Holly Smale „Moksliukė"

Holly Smale

 Ieškote lengvos, neįpareigojančios, nuotaikingos istorijos su gera humoro doze? Jei ką tik pritariamai palinksėjote galva, nieko nebelaukite ir kuo greičiau čiupkite „Moksliukę“, knygą, kurią skaitant tiesiog neįmanoma nesijuokti! Nors ji yra orientuota į paaugles, savo linksmumu bei šmaikštumu turėtų priversti juoko ašarą nubraukti visus, neabejingus šio amžiaus tarpsnio problemoms. Tik iš karto perspėju, jog pasakojimas nėra labai realistiškas, todėl tiems, kurie visur ieško logikos, patarčiau pataupyti nervines ląsteles ir paieškoti kito poreikius tenkinančio skaitinio.

 Holly Smale, gimusi 1981 m. gruodžio 7 dieną Anglijoje, neslepia, kad jos debiutas yra glaudžiai susijęs su savo pačios išgyventa patirtimi. Paauglystėje ji, kaip ir pagrindinė kūrinio veikėja Harieta, buvo nerangi drovoka moksliukė, patyrė bendramokslių patyčias ir, sulaukusi penkiolikos, netikėtomis aplinkybėmis ėmė dirbti modeliu. Baigusi Bristolio universitetą, kuriame krimto anglų literatūros studijas, Holly Smale metė jai nepatikusį modelio darbą ir pasuko rašytojos keliu. Šiuo gyvenimo tarpsniu žymi autorė savanoriavo Nepale, dvejus metus mokytojavo Japonijoje ir daug keliavo (tai iš dalies paaiškina, kodėl visų keturių „Moksliukės“ dalių veiksmas vyksta skirtingose šalyse). Rašytoja prisipažįsta, jog galėtų save sutapatinti su Harieta – nors, anot autorės, juodvi nėra visiškai identiškos, vis dėlto turi daug panašių asmenybės bruožų: pasižymi naivumu, uolumu, kartais į paviršių išplaukiančiu karštu temperamentu bei savanaudiškumu. Vos išleista, pirmoji Holly Smale knyga netruko išpopuliarėti jaunimo tarpe ir sulaukė daugybės komplimentų, kurie paskatino autorę nesustoti ir pratęsti Harietos Maners istoriją – šiuo metu rašytoja jau užbaigusi ketvirtą „Moksliukės“ dalį ir tai - dar toli gražu ne pabaiga!

Knygos viršelis

 Pagrindinė kūrinio herojė Harieta Maners – užkietėjusi moksliukė, linkusi taisyti kitų žmonių kalbą, berianti bendraamžiams neįdomius faktus, sudarinėjanti sąrašus ir visiškai nesidominti mada. Tuo tarpu jos geriausia (ir vienintelė) draugė Nata nuo pat mažų dienų svajoja tapti modeliu. Išaušus ilgai lauktai Natos svajonės išsipildymo dienai, likimas iškrečia pokštą – Birmingamo Nacionaliniame parodų centre modelių agentas Vilburas susižavi ne ja, o... Harieta. Mergina, žinodama, kad pavogdama Natos gyvenimo svajonę, gali sugriauti judviejų draugystę, iš pradžių nesiryžta veltis į šią kebeknę, tačiau praėjus kuriam laikui suvokia, jog tai yra jos šansas pasikeisti – iš nekenčiamos, ignoruojamos ir žeminamos moksliukės ji gali tapti kitu – savimi pasitikinčiu ir gerbiamu - žmogumi. Taigi pasirašydama kontraktą Harieta akis į akį susiduria su taip nekenčiamu mados pasauliu ir, mūsų džiaugsmui, patenka į devynias galybes komiškų situacijų.

 Pasakysiu be užuolankų – tai pati juokingiausia knyga, kokią tik esu skaičiusi! Nors kiek lėkštoka ir primityvi, istorija tuo pačiu yra ir unikali, o to išskirtinumo jai suteikia naivioji Harieta. Nerangiajai moksliukei, kaip, beje, ir modelių pasaulyje besisukiojusiai knygos autorei, nuolat tenka raudonuoti iš gėdos ir netyčiom sugadinti daiktus, už kuriuos atlyginti jai neleidžia kišenė. Ji patenka į tokias begėdiškai juokingas situacijas, kad nei juokis, nei verk, o pasibaigus vienam kūrinyje aprašytam komiškam įvykiui, jau gali ruoštis naujai netrukus užgriūsiančiai bėdų lavinai. Gera nuotaika skaitant šią knygą - garantuota!

Prancūziškas viršelis

 Nors „Moksliukėje“  nagrinėjamos skaudžios paaugliškos problemos, tokios kaip draugystė, melas, patyčios, nepritapimas prie bendraamžių, jos nesukelia negatyvių jausmų, nes turi šmaikštumo atspalvį. Istorija yra pasakojama pirmuoju asmeniu iš Harietos perspektyvos ir ši kūrinio veikėja neretai įvardžiu „jūs“ kreipiasi į pačius skaitytojus taip dar labiau įtraukdama juos į pasakojimą. Prie istorijos įtaigumo ir išskirtinumo prisideda ir įvairiausi Harietos užrašai, dienotvarkės, planai, pastabos bei vis pilnėjantis žmonių, nekenčiančių Harietos Maners, sąrašas, kurį skaitant tiesiog neįmanoma nekikenti.

 Verta paminėti ir tai, jog visi šio kūrinio personažai, įskaitant ir nepakenčiamą Harietos žemintoją Aleksą, yra itin spalvingi ir, kas be ko, begėdiškai juokingi. Pavyzdžiui, pagrindinės knygos herojės tėtis Ričardas elgiasi vaikiškiau už savo vaiką ir pats to nesuprasdamas daro siaubingą gėdą vargšei Harietai. Dar yra Anabelė, atsakingoji merginos pamotė, kurios žodis trūks plyš turi būti paskutinis, ekstravagantiškasis modelių agentas Vilburas, nuolatos žarstantis meilius epitetus, ir Harietos (ne)draugas moksliukas Tobis Pilgrimas, kuris yra pasiskelbęs jos asmeniniu persekiotoju. Tiesą sakant, šio veikėjo paskirties taip ir nesugebėjau perprasti – man jis iki šiolei atrodo kaip visiškai nereikalinga figūra, be kurios pasakojimas būtų buvęs daug kartų sklandesnis ir įdomesnis. Taipogi nevertėtų pamiršti ir Niko – gražuolio supermodelio, – kurį iš pirmo žvilgsnio įsimyli Harieta. Tik įsivaizduokite, kas nutinka tada, kai visos šios spalvingos ir savitai įdomios asmenybės suplaukia draugėn!..

Angliškas viršelis

 Manyčiau, jog „Moksliukę“ galima drąsiai skaityti nuo dešimties metų, nes jos skyriai trumpi, paprasti ir nesunkiai įveikiami. Be to, dėmesį į šią knygą rekomenduoju atkreipti kūrinių „Prietrankos dienoraštis“ ir „Nevykėlio dienoraštis“ gerbėjoms (vaikinukams vertėtų paieškoti ko nors kito, nes Harietos istorija yra tikrai labai mergaitiška). Na, o aš vis dar negaliu atsidžiaugti tuo, kad „Moksliukė“ yra pirmoji šešių knygų serijos dalis.  Ir šį kartą, kad ir kaip būtų keista, jau žinau, ko galiu tikėtis jos tęsinyje – kad Harieta pateks į dar keblesnes ir kurioziškesnes situacijas, priversiančias mus nubraukti ne vieną juoko ašarą!