Isabel Abedi „Izola"

Isabel Abedi

 „Izola” – pirmoji mano pažintis su Isabel Abedi kūryba. Vokiečių kilmės autorė yra parašiusi keturias jaunimui skirtas knygas, iš kurių trys išverstos lietuviškai: „Kuždesys“ dienos šviesą išvydo pirmasis, antroji į skaitytojų rankas pakliuvo „Izola“, o dar po metų Isabel Abedi kūrinių gerbėjus nudžiugino „Lučianas“. Neslėpsiu, kad visų išgirta ir išliaupsinta „Izola“ abejingos nepaliko ir manęs – jau dabar planuoju perskaityti dvi likusias rašytojos knygas. Neabejoju, kad laukia išties įdomios skaitymo valandos!

 Isabel Abedi gimė 1967 m. Miunchene, viename didžiausių Vokietijos miestų. Po vidurinės mokyklos baigimo rašytoja išvyko atlikti praktikos Los Andželo kino filmų gamybos institucijoje, o po stažuotės Hamburge mokėsi rašymo meno. Trylika metų pradirbusi agentūroje ir kūrusi tekstus reklamai, rašytoja vakarus ėmė leisti kurdama istorijas, skirtas vaikams, o šiuo metu kartu su vyru bei dviem dukterimis gyvena Hamburge.

Knygos viršelis

 Populiariausioje Isabel Abedi knygoje „Izola“ pasakojama apie dvylika jaunuolių - šešias merginas ir šešis vaikinus - kuriuos įvairiomis aplinkybėmis pastebėjo žymus prodiuseris Kvintas Tempelhofas. Kultinis režisierius atrinktuosius pakvietė dalyvauti realybės šou, kurio taisyklės gana paprastos: jaunuoliai tris savaites turės praleisti atokioje Brazilijos saloje, o į itin gerai saugomą vietovę galės pasiimti tik tris norimus daiktus. Šie dvylika bandomųjų visą laiką bus filmuojami slaptomis kameromis, išlikusiomis nuo kalinių resocializacijos laikų, o pasinaudojęs įrašais Tempelhofas vėliau susuks filmą.

 Viena iš atrinktų merginų, dalyvausiančių realybės šou, yra pagrindinė kūrinio veikėja Vera, kurios akimis aprašomas knygos siužetas. Ji į šią aviantiūrą pasiryžo leistis dėl asmeninių priežasčių ir visiškai nenutuokė, kad linksmas, tingus ir nerūpestingas gyvenimas saloje po kelių dienų apvirs aukštyn kojom, kai ant stalo gulinčioje dėžutėje dvylika bandomųjų netikėtai ras žaidimo taisykles. Jo eigoje kiekvienas žaidėjas privalo traukti voką, kurį atidarius sužino, kokią poziciją užims saloje – aukos ar žudiko. Vienas vienintelis tapęs žudiku gauna specialią užduotį: saugodamasis, kad jo nedemaskuotų kiti žaidėjai, turi paimti auką už kairiojo riešo ir slapčia nuvesti į tik jam vienam žinomą slėptuvę, iš kurios nelaimėlis bus išgabentas namo. Deja, iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas žaidimas antroje kūrinio pusėje tampa nevaldomu ir netikėtai perauga į didžiulį sąmokslą...

Itališkas viršelis

 Didžiausia „Izolos" pažiba – ryškūs ir įdomūs veikėjų charakteriai. „Kai jau pradedu rašyti, tai pirmiausia porą mėnesių trunka rimtesnė fazė: iškratau idėjas ir pradedu jas dėlioti. Labai ilgai kuriu figūras, nes jos man labai svarbios. Žinoma, tikiuosi, kad ir skaitytojui taip atrodo. Bent jau aš ilgai gyvenu su veikėjais. Tai reiškia, daug mąstau apie juos, renku vardus. Daugeliui pagrindinių veikėjų turiu ir optinius prototipus. Dažniausiai pasirenku aktorius, nes juos laisviau gali stebėti, ypač jų  mimiką. Kartais mane įkvepia ir žmogus, kurio nepažįstu, tačiau atsitiktinai pamatau ir pagalvoju: „O, čia toks, kuris galėtų būti mano knygoje tas ar anas.“ – viename interviu sakė Isabel Abedi. Jos pastangos neliko nepastebėtos - visi „Izolos“  personažai yra skirtingi, turi tik tik jiems vieniems būdingų charakterio savybių.

 Ši knyga man patiko tuo, kad joje netrūko įtampos ir spėlionių, kas gi yra žudikas, o labiausiai nustebino kūrinio pabaiga. Jos nieku gyvu neįmanoma atspėti, tad pasiruoškite – galiu garantuoti, kad liksite nustebinti. „Izola“ kiek primena knygų „Bado žaidynės“ ir „Saeculum“  mišinį, tad, jei skaitėte bent vieną minėtų kūrinių ir jie jums patiko, teigiamas emocijas sukels ir „Izola“.