2016 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Kiera Cass „Atranka"

  
Kiera Cass
 Vos pradėjus skaityti šią knygą, mane užplūdo dviprasmiški jausmai: gailėjausi, kad į rankas jos nepaėmiau anksčiau ir tuo pat metu džiaugiausi, kad padariau tai tik dabar. Neįsivaizduoju, kokios geležinės kantrybės būtų prireikę laukiant tęsinių - jau užvertus paskutinį pirmos dalies puslapį kilo noras mesti visus darbus ir neveikti nieko kito, kaip tik vienu ypu sužinoti visą likusią Amerikos Singer istoriją. Jos pradžia išpildė visus mano lūkesčius, todėl romaną drąsiai rekomenduoju ir Jums.

 Kiera Cass gimė 1981 metų gegužę ir užaugo Šiaurės Karolinoje, JAV. Baigusi vidurinę mokyklą, mokėsi teatro subtilybių Pakrantės Karolinos universitete, tačiau aktorės karjerai koją pakišo meilė - sekdama vaikino pėdomis, ji persikraustė į kitą valstiją. Perėjusi į Radfordo universitetą, autorė mokėsi muzikos, vėliau krimto komunikacijos studijas, o galiausiai apsistojo ties istorija. 2007-aisiais Kieros Cass vidinį pasaulį supurtė vietinė tragedija - teroristui apšaudžius universitetinį miestelį, žuvo 32 žmonės, kuriuos ji pažinojo. Išbandžiusi įvairius terapijos metodus, autorė, laimei, rado būdą, padėjusį atsitiesti - ėmėsi rašyti. Tiesa, savo pirmosios istorijos Kiera Cass taip ir neužbaigė, tačiau 2009-aisiais išleido debiutą The Siren, o po trejų metų pasaulį išvydo pirmoji serijos dalis „Atranka". Šiandien Kiera Cass - viena geriausių The New York Times bestselerių autorė, kurios romanai pripažinti visame pasaulyje.

 Princas Maksonas Skrivas, Ilėjos sosto įpėdinis, šį mėnesį sulauks pilnametystės, todėl visos netekėjusios merginos, priklausančios šešiolikos-dvidešimties metų amžiaus grupei, gauna pakvietimus mėginti laimę konkurse, kuris vadinasi Atranka. Iš paraišką pateikusių merginų bus išrinktos trisdešimt penkios laimingosios, kurios, viešėdamos prabangiuose Ilėjos rūmuose Anchelese, turės galimybę varžytis dėl princo Maksono rankos ir širdies, o galiausiai viena jų taps princese bei valdovo mylimąja.

Knygos viršelis
 Tviskančios suknelės, brangenybės, karūna ir princas Maksonas masina ne vieną, tačiau tik ne pagrindinę kūrinio heroję Ameriką Singer. Ji nenori nė mėginti tapti karališkosios šeimos nare, tačiau, įtikinėjama motinos ir vaikino Aspeno, supranta, jog Atranka yra vienintelis ir, matyt, daugiau nepasikartosiantis šansas iš nepritekliaus ištraukti šeimą, sukurti ir jiems, ir sau tvirtą pagrindą po kojom. Nors tikimybė, kad ji bus išrinkta, neįtikėtinai maža, visgi Amerikai šypteli laimė - mergina tampa visateise Atrankos dalyve. Nuo šiol jos gyvenime niekas nebebus, kaip buvę...

 Turiu pasakyti, kad Kieros Cass romanas mane maloniai nustebino - gyvenimas rūmuose buvo pavaizduotas visiškai priešingai, nei aš tikėjausi. Maniau, kad Amerika, atvykusi į konkursą, pateks į melo, suplanuotų išdavysčių, klastos ir nuodėmingų paslapčių pinkles, tačiau nutiko priešingai - ją apsupo šviesi ir giedra atmosfera. Žinoma, tarp atrinktųjų kartais tvyravo nesantaika, sumišusi su pavydu (juk, kad ir kaip bebūtų, vyko atkakli kova dėl princo Maksono širdies), tačiau autorė neleido jai tapti įvykių epicentru. Dėl šios priežasties buvo labai lengva įsitraukti į kilmingųjų pasaulį, kartu su Amerika mėgautis kiekviena ten jos praleista akimirka ir tiesiog atsipalaiduoti, atitrūkti nuo realybės. Dar geriau - pindama meilės trikampį Kiera Cass taipogi apsiėjo be dramos - romantinę liniją ji vystė itin švelniai, subtiliai, jautriai, be jokių suktybių, įmantrybių, kurios kursto nepasitikėjimą kai kuriais herojais.

Rumuniškas viršelis
 Jei jau užsiminiau apie romantinę liniją, norisi pakalbėti apie ją mažumėlę išsamiau. Abu vaikinai - Aspenas ir Maksonas - kontrastingos, tačiau savaip patrauklios asmenybės. Štai Maksonas, nepaisant to, kad yra princas, neturi nė kruopelės arogantiškumo - jis rūpestingas, supratingas, be to, mažai ką išmanantis apie priešingos lyties atstoves, todėl savotiškai žavus. Aspenas - be galo doras, besąlygiškai atsidavęs mylimiems žmonėms. Žodžiu, apsispręsti, kuriam iš jų skirti simpatiją, yra beprotiškai sunku - Kiera Cass - tikra meilės trikampių meistrė, gebanti taip apsukti galvą, kad vis blaškytumeisi tai nuo vieno, tai prie kito veikėjo, o galiausiai liktumei nieko nepešęs, mat tarp šių vaikinų galima dėti lygybės ženklą.

 Tačiau autorė meilės trikampiu neapsiribojo ir kūrinio siužetą praturtino įtempto veiksmo scenomis. „Atranka" turi ne tik romantikos, bet ir distopijos žanrui būdingų bruožų - kūrinyje veikia sukilėlių grupuotės, nepatenkintos luomine Ilėjos santvarka. Jų teroro išpuoliai, veržimasis į rūmus darosi vis agresyvesnis, todėl labai tikėtina, kad maištas kitose serijos dalyse peraugs į karinį perversmą. Mano manymu, tai itin didelis romano privalumas - autorė, supynusi kelis žanrus, žadina smalsumą keliais aspektais, todėl kiekvienas knygoje gali atrasti ką nors tinkančio ir patinkančio sau.

 Nesinori išsiplėsti, kad neatskleisčiau per daug - rašydama apžvalgą sąmoningai nutylėjau kai kurias detales siekdama, kad atsivertę knygą dar daug ką įdomaus atrastumėte patys. Kaip jau minėjau, Kieros Cass knyga pateisino visus mano lūkesčius, tad tikiu, kad kiek saldoka, tačiau nebanali romantinė linija, ryškūs veikėjų charakteriai ir intriguojantis distopinis pasaulis didelį įspūdį paliks ir Jums. Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti!

2016 m. sausio 11 d., pirmadienis

John Green, Lauren Myracle, Maureen Johnson „Tegul sninga"


Knygos autoriai
 Nors didžiosios metų šventės jau prabėgo, jaukiam vakarui su šventinę nuotaiką skleidžiančia knyga, manau, visados atsiras laiko. Kaip teigia Lauren Myracle, viena iš trijų romano „Tegul sninga" autorių, „Kalėdos niekada nesibaigia, jei tik pats neleidi joms baigtis. Kalėdos yra dvasios būsena." O tam, kad Jūsų širdyse kuo ilgiau murktų Kalėdų katinai, rekomenduoju į rankas čiupti šmaikščią, svajingą, sniego, romantikos bei stebuklų kupiną istoriją, kurią parašė net trys milžiniškos šlovės sulaukę nūdienos rašytojai.

 Kūčių dieną Jubilę pasiekia nemaloni žinia - jos tėvai, kilus riaušėms parodoje, atsiduria kalėjime, todėl mergina turi nedelsiant krautis daiktus ir traukiniu pūškuoti į Floridą pas senelius. Tačiau Greistauno apylinkėse siautėja smarkiausia pūga per pastaruosius penkiasdešimt metų ir traukinys, kurio perone Jubilė priversta tenkintis nepažįstamojo Džebo ir keturiolikos komandos šokėjų draugija, netikėtai įstringa. Nenorėdama likti šaltame, tamsiame traukiny su erzinančiomis bendraamžėmis, Jubilė nusprendžia klampoti į kitapus kelio esančią vaflinę nė nenutuokdama, kad šis drąsus žingsnis apvers jos gyvenimą aukštyn kojomis...

Knygos viršelis
 Tuo tarpu vaflinėje dirbančiam Keunui, priešingai nei Jubilei, keturiolika palaikymo šokėjų iš Pensilvanijos su apšilimo treningais prilygsta fantastiškam Kalėdų stebuklui. Jis entuziastingai čiumpa į rankas telefoną ir skambina savo draugams Džei Pi, Grafei bei Tobinui ragindamas griebti tvisterį ir skubiai vykti švęsti puikiausios savo gyvenimo nakties. Tik šio žaidimo sąlygos ne tokios jau paprastos - į vaflinę bus priimtas tik vienas automobilis vaikinų (Keuno žodžiais, dar labiau mažinti šokėjų ir bernų santykio nevalia), o kur dar siautėjanti pūga, užklojusi Greistauną metro storio sniego sluoksniu... Prasideda pavojinga kelionė, kurios nei mes, skaitytojai, nei antrosios dalies herojai dar ilgai nepamirš.

 O štai trečiosios dalies siužetas, priešingai nei pirmi du, nėra toks patrakėliškas ir nuotykingas. Pagrindinė jos herojė Adė baisiausiai ilgisi Džebo (vaikino, patekusio į tą patį traukinio peroną su Jubile) ir kankinasi dėl nutrūkusio romano. Per trumpą laiką šiai merginai teks susidoroti su kalnu iššūkių bei išbandymų, kuriuos įveikusi ji galbūt pasikeis ir taps geresniu žmogumi.

 Taigi, nors Greistaune ir šalta, mažo miestelio gyventojų bei pakeleivių širdyse sruvena šiluma - kitaip magišką Kūčių vakarą, rodos, ir negalėtų būti. Maureen Johnson, John Green ir Lauren Myracle pasakojimai, iš pažiūros tokie skirtingi, kad galėtų virsti atskirais romanais, yra glaudžiai persipynę tarpusavyje - juos sieja ne tik tam tikros siužeto, aplinkos detalės, iš vienos istorijos į kitą šuoliuojantys veikėjai, bet ir meilės tema. Naujai užgimusi, besiplėtojanti, siekiama susigrąžinti - meilės rūšių šiame kūrinyje rasite pačių įvairiausių ir jos visos vienaip ar kitaip palies Jūsų širdis. O smagių netikėtumų kupina pabaiga suvynios visas istorijas į vieną didelę dovaną, kuri suteiks Jums gausybę gerų emocijų ir leis iš naujo patikėti kalėdiniais stebuklais.

Vokiškas viršelis
 Gan paradoksalu, bet istorijos man paliko įspūdį pagal seką knygoje, t.y. pasakojimas apie Jubilę, kuriuo buvo pradėtas romanas, man ir patiko labiausiai - jis buvo tarsi viršūnė, nuo kurios prasidėjo nuožulnė. Šiukštu nesakau, kad John Green ir Lauren Myracle istorijos prastos, tačiau, mano nuomone, nei viena jų neprilygsta Maureen Johnson „Jubiliejiniam ekspresui", kuris pakerėjo absoliučiai viskuo - veiksmo tempu, veikėjų savitumu, stilistika bei su niekuo nepalyginamu humoru. Rodos, pasakojimo siužetinė linija, pažvelgus iš kritiškosios pusės, lyg ir nėra kažkuo ypatinga, bet čia ir yra visa esmė - genialumas slypi paprastume. Maureen Johnson neprireikė nei sudėtingų išvedžiojimų, nei nesibaigančios nuotykių virtinės tam, kad sukurtų mažiau nei šimto puslapių istoriją, kuri sušildo sielą. Artimiausiu metu ketinu pasidomėti ir kitais šios autorės kūriniais, o kitąmet, prieš didžiąsias metų šventes, jau brandinu mintį dar kartą perskaityti „Jubiliejinį ekspresą", kad ir vėl savo širdin įpūsčiau Kalėdų dvasią.

 Kalbant apie John Green novelę „Palaikymo šokėjos ir fantastiškas Kalėdų stebuklas", ji neturėtų nuvilti premijomis apipilto autoriaus gerbėjų - rašytojas išlaikė specifinį savo rašymo stilių - laviravo tarp kiek grubaus berniokiško humoro bei gilių pastebėjimų apie pasaulį. Nors ir ne itin mėgstu John Green kūrybą, romane „Tegul sninga" patalpinta istorija visai patiko, o pasakojimo kūrimo metodika ji priminė garsiuosius „Popierinius miestus". Nuotykių bei smagių netikėtumų kupinas pasakojimas įnešė į kūrinį naujų spalvų bei praturtino jį dinamika.

Angliškas viršelis
 O štai trečioji istorija „Paršelių globėjas", sukurta Lauren Myracle, yra tarsi kontrastas pirmosioms dviems romano dalims - joje visas dėmesys sutelktas į pagrindinės herojės Adės būseną, vaizduojama jos asmenybės kaita. Matyt, dėl to šis pasakojimas manęs ir neįtikino - be to, kad buvo sunku susitapatinti su egoistiška, savanaude mergina, nė per nago juodymą nepatikėjau, kad ji gali apskritai pasikeisti, ką jau bekalbėti apie vienui vieną dieną. Užtat istorijos finalas, vainikuojantis visas tris kalėdiškas istorijas, pataisė padėtį - intensyvus epilogas, kuriame įvykiai tiesiog vyte vijo vienas kitą, pranoko visus lūkesčius.

 Viską apibendrinus, prierašas „Trys meilės istorijos" ant romano viršelio yra neatsitiktinai - to ir reikėtų tikėtis, jei nuspręsite skirti laiko šiai knygai. Linksmas, lengvai bei greitai skaitomas, šventinę nuotaiką skleidžiantis kūrinys, mano manymu, idealiai tiks tingiai dienai, kai nesinorės lįsti iš pižamos. Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti, nes jaukus poilsis bei maloniai praleistas laikas su romanu „Tegul sninga" garantuotas! 

2016 m. sausio 1 d., penktadienis

Veronica Roth „Divergentė"


Veronica Roth
 Nors esu didelė distopinių knygų gerbėja, jas į rankas dėl nepaaiškinamų priežasčių paimu jau atslūgus visuotinio susidomėjimo bangai. Štai Veronicos Roth „Divergentė" mano planuoju skaityti sąraše eilės laukė nuo pat pasirodymo Lietuvos knygynuose - kiek daugiau nei trejus metus. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekada, todėl, pagaliau atradusi laiko ir noro įvertinti literatūros pasaulį sudrebinusį autorės debiutą, dalinuosi įspūdžiais su Jumis.

 Šio romano veiksmas vyksta distopinėje Čikagoje, kurioje visuomenė yra susiskirsčiusi į penkis luomus, išpažįstančius tam tikras vertybes. Smerkiantys agresiją susibūrę į Taikingųjų luomą, nekenčiantys nemokšiškumo priklauso Eruditams, nepripažįstantys dviveidiškumo - Teisuoliams, niekinantys bailumą susitelkę į socialinę Bebaimių grupę, o labiau už viską vertinantys nesavanaudiškumą vadina save Nuolankiaisiais. Taip, darbuodamiesi petys petin, luomai rūpinasi savąja visuomenės sfera ir neleisdami kerotis ydingai žmogaus prigimčiai užtikrina mieste taiką. Kiekvienais metais luomų gretas papildo šešiolikmečiai, per iškilmingą Pasirinkimo ceremoniją privalantys apsispręsti, kuriam luomui nori priklausyti - likti su savo šeima ar atsisveikinti su ja amžiams.

Knygos viršelis
 Pagrindinė kūrinio veikėja šešiolimetė Beatričė yra gimusi Nuolankiųjų luome, todėl privalo taikstytis su jo dogmomis - puoselėti santūrumą, nesavanaudiškumą ir išsižadėti savęs net laisvalaikiu. Mergina stengiasi būti tokia geranoriška, kaip jos mama, tokia rami, kaip vyresnysis brolis Kalebas, ir tokia gera, kaip tėvas, tačiau mėgindama gyventi pagal Nuolankiųjų taisykles susiduria su sunkumais - jai sunku visa tai daryti nuoširdžiai. Giliai širdyje Beatričė žavisi nutrūktgalviais Bebaimiais, todėl atėjus lemiamam pasirinkimo momentui impulsyviai įlašina savo kraujo į indą su žarijomis ir tampa Bebaimių klano dalimi.

 Nuo šios akimirkos Beatričė tampa Triče, sviedžia šalin savo pilkus Nuolankiųjų drabužius, susipažįsta su Vilu, Kristina, instruktoriumi Ketvertu ir pradeda naują gyvenimo etapą kaip bebaimė. Naujoji merginos aplinka, švelniai tariant, nebus draugiška ir pareikalaus ne tik daug dvasinės, bet ir fizinės ištvermės. O kaip su tokiu milžinišku spaudimu seksis susidoroti Nuolankiųjų luome gimusiai protagonistei, aš, žinoma, jau neatskleisiu - tai sužinosite pasinėrę į knygos puslapius.

Angliškas viršelis
 Kalbant apie pagrindinę kūrinio veikėją, jau ne pirmąsyk atkreipiu dėmesį, jog distopinių ir postapokaliptinių romanų herojai pasižymi panašiomis savybėmis: iš koto verčiančia drąsa, ugniniu ryžtu bei aštriu mąstymu. Tokie yra Ketnė („Bado žaidynės"), Mara („Raudonoji karalienė"), Penryn („Angelų įsiveržimas"), Tomas („Bėgantis labirintu"), tokia yra ir Tričė - stipraus charakterio asmenybė, kurią drąsiai galima vadinti lydere. Po jos romios, taikingos nuolankiosios kauke slypi beribė dvasinė gelmė, prikaustanti dėmesį ir sužadinanti skaitytojo lūkesčius jau nuo pat pirmųjų knygos puslapių. Nežinau, kaip Jus, bet mane tokie už save pastovėti gebantys istorijos vedliai ne tik žavi, bet ir įkvepia, o tai, be abejonės, yra didelis romano privalumas.

 Pliusą kūriniui skiriu ir už įdomią autorės interpretaciją - ji luomų pavyzdžiu įrodė, kad tarp dorybės ir nuodėmės tėra vienas žingsnis: drąsa gali lengvai virsti agresija, sąžiningumas - žiauraus, nepateisinamo elgesio motyvu, išmintis - priemone manipuliuoti žmonėmis, o per didelis nesavanaudiškumas yra tiesiausias kelias į savasties sunaikinimą. Šioje vietoje reikėtų pabrėžti, kad Veronicos Roth kūrinys nėra lėkštas, banalus, nuvalkiotas pasakojimas su paviršutiniška romantine linija - priešingai, jame galima įžvelgti daugybę aktualių, gyvenimiškų temų.

Filmo plakatas
  Ir vis dėlto meluočiau, jei sakyčiau, kad „Divergentė" man paliko neišdildomą įspūdį. Mano akimis, Veronicos Roth debiutas yra vystomas per vangiai ir didžioji jo turinio dalis pernelyg kartojasi. Taip, sutinku, skaityti apie Tričės gyvenimą Bebaimių klane įdomu, tačiau tikrai ne tiek, kad priverstų karštligiškai versti puslapį po puslapio. Trūko kažkokio „varikliuko", kuris temptų istoriją į priekį - gal spartesnio veiksmo tempo, o gal įdomesnių, painesnių siužeto vingių... Tričės kasdienybė buvo tiesiog pernelyg detalizuota, todėl ir nekėlė jaudulio. Dėl šios priežasties labiau už knygą man patiko jos ekranizacija - joje besikartojančios scenos buvo iškirptos ir tokiu būdu istorija tapo ne tik nuoseklesnė, vientisesnė, bet ir keliskart įdomesnė. Be to, specialieji efektai užpildė vaizduotėje susikurto distopinio miesto vaizdinio spragą - skaitant romaną to padaryti iki galo nepajėgiau, nes nebuvo pateikta užtektinai informacijos.

 Viską apibendrinus, „Divergentę" rekomenduoju perskaityti visiems distopinių romanų gerbėjams. Nors pateikiau gan kontroversišką nuomonę, nemanykite, kad knyga man nepatiko - paprasčiausiai iš jos tikėjausi daugiau. Vis dėlto neprarandu vilties, kad likusios dvi dalys „timptels" pirmąją už pakarpos ir kilstels dabartinės nuostatos kartelę. Romanus „Insurgentė" ir „Lojalioji" ketinu perskaityti artmiausiu metu, tad laukite atsiliepimų!

2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Rainbow Rowell „Eleonora ir Pakas“


Rainbow Rowell
 Rainbow Rowell romanu „Eleonora ir Pakas" susidomėjau tuomet, kai mano pašto dėžutėn ėmė plūsti Jūsų rekomendaciniai laiškai. Šią knygą, kaip vertą dėmesio, įvardijote ne vienas ir ne du, todėl pasitaikius progai neslėpdama smalsumo paėmiau ją į rankas. Tariu nuoširdų ačiū, nes tik Jūsų dėka šis sentimentalus, jausmingas, empatiškas ir atviras pasakojimas tapo vienu mėgstamiausių mano kūrinių, kurį nuo šiol ir pati visiems rekomenduosiu perskaityti! 

 Rainbow Rowell gimė 1973-iaisiais Nebraskoje, JAV. 1995-2012 m. žymi amerikiečių autorė dirbo žurnaliste laikraštyje Omaha World Herald, vėliau įsidarbino reklamos agentūroje ir laisvalaikiu pasinėrė į pirmojo savo romano Attachments rašymą. Jis buvo publikuotas 2011-aisiais ir susižėrė nemažai apdovanojimų. 2013-aisiais Rainbow Rowell publikavo dar dvi paaugliams skirtas istorijas – Fangirl bei „Eleonora ir Pakas“ – jos taip pat sulaukė didžiulio pripažinimo. Šiuo metu autorė su vyru ir dviem sūnumis gyvena Omahoje, Nebraskos valstijoje ir sėkmingai tęsia savo veiklą – jos sąskaitoje šiandien yra net šeši visame pasaulyje garsūs kūriniai.

Knygos viršelis
 Eleonoros ir Pako meilės istorija prasideda eilinę 1986 m. mokslo metų dieną. Eleonora - stambi, nerangi, raudonplaukė garbanė, apsirengusi taip, tarsi būtų norėjusi, kad žmonės į ją spigintų - yra naujokė mokykloje ir vos įlipusi į autobusą sulaukia populiariųjų moksleivių patyčių lavinos. Visi, sėdintys po vieną, lyg susitarę pasislenka ir užima vietas prie praėjimo, tik vienintelis Pakas, nespėjęs susivokti, pasitraukia prie lango ir užleidžia keistuolei vietą šalia savęs. Bendrakeleiviai kelionių į mokyklą ir iš jos metu kurį laiką vienas šalia kito jaučiasi nejaukiai, tačiau vieną dieną Pakas pastebi Eleonorą akies kampučiu skaitant jo komiksus ir ima kasryt atnešti naujokei po knygelių krūvelę, kad ši galėtų paskaityti jas namuose. Po ilgai trukusios tylos užsimezgus pokalbiui apie muziką, Pakas įrašo bendrakeleivei garsajuostę ir taip jie pamažu ima atrasti stulbinančių tarpusavio panašumų, kurie priveda prie šiltų jausmų ir širdyje plazdančių drugelių.

 Tikriausiai pastebėjote, kad dauguma autorių pagrindinius savo kūrinio herojus stengiasi sukurti kuo patrauklesnius skaitytojo akiai – dažniausiai jie būna visokeriopai apdovanoti: ir įžvalgūs, ir sumanūs, ir valiūkiški, ir gražūs - tokie, kokiais norime būti mes visi. O štai Rainbow Rowell pasuko kiek kitu keliu - ji Eleonorai ir Pakui nesuteikė daugybės simpatiškų bruožų siekdama, jog jie užsitarnautų skaitytojų simpatijas neslėpdami savo trūkumų. Norint pažinti šiuos veikėjus reikia laiko, tačiau kai su jais susigyveni, tuomet jau nieku gyvu nenori išsiskirti.

Angliškas viršelis
 Ši Rainbow Rowell knyga yra neabejotinai pati gražiausia meilės istorija, kokią tik esu skaičiusi. Rašytojai pavyko taip tiksliai užfiksuoti įsimylėjimo jausmą, kad skaitant negalėjau sulaikyti šypsenos. Tos vaikiškai naivios, tyros, paprastumu ir begaliniu nuoširdumu kerinčios atmosferos, tvyrančios tarp romano puslapių, neįmanoma nusakyti jokiais žodžiais - reikia ją pajusti. Eleonoros ir Pako meilės istorija susideda iš mažulyčių, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų smulkmenų: įsižiebus jausmų kibirkštėlei, vaikinas tą dieną per anglų literatūros pamoką pastebi, kad Eleonoros plaukai ant sprando suimti į minkštą raudoną kuodą, o mergina atkreipia dėmesį į tai, jog Pakas mąstydamas graužia pieštuką. „Laikyti Eleonoros ranką buvo tas pat, kas laikyti plaštakę. Ar jausti širdies plakimą. Laikyti kažką tobulą ir kartų gyvą.“ – šitaip jaunuoliams pirmąkart susikibus už rankų užplūdusį jausmą apibūdina vaikinukas. Šie bei kiti sensityvūs aprašymai suteikė knygai tokio žavesio, kad užvertus paskutinį romano puslapį kilo noras tuojau pat pradėti skaityti jį iš naujo.

 Vis dėlto „Eleonoros ir Pako“ šiukštu negalima pavadinti tik šilta meilės istorija - pasakojimas turi begalę tamsių atspalvių: jame neapseita be patyčių, rasizmo bei smurto šeimoje. Eleonoros namuose kone kasnakt aidėjo Ričio, merginos patėvio, riksmai ir desperatiška jos mamos rauda – išaušus rytui, visi penki vaikai nerimastaudami eidavo patikrinti, ar ji po siaubingos nakties liko gyva. Be to, jau ir taip nepakeliamą Eleonoros gyvenimą dar labiau apkartindavo patyčios mokykloje – pravardės Skarmalė, Kruvinoji Merė ir Raudona Karvė lydėdavo merginą kiekviename žingsnyje. Rainbow Rowell istorija taip puikiai atskleidžia, kaip mums lengva teisti kitus žmones, kad net norėtųsi įtraukti ją į mokyklinės literatūros programą.

Itališkas viršelis
 Be visų šių išvardintų privalumų, kūrinys turi dar vieną – jis atspindi išorinio ir vidinio grožio svarbą. Nors atsakydami į klausimą, ką laikome svarbesniu – išorinį žmogaus grožį ar jo vidinį pasaulį –  daugelis nė nemirktelėję pasirinktume antrąjį variantą, niekaip nepaneigsime fakto, jog šiuo metu mūsų visuomenėje vyrauja išorinio grožio kultas. Jis juntamas ir Rainbow Rowell romane - pasireiškia ne tik iš Eleonorą užgauliojančių moksleivių pusės, bet ir iš Pako mamos pozicijos. „Geros merginos nesirengia kaip vaikinai.“ - konstatuoja ji savo sūnui, bet, laimei, artimiau susipažinusi su turtingu dvasiniu pasauliu apdovanota Eleonora, atlyžta.

 Viską apibendrinus galiu drąsiai teigti, jog romanas „Eleonora ir Pakas" nusipelno tik pačių gražiausių žodžių - jį rekomenduoju perskaityti visiems, o ypač sentimentalių istorijų gerbėjams. Tokie subtilūs, šilti, nuoširdūs pasakojimai literatūros pasaulyje yra tikra retenybė, todėl viliuosi sulaukti ir kitų į lietuvių kalbą išverstų Rainbow Rowell kūrinių.