Susan Ee „Laikų pabaiga”

 
Neskaičiusiems knygų „Angelų įsiveržimas“ ir „Pasaulis po to“, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Susan Ee

 „Laikų pabaiga”, postapokaliptinių romanų „Angelų įsiveržimas” bei „Pasaulis po to” tęsinys, užbaigiantis svaiginamai įtraukiančią Susan Ee knygų seriją, buvo vienas nekantriausiai laukiamų šių metų kūrinių jaunimo tarpe. Sužinojus, kad autorė pakeitė planus – vietoj numatytų penkių serijos dalių sutrumpino Penryn ir Rafo istoriją iki trilogijos – įtampa pasiekė aukščiausią tašką – tapo aišku, jog ne už ilgo teks atsisveikinti su pamiltais veikėjais. Tad šį kartą kviečiu dirstelti į tai, kas laukia paėmus ugningą epinį finalą į rankas, ir tuo pačiu raginu nenusiminti – juk kažkuomet, tikėkimės, ne už kalnų, turėtume sulaukti trilogijos ekranizacijos.

  Trečiosios serijos dalies veiksmas prasideda ten, kur baigėsi antroji – išsigelbėję nuo keršto trokštančių angelų ordos, Penryn, Rafas ir mažoji sudurstytą vudu lėlę primenanti Peidžė kartu su skorpionų būriu skrieja virš postapokaliptinės San Fransisko panoramos stengdamiesi atrasti saugią nusileidimo vietą. Laikas trijulei tarsi smėlio smiltys nenumaldomai byra tarp pirštų – reikia nedelsiant rasti gydytoją, galintį Rafui prisiūti sparnus ir padėti į žmogų atvirsti septynmetei Peidžei. Negana to, grėsmingai artėja laikų pabaiga – prasidėjus lemiamam žmonijos ir dieviškųjų būtybių susirėmimui, Rafas ir Penryn bus priversti rinktis barikadų pusę…

 Kaip ir buvo galima tikėtis, serijos finalas pažėrė dar daugiau šiurpą keliančių siaubo elementų. Jei manėte, kad jų buvo gausu jau pirmosiose serijos dalyse, liksite nustebinti – „Laikų pabaiga” šiuo atžvilgiu pralenkia jas abi kartu sudėjus. Kiekvienas padaras, sutinkamas finalinėje knygoje, yra dar labiau bauginantis ir įspūdingesnis už ankstesnį, todėl skaitant jų aprašus gyslose neretai stingo kraujas. Makabriškas tonas - autorės skiriamasis ženklas – ji, rašydama, regis, paprastais, trumpais sakiniais vis vien sugeba perteikti skaitytojams tamsias emocijas.

Knygos viršelis

 Verta pridurti, jog „Laikų pabaiga” pasižymi gera veiksmo ritmika – nebuvo nė akimirkos, kad tektų nuobodžiauti. Tempas taipogi nebuvo per spartus – Susan Ee pavyko išlaikyti idealų balansą tarp veiksmo ir atokvėpio. Džiugiausia tai, kad serijos finalas netapo vienu iš paranormalios romantikos žanro kūrinių – nepaisant ore apčiuopiamos tarp Rafo ir Penryn tvyrančios romantinės įtampos, knygos ašimi vis vien išliko apokalipsė. Sutinku, jog plačiau paanalizuoti protagonistų meilės santykius būtų įdomu, tačiau neverta pamiršti, kad jie tėra saldus priedas prie intriguojančio postapokaliptinio pasaulio vaizdinio.

 Susan Ee nebūtų Susan Ee, jei į savo knygos siužetą neįvestų šmaikščių Rafo ir Penryn dialogų bei jiedviem nepatogių situacijų. Išties ironiška, kad Pasaulyje Po To, kuriame už kiekvieno kampo tyko mirtinas pavojus, septyniolikmetė liesutė paauglė ir tvirto sudėjimo angelų karo veteranas atranda laiko pašmaikštauti apie vienas kito aprangą arba erzinasi dėl žmonių ir sparnuotųjų Dievo pasiuntinių skirtumų. Tai tik dar kartą įrodo rašytojos meistriškumą į vieną kūrinį sudėti visa, kas traukia nūdienos jaunąjį skaitytoją.

 Kalbant apie Penryn, ji ir toliau pateisino viso pasaulio skaitytojų pamėgtą vidine ugnimi ir ryžtu liepsnojančios merginos įvaizdį. Jei pažvelgtume atgal, pamatytume, kaip stipriai ji pasikeitė – iš pažeidžiamos, bet savo šeimą visomis išgalėmis besistengiančios apginti paauglės, ji tapo tvirtus moralinius principus susiformavusia moterimi. Jau „Angelų įsiveržime” ir „Pasaulyje po to” žavėjausi Penryn stiprybe, tačiau jos asmenybės atsiskleidimas finalinėje dalyje tiesiog pribloškė. Septyniolikmetė, imdamasi lyderės vaidmens, sužibėjo visu gražumu ir, tikiu, pažadino vidinę ugnį ne vienam skaitytojui.

Turkiškas viršelis

 Penryn šeima taipogi neliko nuošalyje - ypač daug dėmesio buvo skirta jos šizofrenikei mamai, kuri finalinėje dalyje netgi gavo itin svarbų vaidmenį. Labai vertinu autorės pasirinkimą į kūrinį įtraukti protagonistės artimuosius – malonu matyti, kad, nepaisant net sudėtingiausių aplinkybių, galime priimti šeimos narius tokius, kokie jie yra ir kartu su jais pereiti tiek ugnį, tiek vandenį.

  „Laikų pabaiga” labiau nei kas kitas privertė susimąstyti apie vienybę. Knygoje yra keletas itin gražių ir širdį spaudžiančių epizodų, kuriuose atsiskleidžia pačios geriausios mūsų, žmonių, savybės. Susan Ee finalinėje dalyje iškėlė klausimą, kas būtų, jei vienu ritmu imtų plakti visų išgyvenusiųjų širdys, ir jo atsakymas sukėlė nuostabą. Įdomu, kokius kalnus susivieniję ir kilnaus tikslo vedini, galėtume nuversti šiandien?

 Apibendrinant galiu pasakyti, jog „Laikų pabaiga” išties pateisino manuosius lūkesčius, iki visiškos tobulybės pritrūko tik stipresnės pabaigos, norėjosi, kad būtų sudėti visi taškai ant i. Tačiau tai – tik smulkmena, palyginus su viskuo, ką padovanojo ir į sielą įnešė rašytoja. Be abejonės, rekomenduoju perskaityti ir kartu su visais pradėti laukti kitų Susan Ee darbų!

Cat Clarke „Lemiamas apsisprendimas"

Cat Clarke

 Pagrindinė priežastis, kodėl nutariau į rankas paimti Cat Clarke bestselerį, buvo penki žodžiai knygos anotacijoje: „Įtempto siužeto psichologinis trileris jaunimui”. Į lietuvių kalbą išverstų šio žanro kūrinių nėra itin daug, todėl pasitaikius progai visados su dideliu malonumu leidžiuosi į pavojų, įtampos, nerimo, laukimo bei jaudulio persmelktą realistinį pasaulį. Kaip ir buvo galima tikėtis, „Lemiamą apsisprendimą” perskaičiau vienu prisėdimu, vos per kelias kvapą gniaužiančias valandas, ir dar kartą įsitikinau, kad nuo gero psichologinio trilerio neįmanoma atsitraukti. Šią įtikinamą istoriją, kupiną nuodėmingų paslapčių, nederamų draugysčių ir nenumaldomos meilės motyvų, stipriai rekomenduoju į rankas paimti kiekvienam.

 Be žinios dingusi Londono moksleivė Tara Čembers oficialiai pripažinta negyva, o keturios merginos, žinančios, kas jai atsitiko, slepia kraupią tiesą.

 Mokyklinė eskursija - savaitė laukinėje Škotijos gamtoje – Alisai King toli gražu neskambėjo kaip svajonių atostogos, o paskirtosios kambario draugės neatrodė kaip svajonių komanda. Viename namelyje Alisai tenka apsistoti kartu su geriausia drauge Kese, vienišąja, niekieno nemėgstama Pole, uždarąja melomane Rėja ir populiariąja aštrialiežuve Tara, vienu rankos mostelėjimu gebančia paversti bet kieno gyvenimą pragaru. Vieną dieną jos taikiniu nepelnytai tapus Polei, už teisybę kovojanti Kesė nusprendžia, kad atėjo metas atkeršyti ir pamokyti arogantišką gražuolę. Tačiau pokštas netikėtai pakrypsta sukrečiančia linkme ir tampa aišku, jog niekas niekada nebebus kaip buvę...

Knygos viršelis

 Pasakysiu be užuolankų: „Lemiamas apsisprendimas” atitiko visus mano gerai knygai taikomus kriterijus - ji sužavėjo viskuo – ir idėjos perteikimu, ir veikėjų išpildymu, ir neeiline romano struktūra. Autorė gudriai sužaidė veiksmo erdve bei laiku – istoriją pradėjo ne Škotijos stovyklos epizodu, bet laidotuvių, tiksliau, pamaldų už mirusiąją, scena ir tik gerokai vėliau, sustiprindama intymų skaitytojo ir pagrindinės kūrinio herojės Alisos ryšį, šios lūpomis atpasakojo tragiškosios nakties įvykius. Tokie meistriškai sukurpti dabarties, praeities ir ateities šuoliai leido į situaciją pažvelgti iš įvairių perspektyvų bei įvertinti protagonistų poelgius keliais aspektais.

  Įdomu ir tai, kad šioje knygoje nėra nei teigiamų, nei neigiamų veikėjų – visi jie paprasti, romūs žmonės, papuolę į nepavydėtiną situaciją ir dabar besiblaškantys ties pasirinkimo riba. Ir Kesę, ir Alisą, ir Polę, ir Rėją skaitytojas gali kaltinti įvykdžius žmogžudystę arba jų neteisti – viskas priklauso tik nuo jo paties moralinių nuostatų. Skaitant kūrinį kyla daugybė klausimų: kaip vertėtų elgtis - atskleisti skaudžią tiesą to nusipelniusiems žmonėms ar nutylėti paslaptį stengiantis juos apsaugoti nuo vidinės gėlos? Ar įmanoma gyventi visavertį gyvenimą kamuojamam kaltės jausmo? O kiek emocijų savyje gali sutalpinti žmogus? „Lemiamas apsisprendimas” tikrai ne veltui priskiriamas psichologinių trilerių kategorijai – jis turi gilią potekstę, tačiau sklandaus, patrauklaus teksto dėka ją išskaityti nėra sunku, o romano puslapiai verčiasi tarsi patys savaime.

Angliškas viršelis

 Dar vienas aspektas, į kurį noriu atkreipti Jūsų dėmesį, yra „Lemiamo apsisprendimo” realistiškumas. Visi Cat Clark bestselerio veikėjai yra tokie tikroviški, kad, rodos, bet kurią akimirką gali imti ir iššokti iš romano puslapių. Ir Alisa, ir Tara, ir Kesė, ir Polė, ir Rėja galėtų be vargo įsilieti į bet kurios mokyklos mokinių gretas – manau, kiekvienas, atidžiai apžsižvalgęs aplinkui, nesunkiai atrastų bent po vieną šių merginų prototipą. Knygos realistiškumo įspūdį stiprino ir Alisos nuostata, jog žmogžudystės ir apgailėtini meilės operos scenarijai negali būti paprastos, niekuo neišsiskiriančios merginos gyvenimo dalis. Jai, visai kaip ir mums, šie įvykiai atrodė utopiški, tolimi, niekados nepaliesiantys mūsų.

 Užsiminiau, kad kertinės „Lemiamo apsisprendimo” temos yra atgaila ir kaltė, todėl noriu pridurti, kad Cat Clarke jomis neapsiribojo ir istoriją pagardino švelniu romantikos prieskoniu. Nenorėdama sugadinti skaitymo malonumo, jos detalių neatskleisiu, bet užsiminsiu, kad autorė itin tiksliai užfiksavo pirmąjį įsimylėjimo jausmą, o kriminalinės istorijos motyvai suteikė jam ypatingo veržlumo, dinamikos bei intensyvumo.

Vokiškas viršelis

 Reziumė, „Lemiamas apsisprendimas” man patiko nuo A iki Z, užvertusi paskutinį knygos lapą net pasigailėjau, kad romaną perskaičiau taip greitai. Tikiu, kad ir Jūs, paėmę šią istoriją į rankas, kartu su Alisa patirsite nepamirštamą emocinę kelionę. Subtilus autorės humoras, potekstės gylis, tamsioji knygos pusė ir gyvenimiškos pamokos – absoliučiai viskas neįtikėtinai dera tarpusavyje ir papildo vienas kitą. Vienareikšmiškai vienas geriausių mano skaitytų kūrinių.

Alice Oseman „Solitaire”

Alice Oseman

 Būna, kad knyga patraukia dėmesį savo viršeliu, sudomina anotacija arba suintriguoja pavadimu. Su Alice Oseman „Solitaire” nutiko kiek kitaip – visus minėtus aspektus nustelbė faktas, jog milijonus skaitytojų pakerėjusį romaną autorė parašė būdama vos septyniolikos metų. Vos tai sužinojusi, kaipmat užsinorėjau įvertinti bendraamžės kūrybą – juk paaugliai, pasiekę tokias svaiginančias aukštumas, yra ne tik sektini pavyzdžiai, bet ir didžiausias plunksną valdančio jaunimo motyvacijos šaltinis.

 Autorė neslepia, jog mintis parašyti „Solitaire” jai kilo perskaičius klasika tapusią Džeromo D. Selindžerio knygą „Rugiuose prie bedugnės“ bei pasaulinės šlovės sulaukusį Johno Greeno pasakojimą „Aliaskos beieškant”. Tuo metu mergina, būdama vos dvylikos, pastebėjo, jog coming of age (žanro, kuriame vaizduojamas jauno žmogaus „perėjimas“ iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį) kūrinių centre yra vaikinai, o štai dailiosios lyties protagonisčių nėra. Ir čia, matyt, suveikė jaunatviškas maksimalizmas – Alice Oseman, neradusi nei vienos coming of age knygos, kurios pagrindinė herojė būtų mergina, paprasčiausiai ėmė ir nusprendė tokią parašyti pati. Jaunoji autorė šią idėją brandino net penkerius metus, o sulaukusi septyniolikos pasinėrė į kūrybinį procesą nė negalvodama apie „Solitaire” publikaciją – rašė istoriją tiesiog savo pačios malonumui. Ne veltui sakoma, kad kai nesitiki nieko, gauni labai daug…

Knygos viršelis

 Pagrindinė Alice Oseman debiuto veikėja Torė nepasižymi patraukliausiomis savybėmis - ji apatiška, sarkastiška cinikė, žvelgianti į pasaulį iš pesimistinės perspektyvos. „Aš – Viktorija Spring. Perspėju iš anksto – dažnai fantazuoju, paskui liūdžiu. Mėgstu miegoti ir rašyti savo blogą. Kada nors mirsiu.” – štai taip skaitytojams prisistato Torė. Mergina nekenčia mokyklos, šalinasi žmonių, yra užsisklendusi savyje, bet, užuot bandžiusi susigrąžinti kasdienybės džiaugsmą, apsimeta, jog jai niekas nerūpi - paauglė yra giliai panirusi į depresijos liūną, tačiau nesuvokia serganti šia klastinga liga. Minėta Viktorijos būsena kūrinyje ryškėja palaipsniui, skaitytojui paliekama erdvės suprasti daugelį niuansų pačiam, tad Alice Oseman debiutui reikia pribręsti emociškai – rekomenduoju „Solitaire” į rankas paimti nesitikint lengvo, neįpareigojančio skaitinio, nes jis toks anaiptol nėra.

 Jei skaitėte knygos anotaciją, tikriausiai Jums kilo įspūdis, jog paslaptingoji Solitaire grupuotė yra šio pasakojimo pažiba ir kūrinio veiksmas iš esmės suksis apie ją. Nežinau, nuliūdinsiu ar pradžiuginsiu, bet taip nėra – svarbiausia Alice Oseman debiute yra Torė, o Solitaire tėra tik papildoma detalė, rašytojos įnagis merginos asmenybei atskleisti. Imdama knygą į rankas tikėjausi veržlaus, dinamiško siužeto, netikėtų, stebinančių vingių, susijusių su Solitaire veikla ir, tiesą sakant, likau kiek nusivylusi, kad lūkesčiai neišsipildė, tačiau dabar, mintims sugulus į vietas, galiu drąsiai teigti, jog tai buvo puikiai apgalvotas autorės pasirinkimas. Svarbiausia šiame kūrinyje - Torės asmenybės plėtotė, todėl nieku gyvu negalėjo būti kitaip.

Angliškas viršelis

  Knygos viršelyje pabrėžta, jog „Solitaire” nėra meilės istorija, tačiau verta paminėti, kad joje nebuvo apsieita be romantikos. Sekdama paslaptingos grupuotės paliktomis užuominomis, Torė susipažįsta su Maiklu Houldenu, užsibrėžusiu tikslą tapti jos draugu. Laikui bėgant šis vaikinukas tampa svarbia merginos gyvenimo dalimi, jiedu užmezga glaudų tarpusavio ryšį, tačiau autorė niekur nenuklysta ir kūrinio centre vis vien išlaiko Torės asmenybės augimą. Taigi, nors knygos viršelis leidžia susidaryti nuomonę, jog kūrinyje visiškai nėra romantinės įtampos, šlakelį jos vis dėlto galima aptikti.

 Verta paminėti ir tai, kad „Solitaire” iš jaunimo literatūros lobyno išsiskiria autentišku paauglių vaizdavimu. Kaip jau minėjau, autorė kūrinį parašė septyniolikos, ir tai tikrai jaučiasi – taip tikroviškai aprašyti šiuolaikinių paauglių gyvenimą galima tik jiems priklausant. Alice Oseman įrodė, kad jaunuolio kasdienybė nėra rožėmis klota - kone kiekvienas „Solitaire” veikėjas kovoja su rimtomis problemomis – depresija, mitybos sutrikimais, tėvų abejingumu, savęs nuvertinimu, diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, draugų išdavystėmis, žalojimusi - ir nei vienas jų nesijaučia laimingas, nors šie metai lyg ir turėtų būti geriausi jų gyvenime. Galbūt su tiek daug problemiškų veikėjų ir buvo kiek persistengta, tačiau Alice Oseman puikiai pavyko atskleisti dažno šiuolaikinio paauglio vidinę būseną.

 Reziumė, „Solitaire” yra autentiška istorija apie merginą, kuri stengiasi atrasti ne save, bet ją supantį pasaulį. Rekomenduočiau tiems, kam patiko Avos Dellairos „Meilės laiškai mirusiesiems”, Delphine de Vigan „No ir aš”, Jenny Downham „Kol dar gyva” bei visiems, dievinantiems John Green kūrybą. Manau, kad psichologinė Torės kelionė nepaliks Jūsų abejingų.

John Boyne „Berniukas dryžuota pižama“

John Boyne

 Airių rašytojo John Boyne romaną „Berniukas dryžuota pižama“ į rankas paėmiau manydama, kad jis gali praversti rengiantis lietuvių kalbos egzaminui, o atsitiko taip, jog atradau knygą, tapusią vienu mėgstamiausių mano kūrinių. Tai jaudinantis pasakojimas apie neįprastą dviejų berniukų draugystę Antrojo pasaulinio karo metais, kuriuo labai tikiuosi sudominti ir Jus – esu tvirtai įsitikinusi, kad šį tarptautinį bestselerį verta perskaityti kiekvienam.

 John Boyne gimė 1971 m. balandžio 30 dieną Dubline, Airijoje. Žymus autorius Dublino Trejybės koledže studijavo anglų literatūrą, o kūrybinio rašymo studijas krimto Norvičo mieste įsikūrusiame East Anglia universitete, kur gavo pirmąjį reikšmingą Curtis Brown apdovanojimą. Šiuo metu John Boyne sąskaitoje – net trylika romanų: devyni iš jų skirti suaugusiems, o keturi priskiriami paauglių auditorijai.

 Kas kartą paklaustas, kaip jam gimė mintis parašyti knygą „Berniukas dryžuota pižama“, autorius nuoširdžiai gūžteli pečiais ir atsako, kad idėja atėjo pati savaime. Maždaug penkiolika metų studijavęs su holokaustu susijusią literatūrą, rašytojas jautėsi pasikaustęs šioje srityje, tačiau nė karto nepagalvojo, kad galėtų apie žydų genocidą parašyti pats. Vieną dieną John Boyne galvoje iškilo dviejų berniukų, bendraujančių per tvorą, vaizdinys ir ši idėja autoriui pasirodė per daug įdomi, kad jos būtų galima nepaisyti. „Aš neplanavau parašyti romano apie holokaustą, aš neieškojau istorijos, kurią galėčiau papasakoti apie tą laikmetį. Idėja pasiekė mane beveik visiškai suformuluota ir po šimto valandų jau turėjau parašęs per 50 000 žodžių, kurie tapo romano pagrindu.“ – viename interviu atviravo bestseleriu tapusios knygos autorius. Pagal šį romaną yra sukurtas ir tokio paties pavadinimo filmas, kurį kai kurie kritikai vadina vienu geriausių kino istorijoje pasakojimų apie vaikystę.

Knygos viršelis

 O viso šito ir dar daugiau pirmasis John Boyne kūrinys, skirtas paaugliams, išties nusipelno – tai nedidelės apimties, bet didelį emocinį svorį turinti knyga, nepaliekanti nei vieno abejingo. Jos centre – devynmetis vokiečių karininko sūnus Brunas, gyvenantis penkių aukštų name kartu su tarnais, mama, tėčiu bei dvylikamete seserimi Gretel, kurią jis skambiai vadina Beviltišku Atveju. Po Furoro vizito Bruno tėtis yra paaukštinamas – tampa komendantu, gauna naują uniformą ir, berniuko nusivylimui, su visa šeima turi išsikraustyti į naują gyvenamąją vietą, toli nuo Berlyno, į Autvitą.

 Vos ten atvykęs Brunas išgyvena didžiulį nusivylimą – vietoj paliktos mokyklos, trijų geriausių draugų, senelių, triukšmingo, gyvybe trykštančio gyvenimo Berlyno centre jis atsiduria mažesnioje, kareivių pilnoje, tuštuma ir šalčiu dvelkiančioje atkampioje vietovėje, kurioje, rodos, nėra dėl ko jaustis laimingam. Tiesa, pro savo kambario langą Brunas netrunka pastebėti ir kai ką įdomaus – grupę keistų, dryžuotomis pižamomis vilkinčių, už aukštos vielinės tvoros įsikūrusių žmonių, - bet pasiteiravęs savo tėčio, kas jie, ir gavęs atsakymą, jog tai ne žmonės, jis veikiai juos pamiršta ir ima ieškoti kitų smalsumą keliančių objektų. Tačiau vieną dieną devynmetis vis dėlto išsprunka iš dusinančių namų ir ilgai ėjęs palei keistąją tvorą atranda liesą, liūdną, dryžuota pižama vilkintį berniuką, vardu Šmuelis. Taip užsimezga neįprasta draugystė...

Angliškas viršelis

 „Berniukas dryžuota pižama“ yra viena tų retų knygų, kuri žavi ne tik idėja, bet ir sumanymo išpildymu. Negana to, kad rašytojas į holokausto temą pažvelgė iš vokiečių pusės, jis kraupius tuometinius įvykius dar ir aprašė naivaus vaiko akimis. Devynmetis Brunas nesuvokia, kokia aplinka jį supa – berniukas fiurerį Adolfą Šiklgruberį-Hitlerį vadina Furoru, Aušvicą – Autvitu, o sakydamas Heil Hitler jis mano vartojąs „viso labo, malonios popietės“. Brunas nenutuokia, kas yra žydas, piktinasi, jog Šmuelis turi gausybę draugų, su kuriais valandų valandas gali žaisti, kai jis tuo tarpu privalo lindėti kitoje tvoros pusėje jausdamasis vienišas. Didelį įspūdį man paliko ir sutapimas, jog abu vaikai gimė tų pačių metų tą pačią dieną – 1934 m. balandžio penkioliktąją. Geraširdžiai, nuoširdūs, prielankūs berniukai, prieš savo valią atsidūrę Aušvice, yra tarytum vienas kito atspindžiai – kai jie abu, sukryžiavę kojas, sėdi dulkėse, tvora, skirianti abu mažamečius, veikia tarsi veidrodis – ji atspindi kitą vaikų gyvenimo versiją. Tai verčia susimąstyti - galbūt, aplinkybėms susiklosčius kitaip, vokiečių karininkas kaip savo tikrą sūnų būtų užauginęs Šmuelį, o Brunas gimtų žydų šeimoje ir atsidurtų dabartinėje protu nesuvokiamoje bičiulio situacijoje...

Angliškas viršelis

 Šios knygos privalumus galėčiau vardyti dar ilgai, tačiau nenoriu pernelyg išsiplėsti, kad juos, skaitydami kūrinį, atrastumėte patys. Galiu tik pasakyti, jog įstabaus romano pabaigoje Jūsų laukia amžiams atmintin įsirėšiantis finalas, sukelsiantis viduje tikrą emocijų audrą. Beje, nors John Boyne šedevre paliesta itin skaudi žydų genocido tema, kūrinys puikiai pritaikytas paaugliams – skaitosi taip greitai ir lengvai, kad įveikiau jį vienu prisėdimu, o tinklaraštyje netgi nespėjau pakeisti „šiuo metu skaitau“ ikonėlės. Nuoširdžiai rekomenduoju paimti šį romaną į rankas, o jį perskaičius raginu pažiūrėti emocijas dar labiau sustiprinančią jo ekranizaciją. Nepagailėkite laiko, tikrai nenusivilsite.

Jessica Sorensen „Ela ir Mičas amžinai"

Neskaičiusiems knygos „Elos ir Mičo paslaptis”, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Jessica Sorensen

 Šelmiška, žaisminga, jusli, aistringa, bet tuo pačiu tamsių praeities šešėlių, slogumo ir sunkios kaltės kupina meilės istorija – štai tokiais žodžiais apibūdinčiau pirmąją Jessicos Sorensen keturlogijos dalį. Sąmonės kertelėje vyliausi, jog po nelengvų išbandymų Elai ir Mičui bus leista pelnytai atsikvėpti, tačiau netrukau suprasti, kad rašytoja šiuo atžvilgiu nebuvo gailestinga ir saldžiajai porelei paruošė naujų sunkumų fiestą. „Elos ir Mičo paslapties“ tęsinys - dar tamsesnis, dar intensyvesnis ir dar labiau veriantis širdį – tai emocionalus pasakojimas apie savęs bei kitų priėmimą, neregimą kovą su vidiniais demonais, viltį ir begalinę meilę. Ar šilti jausmai iš tiesų nugali visas kliūtis?

 Romano veiksmas prasideda praėjus neilgam laiko tarpui po pirmosios dalies įvykių – pasibaigus vasaros atostogoms, Ela grįžta į koledžą, o Mičas išvyksta į ilgai lauktas gastroles su grupe. Nenorėdami trukdyti vienas kitam siekti užsibrėžtų tikslų ir svajonių, jaunuoliai palaiko santykius per atstumą. Tačiau Ela, vis dar graužiama kaltės dėl motinos mirties, ima grimzti į depresiją ir Mičas ne visados tamsiomis valandomis gali būti šalia jos. Lyg to būtų negana, merginą pasiveja namuose vykstančios dramos, o jos mylimąjį – vaikystėje palikęs tėvas. Ar jaunuoliams pavyks dar kartą įveikti likimo siųstus išbandymus ir įrodyti, kad jiedu iš tiesų skirti vienas kitam?

Angliškas viršelis

 „Elos ir Mičo paslaptyje” rampų šviesa daugiausia apšvietė Elą ir knygos ašis iš esmės sukosi apie jos problemas. Antroji Jessicos Sorensen keturlogijos dalis – ne išimtis, čia istorijos centre taipogi yra septyniolikmetė mergina ir jos grėsmingas vidinis konfliktas. Pasakojime atsiranda itin svarbus personažas – Elos psichoterapeutė, kuri padeda Mičo mylimajai žengti pirmuosius žingsnius savo vidinės pusiausvyros atstatymo link. Mergina lėtai, tačiau užtikrintai ima išsilaisvinti iš praeities gniaužtų, pamažu atleidžia ir leidžia sau gyventi toliau. Tačiau iki to jai reikia nueiti ilgą kelią, o jo eigoje Ela priima daugybę netikusių sprendimų, susijusių su Miču. Mergina suvokia einanti mamos pėdomis ir nusprendžia nutraukti visas gijas, paleisti mylimą vaikiną, kol dar ne vėlu, trokšdama jam geresnės ateities. Ši kūrinio vieta tik dar kartą patvirtina, kad niekada nereikia spręsti už kitą, kas jam esą būtų geriausia – juk visi mes esame asmenybės ir niekas kitas geriau už mus pačius negali žinoti, ko mums reikia ir ko mes norime. Atstumti žmogų, siekiant jį apsaugoti - nedovanotina išeitis. Užklupus problemoms visada reikia atvirai ir rimtai pasišnekėti vienam su kitu, spręsti pečius užgulusius sunkumus kartu.

 Verta paminėti, jog drastiška Elos nuotaikų kaita tapo puiki proga pasireikšti Mičui – autorė pasistengė, kad jis dar kartą užsitarnautų idealaus jaunikio titulą ir taptų ne vienos knygą skaičiusios antrosios pusės idealu. Jau pirmoje dalyje buvo aišku, kad Ela yra Mičo asmeninės visatos centras ir kad vaikinukas gali pereiti ir ugnį, ir vandenį, kad tik jo mylimoji būtų laiminga, o tęsinyje šis įspūdis buvo šimteriopai sustiprintas. Vargu  ar galima dar daugiau besąlygiškai rūpintis, padėti, palaikyti savo merginą, kai ji, užuot atsakiusi tuo pačiu, stumia tave nuo savęs kuo įmanoma toliau. Šiųdviejų jaunuolių meilė, kaip kelis kartus buvo akcentuota knygoje, yra iš tikrųjų pavydėtina – rodos, kai Ela ir Mičas kartu, jiedviem nieko nėra neįmanoma, o pasaulis tuomet nusidažo šviesesnėmis spalvomis.

Angliškas viršelis

  Šiame pasakojime autorė vėlgi sugebėjo išlaikyti balansą tarp meilės ir rimtų problemų, įsisukančių į Elos ir Mičo gyvenimus. Skaičiusieji pirmąją dalį tikriausiai pamena, jog ji buvo itin romantiška ir aistringa, o štai antrojoje yra dar daugiau erotikos. Dėl šios priežasties knygą į rankas paimti rekomenduoju tik nuo 16-17 metų, nes ji, nors priskiriama paauglių literatūrai, jaunesniems, mano nuomone, nėra tinkamas pasirinkimas.

 Viską apibendrinus galiu pasakyti, jog su nekantrumu laukiu paskutinių dviejų serijos dalių ir tikiuosi, jog Elai ir Mičui pagaliau pavyks sulaukti savo laimingos pabaigos. Smalsauju ir apie Etano ir Lilos santykius – šioje dalyje jiedu lyg ir vengė vienas kito, tačiau tarp jų tvyrantį ryšį buvo galima čiuopte užčiuopti. Be galo įdomu, kaipgi klostysis neišskiriamosios ketveriukės likimai...

Jenny Han „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“

Jenny Han

 Jenny Han bestselerį „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“ troškau į rankas paimti nuo pat jo pasirodymo Amerikos knygynuose, tačiau su giliu atodūsiu vijau šią mintį šalin, mat vis dar nesijaučiau pribrendusi  knygų skaitymui anglų kalba. Tikriausiai nesunku įsivaizduoti, kokia didžiulė laimės banga mane užplūdo sužinojus, jog romano sulauksime ir išversto lietuviškai. O džiaugtis tikrai buvo ko - nuotaikinga, patraukli, optimizmu spinduliuojanti, greitai ir lengvai skaitoma Laros Džinės istorija nuo pat pirmųjų puslapių pavergė savo nuoširdumu – tai smagus pasakojimas apie šeimą, draugystę ir paauglišką meilę.  

 Amerikiečių rašytoja Jenny Han gimė ir užaugo Ričmonde, Virdžinijoje, kartu su savo jaunesniąja seserimi. Baigusi vidurinę mokyklą, autorė tęsė mokslus Šiaurės Karolinos universitete, kur parašė savo pirmąją knygą Shug. Sulaukusi sėkmės, jauna ir talentinga mergina ėmėsi kito projekto ir į rinką paleido paaugliams skirtą The Summer I Turned Pretty trilogiją, kuri veikiai tapo New York Times bestseleriu. 2011-aisiais Jenny Han kartu su Siobhan Vivian ėmėsi kurti Burn to burn seriją, paskutinė, trečioji, jos dalis pasirodė 2014-aisiais. Tais pačiais metais pasaulį išvydo dar viena autorės knyga „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“, gimusi iš rašytojos asmeninės patirties.

 Pagrindinė šio romano veikėja Lara Džinė – šešiolikmetė romantikė, sauganti savo parašytus meilės laiškus mamos dovanotoje skrybėlių dežutėje. Tai nėra meilės laiškai tiesiogine to žodžio prasme - jie tarsi atsisveikinimas, reiškiantis, kad Lara Džinė nebemyli kurio nors vaikino. Visoms penkioms savo buvusioms simpatijoms mergina popieriaus skiautelėse išklojo viską, ką saugojo savo širdyje, nenutylėjo nieko žinodama, jog šie laiškai niekada nepasieks savo adresatų. Tačiau vieną dieną meilės prisipažinimai paslaptingai dingsta iš stropiai saugomos skrybėlių dėžutės ir... penki vaikinai vienu metu sužino apie Laros Džinės jausmus! Merginai teks gerai pasukti galvą, kaip išsikapanoti iš itin keblios padėties, o jos sukurpti sprendimai tik dar labiau apsunkins jau ir taip sudėtingą situaciją. 

Knygos viršelis

 Nors skaitant „Visų vaikinų, kuriuos mylėjau“ anotaciją gali kilti įspūdis, jog šis kūrinys yra tik saldi meilės istorija, taip anaiptol nėra – knygos autorė sugebėjo puikiai balansuoti tarp romantinės linijos ir šeimos santykių dinamikos. Lara Džinė romane sprendžia ne tik košmarišką meilės laiškų scenarijų, bet ir stengiasi pakeisti vyresnėlės sesers Margo vaidmenį šeimoje. Po judviejų ir devynmetės Kitės mamos mirties Margo perėmė visas motinos pareigas: ėmėsi rūpintis buities darbais ir sesutėmis, kad tik kuo labiau palengvintų sunkiai dirbančio tėčio gyvenimą. O atėjus metui, kai Margo turėjo iškeliauti už keturių tūkstančių mylių studijuoti viename iš Škotijos koledžų, visa našta vienu ypu užgulė šešiolikmetės Laros Džinės pečius. Būtent apie Song mergaičių santykius bei jų buitį man ir buvo mieliausia bei įdomiausia skaityti – Jenny Han puikiai atskleidė seserų bendrystę bei parodė, kaip atstumas, viena kitos erzinimas ir perėjimas į suaugusiųjų pasaulį gali paveikti artimų šeimos narių draugystę. 

  Jei jau prakalbau apie Larą Džinę, turiu pasakyti, jog jos, kaip individualios asmenybės, vargu, ar įmanoma nepamėgti – ši mergina pasižymi devyniomis galybėmis gerų savybių – ji paslaugi, maloni, nuoširdi, kūrybinga, turinti gerą humoro jausmą, visados ištiesianti pagalbos ranką, trykštanti energija ir spinduliuojanti pozityvumu – tikras kiekvienos paauglės geriausios draugės idealas. Norėdama ją su skaitytojais supažindinti kuo artimiau, autorė į pagalbą pasitelkė įvairiausias smulkmenas, pavyzdžiui, net kelis kartus akcentavo išskirtinį Laros Džinės mados jausmą ir jos aistrą suktis virtuvėje. Iš tiesų skaitant knygą teks ne kartą varvinti seilę – versdama puslapius radau tiek daug gundančiai skambančių receptų, kad net kilo mintis, jog Jenny Han galėtų išleisti šalutinę serijos istoriją, kurioje sutalpintų visus knygoje paminėtus receptus. Jei mus pasiektų lietuviškas tokios knygos vertimas, nė neabejoju, būčiau pirmoji, kuri ją įsigytų!

Lenkiškas viršelis

 Kalbant apie romantinę liniją, ji šiame kūrinyje išties ganėtinai įdomi – istorijos veiksmas iš esmės sukasi apie du vaikinus – Džošą, Margo buvusįjį, ir geidžiamiausią mokyklos gražuoliuką Piterį. Nors man jie nepasirodė pernelyg ypatingi, vis dėlto emocijas sukėlė – knygos pradžioje sirgau už vieną, po to persimečiau prie kito, o dar vėliau sugrįžau prie pirmojo pasirinkimo. Manau, apsispręsti, kuriam jaunuoliui skirti didesnes simpatijas, bus kebloka ir Jums, juo labiau, kad antroji serijos dalis taipogi turėtų pažerti smagių netikėtumų.

 Reziumė, knyga „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“ turėtų nenuvilti romantinių komedijų gerbėjų – nuotaikingas, lengvo turinio romanas puikiai tiks atokvėpiui tarp mokslų ir darbų. Nors Jenny Han bestselerio ir nepriskirčiau prie savo mėgstamiausių, skaitydama jį linksmai bei turiningai leidau laiką, todėl su malonumu laukiu ir antrosios dvilogijos dalies.

Rebeka Una „Atjunk"

Rebeka Una

 Jei esate knygų mylėtojai, tikriausiai bent ausies krašteliu girdėjote apie leidyklos Alma Littera pernai surengtą paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, kurio tikslas buvo atrasti naujų autorių, atkreipti lietuvių rašytojų dėmesį į jaunesniųjų skaitytojų grupes, o paauglius skatinti skaityti lietuvių autorių kūrybą. Kovo pabaigoje, susumavus nepriklausomų ekspertų ir leidyklos atstovų balsus, paaiškėjo trys finalininkės, kurių rankraščiai buvo išleisti atskiromis knygomis – šią garbę pelnė Dainos Opulskytės „Eksperimentas gyventi“, Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“ ir Rebekos Unos „Atjunk“. Šiandien kviečiu išsamiau susipažinti su Rebekos Unos debiutu, o taip pat pažadu, jog ilgainiui sulauksite ir kitų likusios trijulės apžvalgų.

 Prieš aptariant minėto kūrinio siužetinę liniją ir jo detales, norisi akcentuoti „Atjunk“ išskirtinumą. Tikriausiai pastebėjote, jog  kone kiekvienoje jaunimui skirtoje knygoje galima aptikti stereotipinių - patyčių, benamystės, bėgimo iš namų, piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis - temų. Regis, didžioji dalis Lietuvos rašytojų laikosi įsikabinę minties, jog gera knyga paaugliams privalo atspindėti jaunuolių būseną, pasaulėjautą, emocinius išgyvenimus, todėl jų kūriniai persmelkti liūdesio ir gėlos nuotaikų. Štai čia pasireiškia Rebekos Unos romano išskirtinumas: autorės debiutas yra priskiriamas ne niūriam realizmui, bet antiutopijos žanrui, kritiškai vaizduojančiam ateities visuomenės ydas. Grytos istoriją netgi galima vadinti pirmąja lietuviška distopija, nes šio kūrinio veiksmas vyksta ne kur kitur, o modernizuotame netolimos ateities pasaulyje. Ganėtinai intriguoja, ar ne?

 Pagrindinė istorijos veikėja Gryta gyvena Žemėje, kuri dėl besaikio žmonių vartotojiškumo atsidūrė ant išnykimo ribos. Kad mūsų planetos rutulys taptų švaresnis, įprastas gyvenimas buvo perkeltas į užrašines, sistemą, vadinamą translaifu. Tą padarius, realiame pasaulyje nebeliko nei pojūčių, nei jausmų – visos spalvos, kvapai ir daiktai persikėlė į virtualią erdvę, kurioje intensyviai bendrauja žmonės.

Knygos viršelis

 Visgi keturiolikmetė Gryta – ne tokia kaip visi - jai nesiseka pritapti prie moderniajai visuomenei taikomų standartų: užuot klausiusi sistemos rekomendacijų ir kūrusi pavidalus translaife, ji domisi tikrais susitikimais, bučiniais, senais filmukais, bėgimu, mums įprastu maistu bei normaliu knygų skaitymu (taupydami laiką, sistemoje visi mąsto dispersiškai ir ilgiausius tekstus per kelias sekundes „nuskenuoja“ akimis). Kebli merginos padėtis dar labiau komplikuojasi jai sutikus panašų į save – sistemai besipriešinantį bendraamžį Mantą. Kur visa tai nuves, sužinosite pasinėrę į romano puslapius.

 Dar ir dabar pamenu kadaise į rankas patekusį straipsnį, kuriame buvo nagrinėjama informacinių technologijų skvarba kasdieniame mūsų gyvenime. Su smalsumu perskaičiusi apie tai, kokią reikšmę ateityje gali turėti internetas, buvau tvirtai nusprendusi kada nors šias idėjas perkelti į romano puslapius. Todėl išvydusi „Atjunk“ anotaciją buvau maloniai nustebinta – Rebeka Una, galima sakyti, aplenkė mane ir pirmoji aprašė savo įsivaizduojamą futuristinį technologijų pasaulį. O jis, tenka pripažinti, išties vertas pagyrimo – dauguma knygoje sutiktų idėjų buvo visiškai negirdėtos ir originalios. Rašytojos sukurta ateities visuomenė remiasi laiko taupymo principu: joje viskas sustyguota taip, kad veltui neišvaistytumei nė minutėlės. Nori valgyti? Tau tereikia praskiesti nusipirktus miltelius vandeniu, suplakti ir išgerti – gautų maistinių medžiagų pakaks visai dienai. Jauti padidėjusį judėjimo poreikį? Gali be vargo nuslopinti jį greitintuve – kam be tikslo blaškytis ir eikvoti savo brangų laiką? Taip pat mano dėmesį prikaustė autorės mintis apie bioną, gyvą, kvėpuojančią odą, augančią kartu su žmogumi – kiekvienas sistemoje užregistruotas asmuo penktoje klasėje būna įvelkamas į plėvę, kuri ilgainiui atbukina visus lytėjimo pojūčius. Šios bei kitos originalios mintys, tikiu, neabejotinai sužadins ir Jūsų vaizduotę bei privers pamąstyti, kokių išradimų, tobulėjant žmonijai, galime sulaukti ateityje.

Autorės žodis

 Deja, kad ir kokį stiprų įspūdį man paliko ateities pasaulio detalės, negaliu pro akis praleisti „Atjunk“ trūkumų, kurių, po teisybei, atradau gan nemažai. Visų pirma, pasigedau informacijos apie translaifo veikimą – nebuvo paaiškinta nei kaip sistema veikia, nei kaip ji buvo sukurta, trūko realaus pasaulio ir virtualios erdvės santykio palyginimo, dėl ko kūrinio pradžia nekėlė didelio susidomėjimo ir įsivažiuoti į tekstą sekėsi sunkiai. Antra, trūko veiksmo – knygos siužetinė linija yra vangi, be jokių didesnių konfliktų, intrigų, kulminacijų ar atomazgų – visas pasakojimas – tai kone paprasčiausia Grytos kasdienybė, iš ko kyla trečiasis knygos minusas – sunku susitapatinti su knygos veikėjais. Autorė, daugiau dėmesio skirdama aplinkos aprašymui, ne itin gilinasi į Manto, Grytos, Alos ir kitų romano herojų asmenybes, todėl jos ir nepalieka didesnio įspūdžio.

 Viską apibendrinus, Rebekos Unos „Atjunk“ vertinu vidutiniškai – kaip jau minėjau, man patiko autorės mintys, bet jų išpildymas pasirodė gan nykokas. Vienareikšmiško atsakymo, ar rekomenduoju romaną, neturiu – jei domitės lietuvių autorių kūryba, distopiniais pasauliais, norite perskaityti šį tą naujo ar smalsaujate, kas mūsų gali laukti netolimoje ateityje, tuomet taip, bet jei šiuo metu trokštate dinamiško, veiksmo, intrigų bei romantikos kupino kūrinio, patarčiau pasidairyti kito skaitinio. Na, o aš jau nekantrauju įvertinti kitas konkursą laimėjusias knygas – įdomu, ar pavyks atrasti kūrinį, pranoksiantį „Atjunk“. Laukite atsiliepimų!