Patricia McCormick |
Patricia McCormick - didžiulio pripažinimo sulaukusi amerikiečių kilmės autorė,
nebijanti imtis kontraversiškų, nepatogių temų. Rašytoja savo romanuose
apnuogina skaudžią tikrovę: knygoje „Parduota“ ji sutalpino tikrais įvykiais
paremtą trylikametės mergaitės Lakšmės, parduotos prostitucijon, istoriją, o
2014-aisiais mūsų gimtinėje išleistame kūrinyje „Niekada nesuklupk“ nagrinėjo vaiko, atsidūrusio darbo stovykloje,
pasaulėjautą bei gvildeno tragišką genocido
temą. Kadangi labai norėjau susipažinti su Patricios McCormick kūryba, o pastarosioms
dvejoms knygoms kol kas dar nesijaučiau pribrendusi, nusprendžiau pradėti nuo jos
kiek lengvesnio turinio romano „Pjūvis“. Tai – pirmasis šios rašytojos kūrinys,
kuriame nagrinėjamas vienas iš labiausiai paplitusių paauglių žalojimosi būdų –
pjaustymasis.
Knygos gale esančiame laiške Patricia
McCormick skaitytojams prisipažino, jog „Pjūvį“ ji rašė net dvejus metus ir
buvo pasirengusi sugrūsti savo rankraštį į šiukšliadėžę, jei tik psichiatrijos
klinikoje sutiktos besigydančios paauglės pasakys, jog ji neturi teisės
pasakoti jų istorijos. „Nervinausi, nes parašiau rankraštį apie mergaitę, kuri
pjaustosi – o aš nesipjaustau. Buvau tikra, kad tos mergaitės išgrūs mane kaip
apsimetėlę, kaip pamaivą, besinaudojančią jų skausmu“ – skirsnyje, kaip rašė
„Pjūvį“, atviravo rašytoja. Tačiau, jos nuostabai, nutiko priešingai – save
žalojančios paauglės ne tik kad palaimino debiutuojančios autorės rankraštį,
bet ir liko patenkintos, jog jų patirtis bus išreikšta žodžiais. Taip Patricios
McCormick knyga išvydo dienos šviesą, paskatino rašytoją nesustoti, eiti saviraiškos keliu pirmyn ir
tikėti, jog jos kūriniai gali padėti jauniems žmonėms rasti išeitį.
Knygos viršelis |
„Pjūvio“ veiksmas vyksta
psichiatrijos ligoninėje „Pajūrio pušynas“, kurį merginos skambiai vadina
„Nupušimu“. Į šią įstaigą patenka paauglės, turinčios įvairiausių sutrikimų: čia
gydosi anoreksikės, išsekusios nuo ilgalaikio tyčinio badavimo, narkomanės,
piktnaudžiaujančios narkotinėmis medžiagomis, ir viešnios su elgesio
sutrikimais, prie kurių priskiriama ir pagrindinė kūrinio veikėja Kali. Ją
visos vadina Tylene, nes penkiolikmetė nuo pat atvykimo į psichikos sveikatos
centrą niekam neištaria nė žodžio. Atsitvėrusi nebylystės siena, Kali atsisako
pagalbos, tačiau laikui bėgant ima vaduotis iš depresijos liūno ir bando
sugrįžti į įprastas gyvenimo vėžes. Tik ar išsekusiai nuo įtampos merginai
pakaks jėgų susidoroti su savo bėda?
Patricia McCormick savo kūrinyje
pernelyg neanalizuoja nei pagrindinės romano herojės Kali, nei kitų
besigydančių merginų portretų – tiesiogiai nepasakodama konkrečių paauglių
gyvenimo detalių, ji leidžia skaitytojams patiems susidaryti nuomonę apie psichiatrijos
ligoninės pacientes. Nutylimas netgi merginų amžius – tik įpusėjus skaityti knygą
galima rasti į kūrinio kontekstą įsiliejusį faktą, jog Kali - penkiolika, o Beka, kenčianti nuo
valgymo sutrikimų, jau yra pilnametė. Taigi romano eigoje kyla daugybė
neatsakytų klausimų: kodėl Kali save žaloja, kas ją graužia, kodėl vienaip ar
kitaip elgiasi jos palatos draugės. Į kai ką rašytoja atsako palaipsniui, o kai
kurie dominantys klausimai taip ir lieka neatsakyti – net pati kūrinio pabaiga pasėja
abejonių - nuspręsti, ar įsižiebusios vilties kibirkštėlės neužpūtė vėjas,
paliekama pačiam skaitytojui.
Angliškas viršelis |
Ši istorija, galima sakyti, yra
suskirstyta į dvi plotmes, kurios nuolat mainosi tarpusavyje – vienose
pastraipose Kali pirmuoju asmeniu pasakoja apie savo gyvenimą „Pajūrio pušyne“,
o kitose pateikiami jos asmeniniai pokalbiai su psichoterapeute. Pastarosiose į
gydytoją mergina kreipiasi įvardžiu „tu“, todėl įsijautus į kūrinį galima
nesunkiai įsivaizduoti save, esančią psichiatrės vietoje. Nors ši technika man
nebuvo naujiena (su ja teko susidurti skaitant Sally Green knygą „Pusiau
blogas“), autorės pasirinkimas vis vien nustebino ir leido į pasakojimą
pažvelgti visai kitu kampu, sukėlė norą globoti ir rūpintis pagrindine kūrinio
veikėja.
Jei atvirai, „Pjūvį“ į rankas paėmiau
smalsaudama, koks gyvenimas verda
už psichiatrinės ligoninės sienų. Ši įstaiga yra tapusi tikra siaubo filmų
klasika, tad nenuostabu, jog ji daugeliui sukelia negatyvius jausmus. Nežinau,
ko tikėjausi, bet psichikos sveikatos centre, pasirodo, neesą nieko ypatingo –
tai lyg sanatorija: merginos dukart per dieną susitinka Grupėje, kurioje viena
kitai išsipasakoja įvairiausiomis temomis, lanko gydytojų paskirtas pykčio
valdymo, meno ir individualias terapijas, mankštinasi, kartu pietauja, ruošia
namų darbus, eina atlikti tyrimų, skirtų įsitikinti, jog jos tikrai nieko
nevartoja, o po vakarienės laiką leidžia bendrajame kambaryje, kuriame
dažniausiai žiūri televizorių. Tiesą sakant, mane netgi kiek nustebino
milžiniškas merginų paslaugumas ir viena kitos palaikymas - jos taip
nuoširdžiai linki savo likimo draugėms pasveikti, kad kai kurie knygos
fragmentai sujaudino iki pat sielos gelmių. Pavyzdžiui, anoreksikei Bekai suvalgius
visą gabalėlį pyrago paauglės ima aikčioti ir ploti, o televizoriaus pultelį,
dėl kurio per vakarienę vyksta tikras karas, visos nebyliu susitarimu atiduoda
pažangą padariusiai merginai. Taigi skaitant romaną įdomu ne tik aiškintis Kali
žalojimosi priežastis, bet ir stebėti, kaip sekasi kapstytis antraeilėms
kūrinio veikėjoms, sekti jų ir Kali bendravimo ypatumus.
Vokiškas viršelis |
Ši knyga kaip niekas kitas rodo
išsikalbėjimo naudą – Patricia McCormick skatina visus prabilti apie skriaudą
ir bejėgiškumą, kad ir kaip tą padaryti būtų sunku. Juk, kaip sakoma, nėra
padėties be išeities - tereikia tą išeitį surasti. Ir tuos, kurie su
neigiamomis emocijomis kovoja savo galvoje, ir tuos, kurie išsivaduoja nuo
nepakeliamos emocinės įtampos žalodami savo kūną, sieja vienas ir tas pats –
vienišumo jausmas, kuriam apmalšinti dažniausiai užtenka paprasčiausiai su kuo
nors pasikalbėti. Tiesiog šiukštu nereikia užsisklęsti savyje ir baimintis
kreiptis pagalbos.
„Pjūvį“ rekomenduoju visiems,
norintiems paskaityti ką nors gilaus ir įtikinančio, mėgstantiems realistinius
kūrinius, kuriuose analizuojamos sunkios bei skausmingos žmonių problemos, norintiems
žvilgtelėti į gyvenimą už psichikos sveikatos centro sienų ir, be abejonės,
tiems, kurie sąmoningai save žaloja. Ši knyga, nors ir plonytė, suteiks Jums
daugybės peno apmąstymams ir užvertus paskutinį jos puslapį iš galvos neišeis
mažiausiai dar kelias dienas. Tai – be galo stiprus kūrinys, kurį, tikiu, į
rankas paimti verta kiekvienam.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą