Robyn Schneider „Pažadink mane, kai viskas baigsis”

Robyn Schneider

 „Pristumk savo krėslą prie pat bedugnės krašto ir aš papasakosiu tau istoriją.” – romano „Pažadink mane, kai viskas baigsis” (angliakalbyje pasaulyje žinomo kaip Extraordinary Means) autorė, pasirinkusi šią citatą epigrafui, leidžia suprasti, jog pasakojimas įsisuks į stipriausių emocijų verpetą. Tad knygą patartina skaityti nusiteikus – neapleidžiant vilties, bet kartu neatmetant ir netekties. Mano nuomone, šmaikštumo, įkvėpimo bei stebėtinai gilių įžvalgų dozė, persipynusi su tvyrančia neužtikrintumo bei švelnios romantikos nuotaika, ne tik gali priversti susimąstyti, bet ir paskatinti pradėti keistis. Nes Robyn Schneider istorija nėra vien tik apie tai, ką reiškia sunkiai sirgti, - ji pateikia atsakymą, ką iš tikrųjų reiškia gyventi.

 Daug neatskleidžiant, kūrinyje pasakojama apie Leiną, kuris, pasigavęs užkrečiamą bei vaistams atsparią tuberkuliozės atmainą, išsiunčiamas į vidury miškų ir kalnų plytinčią Lethemo sanatoriją, izoliuotą nuo išorinio pasaulio. Gydykloje, kurioje išgyvena tik keturi penktadaliai sergančiųjų, laikas tarsi sustoja – kasdien paaugliai turi vadovautis ta pačia nuobodulį keliančia dienotvarke, o jų rutiną dar labiau sunkina nuolatinis slaugių tikrinimas, vakarais pakylanti temperatūra bei maudžianti krūtinė. Leinui, labiau už viską trokštančiam susigrąžinti įprastą gyvenimą, sanatorija prilygsta nesibaigiančiam košmarui, bet tada jis sutinka Seidę ir jos draugų grupę. Ne tokią, kuri linkusi ilsėtis tikintis, jog vieną gražią dieną pasijus geriau, – Seidė, Nikas, Čarlis bei Marina yra maištautojai, paskutiniai, kuriuos tikėtumeisi pasiduosią klastingai ligai.

Knygos viršelis

 Nežinau, kaip Jums, bet man knygos, kurių pagrindiniai veikėjai yra sunkiai sergantys paaugliai, dažnai tampa atgaiva realistinių kūrinių padangėje. Į lietuvių kalbą išverstų jų turime ne tiek ir daug – pasukus galvą, atminty iškilo du – Jenny Downham „Kol dar gyva“ bei John Green „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Taigi, vos tik išgirdusi apie planus išleisti Robyn Schneider pasakojimą, laukiau jo su dideliu nekantrumu – dėmesį patraukė ir viršelis, ir anotacija, ir kūrinio idėja, ir ganėtinai aukštas skaičiusiųjų reitingas. Kaip ir tikėjausi, savo pasirinkimu nenusivyliau, o kodėl, dabar pat papasakosiu Jums.

 Pirmiausia, pagyrimo verta romano erdvė – Lethemas, - ženkliai prisidedanti prie tam tikros nuotaikos kūrimo. Atoki sanatorija, kur gyvenama bendrabučiuose ir draudžiama naudotis mobiliaisiais prietaisais, iš pirmo žvilgsnio, rodos, turi savotiško žavesio, bet ir skaitytoją, ir tik ką čia atsikrausčiusį Leiną netrunka apgaubti ne tik monotonija, bet ir slegiančia mirties nuojauta. Nuo kosulio aidinti valgykla, poilsio valandėlės, sveikatingumo užsiėmimai – nauja aplinka greitai tampa įprasta ir nuobodi, bet susikirtus keliams su jau minėtaisiais Seide, Niku, Čarliu bei Marina, Leinas atranda kitą – ne visai legalią ir ne visai padorią – gyvenimo sanatorijoje pusę. Skaityti apie šių spalvingų veikėjų kasdienybę ir buvo įdomiausia – nors jų pasirinkimai neretai kėlė pasidygėjimą, tuo pat metu žavėjo drąsa, lengvabūdiškumu, pačių susikurta laisve ir niekieno neatimamu noru gyventi. To savikritiško šmaikštumo bei išdaigų dėka romanas netapo slegiantis, vienalytis, bet neprarado ir rimties.

Angliškas viršelis

 Kalbant apie veikėjus, siužetas pakaitomis pasakojamas iš abiejų pagrindinių herojų – Seidės ir Leino – perspektyvų, su kuriais susitapatinti, manau, galėtų ­­ne vienas. Jie ne stereotipiniai - turi begales ydų, dažnai nepasitiki savimi, todėl yra labai labai tikri. Skaityti tekstą tai iš vieno, tai iš kito veikėjo pozicijos ir vis atrasti panašumų su savimi, pripažinkim, yra retai pasitaikanti proga bei didžiulis malonumas, todėl knygą pirmiausia rekomenduočiau į rankas paimti tiems, kurie dar nėra atradę savo nutrūktgalviškosios pusės.

 Įspūdžiui sustiprinti Robyn Schneider įterpė ir romantinę liniją, bet man ji nepasirodė esminė – sakyčiau, autorė kur kas ryškiau perteikė pagrindinių herojų asmenybių virsmą. Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, meilės istorija mezgama, o kartu su ja kyla intriga. Ar tikrai visos meilės istorijos Letheme baigiasi vienodai - kai kuris nors vienas iš dviejų būna paliktas?

 Reziumė, knyga paliko gerą įspūdį, rekomenduočiau ją tiems, kuriems patinka šmaikščiai parašytos, bet gana gilias mintis slepiančios istorijos. Beje, nors ir nemėgstu lyginti autorių, šįkart paantrinsiu leidėjams - tarp Robyn Schneider ir John Green rašymo stilių galima atrasti panašumų, todėl, jei esate šio rašytojo gerbėjai, patariu susipažinti ir su R. Schneider kūryba. Gero skaitymo bei atradimų!

Svarbu!

 Taip jau atsitiko, kad apliejau savo nešiojamą kompiuterį ir iš jo išsitrynė visi duomenys, įskaitant ir vienuolika į priekį paruoštų knygų apžvalgų. Kadangi papildomai jų niekur nebuvau išsisaugojusi, pradingo visas mano vasaros darbas. Matyt, anų aprašymų taip ir nebeišvysite, nes norint „atgaminti" įspūdžius reikėtų perskaityti romanus iš naujo...

 Pradingusios knygų recenzijos: Victoria Aveyard „Raudonoji karalienė", Kiera Cass „Elitas", Johanna Nilson „Nekenčiam", Scott Westerfield „Bjaurūs“, Laurie Halse Anderson „Kalbėk", Ana Frank dienoraštis, Gayle Forman „Kai ji išėjo", Anne Cassidy „Neužmirštuolė", Ally Condie „Kryžkelės", Ally Condie „Sutiktieji", Sabaa Tahir „Žarija pelenuose".

 Kaip bus su recenzijų kėlimu, dar neaišku - mėginsiu padidinti savo produktyvumą ir atkurti reguliarumą, tik artėjanti sesija ir kiti reikalai, matyt, kėsinsis kyštelėti koją. Tad rekomenduočiau sekti facebook puslapį, kuriame, kaip visada, skelbsiu apie kiekvieną vos tik pasirodžiusį aprašymą.

 Skanios arbatos, geros nuotaikos ir įsimintinų įspūdžių skaitant knygas! Nenukabinkit nosies, kad ir kas nutiktų.:)

Jessica Sorensen „Lilos ir Etano klystkeliai"

   

Jessica Sorensen

 „Lilos ir Etano klystkeliai" yra trečioji Jessicos Sorensen ciklo „Paslaptis" dalis, tačiau jos veiksmas sukasi ne apie Elą ir Mičą, o geriausius įsimylėjėlių draugus. Štai kodėl aprašymo pradžioje neįterpiau įspėjamojo prierašo - romaną galima skaityti ir kaip atskirą kūrinį. Visgi tiems, kurie svarsto įveikti visą keturlogiją, patarčiau pradėti nuo pirmų dalių (jų apžvalgas rasite spustelėję čia ir čia).

 

 Kam teko skaityti bent vieną žymiosios amerikiečių autorės Jessicos Sorensen romaną, tie žino, kad ji neapsiriboja lengvabūdiškomis meilės istorijomis - kuria sudėtingus, ryškiomis charakterio ypatybėmis pasižyminčius veikėjus, neretai slepiančius niūrias paslaptis ir (ar) negalinčius pabėgti nuo savo praeities klaidų. Ne išimtis yra ir Etanas su Lila - priešingybės, atsitiktinai suvestos draugų, dėl skirtingų priežasčių nepajėgiančios judėti į priekį. Abiems jiems žūtbūt reikia pagalbos, tik, deja, nei vienas, nei kitas nenori būti išgelbėtas...

Knygos viršelis

 Ankstesnėse serijos dalyse autorė minėjo keletą Lilos bei Etano gyvenimo detalių, kurių ryškiausia - socialinių sluoksnių skirtumas (ji kilusi iš turtingos, garbingos šeimos, jis - paprastas mažo miestelio mechanikas), bet tie protarpiais pamėtyti trupinėliai, pasirodo, tebuvo ledkalnio viršūnė - už Etano ir Lilos susikurtų įvaizdžių slypi kur kas, tikrai kur kas daugiau. Malonumą atskleisti visas kortas, be abejo, paliksiu Jums, bet smalsumui pakurstyti užsiminsiu, kad vienas iš veikėjų yra tik tablečių sukurtas miražas, o kitas, niekaip negalintis atsikratyti vaikystėje regėto smurto vaizdinių, rimtesnius santykius laiko bjauriais, negarbingais, griaunančiais gyvenimą, negana to, jaučia dusinančią kaltę už tai, jog kadaise nuo nederamo žingsnio nepajėgė sulaikyti mylimo žmogaus. Tad jei jaučiate aistrą kiek tamsesnio turinio knygoms ir Jūsų nebaido herojai, kenčiantys nuo įvairaus masto priklausomybių, „Lilos ir Etano klystkeliai" turėtų palikti išties nemenką įspūdį.

Angliškas viršelis

 Apskritai, veiksmo romane nedaug - pasakojimas lygokas, be didesnių nuosmukių ir pakilimų, akcentuotas į palaipsniui besiskleidžiančias Etano ir Lilos asmenybes, jų tarpusavio santykius. Jei Ela ir Mičas žaidė savotišką katės ir pelės žaidimą (vaikinas stengėsi pakerėti merginą, o ši – nuo jo laikytis atokiau), tai jų geriausi draugai įsitvirtino kiek kitokiame lygmenyje - abu, jausdami nepaneigiamą trauką vienas kitam, gynė šalin jausmus ir bandė neperžengti tos plonytės ribos, skiriančios draugus nuo mylimųjų.

 Kaip ir pirmosios dvi dalys, ši taip pat pasakojama iš dviejų (Etano ir Lilos) perspektyvų. Skyriai praturtinti ne vien vidiniais monologais, dvejopu tų pačių įvykių vertinimu, bet ir Etano rašomo dienoraščio ištraukomis, Lilos prisiminimų nuotrupomis. Jau ne kartą esu minėjusi, jog tokį teksto skirstymą vertinu tik teigiamai, o skaitant Lilos bei Etano istoriją mano nuostata tik sustiprėjo - perspektyvų kaitalionė šiam pasakojimui idealiai tiko.

 Reziumė, knygą rekomenduoju aistringų meilės istorijų gerbėjams, kuriems maga paskaityti apie sunkių, skaudžių išgyvenimų patyrusius ir vis dar jų kamuojamus žmones. Tik bestselerį, kaip ir visas kitas „Paslapties" serijos dalis, į rankas siūlau paimti nuo kokių šešiolikos metų, nes jame yra gan atvirų meilės scenų. Gero laiko su gera knyga rankose!

Ursula K. Le Guin „Žemjūrės burtininkas"

Ursula K. Le Guin

 Ursulos Kriober Le Guin „Žemjūrės burtininkas" - pirmoji maginės fantastikos ciklo „Žemjūrė" dalis - gerbėjų ratą subūrė dar 1968-aisiais, o į jo gretas nesiliaujama stoti iki šių dienų. Knyga, visame pasaulyje laikoma fantasy žanro klasika bei šedevru, į lietuvių kalbą išversta ir pirmą kartą Lietuvoje išleista prieš daugiau nei du dešimtmečius, o šiemet leidykla Alma Littera ėmėsi trečiojo serijos leidimo. Taip laiko patikrintas kūrinys kelią rado ir į mano širdį - neabejoju, kad įspūdį jis turėtų palikti kiekvienam, nesibodinčiam nuklysti už regimo pasaulio ribų.

 Pagrindinis romano herojus Gedas, neturtingo kalvio sūnus, gyvenąs Gonto saloje, sužino turįs įgimtą kerėjimo galią, todėl mokslų krimsti iškeliauja į burtininkų mokyklą. Ten gabus bei ambicingas vaikinas įsigyja varžovą ir konkuruodamas su juo į pasaulį netyčiom paleidžia savo neišmanymo, puikybės metamą šešėlį. Norint atkurti pasaulio stabilumą lemiančią pusiausvyrą, Gedui nelieka nieko kito, kaip apsigręžti ir vytis tą, kuris vejasi jį patį. Ar vaikinui pavyks sumedžioti medžiotoją - sunaikinti savo paties sukurtą blogį?

Knygos viršelis

 Pirmiausia vertėtų išskirti tai, kad romanas, nors ir priskiriamas maginės fantastikos žanrui, neapsiriboja nuotykiais, stebuklingais užkeikimais bei pavojais - Ursula K. Le Guin užsimojo kur kas plačiau ir patraukliai įkomponavo nemaža filosofijos. Į dalį knygoje keliamų klausimų apie gyvenimą, mirtį, galią ir atsakomybę atsako Gedo mokytojai, o į kitą, keliaudamas po užburiantį Žemjūrės pasaulį, atsakymus randa jis pats. Manyčiau, būtent todėl „Žemjūrės burtininkas" ir pelnė literatūros klasikos šedevro vardą - knyga turi kur kas gilesnę prasmę nei dauguma istorijų apie amžinąją gėrio ir blogio kovą, tad kūrinys, kaip ir rašyta anotacijoje, turėtų patikti ir jaunam, ir vyresniam, ir fantasy gerbėjui, ir tam, kuris fantastikos paprastai neskaito.

Angliškas viršelis

 Knyga taip pat turi žemėlapį - jame vaizduojama bekraštė jūra (Žemjūrė), nusėta virš šimto įvairiausio dydžio salų. Autorė neslepia, jog vaizduotėje kurtas valdas ant didelio kartono lakšto perkėlė dar prieš pradėdama rašyti istoriją, o tik tada, kai su Gedu išplaukė iš jo gimtojo Gonto, tas vietoves pradėjo pažinti iš tikrųjų. Ši remarka, pripažinsiu, mane ganėtinai nustebino - skaitant knygą pasirodė priešingai - kad autorė viską suplanavo iki smulkmenų. Kiekviena Gedo aplankyta sala žavėjo regioniniais skirtumais - žmonių dialektu, papročiais, apranga, net gyventojų mąstysena, nuovoka, pasaulio samprata. Ursula K. Le Guin taip vaizdžiai, taip poetiškai nupasakojo kiekvieną detalę, kad man nė neprireikė skirti laiko orientacijoms žemėlapyje - remiantis aiškiais ir glaustais Gedo kelionių aprašymais salų išsidėstymą būtų buvę nesunku nubraižyti ir pačiai. Taigi, jei jums patinka pasauliai su sava geografija, taisyklėmis ir magija, Žemjūrė turėtų daug įspūdžių sukelti ir kaip tyrinėjimų objektas.

Angliškas viršelis

 Dar man į akis krito tai, jog autorė išsiteko vos 240-yje puslapių - sakyčiau, tai labai kuklu - juk paprastai fantastai neapsieina be pusės tūkstančio puslapių apimties tomo. Medžiagos, kuri pateikta „Žemjūrės burtininke", būtų užtekę visai trilogijai - ten tiek nukeliautų mylių, atliktų žygdarbių ir atsakytų klausimų, kad ne kartą savęs klausiau, kaip Ursula K. Le Guin sugebėjo taip glaustai, bet detaliai, poetiškai ir vaizdžiai pateikti visą informaciją. Romane nieko nei atimsi, nei pridėsi, o tai, be abejonės, byloja apie rašytojos meistriškumą. Anot jos pačios žodžių, vienai knygai tai buvo pakankamai ilga kelionė, pakankamai keista ir pakankamai didi. O aš, kaip skaitytoja, pridurčiau štai ką - nieko didingesnio iki šiol nebuvau skaičiusi.

 Reziumė, „Žemjūrės burtininkas", mano nuomone, turi visa, ko reikia geram fantastiniam kūriniui - romane nestinga magijos, nuotykių, įdomių veikėjų, filosofinių ir psichologinių aspektų, o kur dar autorės rašymo stilius bei kūrinio pasaulio elementai - girti būtų galima be paliovos. Dėkoju vertėjai Anitai Kapočiūtei ir leidyklai Alma littera už tai, kad padovanojote nepamirštamą kelionę po stebuklingą Žemjūrės pasaulį, o Jums, kaip visuomet, linkiu ypatingų skaitymo valandų.