2017 m. rugpjūčio 19 d., šeštadienis

David Levithan „Kitokia diena“

Deividas Levitanas
 Deivido Levitano romanas „Kiekvieną dieną“ (apžvalgą rasite spustelėję ČIA) paliko man neišdildomą įspūdį, todėl nekantriai laukiau antrosios ciklo dalies vertimo. Ausies krašteliu girdėjau, kad istorija bus pasakojama iš Rianon (vienos pagrindinių veikėjų) perspektyvos, bet tikrai nesitikėjau literatūrinio manevro – kad siužetinė linija išliks tokia pati, tik bus perteikta kitos herojės akimis.

 Apskritai tos pačios istorijos pasakojimas veidrodiniu principu (kurį labai norisi vadinti tiesiog atpasakojimu) nėra naujiena. Užsienyje šis literatūrinis manevras gana populiarus, o jei populiarus, vadinasi, ir mėgstamas. Mėginau prisiminti, ar iki šiol turėjom tokį atvejį Lietuvoje, bet į galvą atėjo tik Veronikos Roth „Ketvertas“, o tai, nors ir panašumų turi, ne tas pats. Tada į pagalbą pasikviečiau Moniką (tinklaraščio Kitty Writer autorę) ir gavau nuorodas į „Aš ir jis. Tikra katastrofa“ bei „Aš ir ji. Vaikščiojanti katastrofa“. Pirmosios pasakotoja – Ebė, antrosios – Trevisas. Romanų neskaičiau, tad palyginti su Deivido Levitano ciklu, deja, negaliu. Bet apie „Kitokią dieną“ nuomonę susidariau tvirtą.

Knygos viršelis
 Labai įstrigo vieno apžvalgininko pasisakymas, kad reikia keisti kūrinio pavadinimą – jis turėtų būti ne „Kitokia diena“, o „Ta pati diena“. Nes... na, iš esmės siužetas tas pats. Tie patys A ir Rianon susitikimai, tie patys pokalbiai, tie patys pašmaikštavimai, tie patys A išvaizdos pokyčiai. Naujos informacijos, kalbant apie judviejų santykius, nulis. Niekas nestebina. Nėra intrigos. Žinai kiekvieną kitą siužeto vingį. Tarp romanų būtų galima dėti lygybės ženklą, jei tik skaitytojams nebūtų leista žvelgti iš Rianon perspektyvos.

 Tik dėl jos skaitant knygą galima daugiau sužinoti apie toksišką Rianon bei Džastino draugystę. Susipažinti su merginos draugais. Gal kiek labiau įsigilinti į dilemą, kurią įnešė taip staigiai į jos gyvenimą įsiveržęs A. Likusi dalis – ištisai nukopijuoti įsimylėjėlių pašnekesiai bei elektroniniai laiškai. Gal dėl to, kad pirmąją dalį skaičiau ne taip seniai (kovą) ir dar viską prisiminiau, buvo gana nuobodoka.

Itališkas viršelis
 Bet noriu pasakyti štai ką – knyga tikrai nėra prasta. Paliestos įdomios, reikšmingos temos, o ką jau kalbėti apie meilės, kiekvieną dieną turinčios kitokį veidą, koncepciją. Jei nebūčiau skaičiusi pirmos dalies, nė neabejoju, būčiau sužavėta. Neatmetu ir galimybės, kad pasakojimas veidrodiniu principu paprasčiausiai ne man. Pabandžiusi nesigailiu, bet kartoti nežadu. Tiesiog nesinori skaityti to paties, kai yra tiek daug neskaitytų knygų. O jei norėčiau dar kartą išgyventi skaitytą istoriją, tai ir skaityčiau tą pirmąją didžiulį įspūdį palikusią dalį, nes žinočiau, kad nusivilti neteks. Nebent labai patiktų tas kitas veikėjas, iš kurio perspektyvos pasakojama istorija. Šiuo atveju Rianon įdomi, bet nė per nago juodymą neprilygsta A (tiesą sakant, vargu ar kas jam galėtų prilygti).

 Reziumė? Jei knyga būtų pristatyta ne kaip antroji serijos dalis, o kaip šalutinė istorija, jos nebūčiau skaičiusi ir nesijausčiau ką nors praradusi. Tad romaną rekomenduočiau dviem atvejais: jei labai žavitės Rianon arba labai seniai skaitėte pirmąją dalį ir belaukdami trečiosios norite atgaivinti atmintį. Antraip išgirsite jau girdėtą, vos vos pakeistą istorijos versiją, kuri, reikia pripažinti, dar ir ne tokia intriguojanti kaip ankstesnioji. Net jei pasakotojo iškalbai gali pavydėti kiekvienas. 

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą