Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo kelionių metai“

  

Haruki Murakami

 Jau kurį laiką norėjau susipažinti su Harukio Murakamio kūryba. Todėl vieną vasario popietę laviruodama tarp bibliotekos lentynų ėmiau ir stabtelėjau prie M raidės. Pavarčiau vieną, antrą, trečią rašytojo romaną ir, tiesą sakant, jau norėjau griebti pirmą, pasitaikiusį po ranka, bet lyg tyčia prisiminiau TED įrašą, kuriame buvo pasakojama apie knygos „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo kelionių metai“ viršelio dizaino kūrimo procesą. Jei tiek dėmesio skirta apipavidalinimui, tai, pamaniau, ne ką mažiau įdomus turėtų būti turinys – štai tokia tat manoji „Bespalvio Cukuru Tadzakio ir jo kelionių metų“ išsirinkimo istorija.

 Romano centre – keturiasdešimtmetį įpusėjęs Cukuru Tadzakis, vis dar nesugebąs atsitiesti po paauglystėje patirto draugų atstūmimo. Ketveriukė, kurios vardai susiję su spalvomis (Aka – Raudonasis, Ao – Mėlynasis, Širo – Baltoji, Kuro – Juodoji; iš čia, beje, ir yra aliuzija į pavadinimą, nes Tadzakis, neturįs jokio ryšio su spalvomis, jaučiasi bespalvis), ničnieko nepaaiškinę pareiškia nebenorintys nei su juo susitikti, nei kalbėtis. Prislėgtas Cukuru kurį laiką gyvena „kaip lunatikas arba numirėlis, dar nespėjęs suvokti, kad mirė“, o vėliau leidžiasi plaukti pasroviui. Iki tol, kol Sara – nauja mylimoji – priverčia jį pažvelgti praeičiai į akis ir atsikratyti nuoskaudų.

Knygos viršelis

 Varomoji romano jėga – ir Cukuru, ir skaitytojui ramybės neduodantis klausimas: kodėl vaikinas buvo atstumtas, kokios (matyt, šiurpios?) paslaptys tvyrojo toje mokyklos laikų grupėje? Tačiau autorius tiesos atskleisti neskuba ir atsakymų, regis, nė nereikėtų taip sureikšminti, nes išaiškėję motyvai nei šokiruoja, nei yra įmantrūs ­– jei atvirai, tikėjausi kur kas daugiau. Taigi mįslingoji knygos pusė didelio įspūdžio nepaliko, bet kiti aspektai, pavyzdžiui, filosofiniai Cukuru pamąstymai, gana gilūs veikėjų pokalbiai, istorija istorijoje (pasakojimas apie Midorikavą), įsiminė. Kiek teko domėtis, toks stilius – sapnai, padrikų istorijų jungimas, kelių skirtingų plotmių dengimasis – yra Murakamio braižas ir kitos jo knygos turi kur kas daugiau fantastinių, siurrealistinių elementų, dėl kurių, matyt, ir yra vertinamos aukštėliau.

 Skaitant knygą kliuvo ir perdėtas paauglystės draugų sureikšminimas. Suprantama, būti atstumtam be jokio paaiškinimo malonumas menkas, bet negi gali taip stipriai paveikti psichiką, jog sulaukus trisdešimt šešerių vis dar nepajėgtum atsikratyti praeities šleifo ir judėti priekin? Norėjosi papurtyti Cukuru, kad iš jo galvos išbyrėtų paties sau įsiteigtos „manyje iš esmės slypi kažkas, kas nuvilia žmones“ ir „manyje nėra ničnieko, ką aš galėčiau duoti kitiems“ frazės. Trumpai tariant, „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo kelionių metai“ yra menkavertiškumo komplekso kamuojamo žmogaus istorija, tad, jei minėta tema Jums įdomi, romanas turėtų neapvilti.

Angliškas viršelis

 Verdiktas – nesigailiu, kad perskaičiau, bet sužavėta nelikau. Jei norėtumėte tik pradėti pažintį su Harukio Murakamio kūryba, vargu ar rekomenduočiau imtis Cukuru istorijos. Antra vertus, faktas, jog autoriaus romano pasirodymo knygynų lentynose ištikimiausi skaitytojai Japonijoje laukė net per naktį, išlieka faktu – knyga sėkmingai rado, atranda ir atras savąjį skaitytoją. Gal tai būsit Jūs?

 P. S. ant mano stalo jau guli „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“. Tikiuosi, pavyks atrasti tą knygą.