Isabel Abedi „Izola"

Isabel Abedi

 „Izola” – pirmoji mano pažintis su Isabel Abedi kūryba. Vokiečių kilmės autorė yra parašiusi keturias jaunimui skirtas knygas, iš kurių trys išverstos lietuviškai: „Kuždesys“ dienos šviesą išvydo pirmasis, antroji į skaitytojų rankas pakliuvo „Izola“, o dar po metų Isabel Abedi kūrinių gerbėjus nudžiugino „Lučianas“. Neslėpsiu, kad visų išgirta ir išliaupsinta „Izola“ abejingos nepaliko ir manęs – jau dabar planuoju perskaityti dvi likusias rašytojos knygas. Neabejoju, kad laukia išties įdomios skaitymo valandos!

 Isabel Abedi gimė 1967 m. Miunchene, viename didžiausių Vokietijos miestų. Po vidurinės mokyklos baigimo rašytoja išvyko atlikti praktikos Los Andželo kino filmų gamybos institucijoje, o po stažuotės Hamburge mokėsi rašymo meno. Trylika metų pradirbusi agentūroje ir kūrusi tekstus reklamai, rašytoja vakarus ėmė leisti kurdama istorijas, skirtas vaikams, o šiuo metu kartu su vyru bei dviem dukterimis gyvena Hamburge.

Knygos viršelis

 Populiariausioje Isabel Abedi knygoje „Izola“ pasakojama apie dvylika jaunuolių - šešias merginas ir šešis vaikinus - kuriuos įvairiomis aplinkybėmis pastebėjo žymus prodiuseris Kvintas Tempelhofas. Kultinis režisierius atrinktuosius pakvietė dalyvauti realybės šou, kurio taisyklės gana paprastos: jaunuoliai tris savaites turės praleisti atokioje Brazilijos saloje, o į itin gerai saugomą vietovę galės pasiimti tik tris norimus daiktus. Šie dvylika bandomųjų visą laiką bus filmuojami slaptomis kameromis, išlikusiomis nuo kalinių resocializacijos laikų, o pasinaudojęs įrašais Tempelhofas vėliau susuks filmą.

 Viena iš atrinktų merginų, dalyvausiančių realybės šou, yra pagrindinė kūrinio veikėja Vera, kurios akimis aprašomas knygos siužetas. Ji į šią aviantiūrą pasiryžo leistis dėl asmeninių priežasčių ir visiškai nenutuokė, kad linksmas, tingus ir nerūpestingas gyvenimas saloje po kelių dienų apvirs aukštyn kojom, kai ant stalo gulinčioje dėžutėje dvylika bandomųjų netikėtai ras žaidimo taisykles. Jo eigoje kiekvienas žaidėjas privalo traukti voką, kurį atidarius sužino, kokią poziciją užims saloje – aukos ar žudiko. Vienas vienintelis tapęs žudiku gauna specialią užduotį: saugodamasis, kad jo nedemaskuotų kiti žaidėjai, turi paimti auką už kairiojo riešo ir slapčia nuvesti į tik jam vienam žinomą slėptuvę, iš kurios nelaimėlis bus išgabentas namo. Deja, iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas žaidimas antroje kūrinio pusėje tampa nevaldomu ir netikėtai perauga į didžiulį sąmokslą...

Itališkas viršelis

 Didžiausia „Izolos" pažiba – ryškūs ir įdomūs veikėjų charakteriai. „Kai jau pradedu rašyti, tai pirmiausia porą mėnesių trunka rimtesnė fazė: iškratau idėjas ir pradedu jas dėlioti. Labai ilgai kuriu figūras, nes jos man labai svarbios. Žinoma, tikiuosi, kad ir skaitytojui taip atrodo. Bent jau aš ilgai gyvenu su veikėjais. Tai reiškia, daug mąstau apie juos, renku vardus. Daugeliui pagrindinių veikėjų turiu ir optinius prototipus. Dažniausiai pasirenku aktorius, nes juos laisviau gali stebėti, ypač jų  mimiką. Kartais mane įkvepia ir žmogus, kurio nepažįstu, tačiau atsitiktinai pamatau ir pagalvoju: „O, čia toks, kuris galėtų būti mano knygoje tas ar anas.“ – viename interviu sakė Isabel Abedi. Jos pastangos neliko nepastebėtos - visi „Izolos“  personažai yra skirtingi, turi tik tik jiems vieniems būdingų charakterio savybių.

 Ši knyga man patiko tuo, kad joje netrūko įtampos ir spėlionių, kas gi yra žudikas, o labiausiai nustebino kūrinio pabaiga. Jos nieku gyvu neįmanoma atspėti, tad pasiruoškite – galiu garantuoti, kad liksite nustebinti. „Izola“ kiek primena knygų „Bado žaidynės“ ir „Saeculum“  mišinį, tad, jei skaitėte bent vieną minėtų kūrinių ir jie jums patiko, teigiamas emocijas sukels ir „Izola“.

Hector Malot „Be šeimos"

Hector Malot

 Knygų „Tomo Sojerio nuotykiai” ir „Heklberio Fino nuotykiai“ turbūt pristatinėti nebereikia – tai kūriniai, tapę klasika. O štai Hektoro Malot romanas „Be šeimos“, kuris savo nuoširdumu, šiluma bei šviesia išmintimi neretai lyginamas su Marko Tveno knygomis, pažįstamas kur kas mažiau žmonių. Tie, kurie paėmė į rankas šią knygą, ją apibūdina kaip vieną geriausių kūrinių, kurį skaitys dar tikrai ne vieną kartą. Kupina džiaugsmo, juoko, meilės, skausmo, ašarų ir netekties ši knyga turi ypatingą savybę - ji geba suvirpinti net kiečiausią širdį.

 Hektoras Malot gimė 1830 m. gegužės dvidešimtą dieną Prancūzijoje. Žymus rašytojas iš pradžių studijavo teisę, tačiau bėgant laikui į autoriaus gyvenimą įsiveržė literatūra: kurį laiką Hektoras Malot dirbo knygų kritiku, o vėliau pradėjo kurti pats. Rašytojas parašė virš 70 kūrinių, kurių populiariausias - 1878 m. išleistas romanas „Be šeimos“. Šį kūrinį ypač pamėgo vaikai ir jis buvo pripažintas kaip vienas geriausių visų laikų šedevrų.

Knygos viršelis

 Ši Hektoro Malot knyga atspari laikui – nors išleista gan seniai, ji patraukli ir mūsų laikų skaitytojams. Tai istorija apie rastinuką, aštuonmetį berniuką Remį, kuris augo mažame Prancūzijos kaimelyje Šavanone kartu su motule Barberen. Gyvendamas nedidukėje, skurdžioje trobelėje, vaikas džiaugėsi kiekviena išaušusia diena, su malonumu padėdavo motulei atlikti namų ruošos darbus ir neapsakomai ją mylėjo. Deja, laimingos ir nerūpestingos vaikystės dienos baigėsi... Iš Paryžiaus grįžo Barberen vyras, kuris po nelaimingo atsitikimo darbe tapo luošas, pralaimėjo bylą ir prarado visas kruvinu prakaitu uždirbtas santaupas. Kadangi šeimai grėsė skurdas bei badas, slapčia nuo žmonos Barberenas pardavė mažąjį Remį gatvės muzikantui Vitaliui. Visa laimė, kad žilagalvis šeimininkas buvo geros širdies – klajonių metu jis ne tik išmokė Remį skaičiuoti, skaityti, dainuoti iš natų, bet ir pamilo jį kaip savo sūnų. Deja, vos tik berniukas užsigydė žaizdas, jam ir vėl teko atlaikyti kraupius likimo atsiųstus išbandymus ir nuolat prarasti tuos, kuriuos myli. Mažasis Remis stengėsi išgyventi vienas ir savo dainelėmis užsidirbti duoną bei nakvynę. Jis sutiko daug dosnių žmonių, susirado tikrą draugą, kuris palaikė liūdesio bei nerimo valandėlėmis. Savo gyvenime Remis patyrė ir šilto, ir šalto, pėsčiomis nukeliavo tūkstančių tūkstančius kilometrų, net išbandė šachtininko bei sodininko darbus. Po skaudaus išsiskyrimo su Vitaliu berniuko vaikystėje netrūko begalės nuotykių, linksmų ir liūdnų nutikimų ir kūrinyje galime rasti pateiktą ištisą emocijų paletę.

Angliškas viršelis

 Šioje istorijoje labiausiai graudina tai, kad pagrindinis knygos herojus Remis yra atviras, nuoširdus, geraširdis bei mielas berniukas. Jei tokia sunki dalia būtų tekusi išpuikusiam ir įžūliam berniūkščiui, daugelis skaitytojų jo negailėtų, manytų, kad toks vaikiščias turi pasimokyti, kad taip jam ir reikia. O šiuo atveju viskas atvirkščiai, tad buvo skaudu skaityti geraširdžio mažojo Remio mintis, leistis į jo prisiminimus bei kartu svajoti apie mylinčią šeimą. „Kiek kartų, žvelgdamas į išblyškusį, paliegusį Arturą, prikaustytą prie lentos, aš – sveikas ir stiprus – jam pavydėjau... Pavydėjau ne visko pertekusio gyvenimo, ne knygų ir žaislų, - ne, aš pavydėjau jam motinos, kuri taip švelniai jį myli“ – štai kokios mintys sukosi Remio galvoje. Tai pirmasis ir paskutinis aprašomas pavydo priepuolis, vėliau berniukas susitaikė su mintimi, kad jam nelemta turėti šeimos. Skaudu ir tai, kad jis gėdijosi esąs rastinukas. Toks gėdos jausmas neatsirado nė iš niekur, keliose kūrinio vietose buvo aprašyta paliktų vaikų dalia – turintys šeimas dažnai šaipėsi iš rastinukų, juos engė ir niekino.

Prancūziškas viršelis

 Kaip jau supratote, kūrinyje labiausiai išaukštinama šeima, tačiau jame ne mažiau svarbus ir gerumas. Klajonių metu Remis sutinka daugybę geraširdžių žmonių, kurie ne tik suteikia nakvynę ar skaniai pamaitina, bet ir pasiūlo prisijungti prie savo šeimos rato. Hektoras Malot savo kūrinyje aprašė itin tikroviškus tarpusavio santykius, todėl juos nesunkiai galime palyginti su šių dienų vyraujančiomis nuostatomis. Rašytojas knygoje atskleidė savo požiūrį į didmiesčius. Prieš aplankant urbanistinius miestus, mažasis Remis juos įsivaizdavo kaip nepakartojamo kraštovaizdžio ir stebuklų kupinus kraštus, tačiau atžygiavęs išvydo tik pilkus ir niūrius pastatus, siauras apdulkėjusias gatves bei purvą. Net kelis kartus buvo akcentuotas faktas, kad tik mažuma žmonių, gyvenančių tokiose vietose kaip Paryžius ar Londonas, yra turtingi, rengiasi prabangiais drabužiais ir mėgaujasi galimybe naudotis visais gyvenimo teikiamais malonumais. Visi kiti, įsikūrę kiek atokiau nuo miesto centro, gyvena skurdžiai, yra blyškūs, badaujantys ir nelaimingi. Šiomis dienomis tokia niūri realybė kiek praskaidrėjo, tačiau vis dar yra miestų, kuriuose apstu kvartalų, į kuriuos retas savo noru išdrįstų kelti koją...

 Hektoro Malot kūrinys man atvėrė akis ir leido suprasti, kad tikrai ne visiems gyvenimas rožėmis klotas, o tokios smulkmenos kaip nepatinkanti nosies forma ir didesnės ar mažesnės kūno apimtys yra vieni niekai, į kuriuos nevertėtų kreipti dėmesio. Geriau džiaukimės tuo, ką turime ir stenkimės išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes. 

Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai"

Ransom Riggs

 Tikriausiai nerastume nė vieno žmogaus, kuris šiame Ransom Riggs kūrinyje nerastų ko nors tinkamo ir įdomaus sau. „Ypatingų vaikų namai“ – tai knyga, kurioje nestinga įtampos, jaudulio, intrigos ir vietų, kurias skaitant nugara laksto šiurpuliukai. Čia taip pat galima rasti įdomių istorinių detalių, nuotykių, fantastikos, veiksmo ir meilės siužeto vingių. Autorius be abejonės vertas pačių gausiausių aplodismentų – dar neteko skaityti istorijos, kurioje sutilptų tiek daug žanrų įvairovės.

   Ši knyga, pelniusi viso pasaulio susidomėjimą ir ilgai užėmusi aukščiausias pozicijas perkamiausių knygų sąraše, yra pirmasis amerikiečių rašytojo Ransom Riggs kūrinys. Gimęs Merilande ir augęs Floridoje, „Ypatingų vaikų namų“ autorius duoną pelnėsi kurdamas trumpus filmukus. Vieną dieną jis pateikė agentūrai pasiūlymą išleisti fotografijų knygą (nuotraukų rinkimas buvo ir tebėra didžiausia Ransom Riggs aistra), tačiau Quirk Books redaktorius patarė panaudoti fotografijas kaip detales, iš kurių būsimas rašytojas galėtų sukurti ir pasakojimą. Šios idėjos rezultatas – knyga „Ypatingų vaikų namai“, kurioje tekstą papildo autentiškos, senovinės nuotraukos. Įdomu tai, kad visos fotografijos, išskyrus keletą, kurias teko minimaliai apdoroti, nė kiek nepakeistos. Jas iš savo asmeninių archyvų paskolino dešimt kolekcininkų - visi tie žmonės užfiksuotus kadrus rado senienų krautuvėlėse. Galima teigti, kad šios nuotraukos prikeltos naujam gyvenimui, o kolekcininkai išgelbėjo istorinės reikšmės ir stulbinančio grožio vaizdus iš užmaršties.

Knygos viršelis

  Tad apie ką gi ši ypatinga istorija, sukurta iš nuotraukų?  Kūrinio veiksmo centre – šešiolikmetis berniukas Džeikobas Portmanas. Būdamas mažas, vaikas nepaprastai žavėjosi savo seneliu. Tai buvo išties įdomus žmogus, kurį Antrojo pasaulinio karo metu išgelbėjo nuo baisios žydų lemties ir apgyvendino ypatingų vaikų namuose. Senelis anūkui mėgdavo pasakoti kvapą gniaužiančias istorijas apie pabaisas ir ypatingus vaikus, jis net turėjo išsaugojęs keletą nuotraukų, kuriose buvo užfiksuoti savo galias demonstruojantys Džeikobo bendraamžiai. Tačiau, kaip ir kiekvienas vaikas, Džeikobas užaugo, o įžengęs į suaugusiųjų pasaulį, pradėjo nebetikėti senelio pramanais. Jam atrodė, kad tai tik pasakos mažiems vaikams, o senos nuotraukos – nevykusios klastotės.

  Vieną dieną Džeikobas, nuvažiavęs aplankyti savo mylimo senelio, randa jį sunkiai sužeistą. Senelis prieš mirtį anūkui spėja pakuždėti kelis sakinius, kad esą Džeikobas žūtbūt turi nuvykti į ypatinguosius vaikų namus, nes tik ten jam busią saugu. Bėgant laikui, vaikinas kartu su savo tėčiu išsiruošia į mažytę salelę prie Velso krantų, kur kadaise veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai. Didžiam Džeikobo nusivylimui, ten jau seniai niekas nebegyvena, o didžiulis namas, apie kurį su didžiuliu susižavėjimu jam pasakodavo senelis, pavirtęs griuvėsiais. Kiek pakamantinėjęs salos gyventojus ir apšniukštinėjęs vaiduoklių namą, vaikinas pagaliau suranda būdą išsiaiškinti senelio paslaptis - jis nukeliauja į 1940 metų rugsėjo trečiąją, kur panelės Peregrinės vaikų namai vis dar skamba nuo jame gyvenančiųjų juoko, o pats namas stovi lyg nieko nebūtų atsitikę – nesugriuvęs ir jaukus...

Kelios nuotraukos iš knygos

  Ypatingų vaikų namai - tai viena geriausių knygos idėjų, su kuriomis man teko susidurti. Juodai baltos fotografijos taip pat prisideda prie kūrinio savitumo – jos sukuria gan šiurpoką atmosferą. Užtenka pažvelgti į viršelį, kurį puošia mergaitė, per pėdą pakilusi nuo žemės, ir  jau nugara perbėga šiurpuliukai. Būtent dėl viršelio aš ir vengiau pradėti skaityti šią knygą, tačiau vos atvertusi pirmuosius puslapius ir pasinėrusi į autoriaus kūrybą supratau, kad tikrai nenusivilsiu. Kaip sakoma, nereikia apie knygą spręsti iš jos viršelio, kaip ir apie žmones nederėtų spręsti iš jų išvaizdos, todėl nedvejokite ir perskaitykite šį kūrinį.

  
 Gera naujiena – lietuviškai išversta ir antroji „Ypatingų vaikų namų“ dalis, kurios aprašymą galite rasti spustelėję ČIA. 2015 metais kino sales pasieks ir filmas, kurį režisuoja Tim Burton (kiti jo darbai - „Alisa stebuklų šalyje“, „Čarlis ir šokolado fabrikas“, „Betmenas“, „Beždžionių planeta“, „Nakties šešėliai“), todėl galime tikėtis išties nepakartojamo reginio. Knygos anonsą galite pamatyti ČIA.

Lauren Oliver „Kai aš žuvau"

Lauren Oliver

 Lauren Oliver – jauna, perspektyvi amerikiečių rašytoja, kurios pirmasis romanas „Kai aš žuvau“ pelnė pasaulinę šlovę. Autorės debiutas ne veltui užkariavo jaunųjų skaitytojų širdis – net ir baigus skaityti kūrinį, mintys nesiliauja suktis apie šią neįtikėtiną istoriją. Tai romanas, kuris priverčia įvertinti brangius žmones, pažvelgti į pasaulį kitu kampu, iš naujo pamilti gyvenimą ir suvokti, kad laimė slypi mažuose dalykuose.

 Pagrindinė knygos herojė Samanta Kingston – septyniolikmetė mergina, kuri per Valentino dieną patenka į kraupią avariją ir žūsta. Kad ir kaip būtų keista, kitos dienos rytą Samė pabunda savo lovoje išpilta prakaito ir kamuojama šiurpios nakties prisiminimų. Mergina suvokia, kad jai suteikiama dar viena galimybė išgyventi mirties dieną.

Knygos viršelis

 Per visas septynias dienas, kai Samanta vėl ir vėl pabunda iš kraupaus sapno, o vakare panyra į tamsą, ji pamažu keičiasi, tampa geresniu žmogumi. Prieš mirtį mergina kartu su savo draugėmis žemindavo joms nepatinkančius, tačiau niekuo neprasikaltusius mokinius, mėgavosi savo populiarumu, atsikalbinėjo prieš mokytojus ir nepaliaujamai siausdavo vakarėliuose, kuriuose nugrimzdavo į alkoholio liūną. Tačiau vėl ir vėl išgyvendama mirties dieną mergina ima suvokti, kad savo elgesiu skaudindavo aplinkinius, neskirdavo dėmesio nei tėvams, nei mažajai sesutei Izei. Samei atsiveria akys ir ji atidžiau pažvelgia į savo geriausias drauges bei vaikiną - pagaliau pastebi jų veidmainystes ir nenuoširdumą. Viską apmąsčiusi ir mintyse sudėliojusi į vietas, Samanta ima keistis: apkabina tėtį, pabučiuoja mamą, nusiveda sesę į savo mėgstamą vietą bei susipažįsta su žmonėmis, kuriuos niekino. Nors mergina savo klaidas suvokia ne iš karto, kūrinio pabaigoje ji tampa neatpažįstamai pasikeitusi, pavirsta visiška priešingybe Samantai, aprašytai romano pradžioje.

 Savo kūriniu rašytoja ragina atkreipti dėmesį į mažus dalykus, kasdienes smulkmenas, kurios paverčia mūsų gyvenimus ypatingais ir atneša laimę, kurios dažnai nepastebime. Tai mėgstama daina, kurią netikėtai paleidžia per radijo stotį, arbata, kurią tėvai kas rytą paruošia tau skubant į mokyklą, augintinio susirangymas šalia, kai būna liūdna ir daug kitų įprastų kasdienybės detalių. „Kasdienės smulkmenos – tai ypatingas mano gyvenimą puošiantis raštas, tarsi smulkios siuvinėjimo klaidelės – ant rankomis austo kilimo palikti tarpeliai ir mazgeliai, kurių negali atkartoti, ir dėl to kilimas tampa unikalus. Yra tiek daug gražių dalykų... Jeigu gerai įsižiūri“ – šeštos dienos popietę suvokia kūrinio herojė Samanta Kingston. Šiame Lauren Oliver kūrinyje galima rasti nemažai filosofinių minčių, tačiau pasinaudodama savo talentu autorė taip perpina jas su siužeto vingiais, kad istorija netampa nuobodi,  net atvirkščiai, joje atsiranda daug naujų spalvų ir įdomių detalių.

Angliškas knygos viršelis

  Dar viena užšifruota šios knygos idėja – negalima spręsti apie žmones iš jų išvaizdos ir tikėti visais iš lūpų į lūpas sklindančiais gandais. Kūrinys iš dalies akcentuotas į nepopuliarius, daugumos žeminamus mokinius - Lauren Oliver raštu perteikia skriaudžiamųjų jausmus. Rašytoja taip pat ragina skaitytojus apmąstyti savo gyvenimą, ji tarsi užduoda klausimą: ar gulėdami mirties patale neturėsime dėl ko gailėtis? Galbūt vertėtų sunerimti ir pabandyti ištaisyti klaidas: apkabinti mylimą žmogų, kuriam retai parodome tikruosius savo jausmus, atsiprašyti draugo, kurį kadaise įskaudinome ir nutraukėme draugystę, paguosti ir apginti silpnesnį už save? Nei vienas nežinome, kuri akimirka bus lemtinga mūsų gyvenime ir ar prieš palikdami šį pasaulį spėsime atsisveikinti su mylimais žmonėmis, ar spėsime su jais susitaikyti ir ištarti jiems gerą žodį, todėl vertėtų pradėti gyventi šia diena ir elgtis taip, lyg ji būtų paskutinė.