Erich Maria Remarque „Vakarų fronte nieko naujo"

Erichas Marija Remarkas

 „Ši knyga nėra nei kaltinimas, nei išpažintis. Ji tik mėgina papasakoti apie kartą, kurią pražudė karas, apie tuos, kurie tapo jo auka, net jeigu ir išvengė jiems skirtų granatų." - taip skamba populiariausios Ericho Marijos Remarko knygos „Vakarų fronte nieko naujo" epigrafas. Neslėpsiu, klasika tapęs romanas mano rankose atsidūrė ne be priežasties - pasiėmiau jį rengdamasi valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui ir nė neketinau aprašyti tinklaraštyje. Tačiau nepaprastai stiprus, įtaigus kūrinys sukėlė tiek daug minčių ir emocijų, kad suvokiau jausianti sąžinės graužimą, jei neparekomenduosiu jo Jums.

  Erichas Marija Remarkas gimė 1898 m. birželio 22 dieną Osnabriuke, Vokietijoje. Sulaukęs aštuoniolikos mobilizavosi į vokiečių kariuomenę ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Fronte nukentėjo nuo granatos skeveldrų - buvo sužeistas į koją, ranką bei kaklą, dėl sužeidimų grįžo į tėvynę. Po karo mokytojavo, kurį laiką dirbo bibliotekininku, krimto verslininko duoną, ėjo žurnalisto, laikraščio redaktoriaus pareigas, aktyviai įsitraukė į literatūrinę veiklą. Išgarsėjo 1929 m. parašęs ketvirtąjį savo kūrinį „Vakarų fronte nieko naujo", kuris sulaukė dėmesio visame pasaulyje. Už atvirumą ir viešą karo pasmerkimą Remarkas atsidūrė nacių nemalonėje - 1938-aisiais jam buvo atimta Vokietijos pilietybė ir autorius buvo priverstas bėgti į Šveicariją (vėliau tapo JAV piliečiu). Taigi Ericho Marijos Remarko aprašyti karo siaubai nėra laužti iš piršto - labai tikėtina, kad jis knygose įamžino savo paties prisiminimus.

Knygos viršelis

 Romanas „Vakarų fronte nieko naujo" - tai aštuoniolikmečio vaikino, pagrindinio kūrinio veikėjo ir pasakotojo, Pauliaus Boimerio istorija. Jis į pozicinio karo apkasus kartu su dvidešimčia bendraklasių patenka tiesiai iš mokyklos suolo, įkalbėtas klasės auklėtojo Kantoreko. Čia Paulius netrunka susidurti su karčia realybe - matydamas, kaip žūsta likimo draugai, jis skaudžiai suvokia jų mirties beprasmybę ir kaipmat pasijunta prarastosios kartos dalimi. E. M. Remarko romane susipina daugybė tragiškų likimų, kurie atskleis Jums kitą - ne vadovėliuose aprašytą, paradinę, bet vidinę, emocionaliąją karo pusę.

 Šis rašytojo pasirinktas fronto vaizdavimo aspektas leidžia suvokti tikrąjį karo pasekmių mastą, o pirmojo asmens pasakotojo pozicija dar labiau sustiprina įspūdį. Bent jau aš, skaitydama knygą, vietomis jaučiausi tarsi įsprausta į Pauliaus Boimerio, jauno karininko, kūną - kartu su juo drebėjau blindaže klausydamasi ugnies salvių, jutau tykančius mirties nagus jam ilgiau nei parą lindint duobėje - viskas buvo taip tikroviška, kad tos slogios atmosferos, užvertus paskutinį romano puslapį, nepavyko atsikratyti dar kelias dienas. Tad paimti šią knygą į rankas jau verta vien todėl, kad sužinotumėte, kiek daug slepia žodis „karas". Kaip teigia Paulius Boimeris, „Uraganinė ugnis, užtveriamoji ugnis, ugnies uždangos, minos, dujos, tankai, kulkosvaidžiai, rankinės granatos - tai vis tik žodžiai, bet juose slypi visas pasaulio siaubas." Grįžti į XX amžių fiziškai neįmanoma, tačiau iš dalies pajusti to laikmečio siaubus su Ericho Marijos Remarko romanu rankose ne tik galima, bet ir labai rekomenduotina.

Angliškas viršelis

 Pagyrų vertas ir autoriaus rašymo stilius - jis toks, sakyčiau, gana paprastas ir tuo pačiu gilus, turintis potekstę, neretai pagardintas ironijos ar kartėlio žiupsneliu. E. M. Remarkas vaizduoja karą be jo gyvenamuoju laikotarpiu būdingos romantikos, didvyriškumo, tačiau fronte esančio Pauliaus Boimerio jausmus perteikia taip meniškai, taip lyriškai, kaip turbūt negalėtų niekas kitas. „Monotoniškai supasi mašinos, monotoniškai skamba šauksmai, monotoniškai lyja lietus. Jis lyja ant mūsų galvų ir ant galvų tiems, kurie žuvo priešakinėse linijose, ant mažojo naujoko kūno, kurio žaizda per didelė jo šlauniai, jis lyja ant Kemericho kapo, jis lyja ant mūsų širdžių." - tai - tik viena ištrauka iš daugelio, o cituoti, norint atskleisti E. M. Remarko stiliaus subtilybes, būtų galima be paliovos.

 Ir vis dėlto ne karo tematika skaitant šią knygą sukrečia labiausiai - labiausiai piktina tai, kad į fronto verpetą buvo įsukti vaikai. Su dideliais, sunkiais batais ir į juos sukištomis kelnėmis jie atrodė stori ir stiprūs, bet, kaip pripažįsta Paulius Boimeris, nuėjus maudytis jų kojos vėl staiga pasidarydavo laibos, o pečiai - siauri. Jauniesiems kareiviams apmokymuose buvo kalama į galvą, kad karas - tai didvyriškumo, meilės tėvynei išraiška, bet vos jiems įžengus į frontą tie įsitikinimai subliūkšdavo it muilo burbulas - aštuoniolikmečiai buvo priversti šaudyti į ką tik pradėtą mylėti pasaulį ir gyvenimą, o pirmoji sprogusi granata pataikė tiesiai jiems į širdis („Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu.")

 Pabaigai norisi pabrėžti, jog kūrinys idealiai tinka paaugliams - jo tekstas lengvai ir greitai skaitomas, o tai, ką Jums suteiks Pauliaus Boimerio istorija, yra tiesiog neišmatuojama. Beje, šio romano pavadinimą galima aptikti ir privalomos literatūros sąraše, bet visgi tikiuosi, kad, nesvarbu, lieps mokytojas ar ne, perskaitysite jį noriai.

Laurie Halse Anderson „Žiemos mergaitės"

Laurie Halse Anderson

 Laurie Halse Anderson romaną „Žiemos mergaitės" sunku ir skaityti, ir apie jį kalbėti, tačiau abiem atvejais daryti tai neapsakomai verta. Šios knygos puslapiuose glūdi psichologinė merginos, pakliuvusios į valgymo sutrikimų spąstus, kelionė, iš kurių ji nėra nei fiziškai, nei psichiškai pasirengusi ištrūkti. Emociškai sukrečiantis, įžvalgus, skausmingas ir tuo pačiu lyriškas kūrinys tikrai ne be priežasties užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis - nė kiek neabejoju, kad gilų pėdsaką sieloje jis paliktų ir kiekvienam iš Jūsų.

 Laurie Halse Anderson neslepia, kad rašyti knygą apie valgymo sutrikimus jai norėjosi mažiausiai, nes nuo jų ir pati yra kentusi daug metų. Šnabždesiai stora ir bjauri autorę pradėjo persekioti dar vienuolikos ir, trypdami pasitikėjimą savimi, ramybės nedavė ištisus dešimtmečius. Tačiau vieną dieną į Laurie Halse Anderson pašto dėžutę ėmė plūsti paauglių, kenčiančių nuo valgymo sutrikimų, laiškai, kurie giliai palietė autorės sielą. Tuo pat metu daug merginų ir vaikinų ėmė su rašytoja kalbėtis apie pjaustymąsi - nei vienas jų nežinojo, kaip susidoroti su skausmu, kuriam yra nepajėgūs pasipriešinti. Trečiu veiksniu, sąlygojusiu romano „Žiemos mergaitės" atsiradimą, tapo autorės draugė, kuri jau daugelį metų skatino L. H. Anderson parašyti apie valgymo sutrikimus, nes apie juos daug ką žinojo iš savo, kaip gydytojos, patirties. Taip rašytoja suvokė, kad visos gijos rodo aiškų kelią - atėjo laikas mesti sau iššūkį ir akis į akį susidurti su vidiniais demonais.

Knygos viršelis

 Pagrindinė kūrinio veikėja Lija niekuomet nebuvo gabiausia, patraukliausia, populiariausia ar laimingiausia mokinė klasėje, todėl artėjant stebuklingai Naujųjų metų nakčiai nusprendžia daryti tai, kas jai sekasi geriausiai - prisiekia tapti liesiausia mergina mokykloje. Draugei Kesei pasižadėjus tą patį, dar tik aštuntoje klasėje besimokančios mergaitės sudaro priesaiką, kuri kaipmat įtraukia jas į nevaldomą valgymo sutrikimų liūną - Kesė patraukia nervinės bulimijos keliu, o Lija tampa anoreksijos auka. Po ketverių metų Kesė iškrinta iš „žaidimo", o vienui viena likusi Lija, įkliuvusi tarp dviejų pasaulių, tęsia kovą su pačia savimi.

 Visgi varomoji šios knygos jėga, kaip gali pasirodyti, nėra draugių sudaryta priesaika, tai - kaltė. Prieš mirtį Kesė skambino Lijai trisdešimt tris kartus, tačiau Lija nei į vieną iš skambučių neatsiliepė. Tam ji turėjo pagrindą - draugė prieš pusmetį nuo jos atsiribojo, todėl, nenorėdama būti dar kartą įskaudinta, kūrinio protagonistė Kesę ignoravo. O dabar... Dabar Lija jaučiasi tokia menka ir bevertė, kokia dar nesijautė niekad - graužiama kaltės ji ir toliau stengiasi būti stipri, viską kontroliuoti, liesėti greičiau, sverti mažiau, kol bus tokia lengva, jog galės sklęsti aukštai ore, o galiausiai apskritai pranyks. Mergina jaučiasi įstrigusi tarp gyvenimo ir mirties, blaškosi tarp noro, būtinybės valgyti ir to galingo jausmo, apimančio, kai badauja, to jausmo, įrodančio, kad ji stipri. Sielodamasi dėl subyrėjusios šeimos, stengdamasi išsiaiškinti, kas tą naktį nutiko Kesei, Lija įklimpsta į dar gilesnį pjaustymosi, badavimo, depresijos ir šizofrenijos liūną.

Angliškas viršelis

 Taigi paėmę šią knygą į rankas atsidursite ne tik nervine anoreksija, bet ir kitais psichikos sutrikimais sergančios aštuoniolikmetės Lijos sąmonėje. Merginos, kuri skrupulingai skaičiuoja kiekvieną suvartotą kaloriją, kuri nemiega naktimis, nes leidžia laiką prakaituodama ant lipynės, kuri į chalato kišenes siuva monetas, jog užlipusi ant svarstyklių nuslėptų nuo pamotės tikrąjį savo svorį. „Žiemos mergaitės" yra sunki, trikdanti ir gąsdinanti knyga, nes ji atskleidžia nepagražintą tiesą - valgymo sutrikimai gali baigtis mirtimi.

  Pagyrų vertas ir autorės rašymo stilius - nepaisant romano turinio svorio, Laurie Halse Anderson Lijos istoriją perteikė be galo meniškai ir lyriškai. Knygoje gausu grafikos elementų: nubrauktų žodžių, rodančių, ko pasakotoja nepripažįsta sau pačiai, centre ir šonuose centruoto teksto, šrifto dydžio variacijų, paliktų tuščių puslapių. Dėl jų ir laiko šuolių pasakojimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kiek padrikas, tačiau apsipratę vargu ar galėsite nustoti gėrėtis tuo vaizdžiu chaosu, kuriame vis skimbteli vienatvės, skausmo, o kartais - ir vilties natos.

 Taigi šįkart mano verdiktas kaip niekad aiškus - romaną rekomenduoju perskaityti kiekvienam. Ir ne tik todėl, kad knygoje paliesta tema yra viena aktualiausių šiandien - verta susipažinti ir su žodžiais nenusakoma Laurie Halse Anderson kūryba. 

Amy Ewing „Brangakmenis"

Amy Ewing

 Estetiška, šokiruojanti ir kiek šiurpoka - taip apibūdinčiau pirmąją Amy Ewing serijos „Vienišasis miestas" dalį. Po elegantišku romano viršeliu slypi tamsus, niūrus, sukrečiantis, pavojų ir neteisybės kupinas pasaulis, vaizduojamas be jokių pagražinimų ir nutylėjimų. Tad jei turite užtektinai drąsos būti nublokšti į melo, veidmainysčių ir mandagumu dangstomo smurto pinkles, „Brangakmenis" vertas atsidurti Jūsų rankose.

 Amy Ewing teigia istorijas mėgusi kurti nuo mažumės, tačiau niekuomet negalvojusi sukti profesionalios rašytojos keliu. 2000-aisiais ji persikėlė į Niujorką studijuoti aktorystės, tačiau ši karjera jai nenusisekė. Paragavusi auklės, administratorės padėdėjos bei pardavimų atstovės duonos, mergina galiausiai pajuto, kad jos gyvenime stinga kūrybos, todėl nedelsusi ėmė krimsti kūrybinio rašymo studijas „Naujojoje mokykloje", kurioje įgyjo Master of Fine Arts (MFA) magistrės laipsnį. Studijuodama Amy Ewing kaip baigiamąjį darbą pradėjo rašyti „Brangakmenį", kuris, virtęs debiutiniu jos romanu, 2015-ųjų lapkritį atkeliavo ir į Lietuvos knygynus.

 Vienišasis miestas, pagrindinės kūrinio veikėjos šešiolikmetės Violetos gimtinė, yra apjuostas Didžiąja siena, saugančia jo gyventojus nuo anapus šėlstančio beribio vandenyno bangų. Miestas yra suskirstytas į penkis rajonus - vargingąjį Liūną, žemdirbyste bei gyvulininkyste besiverčiantį Ūkį, gamyklų rajoną Dūmus, parduotuvių oazę Banką ir Brangakmenį, miesto širdį, kuriame gyvena karališkosios šeimos nariai. Veiksmo erdvė ypatinga tuo, kad kai kurios merginos, vadinamos surogatėmis, gimusios Liūne, turi genetinį pakitimą, dėl kurio gali pratęsti karališkąją giminę (yra pajėgios išnešioti kilmingųjų palikuonis). Tokia yra ir pagrindinė kūrinio herojė Violeta.

Knygos viršelis

 Prievarta atskirta nuo šeimos, mergina jau ketverius metus gyvena Pietiniuose vartuose, viename iš keturių apmokymo centrų, kuriame tobulinamos surogačių galios. Violeta (197 numeris), varžytynėse yra nuperkama, tampa Ežero kunigaikštienės nuosavybe. Tokiomis nepavydėtinomis aplinkybėmis ji ir atsikrausto į Brangakmenį, iš kurio, regis, nėra nei menkiausios galimybės ištrūkti...

 Taigi šiame intriguojančiame bei, sakyčiau, išskirtiniame distopiniame pasaulyje magiškos galios yra kartu ir prakeiksmas, ir dovana - surogatėms nereikia kęsti skurdo, bado, nepritekliaus - jos gauna gerą išsilavinimą, nestokoja šviežio maisto ir vandens, prašmatniai gyvena, tačiau, antra vertus, yra išplėšiamos iš šeimos bei amžiams netenka asmens laisvės. Be to, nereikėtų pamiršti fakto, jog jos, nori to ar ne, tampa gyvaisiais inkubatoriais - yra priverstos besąlygiškai paklusti savo ponioms ir išnešioti joms vaikus. Jau vien dėl šios priežasties „Brangakmenis" išsiskiria iš paauglių literatūros lobyno - jame paliesta absoliučiai nauja, mažai gvildenta ir galbūt netgi kiek pavojinga tema - mano manymu, parašyti tokiai knygai reikėjo drąsos. Bet, kad ir kaip ten bebūtų, rezultatas išėjo mažų mažiausiai įspūdingas - manau, didžiajai daliai skaičiusiųjų pirmoji „Vienišojo miesto" dalis tapo malonia staigmena.

Angliškas viršelis

 Dar vienas išskirtinis knygos bruožas - aplinkos estetika. Amy Ewing skyrė gan nemažai dėmesio kambarių interjero, kilmingųjų ir surogačių aprangos detalėms, todėl smulkmeniški aprašymai leido mintyse susikurti kiekvienos romane vaizduojamos scenos vaizdinį. Iš tiesų keblu spėti, kokiu laikmečiu vyksta „Brangakmenio" veiksmas - rodos, tai turėtų būti tolima ateitis, tačiau kilmingųjų manieros ir vyraujančios mados leidžia daryti prielaidą, jog tai - XIX - XX amžiaus sandūra. Beje, autorė neslepia, kad kurdama Violetą supančią aplinką įkvėpimo sėmėsi iš britų televizijos serialo Dountono abatija, o visuomenės hierarchiją kūrė remdamasi ikirevoliucinės Prancūzijos santvarka. Vienu žodžiu, gavosi išties įdomus laikmečių mišinys, už kurį norėtųsi Amy Ewing tik pagirti, nes jis suteikė romanui išskirtinės elegancijos bei unikalumo.

 Kalbant apie kūrinio veikėjus, visų jų charakteriai, kaip ir žadama knygos anotacijoje, yra be galo ryškūs. Ypač išraiškingai tapomi neigiamų veikėjų paveikslai - tarkim, arogantiška, išdidi, žiauri, nepriekaištingai manipuliacijos metodus įvaldžiusi Ežero kunigaikštienė vaizduojama taip, kad ir keltų pyktį, ir tuo pat metu savotiškai žavėtų, intriguotų savo asmenybės gyliu. Skaitydama knygą atkreipiau dėmesį, jog autorė vengia atskleisti visas veikėjų asmenybės puses, sąmoningai nutyli jų stiprybes bei silpnybes, palieka juos daugiau ar mažiau apgaubtus paslaptimis, tad, visai tikėtina, kitose serijos dalyse bus atimtas mūsų, skaitytojų, pasitikėjimas kai kuriais herojais, kas tik įpila dar daugiau žibalo į ugnį.

Rusiškas viršelis

 Ir, žinoma, koks gi romanas be romantikos? Jos knygoje, be abejonės, bus, tačiau pažadėti, kad paliks įspūdį, deja, negaliu - romantinę liniją įvardyčiau didžiausiu „Brangakmenio" minusu. Įtampa tarp Violetos ir jos išrinktojo, mano galva, vystoma pernelyg dideliu tempu, todėl atrodo dirbtinoka ir nevirpina širdies. Visgi viliuosi, kad Jums pasirodys kitaip.

 Reziumė, Amy Ewing romanas „Brangakmenis" - išties įdomus ir, svarbiausia, kitoks skaitinys, kuris vertas Jūsų dėmesio. Laukiu nesulaukiu lietuvių kalba pasirodant antrosios serijos dalies ir nuoširdžiai viliuosi, jog kuri nors kino kompanija susidomės „Brangakmenio" ekranizacija - be galo norėčiau palyginti režisierių išmonę su savo pačios vaizduotės vaisiais.

Jay Asher ir Carolyn Mackler „Mūsų ateitis"

Jay Asher ir Carolyn Mackler

 Nors ir palaikau nuomonę, kad apie knygą nereikia spręsti iš viršelio, kartais kūriniu susidomiu būtent jo dėka. Puikus to pavyzdys -  Jay Asher ir Carolyn Mackler romanas „Mūsų ateitis", kuris dėl vintažinio viršelio tiesiog prašyte prašėsi paimamas į rankas. Pasidavusi pagundai nenusivyliau - knygą drąsiai rekomenduoju ir Jums!

 Amerikiečių rašytojo Jay Asher pavardę tikriausiai atpažįsta visi, skaitę jo bestselerį „Trylika priežasčių kodėl“, o štai su Carolyn Mackler, taip pat kuriančia jaunimui, Lietuvos skaitytojai gavo galimybę susidurti pirmą kartą. Kadangi dviejų autorių nutarimas parašyti bendrą knygą yra gan retas reiškinys, man visados kyla noras pasidomėti, kaipgi rašytojai atrado vienas kitą, kokia buvo jųdviejų kūrybos istorija. Pasirodo, Carolyn, būdama didžiulė „Trylikos priežasčių kodėl“ gerbėja, po vienos paaugliams skirtos viešos diskusijos nusprendė elektroniniu paštu susisiekti su Jay Asher ir pasiteirauti jo, ar jis norėtų įgyvendinti pusiau beprotišką idėją – kartu su ja sukurti romaną. Du garsūs rašytojai bendradarbiauti pradėjo telefonu – jie vienas kitam mėsčiojo atsitiktines į galvą šaunančias idėjas ir galop ėmė smalsauti, kas atsitiktų, jei, būdamas paaugliu, pamatytum savo būsimą sutuoktinį. Štai tada mintys pasipylė kaip iš kibiro...

Knygos viršelis

 „Mūsų ateities“ veiksmas vyksta 1996-aisiais, kai tik mažiau nei pusė Amerikos moksleivių naudojosi internetu. Pagrindiniai kūrinio veikėjai Ema ir Džošas – vaikystėje buvę geriausi draugai – vėl sueina draugėn, kai vaikinas atneša Emai paštu gautą America Online diską, leidžiantį šimtą valandų už dyką naršyti internetinėje erdvėje. Instaliavę programą bičiuliai netenka amo – jie patenka į tuomet dar neišrastą socialinį tinklapį Facebook, kuriame išvysta save... po penkiolikos metų.

 Nereikia nė sakyti – šios knygos idėja – daugiau nei nuostabi, o dar smagiau tai, kad autoriai ją išplėtojo taip pat be galo išmoningai. Ema ir Džošas, naršydami socialiniame tinkle, neilgai trukus suvokia galį peržiūrėti ne tik savo, bet ir kitų būsimus gyvenimus – juos ypač suinteresuoja skyrelis „apie“, kuriame nurodytas jų darbas, išsilavinimas, gyvenamoji vieta, santykiai ir turimi vaikai. Romano veiksmas įgauna dar didesnį pagreitį tuomet, kai paaugliai supranta, jog visi jų dabarties veiksmai turi atoveiksmius ateityje - konfliktas su draugu, nepasiruošimas vienam kontroliniui, ėjimas į vakarėlį ar sprendimas pasilikti namie – bet kokia iš pažiūros nereikšminga smulkmena turi potencialo pakeisti ateitį!

Angliškas viršelis

 Dar vienas didžiulis šios knygos pliusas, be abejonės, yra Facebook panaudojimas kūrinyje - Jay Asher ir Carolyn Mackler skaitytojams suteikė neįkainojamą galimybę pažvelgti į šį jau kasdienybe tapusį socialinį tinklą naujomis akimis. Facebook buvo sukurtas 2004-ųjų vasario 4 dieną, taigi kūrinio veikėjai, išskyrus Džošą ir Emą, apie jį nė ausies krašteliu nebus girdėję dar aštuonerius metus. Nei vienas romano protagonistas, iššokus mėlynai baltam tinklapiui, nežino nei kaip juo naudotis, nei kam jis skirtas – išvydę puslapį su daugybe mažų nuotraukų ir užrašų kaip kaleidoskope, Ema ir Džošas nė neturi supratimo, į ką žiūrėti. „Puslapis vadinasi Facebook. Jis netvarkingas, visur pripiešta ir prirašinėta“ – pirmasis įspūdis iškyla Džošo galvoje. Pamatę, kad Ema paskyroje turi tris šimtus dvidešimt draugų, jie suglumsta (kas gi turi tiek draugų?) ir niekaip negali suvokti, kam reikia kelti valgomo maisto nuotraukas.

 Kaip vienintelį šios knygos trūkumą galėčiau įvardyti tik kūrinio veikėjų plėtotę – kad ir kaip stengiausi, su protagonistais niekaip nepavyko susitapatinti. Nei Ema, nei Džošas, nei dar kuris kitas romano herojus nebuvo išsamiau paanalizuotas, neturėjo to asmenybės „cinkelio”, už kurio būčiau galėjusi užsikabinti, tačiau knygą vis vien perskaičiau su dideliu susidomėjimu ir užsidegimu, vos per kelias valandas.

Portugališkas viršelis

  Jei vis dar dėl kokių nors priežasčių svarstote, ar imti, ar vis dėlto neimti šio kūrinio į rankas, sklaidau Jūsų abejones ir sakau tvirtą taip – jis turėtų patikti visiems: ir susimąstyti verčiančių, ir nuotaikingų, lengvų istorijų mėgėjams. Be to, į romaną dėmesį rekomenduoju atkreipti ir suaugusiems – devyniasdešimtieji, tikiu, nukels Jus į nostalgiškus laikus. Nors aš 1996 metais dar nė nebuvau gimusi, vis vien sugebėjau pajusti palyginus netolimos praeities dvasią bei pasisėmiau begalę gerų įspūdžių – nuoširdžiai siūlau tą patį padaryti ir Jums!

Jandy Nelson „Padovanosiu tau saulę”

Jandy Nelson

 Dar prieš atverčiant šią knygą manęs neapleido nuojauta, jog rankose laikau kai ką ypatinga. Rodos, nei autorės pavardė buvo girdėta, nei kūrinio viršelis pernelyg krito į akis, nei romano anotacija pateikė ką nors konkretaus, už ko būčiau galėjusi užsikabinti, tačiau kažkas vis vien stuktelėjo širdin ir sukėlė nenumaldomą norą išsiaiškinti, kokia istorija slypi tarp romano puslapių. Neklydau manydama, jog Jandy Nelson kūryba bus ypatinga, bet nė nenutuokiau, jog ypatinga, perskaičiusi knygą, pasijusiu ir aš.

 Nepamirštamą istoriją skaitytojams padovanojusi Jandy Nelson gimė 1965 m. lapkričio 25 dieną Niujorke, JAV. Būdama dvylikos, ji kartu su mama persikraustė į Kaliforniją ir besimokydama vidurinėje mokykloje ėmė puoselėti svajonę tapti poete. Po kelerių metų Jandy Nelson Kornelio universitete ėmė krimsti kūrybinio rašymo bei lyginamosios literatūros studijas, vėliau Paryžiuje studijavo prancūzų literatūrą ir jos teoriją, Brauno universitete baigė poezijos studijas, o Vermonto dailės koledže gilino žinias, kaip rašyti vaikams ir paaugliams. Lyg to būtų maža, Jandy Nelson jau kurį laiką planuoja grįžti į universiteto suolą, tik šįkart žada tobulėti meno istorijos srityje.

Knygos viršelis

 Anot autorės, parašyti pirmąjį romaną The Sky Is Everywhere jai prireikė apytiksliai pustrečių metų – prieš siųsdama galutinį rankraštį agentams, Jandy Nelson sukūrė net vienuolika romano juodraščių. Pastangos, laimei, atsipirko su kaupu – 2010-aisiais dienos šviesą išvydęs autorės debiutas kaipmat pasiekė aukščiausias pozicijas ir buvo išleistas daugiau kaip dvidešimtyje pasaulio šalių. Dar didesnės sėkmės sulaukė 2014 m. pasirodžiusi antroji Jandy Nelson knyga „Padovanosiu tau saulę” – ji ne tik laimėjo daugiau nei dešimtį prestižinių apdovanojimų, bet ir buvo pastebėta kino industrijos - teises į romano ekranizaciją įsigijo kompanija Warner Bros.

 Kūrinio „Padovanosiu tau saulę” centre – Džudė ir Nojus, skirtingi kaip diena ir naktis, tačiau neišskiriami dvyniai. Nojus – intravertas, nuo karčios realybės besiglaudžiantis dažų ir spalvų apsuptyje, o Džudė – ekstravertė, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be draugų, šuolių nuo uolų, vakarėlių ir laisvės pojūčio, jaučiamo skrodžiant vandenį ant banglentės. Nepaisant skirtumų, jiedu yra NojusirDžudė – neatskiriama, viena.

Angliškas viršelis

 Tačiau kai kas nutinka ir glaudus dvynių ryšys vasarai baigiantis nutrūksta - po trejų metų Džudė ir Nojus vis dar beveik nesikalba vienas su kitu. Paradoksalu, tačiau jie, regis, susikeičia kūnais – šešiolikmetis Nojus tampa gaujos nariu, kompanijos siela, o Džudė nusikerpa kone metrą šviesių plaukų, susilieja su minia ir atsiriboja nuo visko, ką mėgo. Abu dvyniai turi savų paslapčių, kurios graužia juos iš vidaus. Tik klausimas, ar jiems pavyks atrasti vidinę ramybę ir vėl atvirsti savimi?

 Iš paauglių literatūros lobyno „Padovanosiu tau saulę” pirmiausia išsiskiria įdomia struktūra. Knygos siužetas parašytas iš abiejų dvynių perspektyvų, tačiau nesutampa jų pasakojimo laikas - Nojus supažindina skaitytojus su įvykių tėkme jam būnant trylikos, o Džudė tai daro gerokai vėliau, skaičiuodama septynioliktus metus. Jandy Nelson atvirauja, jog suausti tokį siužetą jai buvo nemenkas iššūkis – kad visiškai įsijaustų į kiekvieno iš dvynių pasaulį, ji pirmiausia sukūrė istoriją iš Nojaus pozicijos, vėliau tą patį pakartojo su Džude, o galiausiai abu pasakojimus sujungė į vieną, taigi iš esmės autorė parašė netgi tris noveles.

Lenkiškas viršelis

 Originalumo Jandy Nelson nestokojo ir aprašydama kūrinio protagonistų būseną. Štai į talentingojo Nojaus vidinį pasaulį skaitytojams leidžiama įsiskverbti per jo galvoje tapomų paveikslų pavadinimus, tokius kaip „PORTRETAS. Berniukas su visais pasaulio raktais visoms spynoms”, „AUTOPORTRETAS. Mėtantis glėbius oro į orą”. Tuo tarpu Džudės asmeninė visata atskleidžiama per močiutės prietarų bibliją, kuria mergina besąlygiškai vadovaujasi bet kokioje situacijoje. Kai kurie prietarai, aprašyti močiutės Svitvain, šmaikštūs, kai kurie – verčiantys susimąstyti, bet visi jie, kaip ir Nojaus galvoje tapomų paveikslų pavadinimai, suteikia knygai unikalumo bei skatina į kūrybą pažvelgti visai kitomis akimis.

 Atskirų pagyrų nusipelno ir autorės rašymo stilius – tokios meniškos ir lyriškos prozos kaip gyva nebuvau skaičiusi. Žodžiai Jandy Nelson liejasi it skaidrus upelis, kupinas subtilių metaforų ir švelnaus sentimentalumo. Tad jei nuspręsite į rankas paimti šią knygą, nuoširdžiai rekomenduoju greta savęs laikyti tušinuką ir popieriaus skiautę - vargu ar pavyks atsispirti norui išsirašyti bent keletą pakylėjančių minčių. Tiesiog neįtikėtina, kokią milžinišką galią turi žodžiai…  

Kiniškas viršelis

 Aprašymo pradžioje užsiminiau, jog perskaičiusi šį romaną pasijutau ypatinga – net neabejoju, kad užvertę paskutinį knygos lapą išskirtiniais pasijusite ir Jūs. Kodėl? Ogi Jandy Nelson kūrinyje didelį vaidmenį vaidina menas ir autorė netiesiogiai primena, jog kiekviename iš mūsų snaudžia milžinas, kuriam prabudus prasideda stebuklai. „Padovanosiu tau saulę" žadina mūzą, skatina pasaulį regėti širdimi ir be galo be krašto motyvuoja kurti, tobulėti, gerti į save kuo daugiau grožio, spalvų, garsų ir šviesų.

 Reziumė, vis dar negaliu atsidžiaugti, kad Jandy Nelson romanas pateko man į rankas - ko gero, tai įsimintiniausias mano skaitytas kūrinys. Jei ieškote knygos, kuri paliktų ryškų pėdsaką sieloje, nė nedvejodami rinkitės „Padovanosiu tau saulę" - neturėtumėte nusivilti!

Kiera Cass „Atranka"

  

Kiera Cass

 Vos pradėjus skaityti šią knygą, mane užplūdo dviprasmiški jausmai: gailėjausi, kad į rankas jos nepaėmiau anksčiau ir tuo pat metu džiaugiausi, kad padariau tai tik dabar. Neįsivaizduoju, kokios geležinės kantrybės būtų prireikę laukiant tęsinių - jau užvertus paskutinį pirmos dalies puslapį kilo noras mesti visus darbus ir neveikti nieko kito, kaip tik vienu ypu sužinoti visą likusią Amerikos Singer istoriją. Jos pradžia išpildė visus mano lūkesčius, todėl romaną drąsiai rekomenduoju ir Jums.

 Kiera Cass gimė 1981 metų gegužę ir užaugo Šiaurės Karolinoje, JAV. Baigusi vidurinę mokyklą, mokėsi teatro subtilybių Pakrantės Karolinos universitete, tačiau aktorės karjerai koją pakišo meilė - sekdama vaikino pėdomis, ji persikraustė į kitą valstiją. Perėjusi į Radfordo universitetą, autorė mokėsi muzikos, vėliau krimto komunikacijos studijas, o galiausiai apsistojo ties istorija. 2007-aisiais Kieros Cass vidinį pasaulį supurtė vietinė tragedija - teroristui apšaudžius universitetinį miestelį, žuvo 32 žmonės, kuriuos ji pažinojo. Išbandžiusi įvairius terapijos metodus, autorė, laimei, rado būdą, padėjusį atsitiesti - ėmėsi rašyti. Tiesa, savo pirmosios istorijos Kiera Cass taip ir neužbaigė, tačiau 2009-aisiais išleido debiutą The Siren, o po trejų metų pasaulį išvydo pirmoji serijos dalis „Atranka". Šiandien Kiera Cass - viena geriausių The New York Times bestselerių autorė, kurios romanai pripažinti visame pasaulyje.

 Princas Maksonas Skrivas, Ilėjos sosto įpėdinis, šį mėnesį sulauks pilnametystės, todėl visos netekėjusios merginos, priklausančios šešiolikos-dvidešimties metų amžiaus grupei, gauna pakvietimus mėginti laimę konkurse, kuris vadinasi Atranka. Iš paraišką pateikusių merginų bus išrinktos trisdešimt penkios laimingosios, kurios, viešėdamos prabangiuose Ilėjos rūmuose Anchelese, turės galimybę varžytis dėl princo Maksono rankos ir širdies, o galiausiai viena jų taps princese bei valdovo mylimąja.

Knygos viršelis

 Tviskančios suknelės, brangenybės, karūna ir princas Maksonas masina ne vieną, tačiau tik ne pagrindinę kūrinio heroję Ameriką Singer. Ji nenori nė mėginti tapti karališkosios šeimos nare, tačiau, įtikinėjama motinos ir vaikino Aspeno, supranta, jog Atranka yra vienintelis ir, matyt, daugiau nepasikartosiantis šansas iš nepritekliaus ištraukti šeimą, sukurti ir jiems, ir sau tvirtą pagrindą po kojom. Nors tikimybė, kad ji bus išrinkta, neįtikėtinai maža, visgi Amerikai šypteli laimė - mergina tampa visateise Atrankos dalyve. Nuo šiol jos gyvenime niekas nebebus, kaip buvę...

 Turiu pasakyti, kad Kieros Cass romanas mane maloniai nustebino - gyvenimas rūmuose buvo pavaizduotas visiškai priešingai, nei aš tikėjausi. Maniau, kad Amerika, atvykusi į konkursą, pateks į melo, suplanuotų išdavysčių, klastos ir nuodėmingų paslapčių pinkles, tačiau nutiko priešingai - ją apsupo šviesi ir giedra atmosfera. Žinoma, tarp atrinktųjų kartais tvyravo nesantaika, sumišusi su pavydu (juk, kad ir kaip bebūtų, vyko atkakli kova dėl princo Maksono širdies), tačiau autorė neleido jai tapti įvykių epicentru. Dėl šios priežasties buvo labai lengva įsitraukti į kilmingųjų pasaulį, kartu su Amerika mėgautis kiekviena ten jos praleista akimirka ir tiesiog atsipalaiduoti, atitrūkti nuo realybės. Dar geriau - pindama meilės trikampį Kiera Cass taipogi apsiėjo be dramos - romantinę liniją ji vystė itin švelniai, subtiliai, jautriai, be jokių suktybių, įmantrybių, kurios kursto nepasitikėjimą kai kuriais herojais.

Rumuniškas viršelis

 Jei jau užsiminiau apie romantinę liniją, norisi pakalbėti apie ją mažumėlę išsamiau. Abu vaikinai - Aspenas ir Maksonas - kontrastingos, tačiau savaip patrauklios asmenybės. Štai Maksonas, nepaisant to, kad yra princas, neturi nė kruopelės arogantiškumo - jis rūpestingas, supratingas, be to, mažai ką išmanantis apie priešingos lyties atstoves, todėl savotiškai žavus. Aspenas - be galo doras, besąlygiškai atsidavęs mylimiems žmonėms. Žodžiu, apsispręsti, kuriam iš jų skirti simpatiją, yra beprotiškai sunku - Kiera Cass - tikra meilės trikampių meistrė, gebanti taip apsukti galvą, kad vis blaškytumeisi tai nuo vieno, tai prie kito veikėjo, o galiausiai liktumei nieko nepešęs, mat tarp šių vaikinų galima dėti lygybės ženklą.

 Tačiau autorė meilės trikampiu neapsiribojo ir kūrinio siužetą praturtino įtempto veiksmo scenomis. „Atranka" turi ne tik romantikos, bet ir distopijos žanrui būdingų bruožų - kūrinyje veikia sukilėlių grupuotės, nepatenkintos luomine Ilėjos santvarka. Jų teroro išpuoliai, veržimasis į rūmus darosi vis agresyvesnis, todėl labai tikėtina, kad maištas kitose serijos dalyse peraugs į karinį perversmą. Mano manymu, tai itin didelis romano privalumas - autorė, supynusi kelis žanrus, žadina smalsumą keliais aspektais, todėl kiekvienas knygoje gali atrasti ką nors tinkančio ir patinkančio sau.

 Nesinori išsiplėsti, kad neatskleisčiau per daug - rašydama apžvalgą sąmoningai nutylėjau kai kurias detales siekdama, kad atsivertę knygą dar daug ką įdomaus atrastumėte patys. Kaip jau minėjau, Kieros Cass knyga pateisino visus mano lūkesčius, tad tikiu, kad kiek saldoka, tačiau nebanali romantinė linija, ryškūs veikėjų charakteriai ir intriguojantis distopinis pasaulis didelį įspūdį paliks ir Jums. Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti!