 |
| Deividas Levitanas |
Deivido Levitano romanas
„Kiekvieną dieną“ (apžvalgą rasite spustelėję ČIA) paliko man neišdildomą
įspūdį, todėl nekantriai laukiau antrosios ciklo dalies vertimo. Ausies
krašteliu girdėjau, kad istorija bus pasakojama iš Rianon (vienos pagrindinių
veikėjų) perspektyvos, bet tikrai nesitikėjau literatūrinio manevro – kad
siužetinė linija išliks tokia pati, tik bus perteikta kitos herojės akimis.
Apskritai tos pačios istorijos
pasakojimas veidrodiniu principu (kurį labai norisi vadinti tiesiog
atpasakojimu) nėra naujiena. Užsienyje šis literatūrinis manevras gana
populiarus, o jei populiarus, vadinasi, ir mėgstamas. Mėginau prisiminti, ar
iki šiol turėjom tokį atvejį Lietuvoje, bet į galvą atėjo tik Veronikos Roth
„Ketvertas“, o tai, nors ir panašumų turi, ne tas pats. Tada į pagalbą
pasikviečiau Moniką (tinklaraščio Kitty
Writer autorę) ir gavau nuorodas į „Aš ir jis. Tikra katastrofa“ bei „Aš ir
ji. Vaikščiojanti katastrofa“. Pirmosios pasakotoja – Ebė, antrosios –
Trevisas. Romanų neskaičiau, tad palyginti su Deivido Levitano ciklu, deja,
negaliu. Bet apie „Kitokią dieną“ nuomonę susidariau tvirtą.
 |
| Knygos viršelis |
Labai įstrigo vieno apžvalgininko
pasisakymas, kad reikia keisti kūrinio pavadinimą – jis turėtų būti ne „Kitokia
diena“, o „Ta pati diena“. Nes... na, iš esmės siužetas tas pats. Tie patys A
ir Rianon susitikimai, tie patys pokalbiai, tie patys pašmaikštavimai, tie
patys A išvaizdos pokyčiai. Naujos informacijos, kalbant apie judviejų
santykius, nulis. Niekas nestebina. Nėra intrigos. Žinai kiekvieną kitą siužeto
vingį. Tarp romanų būtų galima dėti lygybės ženklą, jei tik skaitytojams nebūtų
leista žvelgti iš Rianon perspektyvos.
Tik dėl jos skaitant knygą galima
daugiau sužinoti apie toksišką Rianon bei Džastino draugystę. Susipažinti su
merginos draugais. Gal kiek labiau įsigilinti į dilemą, kurią įnešė taip
staigiai į jos gyvenimą įsiveržęs A. Likusi dalis – ištisai nukopijuoti
įsimylėjėlių pašnekesiai bei elektroniniai laiškai. Gal dėl to, kad pirmąją
dalį skaičiau ne taip seniai (kovą) ir dar viską prisiminiau, buvo gana
nuobodoka.
 |
| Itališkas viršelis |
Bet noriu pasakyti štai ką – knyga
tikrai nėra prasta. Paliestos įdomios, reikšmingos temos, o ką jau kalbėti apie
meilės, kiekvieną dieną turinčios kitokį veidą, koncepciją. Jei nebūčiau
skaičiusi pirmos dalies, nė neabejoju, būčiau sužavėta. Neatmetu ir galimybės,
kad pasakojimas veidrodiniu principu paprasčiausiai ne man. Pabandžiusi
nesigailiu, bet kartoti nežadu. Tiesiog nesinori skaityti to paties, kai yra tiek
daug neskaitytų knygų. O jei norėčiau dar kartą išgyventi skaitytą istoriją,
tai ir skaityčiau tą pirmąją didžiulį įspūdį palikusią dalį, nes žinočiau, kad
nusivilti neteks. Nebent labai patiktų tas kitas veikėjas, iš kurio perspektyvos
pasakojama istorija. Šiuo atveju Rianon įdomi, bet nė per nago juodymą neprilygsta
A (tiesą sakant, vargu ar kas jam galėtų prilygti).
Reziumė? Jei knyga būtų pristatyta
ne kaip antroji serijos dalis, o kaip šalutinė istorija, jos nebūčiau skaičiusi
ir nesijausčiau ką nors praradusi. Tad romaną rekomenduočiau dviem atvejais:
jei labai žavitės Rianon arba labai seniai skaitėte pirmąją dalį ir belaukdami
trečiosios norite atgaivinti atmintį. Antraip išgirsite jau girdėtą, vos vos
pakeistą istorijos versiją, kuri, reikia pripažinti, dar ir ne tokia
intriguojanti kaip ankstesnioji. Net jei pasakotojo iškalbai gali pavydėti
kiekvienas.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą