Alice Sebold „Numylėtieji kaulai“

Alice Sebold

 Emocijos. Žodis, kuriame telpa tiek daug ir kuris labiau nei bet kuris kitas tinkamas šios knygos apibūdinimui. Tiesą sakant, vargiai pamenu, kada skaičiau tokį paveikų romaną – ašaros akyse ėmė tvenktis ne kartą ir ne du...

 Kūrinys pasakojamas iš Siuzės Salmon, išprievartautos ir žiauriai nužudytos keturiolikmetės, perspektyvos. Dabar Siuzė – savojoje rojaus versijoje, kurioje stebi mylimų žmonių, likusių Žemėje, gyvenimą. Iš aukštybių ji regi, kaip vyksta bylos tyrimas, kokios taktikos imasi žudikas, kaip su netektimi kovoja artimieji, kaip, metams bėgant, jaunėlė sesuo patiria tai, ko ji pati jau niekad negalės patirti. Siuzės rojus – mistinė vieta, kurioje pildosi visos jos svajonės, bet didžiausio troškimo – sugrįžti pas šeimą – patenkinti, deja, negali...

 Skaudi istorija, ką ir besakyti. Vien tai, kad siužetas pasakojamas vaiko, iš kurio atimtas šansas užaugti, akimis, virpina širdį. Siuzė nėra pasirengusi išeiti, todėl ir įsikimba į draugų bei artimų žmonių gyvenimus – tiesą sakant, nepaleidžia jų tokį ilgą laiko tarpą, kad skaitytojas stebimuosius spėja ir pažinti, ir pamilti (paskutinysis žodis, kas be ko, netaikytinas žudikui). Kiekvienas kūrinio veikėjas – įdomus, savitas bei subtiliai išplėtotas – toks, su kuriuo nėra sunku susitapatinti, o užvertus paskutinį puslapį – gaila atsisveikinti.

Knygos viršelis

 Ašis, apie kurią sukasi „Numylėtųjų kaulų“ vyksmas, yra keturiolikmetės nužudymas, bet romanas, priešingai nei daugelis kitų panašaus pobūdžio pasakojimų, nėra detektyvas ar keršto troškimo išraiška. Kaip jau minėjau pradžioje, svarbiausios čia – emocijos. Greta pasakojimo, kaip su netektimi kovoja Siuzės artimieji, ne ką mažiau aktualu, kaip su visa, kas brangiausia, praradimu sekasi dorotis pačiai Siuzei. Veiksmo tempas lėtas, neskubrus, nors dalis skaitytojų jį įvardija kaip minusą (esą romane nieko nevyksta, todėl skaityti nuobodu). Su tokia nuomone linkstu aršiai ginčytis, bet, vienaip ar kitaip, nederėtų pamiršti fakto, jog visų skoniui įtikti neįmanoma.

 Romane daug sentimentalumo, akylesniems skaitytojams pro akis neprasprūs ir simbolizmo elementai. Kone visos aplinkos detalės spinduliuote spinduliuoja jautrumą, švelnumą ar šeimynišką jaukumą, yra nemaža gražių, įsimintinų, neretai – graudinančių vietų, prie kurių priskirčiau ir neeilinę pomirtinės egzistencijos interpretaciją.

Angliškas viršelis

 Džiugu ir tai, kad pagal Siuzės istoriją pastatytas filmas, tad perskaičius knygą galima dar kelioms valandoms pratęsti pažintį su pasakojimu. Jei atvirai, paskutinį romano puslapį užverčiau jau po vidurnakčio, bet nieko nelaukusi pažiūrėjau filmą – žinojau, jog po šitokio emocijų antplūdžio nieku gyvu nepajėgsiu sumerkti akių. Ekranizacija pasirodė vykusi, nors už knygą, tiesa, prastesnė. Jei pirmiau būčiau išvydusi filmą, vargu ar būtų kilęs noras perskaityti knygą, tad susidomėjusiems Siuzės istorija pažintį rekomenduočiau pradėti nuo romano.

 Reziumė, „Numylėtieji kaulai“ patiks tiems, kurie nesibodi emocingų, jautrių, sentimentalių pasakojimų. Nuoširdžiai rekomenduoju – manau, pati kada nors skaitysiu antrą kartą.