Jessica Sorensen „Lilos ir Etano klystkeliai"

   

Jessica Sorensen

 „Lilos ir Etano klystkeliai" yra trečioji Jessicos Sorensen ciklo „Paslaptis" dalis, tačiau jos veiksmas sukasi ne apie Elą ir Mičą, o geriausius įsimylėjėlių draugus. Štai kodėl aprašymo pradžioje neįterpiau įspėjamojo prierašo - romaną galima skaityti ir kaip atskirą kūrinį. Visgi tiems, kurie svarsto įveikti visą keturlogiją, patarčiau pradėti nuo pirmų dalių (jų apžvalgas rasite spustelėję čia ir čia).

 

 Kam teko skaityti bent vieną žymiosios amerikiečių autorės Jessicos Sorensen romaną, tie žino, kad ji neapsiriboja lengvabūdiškomis meilės istorijomis - kuria sudėtingus, ryškiomis charakterio ypatybėmis pasižyminčius veikėjus, neretai slepiančius niūrias paslaptis ir (ar) negalinčius pabėgti nuo savo praeities klaidų. Ne išimtis yra ir Etanas su Lila - priešingybės, atsitiktinai suvestos draugų, dėl skirtingų priežasčių nepajėgiančios judėti į priekį. Abiems jiems žūtbūt reikia pagalbos, tik, deja, nei vienas, nei kitas nenori būti išgelbėtas...

Knygos viršelis

 Ankstesnėse serijos dalyse autorė minėjo keletą Lilos bei Etano gyvenimo detalių, kurių ryškiausia - socialinių sluoksnių skirtumas (ji kilusi iš turtingos, garbingos šeimos, jis - paprastas mažo miestelio mechanikas), bet tie protarpiais pamėtyti trupinėliai, pasirodo, tebuvo ledkalnio viršūnė - už Etano ir Lilos susikurtų įvaizdžių slypi kur kas, tikrai kur kas daugiau. Malonumą atskleisti visas kortas, be abejo, paliksiu Jums, bet smalsumui pakurstyti užsiminsiu, kad vienas iš veikėjų yra tik tablečių sukurtas miražas, o kitas, niekaip negalintis atsikratyti vaikystėje regėto smurto vaizdinių, rimtesnius santykius laiko bjauriais, negarbingais, griaunančiais gyvenimą, negana to, jaučia dusinančią kaltę už tai, jog kadaise nuo nederamo žingsnio nepajėgė sulaikyti mylimo žmogaus. Tad jei jaučiate aistrą kiek tamsesnio turinio knygoms ir Jūsų nebaido herojai, kenčiantys nuo įvairaus masto priklausomybių, „Lilos ir Etano klystkeliai" turėtų palikti išties nemenką įspūdį.

Angliškas viršelis

 Apskritai, veiksmo romane nedaug - pasakojimas lygokas, be didesnių nuosmukių ir pakilimų, akcentuotas į palaipsniui besiskleidžiančias Etano ir Lilos asmenybes, jų tarpusavio santykius. Jei Ela ir Mičas žaidė savotišką katės ir pelės žaidimą (vaikinas stengėsi pakerėti merginą, o ši – nuo jo laikytis atokiau), tai jų geriausi draugai įsitvirtino kiek kitokiame lygmenyje - abu, jausdami nepaneigiamą trauką vienas kitam, gynė šalin jausmus ir bandė neperžengti tos plonytės ribos, skiriančios draugus nuo mylimųjų.

 Kaip ir pirmosios dvi dalys, ši taip pat pasakojama iš dviejų (Etano ir Lilos) perspektyvų. Skyriai praturtinti ne vien vidiniais monologais, dvejopu tų pačių įvykių vertinimu, bet ir Etano rašomo dienoraščio ištraukomis, Lilos prisiminimų nuotrupomis. Jau ne kartą esu minėjusi, jog tokį teksto skirstymą vertinu tik teigiamai, o skaitant Lilos bei Etano istoriją mano nuostata tik sustiprėjo - perspektyvų kaitalionė šiam pasakojimui idealiai tiko.

 Reziumė, knygą rekomenduoju aistringų meilės istorijų gerbėjams, kuriems maga paskaityti apie sunkių, skaudžių išgyvenimų patyrusius ir vis dar jų kamuojamus žmones. Tik bestselerį, kaip ir visas kitas „Paslapties" serijos dalis, į rankas siūlau paimti nuo kokių šešiolikos metų, nes jame yra gan atvirų meilės scenų. Gero laiko su gera knyga rankose!

Ursula K. Le Guin „Žemjūrės burtininkas"

Ursula K. Le Guin

 Ursulos Kriober Le Guin „Žemjūrės burtininkas" - pirmoji maginės fantastikos ciklo „Žemjūrė" dalis - gerbėjų ratą subūrė dar 1968-aisiais, o į jo gretas nesiliaujama stoti iki šių dienų. Knyga, visame pasaulyje laikoma fantasy žanro klasika bei šedevru, į lietuvių kalbą išversta ir pirmą kartą Lietuvoje išleista prieš daugiau nei du dešimtmečius, o šiemet leidykla Alma Littera ėmėsi trečiojo serijos leidimo. Taip laiko patikrintas kūrinys kelią rado ir į mano širdį - neabejoju, kad įspūdį jis turėtų palikti kiekvienam, nesibodinčiam nuklysti už regimo pasaulio ribų.

 Pagrindinis romano herojus Gedas, neturtingo kalvio sūnus, gyvenąs Gonto saloje, sužino turįs įgimtą kerėjimo galią, todėl mokslų krimsti iškeliauja į burtininkų mokyklą. Ten gabus bei ambicingas vaikinas įsigyja varžovą ir konkuruodamas su juo į pasaulį netyčiom paleidžia savo neišmanymo, puikybės metamą šešėlį. Norint atkurti pasaulio stabilumą lemiančią pusiausvyrą, Gedui nelieka nieko kito, kaip apsigręžti ir vytis tą, kuris vejasi jį patį. Ar vaikinui pavyks sumedžioti medžiotoją - sunaikinti savo paties sukurtą blogį?

Knygos viršelis

 Pirmiausia vertėtų išskirti tai, kad romanas, nors ir priskiriamas maginės fantastikos žanrui, neapsiriboja nuotykiais, stebuklingais užkeikimais bei pavojais - Ursula K. Le Guin užsimojo kur kas plačiau ir patraukliai įkomponavo nemaža filosofijos. Į dalį knygoje keliamų klausimų apie gyvenimą, mirtį, galią ir atsakomybę atsako Gedo mokytojai, o į kitą, keliaudamas po užburiantį Žemjūrės pasaulį, atsakymus randa jis pats. Manyčiau, būtent todėl „Žemjūrės burtininkas" ir pelnė literatūros klasikos šedevro vardą - knyga turi kur kas gilesnę prasmę nei dauguma istorijų apie amžinąją gėrio ir blogio kovą, tad kūrinys, kaip ir rašyta anotacijoje, turėtų patikti ir jaunam, ir vyresniam, ir fantasy gerbėjui, ir tam, kuris fantastikos paprastai neskaito.

Angliškas viršelis

 Knyga taip pat turi žemėlapį - jame vaizduojama bekraštė jūra (Žemjūrė), nusėta virš šimto įvairiausio dydžio salų. Autorė neslepia, jog vaizduotėje kurtas valdas ant didelio kartono lakšto perkėlė dar prieš pradėdama rašyti istoriją, o tik tada, kai su Gedu išplaukė iš jo gimtojo Gonto, tas vietoves pradėjo pažinti iš tikrųjų. Ši remarka, pripažinsiu, mane ganėtinai nustebino - skaitant knygą pasirodė priešingai - kad autorė viską suplanavo iki smulkmenų. Kiekviena Gedo aplankyta sala žavėjo regioniniais skirtumais - žmonių dialektu, papročiais, apranga, net gyventojų mąstysena, nuovoka, pasaulio samprata. Ursula K. Le Guin taip vaizdžiai, taip poetiškai nupasakojo kiekvieną detalę, kad man nė neprireikė skirti laiko orientacijoms žemėlapyje - remiantis aiškiais ir glaustais Gedo kelionių aprašymais salų išsidėstymą būtų buvę nesunku nubraižyti ir pačiai. Taigi, jei jums patinka pasauliai su sava geografija, taisyklėmis ir magija, Žemjūrė turėtų daug įspūdžių sukelti ir kaip tyrinėjimų objektas.

Angliškas viršelis

 Dar man į akis krito tai, jog autorė išsiteko vos 240-yje puslapių - sakyčiau, tai labai kuklu - juk paprastai fantastai neapsieina be pusės tūkstančio puslapių apimties tomo. Medžiagos, kuri pateikta „Žemjūrės burtininke", būtų užtekę visai trilogijai - ten tiek nukeliautų mylių, atliktų žygdarbių ir atsakytų klausimų, kad ne kartą savęs klausiau, kaip Ursula K. Le Guin sugebėjo taip glaustai, bet detaliai, poetiškai ir vaizdžiai pateikti visą informaciją. Romane nieko nei atimsi, nei pridėsi, o tai, be abejonės, byloja apie rašytojos meistriškumą. Anot jos pačios žodžių, vienai knygai tai buvo pakankamai ilga kelionė, pakankamai keista ir pakankamai didi. O aš, kaip skaitytoja, pridurčiau štai ką - nieko didingesnio iki šiol nebuvau skaičiusi.

 Reziumė, „Žemjūrės burtininkas", mano nuomone, turi visa, ko reikia geram fantastiniam kūriniui - romane nestinga magijos, nuotykių, įdomių veikėjų, filosofinių ir psichologinių aspektų, o kur dar autorės rašymo stilius bei kūrinio pasaulio elementai - girti būtų galima be paliovos. Dėkoju vertėjai Anitai Kapočiūtei ir leidyklai Alma littera už tai, kad padovanojote nepamirštamą kelionę po stebuklingą Žemjūrės pasaulį, o Jums, kaip visuomet, linkiu ypatingų skaitymo valandų.

Colleen Houck „Tigro kelionė"

 Neskaičiusiems knygų „Tigro užkerėjimas” ir „Tigro beieškant”, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Colleen Houck

 Ar esate pasiruošę leistis į dar vieną kvapą gniaužiančią kelionę su pamėgtąja veikėjų trijule? Šįkart tarp Reno, Kelsės bei Kišano tvyros didžiulė įtampa, o ieškodami deivės Durgos Juodųjų perlų vėrinio herojai prisilies ne tik prie indų, bet ir prie kinų mitologijos. Pažintis su penkiais drakonais, kova su milžinišku krakenu bei priešistoriniu rykliu - tik menka dalis to, su kuo teks susidoroti ypatingajai trijulei. Ar jai pavyks žengti dar vieną svarbų žingsnį prakeiksmo panaikinimo link?

 Manau, leistis į detalesnį siužeto aprašymą neverta - neabejoju, kad, jei skaitėte pirmąsias serijos dalis, numanote, ko galite tikėtis iš knygos. Visgi šįkart pasakojimą siūlyčiau paimti vedamiems ne nuotykių troškimo, o išsiilgus romantinių intrigų, mat pastarųjų „Tigro kelionėje" kaip niekad daug. Kelsė nuolat išgyvena dvilypumo jausmą: bendraudama su Kišanu negali atsispirti Renui, o pasidavusi Reno kerams graužiasi išdavusi Kišaną. Nors suvokdama, kad laviruodama tarp brolių skaudina ir juos, ir save, niekaip nepajėgia apsispręsti, todėl kūrinio atmosfera persunkta svyravimo, dvejonių nuotaikos. Net imu susidaryti įspūdį, jog per daug akcentuotas meilės trikampis pamažėl tempia seriją žemyn - svarstydama tą patį per tą patį autorė lyg ir nieko naujo nepasako, tad besikartojantis romantinis motyvas galop ima ir... pabosta. Juo labiau, kad Kelsės širdies užkariautojas, mano akimis, jau seniausiai aiškus, liko tik sulaukti, kada ji pati atsipainios jausmų labirintų raizgalynėje.

Knygos viršelis

 Skaitant knygą užkliuvo ir tai, kad Kišanas supanašėjo su Renu. Anksčiau vaikinas pasižymėjo asmenybės bruožais, išskiriančiais jį iš pilkos masės, o štai vartydama „Tigro kelionės" puslapius to pasigedau. Kone vienintelis skirtumas tarp brolių išliko charakterio būdas (Renas - entuziastingesnis, labiau bendraujantis, Kišanas - ramesnis, tylesnis, uždaresnis), o kitais aspektais jie, galima sakyti, tapo vienas kito antrininkais - nepriekaištingais, tobulais vaikinais. Bet, matyt, autorės tikslas ir buvo santykių idilė, antraip meilės trikampio centre įkurdintai Kelsei nebūtų taip sunku padaryti lemiamo sprendimo.

 Kalbant apie nuotykių virtinę, ji bus tokia, kaip visuomet, - originali, įtraukianti, vaizdinga, fantastinė, bet turinti sąsajų ir su realybe, nes kiekvieną faktą, panaudotą dieviškų būtybių ar mitinių padarų vaizdavimui, autorė paėmė iš tikrovėje egzistuojančių šaltinių. Tik gaila, kad ir nuotykiai tapo blankesni dėl meilės linijos - net ir kvapą gniaužiančių įvykių metu Colleen Houck rutuliojo kebliąją Kelsės pasirinkimo situaciją.

Ispaniškas viršelis

 Taigi šįkart mano akys labiau užkliuvo už romano trūkumų, negu privalumų, bet tai šiukštu nereiškia, jog pastarųjų kūriny yra daugiau. Gal „Tigro kelionė" ir nukentėjo nuo vadinamojo vidurinės knygos sindromo, bet tikrai ne tiek, jog sumenkintų serijos paliktą įspūdį ar sukeltų nenorą skaityti likusias istorijos dalis. Nežinau, kaip Jums, bet man dar neteko susidurti su atveju, kad ilgesnių serijų dalys išlaikytų tą patį lygmenį - normalu, jog jų tarpe atsiranda nustebinančių ir daugiau, ir kiek mažiau. Taigi romaną drąsiai rekomenduoju tiems, kurie jau spėjo susigyventi su penkialogijos veikėjais. Labai smalsu, ar Jūsų nuomonė sutaps (o jei skaitėte, ar sutapo) su manąja, tad nepamirškite palikti pastabų komentarų skiltyje.

Jill Hathaway „Slydimas"

Jill Hathaway

 Ar kada esate pagalvoję, kaip būtų įdomu į pasaulį pažvelgti kito žmogaus akimis? Jill Hathaway romane toks gebėjimas - ne fikcija, o realybė: šią neįprastą likimo dovaną (arba prakeiksmą - nelygu, kaip pažvelgsi) turi pagrindinė kūrinio herojė Vija.  

 Kebliausia, jog protagonistė, nevalingai įslydusi į kito žmogaus sąmonę, nė nenutuokia, kas tasai asmuo, kurio akimis dairosi, esąs. Kiekvienas pojūtis - garsas, kvapas, probrėkšmiais šmėkštelėjusi aplinkos detalė - jai virsta orientacinio pobūdžio nuoroda, padedančia susigaudyti įslydus į (ne)pažįstamojo kūną. Tačiau, kai vieną dieną Vija atsiduria žudiko, su peiliu stovinčio prie geriausios sesers draugės Sofi, galvoje, mergina bloškiama atgal spėjusi suvokti tik viena - Sofi ne nusižudė, o buvo nužudyta. Taip šis pasakojimo vingis tampa istorijos „vinimi" - Vija pradeda aiškintis kriminalinio nusikaltimo aplinkybes, o narpliodama mįsles grimzta tik į dar painesnį paslapčių bei melo liūną.

Knygos viršelis

 Taigi romaną, pasižymintį laipsnišku tiesos atskleidimu, išlaikyta intriga ir paslapties motyvu, galima laikyti detektyvu, nes jis atitinka šiam žanrui būdingus bruožus. Tačiau kūrinyje ryškūs ir paranormalūs, mistiniai elementai, be to, dėmesys skiriamas paauglių gyvenimo realijoms, tad „Slydimas", aprėpiantis daug temų, gali sudominti įvairių kategorijų mėgėjų dėmesį. Sakyčiau, įspūdinga, kad į gan nedidelės apimties (viso labo 256 puslapių) istoriją be pagrindinės žmogžudystės narpliojimo linijos rašytoja palietė ir vidurinės mokyklos dramą, atskleidė Vijos santykius su artimaisiais bei draugais, įnešė šiek tiek romantikos ir netgi perteikė kai kurių romano herojų dvasinį augimą. Galiu patikinti - skaitant kūrinį nuobodžiauti neteks - be to, kad reikės akylai sekti užuominomis norint išsiaiškinti Sofi žūties kaltininką, dar liksite nustebinti įvykių gausos, dramatiškų siužeto vingių ir paliestų aspektų.

Angliškas viršelis

 O štai apie pagrindinę veiksmo liniją susidariau kiek dvejopą nuomonę. Didžiausias privalumas - „Slydimas" nėra vienas tų romanų, kai skaitytojui kortas atskleisti pavyksta gana greitai, o romano protagonistas dar ilgai ir nuobodžiai nesuduria galo su galu. Vija įtarinėjo absoliučiai visus, neatmetė nei vienos absurdiškiausios teorijos, todėl didumą siužeto žengė koja kojon su manimi. Deja, nuvylė pabaiga - autorė, meistriškai sukūrusi užuomazgą, intrigą ir palaipsniui plėtojusi siužetą, išaiškėjus didžiajai (ir, gaila, didelio įspūdžio nepalikusiai) paslapčiai ženkliai paspartino įvykių tėkmę ir praleido progą šokiruoti skaitytojus, sužaisti jų emocijomis - atrodė, neišnaudojo galimo potencialo. Visgi finalas, nors ir užima svarią vietą darantis bendrą įspūdį, nenusvėrė svarstyklių iki galo - jį daugiau mažiau atpirko kitos kūrinio detalės.

Angliškas viršelis

 Viską apibendrinus, autorės idėja ir koncepcijos išpildymas yra originalūs, todėl kūrinį rekomenduoju perskaityti realistinių istorijų, pagardintų fantastikos žiupsniu, mėgėjams. Taip pat tiems, kurie nori panarplioti detektyvines mįsles - ši, manyčiau, ganėtinai lengvas kąsnis patyrusiems, tačiau pradedantiesiems turėtų palikti įspūdį. Beje, greitai, lengvai skaitomas, dėmesį prikaustantis pasakojimas turi tęsinį Impostor, kuris, deja, nėra (ir, atsižvelgiant į leidimo metus, veikiausiai nebus) išverstas į lietuvių kalbą. Visgi „Slydimas" sukomponuotas taip, kad jį galima skaityti ir kaip savarankišką kūrinį, nors pati tikrai neatsisakyčiau pažiūrėti, kuo skaitytojus nustebino antroji serijos dalis.

Patrick Ness „Septynios minutės po vidurnakčio"

Patrick Ness

 Patrick Ness knygą „Septynios minutės po vidurnakčio" atradau gana netikėtu būdu - peržiūrėjau kūrinio ekranizacijos anonsą (beje, filmas turėtų pasirodyti šių metų lapkritį, laukiu su nekantrumu!) ir susižavėjusi nusprendžiau plačiau pasidomėti begalės svarių apdovanojimų sulaukusiu romanu. Taip sužinojau, jog leidykla „Nieko rimto" A Monster Calls šiemet išvertė ir išleido į lietuvių kalbą. Padarius tokį atradimą, savaime aišku, neliko nieko kito, kaip tik imti knygą į rankas. Ir ne vien dėl to, kad laikausi šventos priesaikos „pirmiau knyga, paskui filmas", - Patrick Ness kūrinys jau lyg ir laikomas šedevru, o šedevrai, žinia, iš literatūros srauto išskiriami tikrai ne veltui.

 Romaną autorius parašė naudodamasis Siobhan Dowd, žymios anglų rašytojos, sukūrusios keturias knygas paaugliams, mintimis. Moteris jau buvo sugalvojusi ir veiksmo vietą, ir veikėjus, net pradėjusi rašyti kūrinio pradžią, tačiau jai, deja, pritrūko laiko - 2007-aisiais Siobhan Dowd pasiglemžė vėžys. Patrick Ness neslepia dvejojęs, kurti knygą, ar ne, tačiau, anot jo, geros mintys geros tuo, kad pažadina kitas geras mintis - Siobhan Dowd idėja buvo tokia ypatinga, jog autoriaus galvoje vienas po kito ėmė gimti nauji sumanymai, prašyte prašęsi užrašyti istoriją. Po šešis mėnesius trukusio kūrybinio proceso, knyga buvo užbaigta ir 2012-aisiais Patrick Ness bei iliustratorius Jim Kay buvo apdovanoti prestižiniais medaliais. Beje, bendraautorių duetas šitaip buvo pagerbtas pirmą kartą per visą Didžiosios Britanijos istoriją.

Knygos viršelis

 Knyga „Septynios minutės po vidurnakčio" yra priskiriama vaikų literatūros kategorijai, bet, mano manymu, tai vienas tų atvejų, kai kūrinys neturi aiškiai apibrėžtų amžiaus ribų. Romane analizuojamos temos - meilė, viltis, netektis - svarbios kiekvienam, todėl ir paliečia kiekvieno širdį. Be to, kaip yra pasakęs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas dr. Kęstutis Urba, dažnam dvidešimtmečiui gana sunku apčiuopti, atverti tą paprastą kūrinį vaikams, įžvelgti jame slypinčias aliuzijas, pajusti nuotaiką, išgirsti kalbos melodiją. O ir genialumas dažnai slypi paprastume...

 Imdama knygą į rankas, galima sakyti, tikėjausi vieno - gerų fantastinių elementų. O juos beveik ir garantavo siaubūnas, veikėjas, save pristatantis kaip visa, kas nesuvaldyta ir nesuvaldoma, vaikštantis po žemę tik tuomet, kai sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Bet romanas davė daug daugiau nei tik pažintį su įspūdingu, nematytu ir negirdėtu personažu, nes „Septynios minutės po vidurnakčio" yra prasmingas pasakojimas apie gyvenimą, mirtį ir tiesą, kuris, manau, dar ilgai neapleis sielos kertelės.

Angliškas viršelis

 Vienintelis dalykas, kuris kiek užkliuvo - istorijos veikėjų gylis. Apie kūrinio herojus buvo pateikta ganėtinai mažai informacijos - Konoras patiria patyčias, jo mama serga sunkia liga, tėvas jau seniai palikęs šeimą, su senele bei drauge Lile Konoro santykiai komplikuoti, tačiau to, kad susitapatinčiau su kuriuo nors veikėju, bent jau man, nepakako - trūko herojų praeities detalių. Suprantama, į aplinką buvo žvelgiama Konoro, trylikamečio, tiesmukai vertinančio čia ir dabar vykstančius procesus, akimis, bet autorius, pasirinkęs pasakojimo iš trečio asmens poziciją, manau, galėjo įterpti ir daugiau smulkmenų, kad skaitytojams pavyktų užmegzti kur kas stipresnį kontaktą su kūrinio veikėjais.

 Atskiro paminėjimo vertos ir Jim Kay iliustracijos - juodai baltos, kiek šiurpokos, siurrealistinės, jos idealiai papildo tekstą ir suteikia jam gyvybės. Apžiūrinėjau grafikos kūrinius su didžiausiu malonumu, tad neapsakomai džiaugiuosi, jog leidykla nusprendė publikuoti leidinį, papildytą Jim Kay darbais.

 Viską apibendrinus, knyga išties verta dėmesio. Net jei Jūsų nesudomins kūrinio pradžia ar vidurys, neabejoju, kad palies finalas. Jau įsivaizduoju, kokį emocinį užtaisą turės istorijos ekranizacija - reikia nepamiršti šalimais pasidėti servetėlių...

Maite Carranza „Užnuodyti žodžiai"

  

Maite Carranza

 „Užnuodyti žodžiai" - tikroviškas, įtaigus, nuo pat pirmųjų puslapių įtraukiantis garsios ispanų rašytojos Maite Carranzos detektyvinis romanas, priskiriamas ir psichologinės dramos žanrui. Tai įtampos persmelkta knyga, kurią skaitant gali tekti paaukoti ne vieną miego valandą, o išaiškėjus tiesai ima krėsti šiurpas bei mintis norom nenorom užvaldo galimi dingusių žmonių likimai...

 Policijos pareigūnams penkiolikmetės Barbaros Molinos byla iš pradžių atrodė paprasta: maištaujanti paauglė, palikusi raštelį ir pasiėmusi mamos kreditinę kortelę, pabėga iš namų. Tačiau atsiradus sunkinančioms aplinkybėms (po desperatiško Barbaros skambučio telefono būdelėje aptinkamas jos kraujas bei krepšys) tampa aišku, kad pabėgėlei nutiko kažkas rimta. Neaptikus nei liudininkų, nei pėdsakų mergina paskelbiama dingusia be žinios. Ir niekas, išskyrus pagrobėją, nežino, kad iš tikrųjų Barbara jau ketverius metus kali belangiame, garsui nepralaidžiame namo rūsyje... Kas galėjo taip nežmoniškai pasielgti ir ar devyniolikmetė turi bent menkiausią galimybę po šitiekos metų ištrūkti į dienos šviesą?

Knygos viršelis

 Perteikti įspūdį, kurį sukelia psichologinė drama, toli gražu nėra lengva, tad ką jau ir kalbėti apie tai, kaip sunku parašyti emociškai įtaigų romaną. Tačiau „Užnuodytų žodžių" autorė Maite Carranza savo darbą atliko nepriekaištingai - skaitydama knygą net virpėjau iš smalsumo norėdama sužinoti, kas įvyks toliau, o paskutinieji puslapiai tiesiogine to žodžio prasme privertė užgniaužti kvapą. Nenuvylė niekas - nei pradžia, nei vystymas, nei pabaiga, todėl detektyvų bei psichologinių dramų gerbėjai, manau, neturėtų nusivilti. Ypač žinant tai, kiek nedaug detektyvinio žanro knygų Lietuvoje išleidžiama paaugliams.

 Be kūrinio idėjos, autorės gebėjimo prikaustyti prie teksto ir, žinoma, gero vertimo (aplodismentai ir padėka skrieja Airai Nekrašaitei), romanas turi dar du skiriamuosius bruožus. Pirmiausia, kūrinys parašytas nenaudojant tiesioginės kalbos skyrybos - nors dialogų ir taip nėra daug, viskas vis vien pateikiama monologo forma. Su tokiu stiliumi susidūriau pirmą kartą, tačiau jis man ir tiko, ir patiko - neturiu nei menkiausio priekaišto, nors, girdėjau, kai kuriuos skaitytojus šis Maite Carranza pasirinkimas mažumėlę trikdė. Antra, istorija pasakojama ne tik iš Barbaros, bet ir jos mamos, geriausios draugės bei į pensiją tuojau išeisiančio inspektoriaus Salvadoro Losano perspektyvos. Imdama knygą į rankas tikėjausi, jog viskas bus pateikiama iš Barbaros pozicijos, tad suvokus, kad romane svarbų vaidmenį užims ir kiti veikėjai, blykstelėjo šiokia tokia nusivylimo kibirkštėlė. Visgi ji vietą kaipmat užleido smalsumui - verčiau puslapius nė nenumanydama, iš kieno pozicijos bus aptariamas kitas skyrius ir kokią įtaką tai padarys tyrimo eigai. Žodžiu, pasakojimas rolėmis tik sustiprino įspūdį, tad skubėti nusivilti, patikinu, tikrai neverta.

Itališkas viršelis

 Iš esmės romano veiksmo laikas apima tik dvidešimt keturias valandas, tačiau perspektyvų kaitalionės dėka skaitytojams leidžiama išgirsti ne tik dabarties, bet ir praeities įvykių nuotrupas (kaip buvo nagrinėjama byla, kokios buvo iškeltos versijos, kaip jos keitėsi, kurios prarado svarstymo pagrindą, o kurios - ne), pabuvoti kiekvieno pasakotojo mintyse, sužinoti, kokia buvo ir kokia dabar yra Barbara. Skaitant snausti nėra kada, ypač kai viskas pateikiama per emocinę prizmę - mamos sielvartą, geriausios draugės jaučiamą kaltę, paniškos baimės kamuojamą Barbarą, pensijon išeinančio inspektoriaus nesitaikstymą su jo narstyta ir dabar naujokui atiteksiančia neišaiškinta byla. Knyga, manyčiau, yra daugiasluoksnė ir dar kartą ją skaitant būtų galima aptikti kokią pražiūrėtą užuominą ar net gvildenamą temą, kas, mano manymu, yra didelis romano privalumas.

 Reziumė, kūrinys man tikrai labai patiko, tai įtempčiausia knyga, skaityta šiemet. Ryškūs veikėjai, klasta, melas, paslaptys, psichologiniai aspektai - tiesiog nėra ko daugiau norėti. Rekomenduoju!