Aimee Agresti „Nušvitusioji"

Aimee Agresti

 Aimee Agresti romano „Nušvitusioji" skaitymą atidėliojau tikrai labai ilgą laiko tarpą. O kodėl, nė pati nežinau, - galbūt baidė didoka knygos apimtis, gal įtakos turėjo kiek neįprastas formatas, bet vieną dieną kilo išganinga mintis, jog užtenka delsti - reikia čia ir dabar traukti kūrinį į dienos šviesą. Kaip tariau, taip ir padariau, o padariusi likau maloniai nustebinta - romanas man išties patiko, todėl skubu dalytis įspūdžiais.

 Pagrindinė šio kūrinio herojė šešiolikmetė Heiven Tera kartu su geriausiu draugu Dante bei bendramoksliu Lensu išrenkama dalyvauti Ilinojaus lyderių stažuotės programoje, kurios metu gabiausi mokiniai gauna neįkainojamą progą visą semestrą praleisti klestinčioje miesto įmonėje. Trijulei praktika paskiriama Leksingtono viešbutyje Čikagoje, valdomame jaunos karjeristės Aurelijos Braun bei patrauklaus vadybininko Lušeno Grouvo. Atsidūrusi šioje didingoje vietoje Heiven jaučiasi lyg pasakoje - ją žavi viskas: prašmatnus pastato interjeras, visais atžvilgiais tobula Komanda ir, kas be ko, kelius linkti verčiantis Lušenas. Tačiau iliuziją netikėtai sudrumsčia merginai adresuota mistiška knyga. Prasidėjus kvapą gniaužiantiems įvykiams, išrinktųjų trijulė pateks į pragarą... gana tiesiogine to žodžio prasme.

Knygos viršelis

 Pirmasis dalykas, į kurį noriu atkreipti Jūsų dėmesį - lėtas pasakojimo tempas. Vos Heiven atsikrausto į viešbutį, pro akis nepraleidžiama nė viena detalė - pradedant įspūdinga viešbučio aplinka, baigiant kiekviena ten apsistojusios protagonistės dienotvarkės minute. Heiven akimis perteikiama absoliučiai viskas, todėl perspėju, jog „įsivažiuoti" į knygą gali būti sunkoka - įdomybės prasideda tik kažkur ties romano viduriu. Visgi lėtas pasakojimo tempas turi ir kitą medalio pusę - autorė, smulkmeniškai vaizduojanti viešbučio erdvę, sugeba į ją įtraukti taip, jog skaitant galima užmiršti apie pasaulio egzistavimą už Leksingtono ribų. Kai darbo reikalais Heiven pirmąkart paliko viešbutį, nuoširdžiai suglumau - atrodė neįtikima, kad šis pastatas užima tik mažytį lopinėlį milijoniniame mieste (ką ir bekalbėti apie visą Žemės rutulį!)

 Kalbant apie Heiven, likau sužavėta jos paprastumo. Mergina daugeliu atžvilgiu priminė mane pačią, tad buvo be galo įdomu stebėti, kaip ji reaguoja į susiklosčiusias situacijas. Vienintelis dalykas, kuris kiek erzino, - protagonistės menkavertiškumo kompleksas, nes ji nuolat lygino save su kitais, jautėsi ne tokia graži, ne tokia šauni, nė per nago juodymą neprilygstanti „tobulam" viešbučio personalui ar klasės merginoms. Taigi tam tikra prasme romanas yra ir apie dvasinį augimą - kūrinio eigoje Heiven kuo toliau, tuo labiau ima pasitikėti savo jėgomis.

Itališkas viršelis

 Visgi svarbiausia šios knygos tema nėra nei asmeninis tobulėjimas, nei trijulės praktika Leksingtono viešbutyje, nei meilės reikalai - už paradinės pusės slypi kur kas daugiau, nei galite įsivaizduoti. Jei įsistebeilysite į knygos viršelį, atrasite užuominą, be to, romano pavadinimas taip pat turi prasmę - „Nušvitusioji" yra pirmoji „Auksinių sparnų" trilogijos dalis. Paslapčių atskleisti, žinoma, neketinu, tik užsiminsiu, jog kūrinio koncepcija maloniai nustebino. Autorė išties įdomiai interpretavo amžinąją gėrio ir blogio kovą įkurdindama ją šiuolaikiniame pasaulyje.

 Beje, įdomu tai, kad dauguma romane paminėtų detalių yra tikros. Pavyzdžiui, Leksingtono viešbutis nėra autorės išmonė - pastatas svečiams duris iš tikrųjų atvėrė 1892 m., nugriautas buvo 1995-aisiais. Skaičiusieji knygą tikriausiai pamena ir Al Kaponės, garsaus JAV gangsterio, istoriją - ši, pasirodo, taip pat nėra laužta iš piršto. Daug Aimee Agresti dėmesio sulaukę paveikslai La Jeune Martyre („Jaunoji kankinė"), „Žemiškųjų malonumų sodai" ir „Septynios mirtinos nuodėmės" realybėje irgi kabo Prado muziejuje. Vienu žodžiu, kuo daugiau giliniesi į knygą, tuo daugiau įdomybių atrandi, o tai, be abejonės, yra didelis romano privalumas.

Vengriškas viršelis

 Reziumė, Aimee Agresti debiutas, nepaisant kai kurių dalykų, paliko tikrai gerą įspūdį. Tik gaila, kad, matyt, likusių trilogijos dalių vertimo į lietuvių kalbą taip ir nesulauksime - „Nušvitusioji" Lietuvoje išleista 2012-aisiais, o per tą laiką iš „Obuolio" leidyklos nesulaukėme jokių žinių. Visgi knygą galima drąsiai skaityti ir kaip savarankišką kūrinį - jos siužetas yra ganėtinai užbaigtas, o pabaigoje palikta intriga - minimali.

Zoe Sugg „Interneto mergaitė"

Zoe Sugg

 Zoe Sugg, geriau žinoma pseudonimu Zoella, - mados ir grožio vlogerė, „YouTube“ kanale turinti daugiau nei 10 mln. prenumeratorių. Pirmoji jos knyga „Interneto mergaitė", parašyta naudojantis profesionalių rašytojų pagalba, tapo geriausiai perkamu debiutuojančio autoriaus kūriniu Didžiojoje Britanijoje - pardavimų skaičiumi aplenkė net tokius bestselerius, kaip J. K. Rowling „Haris Poteris“ ir E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Belieka sutikti - romano populiarumas stulbina, tačiau prieš jį skaitant man vis dėlto iškilo klausimas, ar svarbiausią įtaką reitingams nebus padaręs autorės žinomumas. Antra vertus, ramino faktas, jog rankraščius Lietuvos leidyklos vertina itin kruopščiai, be to, mūsų šalyje lyg ir nėra ryškaus Zoe Sugg asmenybės kulto, tad apsvarsčiusi situaciją (kai skaitymui atrandi vis mažiau ir mažiau laiko, dėmesį norisi skirti tik to vertiems kūriniams), nusprendžiau „Interneto mergaitei" suteikti šansą. Ir, tiesą sakant, nepasigailėjau - kažko ypatingo knygoje neaptikau, tačiau skaitymo valandas praleidau jaukiai bei smagiai.

Knygos viršelis

 Pagrindinė kūrinio veikėja penkiolikmetė Penė - rimta pretendentė į nerangiausios literatūrinės herojės titulą. Drovi, gan uždaro būdo, neišsiugdžiusi deramo pasitikėjimo savimi jausmo, mergina nuolat papuola į nemalonias situacijas, keliančias sumaištį jos gyvenime. Laimei, paguodą Penė randa geriausio draugo gėjaus Elioto glėbyje bei tinklaraštyje, kur jau ilgiau nei metus dengdamasi Interneto Mergaitės slapyvardžiu išlieja slapčiausius jausmus. Tačiau po vieno ypač gėdingo įvykio Penei kyla poreikis kaip reikiant užsimiršti, o galimybe prasiblaškyti tampa kelionė į Niujorką. Ten protagonistė susipažįsta su žavinguoju Nojumi ir, nesunku nuspėti, patiria pirmosios meilės virpulį...

 Jei atvirai, knygos pradžia manęs nepakerėjo, tačiau kuo tolyn, tuo situacija ėmė eiti geryn - kai tik Penė atvyko į Niujorką, atsirado ir intriga, ir meniniu atžvilgiu turtingesni, ne tokie stereotipiniai veikėjų charakteriai - galų gale įsitraukiau taip, kad nepajėgiau padėti knygos į šalį tol, kol jos nebaigiau skaityti. Tenka pripažinti, siužetas buvo ganėtinai nuspėjamas, o tarp veikėjų užsimezgę jausmai - kiek per instinktyvūs, tačiau tai visai neerzino - pasidaviau veiksmo tėkmei neieškodama trūkumų, mėgavausi tekstu bei Penę aplankiusia pasaka. Matyt, nuoširdi, tyrų potyrių kupina pirmosios meilės istorija visada sušildo sielą, o kartais net nenutuokiame, kaip stipriai jos išsiilgusios mūsų širdys. Tad jei norite atsikvėpti nuo intensyvaus siužeto kūrinių ir patirti kai ką jautraus, nors ir fiktyviai išgyvento, rekomenduoju griebti „Interneto mergaitę" į rankas.

Vokiškas viršelis

 Verta pabrėžti, jog knyga yra itin paaugliška - joje ryškios jaunimui aktualios problemos: kibernetinės patyčios, išaugamos draugystės, seksualinės orientacijos nepripažinimas, nevisavertiškumo kompleksas, nemažai dėmesio skiriama ir panikos priepuoliams, su kuriais kovoja Penė. Zoe Sugg pripažįsta, kad knyga turi nemažai autobiografiškumo elementų, o minėti panikos priepuoliai taip pat yra jų dalis. Autorė teigia norėjusi pasidalyti asmenine patirtimi ir šiuo poelgiu vylėsi suteiksianti drąsos prabilti kitiems, nes pati, būdama maža, apie savo išgyvenimus neturėjo su kuo pasikalbėti. Dėl šios priežasties kūrinyje galima aptikti kelis į siužetą įkomponuotus patarimus, kaip elgtis prasidėjus priepuoliams, be to, puslapiuose, kuriuose pateikiami Penės tinklaraščio įrašai, taip pat galima rasti įkvepiančių ir neretai pamokančių minčių. Mano manymu, knyga ideali 11–16 metų amžiaus skaitytojams (labiau merginoms), nors rasti ką nors aktualaus sau daugiau mažiau pavyks ir vyresniems.

 Reziumė, „Interneto mergaitė" yra išties modernus ir, tikiu, daugumai paauglių aktualus kūrinys, kurį skaitant laikas neprailgsta - nors knyga gan didokos apimties (376 psl.), įveikiau ją vos per vieną dieną. Romantiškos, saldžios meilės istorijos ir gyvenimiškų pamokų - štai ko galite tikėtis iš Zoe Sugg debiuto. Tai skaitinys, neabejotinai sužavėsiantis jaunesnius skaitytojus, o vyresniems tapsiantis smagiu atokvėpiu nuo mokslų ar darbų.

Holly Smale „Tobulas gyvenimas"

 Neskaičiusiems knygų „Moksliukė“ ir „Netikėlis modelis“, skaityti šio aprašymo nepatartina! 

Holly Smale

 „Tobulas gyvenimas" - trečioji neblėstančio populiarumo sulaukusios „Moksliukės" serijos dalis. Numanyti, kodėl istorija nepraranda susidomėjimo, nesunku: paaugliškos problemos, gyvenimiški nuosmukiai ir pakilimai, nepavydėtinos, begėdiškai juokingos situacijos, į kurias pakliūna Harieta, šmaikštus rašymo stilius bei unikalios veikėjų asmenybės garantuoja nuotaikingai praleistą laiką. Tad jei ieškote nerūpestingos, vasaros nuotaiką skleidžiančios knygų serijos ir svarstote, ar imti šią, rekomenduoju kuo greičiau tai padaryti, o tuos, kurie jau spėjo įvertinti ir, labai tikiuosi, pamėgti pirmus du romanus, kviečiu žvilgtelėti, ko galite tikėtis istorijos tęsinyje.

  Nutraukusi išskirtinę sutartį su garsiąja mados dizainere Juka Ito, Harieta, prabėgus septynioms savaitėms, vis dar nesulaukia nė vieno darbo pasiūlymo. Jos gyvenimas grįžta į įprastas vėžes: pokalbiai su Nata, šmaikštūs apsižodžiavimai su asmeniniu persekiotoju Tobiu bei ne tokie smagūs susidūrimai su Aleksa vėl tampa moksliukės kasdienybe. Ir, žinoma, nederėtų užmiršti Niko, rūpestingojo vaikino, su kuriuo romano protagonistė oficialiai draugauja jau mėnesį ir dvi dienas. Viskas, rodosi, tiesiog tobula. Tik yra vienas didelis BET - Harietos gyvenimas nebūtų Harietos, jei nepažertų aibės netikėtumų...

Knygos viršelis

  Nesinori atskleisti pernelyg daug siužeto detalių, tačiau užsiminti apie vieną įvykį lyg ir privalu - Harietos tėtis gauna vyresniojo reklamų kūrėjo darbą Niujorke ir kartu su šeima turi kraustytis į Ameriką mažiausiai pusei metų. Palikti namus, prisiminimus ir visa, ką myli, - toks iššūkis tenka greit šešioliktą gimtadienį švęsiančiai merginai. Laimei, keblią padėtį gelbsti Nikas, su kuriuo megapolyje ji, pasirodo, galės matytis net dažniau nei įprastai. Per gerai, kad būtų tiesa? O, taip, - šį kartą koją pakiša nekaltas tėvų melas - atvykusį į Ameriką mergina sužino, jog naujasis jų namas ne dangoraižyje Manhatano viduryje, kaip ji tikėjosi, o Dievo užmirštame Grinvėjuje, nuo kurio iki Niujorko - naujojo gyvenimo - pusantros valandos kelio. Vienintele galimybe prasiblaškyti Harietai tampa mados pasaulis. Ar merginai pavyks išsiskirti milijoniniame mieste, ar ji bus palikta užnugaryje?

  Jei reikėtų išskirti, kuo mane labiausiai žavi Geek Girl serija, nedvejodama atsakyčiau, kad Harietos asmenybe. Nepaisant įspūdingų fotosesijų, pasirodymų ant podiumo, mergina vis vien sugeba išlikti savimi - moksliuke, žinančia daugiau už kitus. Visgi šioje dalyje pagrindinė veikėja, kaip, tikriausiai, anksčiau ar vėliau nutinka kiekvienam mirtingajam, suabejoja, kas yra iš tiesų. Kitaip tariant, jei pirmoji ir antroji serijos dalys buvo orientuotos į santykius su aplinkiniais, tai ašinė „Tobulo gyvenimo" problema sukasi apie santykį su savimi. Klausimas, kas Harietą daro Harieta - vienas iš daugelio keliamų romane, tačiau, mano nuomone, pats sudėtingiausias bei svarbiausias, nes viskas, kas gražiausia, prasideda nuo meilės sau. Vertėtų pabrėžti, jog toks Harietos neapsisprendėliškumas, sekimas kitų, neva geresnių, išvaizdesnių ir sėkmingesnių žmonių pėdomis kiek erzino, bet, atsižvelgiant į veikėjos amžių (tik ką atšvęstas šešioliktas gimtadienis), jos poelgius, manau, galima pateisinti.

Prancūziškas viršelis

 Nežinau, ar pastebėjote, bet autorė nėra linkusi analizuoti kitų veikėjų būsenos - centrine figūra jos serijoje visuomet išlieka Harieta. Todėl apsidžiaugiau, jog šįkart Holly Smale dėmesio skyrė ir Niko vidiniam pasauliui - pateikė keletą detalių, leidusių artimiau susipažinti su protagonistės išrinktuoju. Būtų puiku, jei tolimesnėse serijos dalyse sulauktume gilesnės Natos, Anabelės, galbūt net Aleksos asmenybių analizės. Manau, tai išties praturtintų Geek Girl serijos pasaulį.

  Apskritai kalbant, jei ne paskutinis romano trečdalis, kuriame, mano akimis, siužetas tapo banalokas ir nuspėjamas, knyga būtų pranokusi tiek pirmąją, tiek antrąją dalį. Ją skaitydama kvatojau ne kartą ir ne du, pasisėmiau daug teigiamų emocijų, nuolat stebėjausi veikėjų išmone ir sąmojingumu - išties gaila, kad artėjant prie pabaigos įspūdis sumenko. Galbūt padėtį būtų pataisę išsamesni, vaizdingesni Niujorko aprašymai (keliauti su moksliuke beprotiškai smagu!) arba daugiau modelio darbo epizodų, bet vis dėlto sakyti, kad buvo nuobodu, negaliu - nepaisant kai kurių momentų, puslapius verčiau šviesos greičiu. Tikiuosi, neapvils ir ketvirtoji serijos dalis, kurios lietuviškas vertimas, jei viskas eisis pagal planą, pasieks mus jau šių metų spalio mėnesį.

Leigh Bardugo „Šešėlis ir kaulas“

Leigh Bardugo

 Ieškote stebinančios, įtraukiančios, iki paskutinio puslapio nepaleidžiančios fantastinės knygos? Pataikėte kaip tik ten, kur reikia, – Leigh Bardugo bestseleris „Šešėlis ir kaulas“ sužadins ir fantaziją, ir jausmus.

 Grišų trilogijos autorė gimė Jeruzalėje, užaugo Los Andžele, o šiuo metu gyvena Holivude. Paklausta, kaip kilo mintis parašyti knygą „Šešėlis ir kaulas“, ji teigia kėlusi klausimą: kas, jei tamsa būtų ne metafora, o reali vieta? Kas, jei joje sėlinantys monstrai būtų tikri ir kur kas baisesni už tai, ką dažnas įsivaizduoja slepiantis po lova ar už drabužinės durų? Tokios ne itin jaukios mintys ilgainiui išsirutuliojo į romaną, kurio baugiame, tačiau be proto intriguojančiame pasaulyje tamsa įgijo Šešėlio kanjono – ruožo, knibždėte knibždančio volkrų (aklų, aštriadančių, sparnuotų padarų, mintančių žmonėmis) – pavidalą.

Knygos viršelis

 Visgi Šešėlio kanjonas nėra vienintelė dėmesio verta kūrinio veiksmo erdvė. Unikalus visas romano pasaulis, įkvėptas ne praeitų šimtmečių Anglijos ar Prancūzijos, kaip, pastebėjau, tapo populiaru tarp fantastų, bet caro laikų Rusijos dvasios. Autorė neslepia, jog rašydama knygą susitelkė į istoriją, kultūrą ir folklorą: užrašuose žymėjosi, kuo mito valstiečiai, kuo ponai, kokios tuo laikmečiu buvo dainuojamos dainos ir kokie iš lūpų į lūpas sklido prietarai. Todėl skaitydami kūrinį aptiksite nemažai slavų kultūros elementų: pradedant patiekalais, apranga, baigiant kartkartėmis įterpiamais rusiškais bei mongoliškais žodžiais. Išskirtiniai net romano herojų vardai: protagonistė yra Alina Starkova, šalutiniai veikėjai – Ivanas, Fiodoras, Malas, Ženia, Marija, Nadia ir kiti. Toks, sakyčiau, gan neįprastas autorės pasirinkimas sulaukė teigiamo atgarsio – mums, lietuviams, minėta aplinka kiek artimesnė, o štai Jungtinių Amerikos Valstijų ar Pietų Europos gyventojams ji turėjo būti itin šviežio oro gūsis skaitinių padangėje. 

 Be abejonės, veiksmo erdvei išskirtumo teikia ne tik slavų kultūros elementai – kaip ir dera fantastinio žanro literatūrai, romane „Šešėlis ir kaulas“ neapsieita be magijos. Tik galiomis Leigh Bardugo kūrinyje pasižymi ne kokie nors burtininkai ar fėjos – magiškąjį elitą sudaro grišos, antrosios armijos kariai, vadovaujamos Darklingo. Talentingos iš prigimties, vienos geba reguliuoti oro slėgį, iškviesti vėją, kitos – gydyti žaizdas, trečios – susprogdinti širdį krūtinėje. Pagal gebėjimus jos skirstomos į tris stambias grupes – korporalkus, eterealkus ir materialkus, – kurių pavadinimai, tenka pripažinti, iš pradžių kiek trikdė ir maišėsi, tačiau veiksmo tempui įgavus pagreitį informacija kaipmat susidėliojo į vietas. Įdomu ir tai, kad autorė pamėgino pagrįsti magiją racionaliais mokslo dėsniais, tad knygą „lukštenti" tikrai patiks fantastikos gerbėjams.

Angliškas viršelis

 Aplodismentų vertos ir spalvingos, ryškios, turtingos veikėjų asmenybės. Štai, pavyzdžiui, Alina, iš kurios pozicijos romane pasakojama pirmuoju asmeniu, vaizduojama kaip liesa, nervinga, trapi, niekuo neišsiskirianti mergina, tačiau, kai reikia, gebanti suimti save į nagą, neretai nustebinanti kandumu. Sąmoningai vengiu atskleisti siužeto detales, bet visgi užsiminsiu tiek, kiek pateikta anotacijoje, – po vieno įvykio Alinoje prabunda slypėjusios galios (tokios ypatingos ir retos, kad gali išlaisvinti visą šalį), todėl ji prievarta išplėšiama iš sau įprastos aplinkos ir nugabenama į Mažuosius rūmus mokytis magijos subtilybių. Taip pabėgėlė iš bevardžio kaimo, linkusi apibūdinti save kaip nieką, iš žemiausio visuomenės sluoksnio netikėtai pakyla į hierarchijos laiptų viršūnę – tampa galingiausia griša po Darklingo. Nepaisant tik ką atrastų gebėjimų, ji išlieka savimi, todėl yra realistiška veikėja, su kuria, bent jau man, pavyko susitapatinti nuo pirmųjų puslapių.

 Kalbant apie kitus kūrinio herojus, būtų nuodėmė neišskirti Malo ir Darklingo – vaikinų, su kuriais, turbūt ir patys nutuokiate, Aliną sieja tam tikri ryšiai. Malas yra protagonistės vaikystės draugas, kaip ir Alina, našlaitis, jam mergina jaučia trauką, kuri, deja, yra vienpusė. Tuo tarpu Darklingas atstovauja kitą – paslaptingo, pavojingo, juodbruvio vaikino – prototipą (aistrų pakurstymui užsiminsiu, jog šiam veikėjui simpatizuoja diduma skaitytojų). Gal intriga ir skamba banalokai, tačiau meilės trikampis kūrinyje beveik neužmezgamas. Apskritai romantinė linija, nors ir ryškoka, nėra pagrindinė – ją atsveria pavojai, intrigos, magija, grėsmė, todėl raukytis nuo perdėto sentimentalumo ir nuvalkiotų klišių, patikinu, neteks.

Vokiškas viršelis

 Lyg būtų maža, prie patikusių dalykų išskirčiau ir veiksmo tempą, kuris, mano nuomone, buvo gerai subalansuotas - sulėtėjo tik tuomet, kai Alina, atvykusi į Mažuosius rūmus, ėmė mokytis valdyti savo jėgą. Šiam mokymosi periodui buvo skirta didžioji knygos dalis ir būtent tada, kai galvoje ėmė spengti mintis, jog norisi kažko naujo, įvyko trokštasis siužeto vingis, sakyčiau, net pranokęs lūkesčius. Numanau, kad tęsinyje veiksmo tempas bus dar spartesnis, įvykiai vyte vys vienas kitą, tad jau laukiu nesulaukiu, kada galėsiu paimti jį į rankas (antroji grišų trilogijos dalis turėtų pasirodyti rudenį).

 Reziumė, neapsakomai džiaugiuosi, jog leidykla „Aukso pieva“ nusprendė leisti šią ypatingą knygų seriją, o Leigh Bardugo debiutą rekomenduoju visiems fantastinės literatūros gerbėjams. Raginu greičiau skaityti ir kartu laukti tęsinių!