Tricia Rayburn „Sirena"

Tricia Rayburn

 Nepasakyčiau, kad esu didelė knygų apie antgamtines būtybes gerbėja, tačiau jas prieš šio tinklaraščio įkūrimą skaitydavau ganėtinai dažnai. Persisotinusi mitologijos, jau kurį laiką norėjau atgaivos nuo dažniausiai paauglių literatūroje sutinkamų vampyrų, vilkolakių, angelų bei raganų, todėl atradusi Tricia Rayburn kūrinį susidomėjau – dar neteko skaityti istorijos apie sirenas. Šis pasakojimas man buvo lyg šviežio vėjo gūsis knygų padangėje, sukėlęs norą neapsiriboti vien realistiniais ir distopinės fantastikos kūriniais, todėl kviečiu ir Jus pasinerti į mažo, jūros druska dvelkiančio miestelio paslaptis.

 Seserys Vanesa ir Džastina Sends, vasarą atvykusios paatostogauti Vinter Harbore kartu su broliais Karmaiklais, nė baisiausiame košmare nebūtų susapnavusios to, kas joms nutiks - po rimto šeimos barnio Džastina išeina panardyti nuo uolos ir... nebegrįžta. Ryte jos kūnas išplaunamas į krantą, o policija tvirtina, jog tai buvo paprasčiausias nelaimingas atsitikimas: tamsa, potvynis ir stiprios srovės padarė savo. Nors medicininė apžiūra šitai patvirtina, Vanesa lieka neįtikinta. Norėdama išsiaiškinti tiesą, mergina grįžta į Vinter Harborą. Kai miestelį prie niekada neužšąlančios jūros sukrečia jaunų vyrų mirtys, Vanesa ir Saimonas Karmaiklas imasi dar vienos užduoties - pradeda aiškintis, kodėl visų skenduolių veiduose sustingusi plati šypsena. Netrukus jie ras daugiau, negu norėtų. Kai kurios paslaptys per pavojingos būti atskleistos, kai kurios gali amžiams pakeisti gyvenimą...

Knygos viršelis

 Šio kūrinio veiksmas pasakojamas iš Vanesos perspektyvos, kuri man pasirodė ne tik įdomi asmenybė, bet ir puiki istorijos vedlė. Ji - tikra savo bebaimės sesers Džastinos priešingybė – baiminasi vandenyno, tamsos, šešėlių, todėl kaipmat užsitarnauja skaitytojų simpatijas užsibrėždama tikslą vienui viena sugrįžti į patį nelaimės, visiems laikams pakeitusios jos gyvenimą, epicentrą – Vinter Harborą – ir išsiaiškinti Džastinos mirties aplinkybes. Vanesos nepamilti tiesiog neįmanoma – mergina nuo pat pradžių pavergia savo geranoriškumu, sąžiningumu, dorumu, pažeidžiamumu, todėl kyla noras palaikyti šią veikėją ir sukryžiuoti pirštus, kad jai galop pavyktų atsikratyti savo baimių, kad ji dvasiškai sustiprėtų ir liautųsi save nuvertinusi. O štai merginos sesuo Džastina net ir baigus skaityti knygą išliko tikra mįslė – autorė, vis žerdama trupinius, taip ir neleido susidaryti galutinio įspūdžio, kas ji per žmogus. Labai tikėtina, jog plačiau apie Džastiną pasakojama kitose trilogijos dalyse, tik, deja, tikimybė, jog tęsinių vertimai mus pasieks, yra apgailėtinai maža – į lietuvių kalbą „Sirena“ išversta 2013-aisiais ir iki šiol neturime jokių žinių apie antrąją jos dalį...

Angliškas viršelis

 Nors iš knygos nugarėlėje esančios anotacijos ir pavadinimo nuspėti, apie ką gi bus pasakojama šiame romane, nesunku, neapsirikite – sirenos, pusiau moterys, pusiau žuvys, savo dainomis viliojančios jūrininkus į pakrantės uolas, kur jų laivai sudūžta, kūrinyje yra sumodernintos ir veiksmas apie jas rimtai ima suktis tik knygos pabaigoje. „Sireną“ apibūdinčiau kaip paslapčių gaubiamą pasakojimą, kuriame svarbiausios yra ne antgamtinės būtybės, o žmogiškieji ryšiai – seserų, vaikų ir tėvų santykiai, augantys pagrindinės kūrinio veikėjos Vanesos ir jos vaikystės draugo Saimono jausmai. Gal kiek keista, bet romantinė linija man buvo netgi įdomesnė už Vinter Harboro paslapčių aiškinimąsi – vis smalsavau, kaipgi susiklostys veikėjų likimai, ar jie prisipažins vienas kitam daugiau nei tik draugiškus jausmus, ar išbandymai juos suartins, ar po visko jie liks kartu... Taigi, jei nuspręsite paimti šią Tricia Rayburn knygą į rankas, galite tikėtis kur kas daugiau nei tik fantastinio pasakojimo apie jūreiviams pražūtį nešančias jūrų mergeles.

 Deja, „Sirena“  turi ir keletą trūkumų. Vienas iš jų – siužeto nuspėjamumas. Autorė kūrinio veiksmą vysto lėtai, be didelio skubėjimo ar karštligiškumo ir tai leidžia skaitytojams numatyti daugumą istorijos vingrybių dar prieš joms išplaukiant į paviršių. Asmeniškai man norėjosi kur kas daugiau įtampos, nes pati knygos idėja yra tikrai gera ir ją buvo galima išvystyti taip, jog perskaičius istoriją liktumei užgniaužęs kvapą. Taipogi kaip minusą įvardyčiau šokinėjantį „Sirenos“ veiksmo tempą. Kone kiekvieno skyriaus pabaigoje rašytoja sugeba taip sužadinti smalsumą, kad nieko nelaukęs imi akimis bėgioti po tolimesnio skirsnio eilutes ir čia tavęs laukia nusivylimas – siužetas staiga ženkliai peršoka pirmyn ir yra tik šiek tiek užsimenama, kokius jausmus kūrinio veikėjams sukėlė ta šokiruojanti žinia. Jei būtų buvę daugiau nuoseklumo, tikiu, jog „Sirena“ man būtų palikusi kur kas stipresnį įspūdį nei paliko dabar.

Turkiškas viršelis

  Reziumė, ši knyga turėtų patikti tiems, kas žavisi mistika, mitologija ir paslaptimis. Nors kūrinys, mano nuomone, nėra nepaprastas, jis taip pat nėra ir prastas – vos pradėjusi skaityti „Sireną“, įsitraukiau ir kaipmat užsinorėjau kuo įmanoma daugiau sužinoti apie mįslingą Džastinos mirtį bei šiurpą keliančią Merčendų šeimą. Na, o jeigu paslaptys neprivers Jūsų greitai versti puslapių, tuomet tai padaryti paskatins Saimono ir Vanesos santykiai – bet kokiu atveju tikiu, jog „Sirenos“ skaitymas Jums neprailgs.