiktų nepažįstamųjų lūpomis.

Knygos viršelis

 Nors Handsonas, Bri, Eliotas ir Sonia gyvena skirtinguose miestuose, juos sieja vienas ir tas pats - paaugliški rūpesčiai. Įdomumo dėlei neatskleisiu, ką konkrečiai išgyvena kiekvienas kūrinio veikėjas, bet galiu pažadėti, jog romane bus visko - ir sudaužytų širdžių, ir nepateisintų lūkesčių, ir negalėjimo judėti pirmyn dėl artimo žmogaus netekties. Visi keturi jaunuoliai yra pasimetę ir visų jų gyvenimai iš esmės pasikeičia sutikus Leilą, komunikabilią, nuoširdžią, jautrią, entuziazmu ir noru padėti trykštančią merginą, keliaujančią po šalį senu, raudonu automobiliu.

 Tuo tarpu pati Leila didžiosios siužeto dalies metu išlieka mįslė, nes šmėžuoja lyg antraeilė figūra, padedanti Eliotui bei Hadsonui išlipti iš komforto zonos, o Soniai ir Bri priimti tinkamus sprendimus. Visą dėmesį autorius iš esmės sutelkia į pastarąją ketveriukę, o su Leilos asmeninio gyvenimo detalėmis skaitytojus supažindina tik pačioje knygos pabaigoje. Būtent finalas, pasakojamas iš keliautojos perspektyvos, man ir paliko didžiausią įspūdį - autorius sudėjo visus taškus ant i pateikdamas tai, ko visiškai nesitikėjau. 

 Skaitydama knygą negalėjau nesigėrėti ir rašytojo gebėjimu kurti istorijas nuo apskrito nulio. Verčiau puslapius su maloniu jauduliu, nes knietėjo sužinoti, kaip autorius pristatys naują herojų, kokia bus jį supanti aplinka, artimieji, draugai, kokie pomėgiai, koks darbas, galų gale netgi mąstysena - viskas, iš ko susideda individualybė. Galiu pasakyti, kad neteko nusivilti - kiekvienas sutiktas personažas buvo unikalus ir pasižymėjo tik jam vienam būdingomis savybėmis. Be to, nors kūrinyje Adi Alsaid nagrinėjo rimtas problemas, vis vien sugebėjo išlaikyti šviesų, viltingą pasakojimo toną, kurio dėka romaną skaityti buvo gera ir jauku. 

Ispaniškas viršelis

 Vis dėlto, nors „Pasiklyskime" man patiko, labai didelio įspūdžio, deja, nepaliko. Pirmąsias dvi dalis - Hadsono bei Bri istorijas - perskaičiau greitai bei lengvai, tačiau pradėjusi trečią susiduriau su keblumais - veiksmas tapo pernelyg nuspėjamas ir tapo aišku, kad visi keturi skyriai pasižymi ta pačia struktūra: Leila atsitiktinai sutinka vidinių išgyvenimų kamuojamą bendraamžį, kartu su juo patiria nuotykių, sutiktasis išmoksta svarbią pamoką ir Leila vėl tęsia kelionę į Aliaską. Toks šablonas man pasirodė gan nykokas - kilo įspūdis, jog unikalią kūrinio idėją išplėtoti buvo galima kur kas geriau.

 Viską apibendrinus, Adi Alsaid debiutą į rankas siūlau paimti tiems, kurie vakarą nori praleisti su ganėtinai paprasta, bet  šilta ir pozityvumu spinduliuojančia knyga. Jei negalite atsispirti laimingoms pabaigoms ir ieškote skaitinio, kuris motyvuotų džiaugtis kiekviena diena, tuomet „Pasiklyskime" turėtų Jūsų nenuvilti. Smagių ir prasmingų  Jums skaitymo valandų!