Holly Smale |
„Tobulas gyvenimas"
- trečioji neblėstančio populiarumo sulaukusios „Moksliukės" serijos dalis.
Numanyti, kodėl istorija nepraranda susidomėjimo, nesunku: paaugliškos problemos,
gyvenimiški nuosmukiai ir pakilimai, nepavydėtinos, begėdiškai juokingos
situacijos, į kurias pakliūna Harieta, šmaikštus rašymo stilius bei unikalios
veikėjų asmenybės garantuoja nuotaikingai praleistą laiką. Tad jei ieškote
nerūpestingos, vasaros nuotaiką skleidžiančios knygų serijos ir svarstote, ar
imti šią, rekomenduoju kuo greičiau tai padaryti, o tuos, kurie jau spėjo
įvertinti ir, labai tikiuosi, pamėgti pirmus du romanus, kviečiu žvilgtelėti, ko
galite tikėtis istorijos tęsinyje.
Nutraukusi išskirtinę
sutartį su garsiąja mados dizainere Juka Ito, Harieta, prabėgus septynioms
savaitėms, vis dar nesulaukia nė vieno darbo pasiūlymo. Jos gyvenimas grįžta į
įprastas vėžes: pokalbiai su Nata, šmaikštūs apsižodžiavimai su asmeniniu
persekiotoju Tobiu bei ne tokie smagūs susidūrimai su Aleksa vėl tampa moksliukės
kasdienybe. Ir, žinoma, nederėtų užmiršti Niko, rūpestingojo vaikino, su kuriuo
romano protagonistė oficialiai draugauja jau mėnesį ir dvi dienas. Viskas,
rodosi, tiesiog tobula. Tik yra vienas didelis BET - Harietos gyvenimas nebūtų
Harietos, jei nepažertų aibės netikėtumų...
Knygos viršelis |
Nesinori atskleisti pernelyg daug siužeto
detalių, tačiau užsiminti apie vieną įvykį lyg ir privalu - Harietos tėtis
gauna vyresniojo reklamų kūrėjo darbą Niujorke ir kartu su šeima turi
kraustytis į Ameriką mažiausiai pusei metų. Palikti namus, prisiminimus ir
visa, ką myli, - toks iššūkis tenka greit šešioliktą gimtadienį švęsiančiai
merginai. Laimei, keblią padėtį gelbsti Nikas, su kuriuo megapolyje ji,
pasirodo, galės matytis net dažniau nei įprastai. Per gerai, kad būtų tiesa? O,
taip, - šį kartą koją pakiša nekaltas tėvų melas - atvykusį į Ameriką mergina
sužino, jog naujasis jų namas ne dangoraižyje Manhatano viduryje, kaip ji
tikėjosi, o Dievo užmirštame Grinvėjuje, nuo kurio iki Niujorko - naujojo gyvenimo
- pusantros valandos kelio. Vienintele galimybe prasiblaškyti Harietai tampa mados
pasaulis. Ar merginai pavyks išsiskirti milijoniniame mieste, ar ji bus palikta
užnugaryje?
Jei reikėtų išskirti,
kuo mane labiausiai žavi Geek Girl serija, nedvejodama atsakyčiau, kad Harietos
asmenybe. Nepaisant įspūdingų fotosesijų, pasirodymų ant podiumo, mergina vis
vien sugeba išlikti savimi - moksliuke, žinančia daugiau už kitus. Visgi šioje
dalyje pagrindinė veikėja, kaip, tikriausiai, anksčiau ar vėliau nutinka
kiekvienam mirtingajam, suabejoja, kas yra iš tiesų. Kitaip tariant, jei
pirmoji ir antroji serijos dalys buvo orientuotos į santykius su aplinkiniais,
tai ašinė „Tobulo gyvenimo" problema sukasi apie santykį su savimi.
Klausimas, kas Harietą daro Harieta - vienas iš daugelio keliamų romane,
tačiau, mano nuomone, pats sudėtingiausias bei svarbiausias, nes viskas, kas
gražiausia, prasideda nuo meilės sau. Vertėtų pabrėžti, jog toks Harietos
neapsisprendėliškumas, sekimas kitų, neva geresnių, išvaizdesnių ir
sėkmingesnių žmonių pėdomis kiek erzino, bet, atsižvelgiant į veikėjos amžių
(tik ką atšvęstas šešioliktas gimtadienis), jos poelgius, manau, galima
pateisinti.
Prancūziškas viršelis |
Nežinau, ar pastebėjote,
bet autorė nėra linkusi analizuoti kitų veikėjų būsenos - centrine figūra jos
serijoje visuomet išlieka Harieta. Todėl apsidžiaugiau, jog šįkart Holly Smale
dėmesio skyrė ir Niko vidiniam pasauliui - pateikė keletą detalių, leidusių
artimiau susipažinti su protagonistės išrinktuoju. Būtų puiku, jei tolimesnėse
serijos dalyse sulauktume gilesnės Natos, Anabelės, galbūt net Aleksos
asmenybių analizės. Manau, tai išties praturtintų Geek Girl serijos pasaulį.
Apskritai kalbant, jei ne paskutinis romano
trečdalis, kuriame, mano akimis, siužetas tapo banalokas ir nuspėjamas, knyga
būtų pranokusi tiek pirmąją, tiek antrąją dalį. Ją skaitydama kvatojau ne kartą
ir ne du, pasisėmiau daug teigiamų emocijų, nuolat stebėjausi veikėjų išmone ir
sąmojingumu - išties gaila, kad artėjant prie pabaigos įspūdis sumenko. Galbūt
padėtį būtų pataisę išsamesni, vaizdingesni Niujorko aprašymai (keliauti su
moksliuke beprotiškai smagu!) arba daugiau modelio darbo epizodų, bet vis dėlto
sakyti, kad buvo nuobodu, negaliu - nepaisant kai kurių momentų, puslapius
verčiau šviesos greičiu. Tikiuosi, neapvils ir ketvirtoji serijos dalis, kurios
lietuviškas vertimas, jei viskas eisis pagal planą, pasieks mus jau šių metų spalio
mėnesį.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą