E. Lockhart „Melagiai“

Emily Jenkins

 E. Lockhart (tikrasis vardas – Emily Jenkins) romanas „Melagiai“ priminė man daugelį dalykų. YA literatūros nuostabumą, troškimą pačiai parašyti knygą ir tą nepakartojamą jausmą, užplūstantį suvokus, kad įnikus į romaną nepakilsi iki paskutinio puslapio. Tai – must read skaitinys visiems YA psichologinių trilerių gerbėjams. Ir aš, priešingai nei kūrinio veikėjai, nemeluoju.

 „Sveiki atvykę į gražią Sinklerių šeimą. Čia nėra nusikaltėlių. Nėra nevykėlių. Niekas neturi žalingų įpročių“, – savo istoriją pradeda tuoj aštuoniolikos sulauksianti Kadencija Sinklerė Istman. Kilusi iš senos turtingos demokratų giminės, kurioje visi visada plačiai šypsosi, turi tvirtus smakrus ir agresyviai žaidžia lauko tenisą, ji vasaras leidžia privačioje saloje Masačusetso pakrantėje, kur kiekvienos dukros šeimai senelis pastatęs po prabangų namą. Bendros vakarienės, laužų deginimas, plaukiojimas, kvailiojimas su pussesere, pusbroliu bei jo geriausiu draugu Gatu – ne gyvenimas, o pasaka, ne sala, o rojus žemėje. Tik ar viskas taip gražu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Ar ši istorija – tik apie paauglišką meilę? Kur melas, kur tiesa, o gal tiesų ir melų daugiau nei vienas? Metas pridėti pirštą prie lūpų – išsiaiškinsite patys.

Knygos viršelis

 Skaitant knygą domina paslaptingumas – žinai, kad yra kažkas daugiau, bet sunku nutuokti, kas. Apie tai užsimenama ir anotacijoje. „Jeigu kas nors tavęs paklaus, kaip ši istorija baigėsi, – tiesiog nesakyk!“ – vos vienas sakinys, bet toks intriguojantis jaukas, kurį prarijo milijonai skaitytojų, kurį, tikiuosi, prarysite jūs. Turiu pripažinti, į tą didįjį siužeto vingį nedėjau daug vilčių – paprasčiausiai mėgavausi išskirtine autorės proza, tvyrančiu paslaptingumu, gilinausi į įdomius veikėjų tarpusavio santykius ir nei pernelyg daug galvojau, nei siekiau ką nors išsiaiškinti, nes, kaip rodo patirtis, dažnokai lieku apvilta. Bet tik ne šįkart – šį kartą romaną prilyginčiau tiksinčiai bombai, kurios sprogimas iš tiesų vertas nutylėjimo. Akyliausi skaitytojai, tikėtina, atras užuominų, bet net įspėję paslaptį prieš jai išaiškėjant, istoriją prisimins dar ilgai.

 Autorė, paklausta, kaip kūrė intriguojančią  pasakojimo liniją, teigia planavusi ją nuo pat pradžių, bet neslepia, kad galutinis rezultatas vis vien pareikalavo 15 juodraščio perrašymų. Skaitant knygą atrodo, kad ji parašyta be galo paprastai – nė nekyla minties, jog tokį efektą išgauti reikia tiek pastangų (regis, „paprastas“ knygas geba parašyti tik nepaprasti rašytojai). Jau vien dėl rašymo stilistikos (trumpų pastraipų bei poetiškų trūkių, simbolizuojančių Kadencijos atskirtį nuo to, kas vyksta), norisi perskaityti, tarpusavy palyginti ir likusias aštuonias E. Lockhart knygas (viliamės sulaukti jų išverstų į lietuvių kalbą!) ir, be abejo, išvysti „Melagių“ ekranizaciją (teises į filmo statymą yra nupirkusi Imperative Entertainment kompanija, tad, tikėtina, įspūdingas filmas anksčiau ar vėliau atkeliaus į didžiuosius ekranus).

Angliškas viršelis

 Dar vienas nedaugelyje romanų aptinkamas dalykas – Kadencijos sukurtos pasakų variacijos. Apskritai pasakose atskleidžiama tiesa apie žmones, o „Melagiuose“ jos praskleidžia širmą, dengiančią Sinklerius. Perpasakodama ir savaip interpretuodama visiems žinomus pasakų motyvus, Kadencija pasako tai, ko nenorėtų arba negalėtų apie savo giminę ištarti garsiai. Tikrai gan netikėtas ir įdomus sprendimas – džiugu, jog YA autoriai niekad nenustoja eksperimentavę ir nuolat įpučia naujovių.

 Tikriausiai apžvalga skamba painiai ir įmantrokai, bet buvau priversta kalbėti užuolankomis – šįkart labiau nei įprastai baiminuosi, kad neišplepėčiau per daug. Trumpai drūtai, rekomenduoju paskaityti ir siūlau tai daryti kuo greičiau, kol iš vienų ar kitų šaltinių Jūsų nepasiekė įdomiausi faktai. Čiupkite trilerį ir kartu su Kadencija išsiaiškinkite, kas nutiko tą penkioliktą vasarą ir kas slypi už dailaus, paauksuoto Sinklerių fasado. O perskaitę šiukštu nepažeiskite taisyklės – niekam neišduokit pabaigos!

Richard Bach „Tiltas per amžinybę“

Richard Bach

 Tikriausiai kiekvienam knygų mylėtojui nesvetimas jausmas, kai prisiskaičius liaupsių apie kūrinį kojos nešte neša į biblioteką, o rankos, regis, pačios tiesiasi prie išgirtos knygos. Man taip nutiko su Ričardo Bacho (žymiojo „Džonatano Livingstono žuvėdros“ autoriaus) romanu „Tiltas per amžinybę“. Tiesą sakant, tą akimirką meilės istorijos norėjosi ne itin – knygą paėmiau vedina filosofinių, gilių minčių troškimo ir ko tikėjausi, tą ir gavau (nors gal reikėtų sakyti pasiėmiau, mat romane glūdi begalė įvairių aspektų – tereikia atsirinkti tinkamiausius sau).

 Rašytojo teigimu, šis pasakojimas – apie žūstantį karžygį ir karalaitę, išgelbėjusią jam gyvybę. Istorija apie grožį ir pabaisas, kerus ir tvirtoves, apie tariamą mirties galią bei nuotykį, išsaugantį svarbą bet kuriame amžiuje. Ir čia pat priduria, jog visa, kas surašyta, beveik taip ir buvo, kaip sugulė į knygą. Įvykių seka – vos pakeista, keli veikėjų vardai – sukurti, bet viso kito, net ir labai norėdamas, jis nė nebūtų pajėgęs išgalvoti – tiesa esanti „pernelyg neįtikėtina, kad būtų pramanyta“. Taigi romanas – autobiografinis (ar bent jau turįs nemažai autobiografinių elementų), kas, be abejo, tik dar labiau didina smalsumą.

Knygos viršelis

 Pagrindinis kūrinio veikėjas – Ričardas, kiekvieną mielą dieną laukiantis, ieškantis ir neprarandantis vilties sutikti savo sielos draugės. Nusprendęs, kad neketina gyventi vienas, jis atsisako visko, ką turi, ir turtingas bei benamis leidžiasi į keturis milijardus penkis šimtus milijonų sielų turinčios planetos gatves ieškoti moters, kurios, pasak geriausių kada nors gyvenusių žmonių, iš viso pasaulyje nesama. Ir ją sutinka. Sutinka pačiu svarbiausiu būdu – atsitiktinai.

 Sunku įsivaizduoti, koks šiandien prirašytų meilės istorijų skaičius, bet, manau, visi iki vieno, skaitę „Tiltą per amžinybę“, galėtų patikinti, jog aptikti tokią, kaip ši, šansas nulinis. Romano veiksmas aprėpia gerą laiko tarpą – aprašomi ne tik Ričardo ieškojimai, pirminis susižavėjimas ar įsimylėjimo eiga – autorius neria kur kas giliau ir atskleidžia intymiausias bendro gyvenimo smulkmenas praėjus net keleriems metams po herojų pažinties. O per juos, nieko stebėtina, būta visko – ir pakilimų, ir nuosmukių, ir džiaugsmų, ir vargų, ir vienas kito nesupratimo, ir net skaudžių išsiskyrimų – kūrinyje pateikiama ištisa jausmų amplitudė. Bene įdomiausias judviejų santykių tarpsnis, mano manymu, buvo vienas kito pažinimas, lydimas nuostabos bei susižavėjimo, mat Ričardas bei Lesli iš prigimties gana skirtingi. Pradėję visą gyvenimo kursą – „mokytis pažinti vienintelį kitą žmogų, be savęs“, jie, mėgstą pasišnekėti filosofinėmis temomis, prieina prie gan įdomių išvadų, pavyzdžiui, kad gal vis dėlto ne tiek svarbu būti panašiems, kiek būti smalsiems – būnant skirtingais, galima dalintis savo pasauliais, praturtinti vienas kitą ne tik meile, bet ir nauja patirtimi. Vienu žodžiu, pamąstymų (ne tik meilės tematika), vedančių į asmeninius susimąstymus, romane labai daug. Tiek daug, kad užvertus knygą gal kokį pusvalandį išsirašinėjau patikusias mintis ir dariau tai su didžiausiu malonumu.

Angliškas viršelis

 Taigi kūrinys, kaip jau minėjau, daugiaaspektis, jį skaitydamas kiekvienas atras kažką vertingo, ir turbūt dar nepasitaikė toks atvejis, kad kuriems dviems skaitytojams įdomūs pataptų lygiai tie patys dalykai. „Tiltą per amžinybę“ linkčiau priskirti prie romanų, kuriuos pakartotinai skaitant dėmesį atkreipi visai kitur, o galbūt kitomis spalvomis ima skleistis ir visa kūrinio prasmė. Kitaip sakant, ši R. Bacho knyga tikrai ne be reikalo šmėžuoja daugelyje rekomendacijų sąrašų – dėl daugiasluoksniškumo ją galima priskirti ilgaamžiams skaitiniams.

 Ar gali atsitikti taip, kad kam nors ši knyga nepatiks? Be abejo, visų skoniui įtikti neįmanoma. Bet linkčiau išskirti du žmonių pogrupius, kuriuos keli romane liečiami aspektai gali ypač erzinti – visiškai racionalius ir negalinčius pakęsti skaitinių apie meilę. Pagrindinis herojus Ričardas – idealistas, svajotojas, kiek atitrūkęs nuo realybės (tikriausiai nieko stebėtino, daugiau ar mažiau visi rašytojai tokie), tad skaitydami romaną susidursite su ypatingais sapnais, astralinėmis kelionėmis, filosofinio pobūdžio peripetijomis, kas, tikėtina, visiškai nedomins ar net papiktins racionalizmo šalininkus. Antra, meilės istorija tikrai saldoka ir kartais gali palikti (buvo, kad paliko ir man) šleikštumo poskonį. Bet jei minėtiems aspektams neturit priešiškumo, tada knyga, tikėtina, turėtų palikti gerą įspūdį.

Čekiškas viršelis

 Pabaigai įdomus (ir, deja, liūdnokas) faktas –  autorius su tikrąja Lesli išsiskyrė – tai nutiko 1999-aisiais, po 21 bendro gyvenimo metų. Tokia idealiais santykiais laikytos draugystės užbaigtis stipriai paveikė judviejų gerbėjus, o kai kuriems netgi atėmė tikėjimą amžina meile. Po kelių metų Bachas vedė trečią kartą (pasirodo, Lesli buvo ne pirmoji jo žmona) ir santuokos saitais susisiejo su gerokai už save jaunesne moterimi. Visgi, jo paties teigimu, sielų draugystės neapibrėžia jokie įsipareigojimai, o kartais geriau išsiskirti tam, kad išsaugotum vienas kitam turėtą meilę bei pagarbą. Sutikti su tuo ar ne, spręsti Jums, bet romano, manau, šis faktas neprastina, tik gal kažkiek sumažina jo įtaigą.

Kevin Brooks „Martynas Pigas“

Kevin Brooks

 Sakoma, geriausi dalykai nutinka netikėtai. Negaliu pasakyti, kokio dydžio tiesos grūdas slypi už šių žodžių, bet teiginys kartais pasitvirtina. Štai, pavyzdžiui, smalsumo vedina peržiūrinėjau namų biblioteką ir akis lyg tyčia užkliuvo už mažos oranžinės knygelės, kuri, kaip netrukus paaiškėjo, buvo kultinis Kevino Brookso debiutas. Neklauskit, kaip romanas atsidūrė lentynoje ar, juo labiau, kaip per tiek metų jo nepastebėjau – mistika ir pačiai. Užtat kūrinys į rankas pateko pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis – kamavo knygų badas ir norėjosi lengvo, bet įtraukiančio bei įdomaus skaitinio. O „Martynas Pigas“, ko ir buvo galima tikėtis, visas šias sąlygas išpildė su kaupu.

 Reikia pripažinti, jei ne keistoka knygos (at)radimo istorija, vargu, ar į romaną kada nors atkreipčiau dėmesį. Viršelis paauglių auditorijai, sakyčiau, parinktas ne itin taikliai, anotacija didelio smalsumo irgi nekelia, bet užtat kokybę rodo Kevino Brookso pavardė. Vos ją išvydus, kaipmat prisiminiau prieš kelis metus skaitytą, didžiulį įspūdį palikusį romaną „Dienoraštis iš bunkerio“. Dar atgaminau pačios sau duotą pažadą perskaityti visus rašytojo kūrinius, kurio (gėda) nepradėjau vykdyti. Na, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – užvertusi „Martyną Pigą“ antrąkart įsitikinau, jog Kevinas Brooksas padovanos daugybę nepakartojamų skaitymo valandų – savotiškai smagu, kad jų dar neišnaudojau.

Knygos viršelis

 Nors pažvelgus į viršelį ir nepasakytum, „Martynas Pigas“ yra pusiau detektyvinė istorija. Pagrindinio jos veikėjo Martyno gyvenimas ne iš lengvųjų – negana to, kad mokykloje jam tenka taikstytis su pašaipiais „kiauliškais“ juokeliais (aliuzija į išskirtinę pavardę), grįžus namo dar nuolat laukia girtas tėvas. Bet, pasirodo, visada gali būti blogiau – vieną dieną įvyksta nelaimingas atsitikimas: vos ant kojų besilaikantis Martyno tėvas iš inercijos lekia pro sūnų, trenkiasi galva į židinio kampą ir... užsimuša. Štai tada penkiolikmetis turi rinktis – pasakyti policijai, kas nutiko, ir tapti įtariamuoju dėl nužudymo ar kartu su drauge Alekse atsikratyti kūno bei pradėti laisvą, nepriklausomą gyvenimą. Kuo toliau, tuo viskas, aišku, tampa sudėtingiau ir istorija perauga į kitą lygmenį.

 Turbūt nereikia nė sakyti, kad siužetinė linija – gan netikėta ir neįprasta. Viename interviu autorius minėjo, esą kūriniu norėjęs perteikti mintį, jog kai kas nors atsitinka realiame gyvenime, nebūna muzikos, nebūna tralialiavimo, nebūna stambių planų, dramatiškų kameros rakursų. Nieko neįvyksta, niekas nesustoja ir pasaulis eina savo keliu taip, kaip ėjęs – pasikeiti nebent tu pats. O gal ir ne. Gal tai tavęs, nors ir turėtų, nepaliečia. Galiausiai kas sprendžia, kuris poelgis laikomas gerumo, o kuris – blogio išraiška? Šie ir kiti klausimai atsispindi penkiolikmečio pamąstymuose, kurių atsakymus, kaip ir bet ką kitą, už gryną tiesą priimti nėra būtina.

Angliškas viršelis

 Visgi manąją širdį romanas pavergė ne tematika, ne siužetu, ne veikėjų asmenybėmis ir ne idėja, o rašymo stiliumi. Skaičiau ir mėgavausi kiekvienu puslapiu, kiekviena pastraipa, sakiniu, žodžiu – nežinau, kokius paslaptingus kerus naudoja Kevinas Brooksas, bet su didžiausiu malonumu perskaityčiau kiekvieną jo rašliavą, net jei tai būtų pirkinių sąrašas (nujaučiu, kad ir jį autorius sugebėtų pateikti išradingai). Be to, vertimas tiesiog nuostabus (ačiū Kęstučiui Šidiškiui, išvertusiam ne tik „Martyną Pigą“, bet ir romanus „Lukas“, „Kendė“, „Būtybė“ – tik dar labiau nekantrauju perskaityti visus tris!).

 Reziumė, daug plepėti apie knygą nėra ko – laikas ją skaitant neprailgsta – ir galvą pasukti, ir susimąstyti priverčia, ir įtraukia taip, kad galima perskaityti vienu įkvėpimu. Manyčiau, kaip įprasta debiutams, tai nėra geriausias Kevino Brookso romanas, bet tiems, kurie žavisi šio autoriaus kūryba, kuriems artimas jo rašymo stilius, jo autentika, ši knyga, kaip ir visos kitos, įstrigs atmintyje bei taps ypatinga.