John Green „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

John Green

Knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ yra pati tyriausia, gražiausia ir nuoširdžiausia meilės istorija, kokią tik teko iki šiol skaityti. Joje man patinka viskas: nuo veikėjų ir veiksmo plėtotės iki susimąstyti priverčiančių minčių, jautrių, liūdnų, šmaikščių siužeto vietų, autoriaus rašymo stiliaus. Drįsčiau teigti, kad šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas, nes kūriniai, kurie pasiekia pačias širdies gelmes bei suvirpina jautriausias sielos stygas, yra tikra retenybė.

 Pasaulinę sensaciją parašęs John Michael Green gimė 1977 m. rugpjūčio 24 dieną Amerikoje, Indianos valstijoje. Praėjus trims savaitėms po jo gimimo, šeima persikraustė į Mičiganą, Birmingemą, Alabamą, o galiausiai galutinai įsikūrė Orlande, Floridoje. Žymus rašytojas studijavo Kenyon koledže, kur baigė anglų ir religijos studijas, o gavęs diplomą penkis mėnesius dirbo kapelionu vaikų ligoninėje bei įstojo į Čikagos Divinity School universitetą. John Green buvo paskirtas tapti vyskupu, tačiau patirtis dirbant su sunkiai sergančiais mažaisiais ligoniukais jį įkvėpė tapti autoriumi, o vėliau parašyti ir sensacija tapusią knygą „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Tai ketvirtas jo romanas – Lietuvos skaitytojams šis rašytojas jau žinomas kaip kūrinio „Aliaskos beieškant“ autorius. 

Knygos viršelis

 Pagrindinė „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ romano herojė – mirtina liga serganti šešiolikmetė Heizelė Greisė. Kai merginai buvo trylika, jai nustatė ketvirtos stadijos skydliaukės vėžį, kuris vėliau metastazavo į plaučius, todėl, norėdama kuo ilgiau išgyventi, mergina su savimi turi tampytis deguonies balioną, didelėmis dozėmis ryti tabletes, naktį prisijungti prie keturkampio deguonies koncentratoriaus, dusti lipant laiptais ir melstis, kad kiekviena nauja išaušusi diena nebūtų paskutinė. Paskatinta mamos mergina pradeda lankyti Savitarpio paramos grupę, į kurią vieną popietę užsuka Ogastas. Heizelė netrunka susipažinti su šiuo aukštu, dailiai raumeningu, charizmatišku, savimi pasitikinčiu ir protingu vaikinu, kuriam prieš pusantrų metų buvo nustatyta osteosarkoma – ši liga pareikalavo dešinės kojos amputacijos. Tarp jaunuolių užsimezgusi pažintis pamažu perauga į susižavėjimą vienas kitu ir taip prasideda graži, šilta, jausminga bei sudėtinga judviejų meilės istorija.

 Šioje knygoje didžiausią įspūdį man paliko Heizelės ir jos mamos santykiai. Buvo labai gera ir kartu skaudu skaityti, kaip jos myli viena kitą ir kokiais žodžiais kalba apie dieną, kai Heizelei teks išeiti amžinybėn. „Pasaulyje yra tik vienas dalykas bjauresnis už mirtį nuo vėžio, kai tau šešiolika, - ogi turėti vaiką, kuris miršta nuo vėžio“ – teigia mergina. Ji suvokia save kaip pagrindinę tėvų kančios priežastį ir dėl to iš pradžių neprisileidžia Ogasto – ji nori apsaugoti jį nuo skausmo, kurį sukels visiems artimiesiems palikdama šį pasaulį. „Aš esu. Esu kaip. Esu kaip granata, mama. Esu granata ir kada nors sprogsiu, todėl norėčiau, kad būtų kuo mažiau aukų, aišku? Noriu tik pasitraukti nuo žmonių, skaityti knygas, mąstyti ir būti su jumis, nes nieko negaliu padaryti, kad nesužeisčiau jūsų, jūs per daug arti, todėl leiskite man tai daryti, gerai? Man nėra depresijos. Man nereikia daugiau bendrauti. Ir aš negaliu būti normalia paaugle, nes esu granata“ – tokiais žodžiais Heizelė kreipėsi į tėvus. Turbūt nereikia nė sakyti, kokie jausmai mane užplūdo skaitant, kaip mergina kaltina save ir stengiasi atsiriboti nuo aplinkinių. Belieka džiaugtis, kad Heizelės tėvai - mylintys ir rūpestingi žmonės, kurie dukrą laiko ne granata, o dideliu stebuklu, savo gyvenimo dovana.

Angliškas viršelis

 Man labai patiko, kad pagrindiniams knygos veikėjams John Green paskyrė ne iš kelmo spirtų, apsiskaičiusių, žodžio kišenėje neieškančių veikėjų roles. Kūrinyje Heizelė ir Ogastas ne kartą filosofavo, reiškė savo nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais, apie kuriuos susimąsto retas žmogus. Kaip atsitiko, kad omletas tapo išskirtinai pusryčių patiekalu? Kiek iš viso yra Žemėje mirusiųjų? O jei kiekvienam gyventojui priskirtume tam tikrą negyvėlių skaičių, ar pakaktų gyvųjų visiems mirusiesiems prisiminti? Abu šios knygos veikėjai savo intelektualumu ir išskirtiniu mąstymu išsiskiria iš pilkos masės. Kai Savitarpio paramos grupės vadovas Patrikas paklausė Ogasto, kokia yra didžiausia jo baimė, vaikinas atsakė bijąs užmaršties. „Bijau, kad neįstengsiu nieko atiduoti mainais už gyvenimą. Jeigu tavo gyvenimas nėra tarnystė kokiam nors didesniam gėriui, turi bent jau mirti tokia mirtimi, kuri pasitarnautų tam didesniam gėriui, aišku? Bet bijau, kad mano ir gyvenimas, ir mirtis galbūt nieko neverti“ – vieno pokalbio metu Ogastas atvėrė savo širdį Heizelei, kurios nuomonė, beje, stipriai skyrėsi nuo vaikino.

 Nors šis kūrinys yra persmelktas liūdesio, jame netrūksta ir šviesių, nusišypsoti ir net nuoširdžiai nusikvatoti priverčiančių siužeto vietų. Skaitant kyla įspūdis, jog Heizelė yra susitaikiusi su savo likimu – ji nenori, kad kas nors jos gailėtųsi ir į savo ligą sugeba pažvelgti su ironija bei humoru. „Juk pasaulis nėra norų tenkinimo fabrikas“ – nuolat kartoja ji Ogastui, iš kurio sulaukia paramos ir supratingumo. Džiugu, kad taip sunkiai sergantis žmogus nepasiduoda savo ligai ir stengiasi optimistiškai žvelgti į gyvenimą. 

Shailene Woodley ir Ansel Elgort

 Šių metų birželio 20 dieną įvyko filmo „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ premjera Lietuvoje. Jį režisavo Josh Boone, o pagrindinių aktorių vaidmenis gavo Shailene Woodley ir Ansel Elgort. Romano ekranizacija man paliko tikrai labai didelį įspūdį: aktoriai atliko milžinišką darbą ir be galo įtaigiai suvaidino Heizelę bei Ogastą. Manau, tai vienas geriausių tokios tematikos filmų per pastaruosius keletą metų.

N. D. Wilson „100 spintelių"

N. D. Wilson

 „100 spintelių“ –  tai išskirtinė fantastinė knyga, kurioje netrūksta humoro, nuotykių, magijos bei intrigos. Manyčiau, tai vienas retų atvejų, kai kūrinys tinka bet kokio amžiaus skaitytojams, nes ši plačiai pagarsėjusi trilogija lavina kiekvieno vaizduotę ir skatina kūrybiškumą. Stebuklingos spintelės, vaiduokliškos salės, mirusio senelio paslaptis, raganšuniai, akla ragana, matanti katės akimis, burtininkai, elfėjai, senas dienoraštis bei žemėlapis – visa tai ir dar daugiau slypi pirmojoje trijų knygų serijos dalyje. Šis nuotykių kupinas pasakojimas man padovanojo nepakartojamas skaitymo valandas, todėl kviečiu leistis į nepaprastą kelionę ir Jus.

 Pagrindinis „100 spintelių“ veikėjas – dvylikametis Henris Jorkas. Berniuko tėvai kelionės po Pietų Ameriką metu buvo paimti įkaitais, todėl jam tenka atsikraustyti į didelį ir seną namą pas giminaičius. Henris tetos Dotės, dėdės Frenko ir pusseserių Anastasijos, Henrietos bei Penės nematė nuo tada, kai jam buvo ketveri, tačiau šiltai sutiktas ne už ilgo pradeda jaustis visateisiu šeimos nariu. Vieną gūdžią naktį iš miegų pakirdęs berniukas lovoje aptinka tinko gabalėlių ir iš sienos kyšančius du mažus rutulius. Šiek tiek apie juos pakrapštęs, Henris atranda keturkampes metalines dureles, pajuodusias, išmargintas rudomis dėmėmis ir visas apdulkėjusias. Netrukus paaiškėja, kad tokių durelių, paslėptų po tinku, yra visas šimtas ir kiekviena jų yra skirtingo dydžio bei spalvos. Kartu su Henrieta berniukas randa būdą jas atidaryti ir nustemba išvydęs ne kojines ir senus plunksnakočius, kaip tikėjosi, o portalus į kitus pasaulius, kurie žavi, vilioja ir tuo pačiu metu baugina. O kai atsiranda keisti, grasinantys laiškai ir atveriamos dvejus metus užstrigusios mirusio senelio kambario durys, prasideda kvapą gniaužiantys nuotykiai, kurių metu tikrai netrūks pavojų, magijos bei adrenalino.

Knygos viršelis

Nors kūrinio siužetas vystomas lėtai ir veikėjai atranda nepaprastą spintelių pasaulį pamažu, skaitant laikas toli gražu neprailgsta. Tie, kas paima į rankas šią knygą, turi galimybę kartu su Henriu ištyrinėti namą, pavaikštinėti po miestelį Kanzaso valstijoje, stebėti, kaip berniukas įgyvendina savo svajonę – išmoksta žaisti beisbolą bei suartėja su giminaičiais. N. D. Wilson be galo ryškiai perteikė Henrio gyvenimą naujoje, nepažįstamoje vietoje ir taip meistriškai pavaizdavo veikėjų charakterius, kad skaitytojams įjungti savo vaizduotę tampa juokų darbu. Man patiko ir tai, kad autorius vartojo daugybę vaizdingų įasmeninimų, pastebėjo mažas kasdienybės smulkmenas ir itin taikliai jas apibūdino. „Vėjas kasėsi nugarą į daržinės šoną. Žvaigždės tingiai sūpavosi ant šio pasaulio stogo, o žolė lingavo ir augo, laiminga, būdama kilimu po pasaulio kojomis, bet vis tiek trokšdama būti aukštesnė“ – ši ir kitos subtilios personifikacijos suteikė kūriniui išskirtinio raiškumo.

Kiekvienas šios knygos veikėjas – savitas ir įdomus, tačiau Henriui N. D. Wilson sukūrė ypatingą rolę. Berniuką tėvai nuo pat mažų dienų pernelyg saugojo nuo pavojų – devynmetį vis dar vežiojo automobilio kėdutėje, o per kūno kultūrą įsakė Henriui segėti šalmą. Atvykęs į miestelį, kuriame gyveno giminaičiai, berniukas pirmą kartą gyvenime paragavo gazuoto gėrimo, jam buvo leista įsigyti kišeninį peiliuką ir važiuoti sunkvežimio kėbule, jis net įsidrąsino pažaisti beisbolą su savo bendraamžiams, pirmą kartą susirado tikrų draugų. Kūrinyje rašytojas puikiai atskleidė suvaržytų vaikų problemą, kurie dėl perdėto rūpestingumo tampa pažeidžiami, sunkiai įsilieja į visuomenę. „Henris, kaip ir dauguma vaikų, mėgsta nuotykius, bet jam būdingas ir atsargumas. Vaikystėje aš taip pat leisdavausi ieškoti nuotykių, bet ne be atodairos. Henris kiek baikštesnis ir atsargesnis nei Henrieta, kuri yra daug impulsyvesnė ir ne visada pagalvoja apie pasekmes. Neslėpsiu, daugumai savo veikėjų suteikiau kai kurių pažįstamų žmonių bruožus.“ – apie šį savo išgalvotą personažą viename interviu pasakojo knygos autorius.

Angliškas viršelis

 N. D. Wilson savo kūriniu skatina skaitytojus į pasaulį pažvelgti kitomis akimis ir išvysti mus supančią magiją. „Aš matau, kad mūsų pasaulis knibždėte knibžda stebuklų, kiekvienas jo kampelis kupinas gyvybės ir paslapčių, – tai jo pamatiniai ramsčiai. Mano knygose pasaulis yra stebuklinga vieta, bet ne todėl, kad aš to noriu. Tiesiog jis yra stebuklingas. Štai Henris Jorkas atranda tą magiją Kanzase – paaiškėja, ji visą laiką buvo jo panosėje – kambario sienoje...“.  Ką gi, belieka tik pagirti rašytoją už nuostabią knygos idėją ir nuotykį, į kurį galime leistis kada tik panorėję. Juk mums tereikia patogiai susirangyti ant sofos ir nusiteikti kvapą gniaužiančiai kelionei.

Sally Green „Pusiau blogas"

Sally Green

 Tikriausiai pastebėjote, kad pastaruoju metu jaunimo literatūroje dominuoja antgamtinės būtybės, o reta fantastinė knyga apsieina be magijos motyvų. Neretai susidaro įspūdis, kad ką nors naujo sukurti neįmanoma – visos temos, regis, yra seniai išsemtos, todėl skaitytoją nustebinti originaliu, išskirtiniu kūriniu yra be galo sunku. Vis dėlto literatūros pasaulyje nuolat atsiranda rašytojų, kuriems tai pavyksta. Puikus pavyzdys - šiais metais su trenksmu debiutavusi Sally Green, kurios pirmoji trilogijos dalis „Pusiau blogas“ sumušė du Gineso rekordus dar net nepasirodžiusi knygynų lentynose! „Tai knyga apie raganas ir raganius, kurioje net ir ieškodami nerasite nė vienos pelėdos ir akinukų apskritais stiklais. Turbūt tai bus naujosios Bado žaidynės“ – sensacija tapusią knygą su kitais šedevrais lygina Kate Atkinson, lietuviams pažįstama kaip bestselerio „Gyvenimas po gyvenimo“ autorė. Britų dienraštis „The times“ taip pat negaili pagyrų rašytojai ir Sally Green pelnytai vadina „naująja Stephanie Meyer karūnos paveldėtoja“. Viso pasaulio numylėta knyga pagaliau atsidūrė ir mano rankose, todėl su dideliu malonumu pristatau Jums šį vieną geriausių 2014 metų paauglių literatūros kūrinį!

 „Pusiau blogas“ knygos siužetas nukelia skaitytoją į pasaulį, kuriame tarp paprastų mirtingųjų gyvena dviejų rūšių raganiai. Baltieji yra išsikovoję vietą po saule ir, norėdami užtikrinti visų gentainių saugumą, atkakliai medžioja bei žudo juodosios padermės atstovus. Pagrindinis šios knygos herojus Neitanas yra vienintelis pasaulyje puskodis, kurio motina – baltoji ragana, o tėvas – žymiausias ir ieškomiausias juodasis raganius. Dėl šios priežasties penkiolikmečiui vaikinui tenka  gyventi narve, būti pririštam, mušamam, engiamam ir treniruotis tapti žudiku. Nepaliaujamai artėjant septynioliktam gimtadieniui, kurio metu kiekvienas jaunas raganius atsigeria protėvių kraujo ir gauna tris dovanas, Neitanas pradeda kurpti pabėgimo planus. Jis giliai širdyje jaučia, kad priklauso juodajai padermei ir žino, kad kiekvienas jos atstovas, neapdovanotas per savo gimimo dieną, žūva, todėl jam žūtbūt reikia suspėti rasti tėvą. Bet kaip tai padaryti, jei Neitanas negali pasitikėti nė vienu iš savo artimųjų, jei kiekvienas jo žingsnis yra sekamas, o galimybė ištrūkti iš paskirtos prižiūrėtojos gniaužtų lygi nuliui?

Knygos viršelis

  Vos perskaičiusi pirmąjį knygos puslapį supratau, kad ši istorija bus išskirtinė. Kūrinio pradžios tekstas parašytas antruoju asmeniu, todėl netikėtai buvau įsprausta į Neitano kūną ir užvaldyta jo minčių, potyrių, jausmų. Sally Green panaudojo itin įdomų sprendimą ir pateikė trumputes ištraukas iš tolimesnio knygos siužeto taip paerzindama ir sukeldama norą kuo greičiau sužinoti visus atsakymus, kurie kilo skaitant minėtus mažyčius skyrelius. Šitaip prarijus autorės užmestą jauką buvau priversta godžiai versti knygos puslapius ir nenumaldomai artėti prie romano pabaigos. O tada pradėti laukti kitų metų pavasario, kai dienos šviesą išvys antroji šios trilogijos dalis...

 Sally Green suteikė skaitytojams galimybę leistis į Neitano gyvenimo kelionę, kuri toli gražu nebuvo rožėmis klota. Kadangi vaikinas yra juodojo raganiaus ir baltosios raganos sūnus, šį pasaulį išvydo nelauktas ir nepageidaujamas. Jis buvo slepiamas stalčiuje, niekas nepirko jam nei žaislų, nei dovanų, o vieninteliame gautame sveikinimo atviruke buvo užrašyta „Pribaik jį“. Nieko nuostabaus, kad berniukas augo nuošalėje ir nebuvo priimtas į baltųjų raganų būrį. Apskritai kalbant, šioje knygoje yra itin daug neteisybės, smurto, žiaurumo ir brutalumo. Kai kurios kūrinio vietos tiesiogine to žodžio prasme šokiravo ir veikė psichologiškai. Buvo sunku suvokti, kad kas nors galėtų taip šiurkščiai ir negailestingai elgtis su vaiku ar skriausti niekuo neprasikaltusį paauglį, tačiau turiu pripažinti, jog  be šių detalių istorija nebūtų tokia įsimenanti ir intriguojanti. Man išties patiko, kad, nepaisant fizinio ir psichologinio smurto, Neitanas niekuomet nepasidavė ir viso kūrinio metu žavėjo savo drąsa, ryžtu bei gebėjimu pastovėti už save. 

Antra viršelio pusė

 Nors knygoje yra daug žiaurumo, Sally Green į siužetą įpynė ir švelnių scenų. Visų pirma, Neitano močiutė bei vyresnysis brolis Aranas pagrindinį knygos veikėją labai mylėjo ir iš visos širdies piktinosi baltųjų Tarybos sprendimais, stengėsi padėti ir buvo vienintelė jo paguoda. Siužete taip pat ryškūs Neitano ir Analizos, grynakraujės baltosios raganos, santykiai, kurie vėliau peraugo į meilę, dėl kurios vaikinui teko daug ką iškentėti. Net kalėdamas narve, Neitanas nepajėgė atsikratyti minčių apie ilgaplaukę gražuolę. Šiai uždraustos meilės istorijai knygos autorė neskyrė pernelyg didelio dėmesio, tačiau tai buvo tikrai įdomus siužeto vingis.

 Labiausiai man patiko tai, kad Sally Green subtiliai perteikė gėrio ir blogio sampratą. Ji įrodė, kad savaime nėra nei gerų, nei blogų dalykų, tik mūsų galvojimas paverčia juos tokiais. Dauguma kūrinyje aprašytų baltųjų raganų iš tiesų buvo žiaurios ir nepasotinamos, o juodosios, atvirkščiai, nepadarė Neitanui nieko blogo, tik drąsino, palaikė, užjautė. Kūrinio eigoje vaikinas taip pat pradėjo abejoti šia pasaulio santvarka: „Mane beveik dvejus metus laikė narve. Mušė ir kankino, atskyrė nuo šeimos, mano baltųjų raganių šeimos. Pasakykit, kur čia tas „gėris“.“ Tai priverčia susimąstyti: ar gėris – vien tik balta, o blogis – juoda? Ir ar įmanoma išlikti doram ir neįsileisti neapykantos, jei visi aplinkiniai su tavimi elgiasi žiauriai?

 Šis skaitinys – puikus pasirinkimas, jei mėgstate fantastiką ir norite ko nors rimtesnio. Beje, kino studija „Fox 2000“ jau įsigijo teises pagal knygą kurti filmą, kurį prodiusuos Karen Rosenfelt, tad galime tikėtis įspūdingo reginio.

Kathrin Schrocke „Kavinė Freak city"

Kathrin Schrocke

 „Kavinė Freak city“ yra nuostabi ir labai pamokanti istorija. Šis realistiškas pasakojimas įrodo, jog tikrai meilei ribų nėra, o negalia - ne kliūtis visaverčiam gyvenimui. Jei atvirai, nesitikėjau, kad jis suteiks man tiek daug – ir žinių apie kurčiųjų pasaulį, ir įdomiai bei prasmingai praleisto laiko, ir peno apmąstymams. Mikos ir Lėjos istorija išties praplečia akiratį bei priverčia suvokti, kad kiekvienas žmogus, kad ir koks jis bebūtų, gali atrasti savo gyvenimo meilę ir laimę.

 Knygos autorė Kathrin Schrocke gimė 1975 m. Augsburge, Vokietijoje.  Rašytoja nuo mažų dienų domėjosi teatru ir literatūra – besimokydama Paulo Klee gimnazijoje Gersthofene ji rašė į mokyklos laikraštį bei vaidino spektakliuose. Žymi vokiečių kilmės autorė studijavo germanistiką (germanų kalbotyrą) ir psichologiją, o šiek tiek vėliau pradėjo lankyti vaikų ir paauglių literatūros kursus Vienoje. Moteris taip pat dirbo spaudos asistente, žurnaliste bei buvo dažnas svečias-lektorė Otto-Friedrich universitete. Nuo 2005 metų autorė pradėjo dirbti laisvai samdoma rašytoja ir nuo to laiko parašė nemažai kūrinių vaikams bei paaugliams. Žymiausias jos romanas „Kavinė Freak City“ pelnė daugybę apdovanojimų ir jaunimo knygų nominacijų.

Knygos viršelis

 Pagrindinis Kathrin Schrocke kūrinio veikėjas - penkiolikmetis vaikinukas Mika. Jis jau kelias savaites jaučiasi sugniuždytas ir niekaip negali pamiršti Sandros, buvusiosios, negailestingai palikusios jį ant ledo. Kamuojamas skaudaus išsiskyrimo kartėlio bei troškimo susigrąžinti prarastą merginą, Mika netikėtai išvysta Lėją – garbanę, nuo kurios tiesiog neįmanoma atplėšti žvilgsnio. Netrukus paaiškėja, kad ši graži, guvi ir energinga mergina yra iš prigimties kurčia, todėl vaikinas, norėdamas artimiau susipažinti su Lėja ir skatinamas noro įrodyti Sandrai, kad nėra iš kelmo spirtas, nusprendžia lankyti gestų kalbos kursus. Taip prasideda jautri ir žaisminga neįprastos meilės istorija, kuriai ryžtųsi toli gražu ne kiekvienas. 

 Abi šiame kūrinyje aprašomos merginos - absoliučiai skirtingos asmenybės, todėl nenuostabu, jog pagrindinį knygos veikėją nuolat apninka pasirinkimo abejonės. Su Sandra - populiaria, visų vaikinų trokštama, pripažinta grupės soliste, Mika draugavo vienerius metus. Deja, taip branginta ir mylėta mergina ištarė lemtingus „laikas viską baigti“ žodžius ir padėjo tašką jųdviejų istorijoje. Baigti ne todėl, kad jiedviem nepakeliui, bet tam, kad liktų tik gražiausi prisiminimai ir kad nepasidarytų nuobodu...  Sandra – tikras nepastovumo įsikūnijimas, mergina, kuriai patinka žaisti kitų žmonių jausmais ir kolekcionuoti sudaužytas širdis. Lėja - taip pat drąsi, tačiau nemėgstanti išsišokti.  Ši mergina pasižymi ugningu būdu - užsidega kaip degtukas, tačiau po kiek laiko atvėsta ir sugeba užmiršti visas nuoskaudas. Autorė paskyrė Lėjai ryžtingos bei stiprios asmenybės vaidmenį – mergina nė kiek nesigėdija turinti klausos negalią, jaučiasi visavertė, su džiaugsmu priima save tokią, kokia yra ir nesiskundžia Dievo atsiųstais išbandymais. Ji neverkšlena, dideliais žingsniais eina per gyvenimą, yra ambicinga, turi svajonių ir siekia užsibrėžtų tikslų. Manau, kad kiekvienam derėtų pasimokyti ir pasisemti stiprybės iš šio Kathrin Schrocke sukurto personažo.

Angliškas viršelis

 Mano nuomone, didžiausias romano pliusas yra tas, kad jame itin išsamiai aprašytas kurčiųjų gyvenimas. Kadangi nepažįstu nei vieno klausos negalią turinčio žmogaus, man buvo be galo įdomu susipažinti su tyliuoju pasauliu, apie kurį retai kada susimąstydavau. „Kurtieji turi savas kelionių agentūras, savas diskotekas ir klubus. Mes susikuriame savų anekdotų, turime savo kalbą, savo atskirą kultūrą. Atskiros, visai kitokios ir mūsų problemos, ir baimės, kitokie mūsų sunkumai. Mes gyvename savame, atskirame pasaulyje, su girdinčiųjų pasauliu jis velniškai mažai susijęs!“ – gestų kalba Mikai aiškino Lėja. Taip pat knygoje buvo rašoma, kad mergina didžiuojasi esanti kurčia ir nė akimirką nenorėtų, kad būtų kitaip. „Jūs, girdintieji, tiesiog nesuprantat mūsų gyvenimo. Mums visai gerai būti be klausos. Tiesą sakant, taip net geriau. Net jeigu būtų galimybė girdėti, aš savo noru likčiau kurčia!“ – su Lėja sutiko ir jos draugė Francė. Pagrindiniam knygos herojui Mikai tai atrodė nesuprantama, tačiau laikui bėgant jis suvokė, jog merginos nė trupučio nemelavo - jos išties džiaugėsi ir priėmė save tokias, kokios yra. Iš šios knygos taip pat sužinojau daugybę įdomių faktų apie kurčiųjų kasdienybę.  Ar kada nors susimąstėte, kaip kurtieji, negalintys išgirsti įkyriai pypsinčio žadintuvo signalo, pabunda ryte? Kokiu būdu jie išmoksta kalbėti, jei gyvenime nėra girdėję garso? Kathrin Schrocke kūrinys sužadina smalsumą ir norą kuo daugiau sužinoti apie kurčiųjų pasaulį. 

Vokiškas viršelis

 Knygoje „Kavinė Freak city“ akcentuotos ir problemiškos pagrindinių veikėjų šeimos. Mikos santykiai su artimiausiais žmonėmis – mama, tėčiu bei septynerių metukų sesute Irise – nebuvo pagrįsti pasitikėjimu, vaikinas gėdijosi papasakoti šeimai apie pradėtus lankyti gestų kalbos kursus ir slėpė savo santykius su Lėja. Mika savo tėvų nelaikė tais, kuriais galėtų pasikliauti, išsipasakoti bei sulaukti nuoširdaus patarimo. Lėjos situacija šeimoje buvo dar labiau komplikuota, nes nė vienas jos artimasis nematė reikalo išmokti gestų kalbos, todėl mergina nuolat jautėsi vieniša ir atskirta. „Tartum būčiau mokinė, pagal mainų programą atvykusi iš kažkokios egzotiškos šalies, kurios kalbos niekas nemoka, ir tai mokinei nuolatos parodoma, kaip visiems sunku vis dėlto ir į ją atsižvelgti“ – Mikai guodėsi Lėja. Buvo išties skaudu skaityti apie tokią merginos padėtį šeimoje, jos jausmus.

 „Kavinė Freak city“ yra įvairiapusis kūrinys, kuriame aprašomas ne tik kurčiųjų gyvenimas ir neįprasta meilės istorija, bet ir nagrinėjamos jaunimui aktualios problemos. Dėl šios priežasties rekomenduoju knygą perskaityti ir merginoms, ir vaikinams, neabejoju, jog kiekvienas iš jūsų rasite ką nors tinkamo ir įdomaus sau. Linkiu įdomių bei prasmingų skaitymo valandų!

Salla Simukka „Raudona kaip kraujas"

  

Salla Simukka

 Sakoma, kad skandinaviški detektyvai ir trileriai yra geriausi pasaulyje. Ir iš tikrųjų – kas gi nėra girdėjęs apie Jussi Adleris-Olseno kūrinį „Moteris narve“, pirmąjį iš keturių romanų apie „Q“ skyrių arba Stieg Larsson Millennium trilogiją „Mergina su drakono tatuiruote“? Skandinaviškų šalių bestseleriai garsėja įtemptu siužetu, netikėtu turiniu ir šiaurietiška mistika, tik, deja, tokios knygos paprastai skirtos suaugusiems, o detektyvinių trilerių jaunimui beveik nėra. Šią spragą užpildė suomių rašytoja Salla Simukka, kurios „Raudona kaip kraujas“ trilogija sulaukė žaibiško populiarumo visame pasaulyje.

 Salla Simukka gimė 1981 birželio 16 dieną Tamperėje, trečiame pagal dydį Suomijos mieste, kuriame ir vyksta knygos veiksmas. Rašytoja studijavo Šiaurės filologiją, suomių kalbą, bendrą literatūros, kūrybinio rašymo kursus bei moterų studijas Turku universitete. Ši talentinga autorė rašo knygų recenzijas keliems dienraščiams ir žurnalui Suomen Kuvalehti bei dirba jaunimo literatūros leidinio LUKUfiilis redaktorės pavaduotoja. Salla Simukka yra parašiusi keletą romanų ir trumposios prozos rinkinį, į suomių kalbą išvertė nemažai kūrinių suaugusiems bei vaikams. Vis dėlto didžiausią populiarumą autorė pelnė parašiusi „Raudona kaip kraujas“ trilogiją - vos per dvi savaites nuo pasirodymo ši knyga buvo pradėta versti į 18 kalbų, o šiuo metu teises į kūrinį yra įsigijusios net 42 pasaulio šalys. „Pa­ra­šiau tai, ko la­biau­siai pa­si­ge­dau kny­gy­nuo­se prie jau­ni­mui skir­tų kny­gų – jiems pri­tai­ky­to tri­le­rio“ – apie savo sėkmę pasakoja šlovės spinduliuose besimaudanti Salla Simukka.

Knygos viršelis

  Pirmojoje tri­lo­gi­jos kny­goje „Rau­do­na kaip krau­jas“ pasakojama apie Snieguolę Anderson, septyniolikmetę merginą, kuri jau pusantrų metų gyvena vienui viena nedideliame butuke Tamperėje ir lanko prestižinę meno gimnaziją. Snieguolės moto - gyvenime daugiausia laimi tie, kurie mažiausiai visur kišasi. Viskas, ko trokšta ši tvirto charakterio mergina – gyventi ramiai ir niekieno netrukdomai. Deja, susikurta užtvara nuo aplinkinių žmonių staiga sugriūva, kai Snieguolė atsiduria netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Vieną ankstyvą rytą ji užklysta į fotolaboratorijos tamsųjį kambarėlį ir nuščiūva aptikusi krūvą banknotų, aptaškytų kraujo dėmėmis ir pakabintus džiūti. Nuo tos akimirkos Snieguolė įsipainioja į painų tinklą, kuris nublokš ją į didelį pavojų ir sukaustys baimėje. 

 Jau pirmuosiuose knygos puslapiuose paaiškėja išdžiaustytų banknotų kaltininkai – trijulė, kurią sudaro populiariausi mokyklos mokiniai Elisa, Tūkas ir Kasperas. Vieną vakarą apsvaigęs jaunimėlis Elisos namo kieme aptiko maišą su trisdešimt tūkstančių eurų ir lyg niekur nieko nusprendė jį pasisavinti. Atsitokėjusią merginą ėmė kankinti kaltės jausmas ir ji paprašė Snieguolės, vienintelio žmogaus, žinančio apie netikusį trijulės poelgį, pagalbos. Šitokiu būdu Elisa įpainiojo niekuo neprasikaltusią merginą į savus reikalus ir nuo to laiko ketveriukė pradėjo ieškoti siūlo galo šioje itin keblioje situacijoje.

Prancūziškas viršelis

 Snieguolė – neabejotina Salla Simukka trilogijos pažiba. Ši kūrinio veikėja yra netipiška paauglė, tvirto charakterio, smarkus būdo bei pavydėtinos įžvalgos asmenybė. Ji nuolat būna viena, tačiau nesijaučia vieniša. Mergina turi savo nuomonę apie ją supantį pasaulį, ypač daug gali pasakyti apie žmones iš jų laikysenos, stovėsenos ar net mėgstamo kvepalų aromato. Snieguolė itin greitai perpranta aplinkinius ir atskleidžia savo požiūrį į populiariuosius moksleivius. Elisa ir pagrindinė knygos herojė – absoliučiai skirtingos asmenybės, kurių sugretinimas kūriniui suteikė įvairovės. Buvo išties įdomu skaityti apie Snieguolės bandymus perprasti naują pažįstamą, mėginimus atsiriboti nuo ne savo reikalų ir jų bendravimo būdą. Su pagrindine veikėja radau nemažai sąsajų ir negaliu sulaukti antrosios bei trečiosios dalies, kad galėčiau pratęsti pažintį su Snieguole.

 Kone didžiausias „Raudona kaip kraujas“ privalumas, kuris kūriniui suteikia kitoniškumo, yra pasakų motyvai. „Iš kar­to ži­no­jau, kad pa­grin­di­nės vei­kė­jos var­das bus Snie­guo­lė, nes vi­sa­da ma­niau, jog pa­sa­kos la­biau­siai skir­tos jau­ni­mui – juk bū­tent jos daž­niau­siai par­odo, kaip jau­ni žmo­nės stai­ga tam­pa su­au­gu­siais“ – viename interviu sakė Salla Samukka. Knygoje sąsajų su pasakomis tikrai netrūksta – be pagrindinės veikėjos vardo apstu ištraukų iš Brolių Grimų pasakos „Snieguolė“, taip pat siužeto vietų, kur užsimenama apie kitas klasika tapusias istorijas vaikams. „Raudona kaip kraujas“ yra pirmoji mano skaityta knyga, kurioje pasakų motyvai papildo realistišką kūrinį, o kūrinio pateikimas be galo išsiskiria iš kitų vampyrų ir mistinių būtybių persmelktų kūrinių, kurių perteklius galiausiai ima ir pabosta. Tai kažkas naujo, šviežio, išskirtinio, kitoniško – kažkas tokio, ką visiems rekomenduoju paskaityti.

Visos trilogijos knygos

 Salla Simukka į knygos siužetą įpynė ir Snieguolės praeities paslaptis. Dėl šios priežasties, nors skaitant kūrinį atrodo, jog nenuvaldomai artėji prie detektyvinio trilerio mįslės išsiaiškinimo, tuo pačiu metu kyla įspūdis lyg stovėtum vietoje. Ir, nors pabaigoje Snieguolės praeities paslaptys yra atskleidžiamos, vis tiek lieka neatsakytų klausimų, į kuriuos, tikėkimės, atsakymai bus pateikti kitose trilogijos dalyse. Beje, antroji „Raudona kaip kraujas“ dalis „Balta kaip sniegas“ Lietuvoje pasirodys Vilniuje vyksiančioje 2015 metų knygų mugėje, į kurią atvyks ir jos autorė Salla Simukka. Nepraleiskite puikios progos pirmiems įsigyti kūrinį bei iš arti išvysti rašytoją, dovanojusią mums intriguojančias skaitymo valandas!

Antrosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.