Richard Bach „Tiltas per amžinybę“

Richard Bach

 Tikriausiai kiekvienam knygų mylėtojui nesvetimas jausmas, kai prisiskaičius liaupsių apie kūrinį kojos nešte neša į biblioteką, o rankos, regis, pačios tiesiasi prie išgirtos knygos. Man taip nutiko su Ričardo Bacho (žymiojo „Džonatano Livingstono žuvėdros“ autoriaus) romanu „Tiltas per amžinybę“. Tiesą sakant, tą akimirką meilės istorijos norėjosi ne itin – knygą paėmiau vedina filosofinių, gilių minčių troškimo ir ko tikėjausi, tą ir gavau (nors gal reikėtų sakyti pasiėmiau, mat romane glūdi begalė įvairių aspektų – tereikia atsirinkti tinkamiausius sau).

 Rašytojo teigimu, šis pasakojimas – apie žūstantį karžygį ir karalaitę, išgelbėjusią jam gyvybę. Istorija apie grožį ir pabaisas, kerus ir tvirtoves, apie tariamą mirties galią bei nuotykį, išsaugantį svarbą bet kuriame amžiuje. Ir čia pat priduria, jog visa, kas surašyta, beveik taip ir buvo, kaip sugulė į knygą. Įvykių seka – vos pakeista, keli veikėjų vardai – sukurti, bet viso kito, net ir labai norėdamas, jis nė nebūtų pajėgęs išgalvoti – tiesa esanti „pernelyg neįtikėtina, kad būtų pramanyta“. Taigi romanas – autobiografinis (ar bent jau turįs nemažai autobiografinių elementų), kas, be abejo, tik dar labiau didina smalsumą.

Knygos viršelis

 Pagrindinis kūrinio veikėjas – Ričardas, kiekvieną mielą dieną laukiantis, ieškantis ir neprarandantis vilties sutikti savo sielos draugės. Nusprendęs, kad neketina gyventi vienas, jis atsisako visko, ką turi, ir turtingas bei benamis leidžiasi į keturis milijardus penkis šimtus milijonų sielų turinčios planetos gatves ieškoti moters, kurios, pasak geriausių kada nors gyvenusių žmonių, iš viso pasaulyje nesama. Ir ją sutinka. Sutinka pačiu svarbiausiu būdu – atsitiktinai.

 Sunku įsivaizduoti, koks šiandien prirašytų meilės istorijų skaičius, bet, manau, visi iki vieno, skaitę „Tiltą per amžinybę“, galėtų patikinti, jog aptikti tokią, kaip ši, šansas nulinis. Romano veiksmas aprėpia gerą laiko tarpą – aprašomi ne tik Ričardo ieškojimai, pirminis susižavėjimas ar įsimylėjimo eiga – autorius neria kur kas giliau ir atskleidžia intymiausias bendro gyvenimo smulkmenas praėjus net keleriems metams po herojų pažinties. O per juos, nieko stebėtina, būta visko – ir pakilimų, ir nuosmukių, ir džiaugsmų, ir vargų, ir vienas kito nesupratimo, ir net skaudžių išsiskyrimų – kūrinyje pateikiama ištisa jausmų amplitudė. Bene įdomiausias judviejų santykių tarpsnis, mano manymu, buvo vienas kito pažinimas, lydimas nuostabos bei susižavėjimo, mat Ričardas bei Lesli iš prigimties gana skirtingi. Pradėję visą gyvenimo kursą – „mokytis pažinti vienintelį kitą žmogų, be savęs“, jie, mėgstą pasišnekėti filosofinėmis temomis, prieina prie gan įdomių išvadų, pavyzdžiui, kad gal vis dėlto ne tiek svarbu būti panašiems, kiek būti smalsiems – būnant skirtingais, galima dalintis savo pasauliais, praturtinti vienas kitą ne tik meile, bet ir nauja patirtimi. Vienu žodžiu, pamąstymų (ne tik meilės tematika), vedančių į asmeninius susimąstymus, romane labai daug. Tiek daug, kad užvertus knygą gal kokį pusvalandį išsirašinėjau patikusias mintis ir dariau tai su didžiausiu malonumu.

Angliškas viršelis

 Taigi kūrinys, kaip jau minėjau, daugiaaspektis, jį skaitydamas kiekvienas atras kažką vertingo, ir turbūt dar nepasitaikė toks atvejis, kad kuriems dviems skaitytojams įdomūs pataptų lygiai tie patys dalykai. „Tiltą per amžinybę“ linkčiau priskirti prie romanų, kuriuos pakartotinai skaitant dėmesį atkreipi visai kitur, o galbūt kitomis spalvomis ima skleistis ir visa kūrinio prasmė. Kitaip sakant, ši R. Bacho knyga tikrai ne be reikalo šmėžuoja daugelyje rekomendacijų sąrašų – dėl daugiasluoksniškumo ją galima priskirti ilgaamžiams skaitiniams.

 Ar gali atsitikti taip, kad kam nors ši knyga nepatiks? Be abejo, visų skoniui įtikti neįmanoma. Bet linkčiau išskirti du žmonių pogrupius, kuriuos keli romane liečiami aspektai gali ypač erzinti – visiškai racionalius ir negalinčius pakęsti skaitinių apie meilę. Pagrindinis herojus Ričardas – idealistas, svajotojas, kiek atitrūkęs nuo realybės (tikriausiai nieko stebėtino, daugiau ar mažiau visi rašytojai tokie), tad skaitydami romaną susidursite su ypatingais sapnais, astralinėmis kelionėmis, filosofinio pobūdžio peripetijomis, kas, tikėtina, visiškai nedomins ar net papiktins racionalizmo šalininkus. Antra, meilės istorija tikrai saldoka ir kartais gali palikti (buvo, kad paliko ir man) šleikštumo poskonį. Bet jei minėtiems aspektams neturit priešiškumo, tada knyga, tikėtina, turėtų palikti gerą įspūdį.

Čekiškas viršelis

 Pabaigai įdomus (ir, deja, liūdnokas) faktas –  autorius su tikrąja Lesli išsiskyrė – tai nutiko 1999-aisiais, po 21 bendro gyvenimo metų. Tokia idealiais santykiais laikytos draugystės užbaigtis stipriai paveikė judviejų gerbėjus, o kai kuriems netgi atėmė tikėjimą amžina meile. Po kelių metų Bachas vedė trečią kartą (pasirodo, Lesli buvo ne pirmoji jo žmona) ir santuokos saitais susisiejo su gerokai už save jaunesne moterimi. Visgi, jo paties teigimu, sielų draugystės neapibrėžia jokie įsipareigojimai, o kartais geriau išsiskirti tam, kad išsaugotum vienas kitam turėtą meilę bei pagarbą. Sutikti su tuo ar ne, spręsti Jums, bet romano, manau, šis faktas neprastina, tik gal kažkiek sumažina jo įtaigą.

Kevin Brooks „Martynas Pigas“

Kevin Brooks

 Sakoma, geriausi dalykai nutinka netikėtai. Negaliu pasakyti, kokio dydžio tiesos grūdas slypi už šių žodžių, bet teiginys kartais pasitvirtina. Štai, pavyzdžiui, smalsumo vedina peržiūrinėjau namų biblioteką ir akis lyg tyčia užkliuvo už mažos oranžinės knygelės, kuri, kaip netrukus paaiškėjo, buvo kultinis Kevino Brookso debiutas. Neklauskit, kaip romanas atsidūrė lentynoje ar, juo labiau, kaip per tiek metų jo nepastebėjau – mistika ir pačiai. Užtat kūrinys į rankas pateko pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis – kamavo knygų badas ir norėjosi lengvo, bet įtraukiančio bei įdomaus skaitinio. O „Martynas Pigas“, ko ir buvo galima tikėtis, visas šias sąlygas išpildė su kaupu.

 Reikia pripažinti, jei ne keistoka knygos (at)radimo istorija, vargu, ar į romaną kada nors atkreipčiau dėmesį. Viršelis paauglių auditorijai, sakyčiau, parinktas ne itin taikliai, anotacija didelio smalsumo irgi nekelia, bet užtat kokybę rodo Kevino Brookso pavardė. Vos ją išvydus, kaipmat prisiminiau prieš kelis metus skaitytą, didžiulį įspūdį palikusį romaną „Dienoraštis iš bunkerio“. Dar atgaminau pačios sau duotą pažadą perskaityti visus rašytojo kūrinius, kurio (gėda) nepradėjau vykdyti. Na, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – užvertusi „Martyną Pigą“ antrąkart įsitikinau, jog Kevinas Brooksas padovanos daugybę nepakartojamų skaitymo valandų – savotiškai smagu, kad jų dar neišnaudojau.

Knygos viršelis

 Nors pažvelgus į viršelį ir nepasakytum, „Martynas Pigas“ yra pusiau detektyvinė istorija. Pagrindinio jos veikėjo Martyno gyvenimas ne iš lengvųjų – negana to, kad mokykloje jam tenka taikstytis su pašaipiais „kiauliškais“ juokeliais (aliuzija į išskirtinę pavardę), grįžus namo dar nuolat laukia girtas tėvas. Bet, pasirodo, visada gali būti blogiau – vieną dieną įvyksta nelaimingas atsitikimas: vos ant kojų besilaikantis Martyno tėvas iš inercijos lekia pro sūnų, trenkiasi galva į židinio kampą ir... užsimuša. Štai tada penkiolikmetis turi rinktis – pasakyti policijai, kas nutiko, ir tapti įtariamuoju dėl nužudymo ar kartu su drauge Alekse atsikratyti kūno bei pradėti laisvą, nepriklausomą gyvenimą. Kuo toliau, tuo viskas, aišku, tampa sudėtingiau ir istorija perauga į kitą lygmenį.

 Turbūt nereikia nė sakyti, kad siužetinė linija – gan netikėta ir neįprasta. Viename interviu autorius minėjo, esą kūriniu norėjęs perteikti mintį, jog kai kas nors atsitinka realiame gyvenime, nebūna muzikos, nebūna tralialiavimo, nebūna stambių planų, dramatiškų kameros rakursų. Nieko neįvyksta, niekas nesustoja ir pasaulis eina savo keliu taip, kaip ėjęs – pasikeiti nebent tu pats. O gal ir ne. Gal tai tavęs, nors ir turėtų, nepaliečia. Galiausiai kas sprendžia, kuris poelgis laikomas gerumo, o kuris – blogio išraiška? Šie ir kiti klausimai atsispindi penkiolikmečio pamąstymuose, kurių atsakymus, kaip ir bet ką kitą, už gryną tiesą priimti nėra būtina.

Angliškas viršelis

 Visgi manąją širdį romanas pavergė ne tematika, ne siužetu, ne veikėjų asmenybėmis ir ne idėja, o rašymo stiliumi. Skaičiau ir mėgavausi kiekvienu puslapiu, kiekviena pastraipa, sakiniu, žodžiu – nežinau, kokius paslaptingus kerus naudoja Kevinas Brooksas, bet su didžiausiu malonumu perskaityčiau kiekvieną jo rašliavą, net jei tai būtų pirkinių sąrašas (nujaučiu, kad ir jį autorius sugebėtų pateikti išradingai). Be to, vertimas tiesiog nuostabus (ačiū Kęstučiui Šidiškiui, išvertusiam ne tik „Martyną Pigą“, bet ir romanus „Lukas“, „Kendė“, „Būtybė“ – tik dar labiau nekantrauju perskaityti visus tris!).

 Reziumė, daug plepėti apie knygą nėra ko – laikas ją skaitant neprailgsta – ir galvą pasukti, ir susimąstyti priverčia, ir įtraukia taip, kad galima perskaityti vienu įkvėpimu. Manyčiau, kaip įprasta debiutams, tai nėra geriausias Kevino Brookso romanas, bet tiems, kurie žavisi šio autoriaus kūryba, kuriems artimas jo rašymo stilius, jo autentika, ši knyga, kaip ir visos kitos, įstrigs atmintyje bei taps ypatinga.

Ruth Ware „Tamsioje tamsioje girioje“

Ruth Ware

 Paskutiniuoju metu labai pamėgau psichologinius trilerius, todėl naujienų skilty pasirodžius Ruth Ware romanui „Tamsioje tamsioje girioje“ apsidžiaugiau kaip mažas vaikas. Išraiškingas, intensyvus, dinamiškas viršelis, mįslinga anotacija, įtraukiantys pirmieji sakiniai – viskas bylojo, kad atvertus šią knygą laukia kelios kvapą gniaužiančios skaitymo valandos. Ar jos tokios buvo? Netrukus papasakosiu išsamiau.

 Autorės teigimu, mintis parašyti „Tamsioje tamsioje girioje“ jai kilo pašnekesio su drauge metu. Šiai prasitarus, kad niekada neskaitė trilerio, kurio veiksmas vyksta mergvakaryje, virš Ruth Ware galvos įsižiebė idėjinė lemputė ir kaipmat užgriuvo galimų siužetų bei veikėjų lavina – ji ėmė jausti nenumaldomą troškimą tą istoriją papasakoti. Ir, žinoma, norą netrukus įgyvendino. O smagiausia tai, kad romanas sužavėjo ne tik draugę, bet ir gausybę po visą pasaulį išsibarsčiusių skaitytojų, nes knyga sulaukė išties didelio pasisekimo – buvo išversta į keliolika užsienio kalbų, tarp kurių nuošaly neliko ir lietuvių.

Knygos viršelis

 Kūrinio protagonistė Nora – 26-erių metų kriminalinių romanų rašytoja, besimėgaujanti savo maloniu bei jaukiu gyvenimo režimu. Tačiau vieną dieną jos ramybę sudrumsčia elektroninis laiškas – kvietimas į daugiau nei dešimtmetį nematytos buvusios geriausios draugės Klerės mergvakarį. Klausimas „Kodėl, Klere? Kodėl dabar?“ nepaleidžia jos nuo pat tos akimirkos, kai atidaro laišką. Tačiau kliautis intuicija greitai tampa per vėlu – po keturiasdešimt aštuonių valandų Nora, kruvina ir dalinai praradusi atmintį, pabunda ligoninės palatoje. O ėmusi dėlioti prisiminimų nuotrupas, suvokia kraupią tiesą – jau geriau nebūtų prisiminusi to, kas ten įvyko...

 Taigi siužetinė romano linija nėra visai vientisa – istorija pasakojama būtuoju laiku ir protarpiais ją perskrodžia blyksniai iš dabarties, kurioje Nora, kamuojama klausimų, į kuriuos tik ji viena turi atsakymus, guli ligoninėje. Kas įvyko, nežinom nei mes, skaitytojai, nei pagrindinė veikėja, dar geriau – nei viena pusė nenumano, kuo galima (jei išvis kuo nors galima) pasitikėti, nes kuo toliau, tuo labiau Norą kausto baimė, kad ne kas kitas, o ji pati prie kažko bus prikišusi nagus. Trumpai tariant, sumaištis, tvyranti Noros galvoje, glumina ne tik ją pačią, bet kaipmat persiduoda ir skaitytojui, o kartu stiprina taip trokštamą įtampos bei nežinios jausmą.

Angliškas viršelis

 Kalbant apie kitus kūrinio veikėjus, kiekvienas jų – itin savitas, vos ne drastiškai besiskiriąs nuo kito, tad buvo įdomu stebėti elgseną atsidūrus grupėje. Susidaryti nuomonę apie kiekvieną iš herojų pavyko toli gražu ne iškart, ką ir bekalbėti apie gilesnį kapstymąsi, pavyzdžiui, tam tikrų poelgių ar motyvų aiškinimąsi.

                                                              

 Aplodismentų verta ir veiksmo vieta, prisidedanti prie gan šiurpokos atmosferos kūrimo. Mergvakaris vyksta keistoje iš stiklo ir plieno pastatytoje viloje, stūksančioje tamsios tamsios girios glūdumoj. Pastate, primenančiame stiklinį narvą, ir Nora, ir kiti susirinkusieji jaučiasi tarsi išstatyti apžiūrai – lyg būtų kokie aktoriai prieš tamsoje neįžvelgiamus žiūrovus. Tai glaudžiasi siejasi ir su viena pagrindinių knygos temų – po persona (viešu asmens veidu) paslėptos tikrosios žmogaus esybės atskleidimu. Sakyčiau, gan įdomi temos koduotė aplinkos detalėse.

 Apibendrinant, romanas nenuvylė, bet, prisipažinsiu, tikėjausi daugiau. Pasakojimas turėjo daug potencijos – autorė tiesiog meistriškai rutuliojo tarp veikėjų besitvenkiančią įtampą, bet kulminacija viso to paliktą įspūdį, mano nuomone, suprastino, nes nebuvo nei labai išradinga, nei visiškai nenuspėjama. Sakyčiau, knyga ypač turėtų patikti psichologinių trilerių gerbėjams, kuriems nesvetimos praeities nuoskaudų temos ir tiems, kurie smalsauja apie pagrindinės herojės, kremtančios detektyvų rašytojos duoną, patekimą į plunksnos vertą situaciją. Gyvenimas ironiškas, ar ne? 

Alice Sebold „Numylėtieji kaulai“

Alice Sebold

 Emocijos. Žodis, kuriame telpa tiek daug ir kuris labiau nei bet kuris kitas tinkamas šios knygos apibūdinimui. Tiesą sakant, vargiai pamenu, kada skaičiau tokį paveikų romaną – ašaros akyse ėmė tvenktis ne kartą ir ne du...

 Kūrinys pasakojamas iš Siuzės Salmon, išprievartautos ir žiauriai nužudytos keturiolikmetės, perspektyvos. Dabar Siuzė – savojoje rojaus versijoje, kurioje stebi mylimų žmonių, likusių Žemėje, gyvenimą. Iš aukštybių ji regi, kaip vyksta bylos tyrimas, kokios taktikos imasi žudikas, kaip su netektimi kovoja artimieji, kaip, metams bėgant, jaunėlė sesuo patiria tai, ko ji pati jau niekad negalės patirti. Siuzės rojus – mistinė vieta, kurioje pildosi visos jos svajonės, bet didžiausio troškimo – sugrįžti pas šeimą – patenkinti, deja, negali...

 Skaudi istorija, ką ir besakyti. Vien tai, kad siužetas pasakojamas vaiko, iš kurio atimtas šansas užaugti, akimis, virpina širdį. Siuzė nėra pasirengusi išeiti, todėl ir įsikimba į draugų bei artimų žmonių gyvenimus – tiesą sakant, nepaleidžia jų tokį ilgą laiko tarpą, kad skaitytojas stebimuosius spėja ir pažinti, ir pamilti (paskutinysis žodis, kas be ko, netaikytinas žudikui). Kiekvienas kūrinio veikėjas – įdomus, savitas bei subtiliai išplėtotas – toks, su kuriuo nėra sunku susitapatinti, o užvertus paskutinį puslapį – gaila atsisveikinti.

Knygos viršelis

 Ašis, apie kurią sukasi „Numylėtųjų kaulų“ vyksmas, yra keturiolikmetės nužudymas, bet romanas, priešingai nei daugelis kitų panašaus pobūdžio pasakojimų, nėra detektyvas ar keršto troškimo išraiška. Kaip jau minėjau pradžioje, svarbiausios čia – emocijos. Greta pasakojimo, kaip su netektimi kovoja Siuzės artimieji, ne ką mažiau aktualu, kaip su visa, kas brangiausia, praradimu sekasi dorotis pačiai Siuzei. Veiksmo tempas lėtas, neskubrus, nors dalis skaitytojų jį įvardija kaip minusą (esą romane nieko nevyksta, todėl skaityti nuobodu). Su tokia nuomone linkstu aršiai ginčytis, bet, vienaip ar kitaip, nederėtų pamiršti fakto, jog visų skoniui įtikti neįmanoma.

 Romane daug sentimentalumo, akylesniems skaitytojams pro akis neprasprūs ir simbolizmo elementai. Kone visos aplinkos detalės spinduliuote spinduliuoja jautrumą, švelnumą ar šeimynišką jaukumą, yra nemaža gražių, įsimintinų, neretai – graudinančių vietų, prie kurių priskirčiau ir neeilinę pomirtinės egzistencijos interpretaciją.

Angliškas viršelis

 Džiugu ir tai, kad pagal Siuzės istoriją pastatytas filmas, tad perskaičius knygą galima dar kelioms valandoms pratęsti pažintį su pasakojimu. Jei atvirai, paskutinį romano puslapį užverčiau jau po vidurnakčio, bet nieko nelaukusi pažiūrėjau filmą – žinojau, jog po šitokio emocijų antplūdžio nieku gyvu nepajėgsiu sumerkti akių. Ekranizacija pasirodė vykusi, nors už knygą, tiesa, prastesnė. Jei pirmiau būčiau išvydusi filmą, vargu ar būtų kilęs noras perskaityti knygą, tad susidomėjusiems Siuzės istorija pažintį rekomenduočiau pradėti nuo romano.

 Reziumė, „Numylėtieji kaulai“ patiks tiems, kurie nesibodi emocingų, jautrių, sentimentalių pasakojimų. Nuoširdžiai rekomenduoju – manau, pati kada nors skaitysiu antrą kartą.