E. Lockhart „Melagiai“

Emily Jenkins

 E. Lockhart (tikrasis vardas – Emily Jenkins) romanas „Melagiai“ priminė man daugelį dalykų. YA literatūros nuostabumą, troškimą pačiai parašyti knygą ir tą nepakartojamą jausmą, užplūstantį suvokus, kad įnikus į romaną nepakilsi iki paskutinio puslapio. Tai – must read skaitinys visiems YA psichologinių trilerių gerbėjams. Ir aš, priešingai nei kūrinio veikėjai, nemeluoju.

 „Sveiki atvykę į gražią Sinklerių šeimą. Čia nėra nusikaltėlių. Nėra nevykėlių. Niekas neturi žalingų įpročių“, – savo istoriją pradeda tuoj aštuoniolikos sulauksianti Kadencija Sinklerė Istman. Kilusi iš senos turtingos demokratų giminės, kurioje visi visada plačiai šypsosi, turi tvirtus smakrus ir agresyviai žaidžia lauko tenisą, ji vasaras leidžia privačioje saloje Masačusetso pakrantėje, kur kiekvienos dukros šeimai senelis pastatęs po prabangų namą. Bendros vakarienės, laužų deginimas, plaukiojimas, kvailiojimas su pussesere, pusbroliu bei jo geriausiu draugu Gatu – ne gyvenimas, o pasaka, ne sala, o rojus žemėje. Tik ar viskas taip gražu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Ar ši istorija – tik apie paauglišką meilę? Kur melas, kur tiesa, o gal tiesų ir melų daugiau nei vienas? Metas pridėti pirštą prie lūpų – išsiaiškinsite patys.

Knygos viršelis

 Skaitant knygą domina paslaptingumas – žinai, kad yra kažkas daugiau, bet sunku nutuokti, kas. Apie tai užsimenama ir anotacijoje. „Jeigu kas nors tavęs paklaus, kaip ši istorija baigėsi, – tiesiog nesakyk!“ – vos vienas sakinys, bet toks intriguojantis jaukas, kurį prarijo milijonai skaitytojų, kurį, tikiuosi, prarysite jūs. Turiu pripažinti, į tą didįjį siužeto vingį nedėjau daug vilčių – paprasčiausiai mėgavausi išskirtine autorės proza, tvyrančiu paslaptingumu, gilinausi į įdomius veikėjų tarpusavio santykius ir nei pernelyg daug galvojau, nei siekiau ką nors išsiaiškinti, nes, kaip rodo patirtis, dažnokai lieku apvilta. Bet tik ne šįkart – šį kartą romaną prilyginčiau tiksinčiai bombai, kurios sprogimas iš tiesų vertas nutylėjimo. Akyliausi skaitytojai, tikėtina, atras užuominų, bet net įspėję paslaptį prieš jai išaiškėjant, istoriją prisimins dar ilgai.

 Autorė, paklausta, kaip kūrė intriguojančią  pasakojimo liniją, teigia planavusi ją nuo pat pradžių, bet neslepia, kad galutinis rezultatas vis vien pareikalavo 15 juodraščio perrašymų. Skaitant knygą atrodo, kad ji parašyta be galo paprastai – nė nekyla minties, jog tokį efektą išgauti reikia tiek pastangų (regis, „paprastas“ knygas geba parašyti tik nepaprasti rašytojai). Jau vien dėl rašymo stilistikos (trumpų pastraipų bei poetiškų trūkių, simbolizuojančių Kadencijos atskirtį nuo to, kas vyksta), norisi perskaityti, tarpusavy palyginti ir likusias aštuonias E. Lockhart knygas (viliamės sulaukti jų išverstų į lietuvių kalbą!) ir, be abejo, išvysti „Melagių“ ekranizaciją (teises į filmo statymą yra nupirkusi Imperative Entertainment kompanija, tad, tikėtina, įspūdingas filmas anksčiau ar vėliau atkeliaus į didžiuosius ekranus).

Angliškas viršelis

 Dar vienas nedaugelyje romanų aptinkamas dalykas – Kadencijos sukurtos pasakų variacijos. Apskritai pasakose atskleidžiama tiesa apie žmones, o „Melagiuose“ jos praskleidžia širmą, dengiančią Sinklerius. Perpasakodama ir savaip interpretuodama visiems žinomus pasakų motyvus, Kadencija pasako tai, ko nenorėtų arba negalėtų apie savo giminę ištarti garsiai. Tikrai gan netikėtas ir įdomus sprendimas – džiugu, jog YA autoriai niekad nenustoja eksperimentavę ir nuolat įpučia naujovių.

 Tikriausiai apžvalga skamba painiai ir įmantrokai, bet buvau priversta kalbėti užuolankomis – šįkart labiau nei įprastai baiminuosi, kad neišplepėčiau per daug. Trumpai drūtai, rekomenduoju paskaityti ir siūlau tai daryti kuo greičiau, kol iš vienų ar kitų šaltinių Jūsų nepasiekė įdomiausi faktai. Čiupkite trilerį ir kartu su Kadencija išsiaiškinkite, kas nutiko tą penkioliktą vasarą ir kas slypi už dailaus, paauksuoto Sinklerių fasado. O perskaitę šiukštu nepažeiskite taisyklės – niekam neišduokit pabaigos!