Soman Chainani „Gėrio ir blogio mokykla"

Soman Chainani

 „Gėrio ir Blogio mokykla“ – tai indų kilmės rašytojo ir režisieriaus Soman Chainani debiutas, net penkiolika savaičių karaliavęs populiariausių knygų sąraše. Tai įdomi, jaudinanti ir žaisminga istorija, kurioje autorius supynė įvairių visiems žinomų pasakų elementus bei pateikė išskirtinę, savitą jų interpretaciją. Soman Chainani kūrinys yra be galo įtaigus, iš atminties neišdildomas pasakojimas, kurį perskaitę iš naujo atrasite nepaprastą pasakų pasaulį.

 Rašytojo suaustoje istorijoje kas ketverius metus vienuolikto mėnesio vienuoliktos dienos naktį iš Gavaldeno pagrobiami du vaikai - vienas jų visada gražus ir geras, o kitas – bjaurus ir keistas. Laikui bėgant mažo kaimelio vaikai spėjo pastebėti įtartinų sutapimų. Atsivertę pasakų knygas, kurios kasmet stebuklingai atsirasdavo vietiniame knygyne, jie pastebėjo, kad iliustracijose pavaizduotų vaikų veidai atrodo keistai pažįstami. Štai vienoje jų Džekas, dingęs prieš šimtą metų, buvo nė kiek nepasenęs ir darže augino pupą, o Angus, dingęs tais pačiais metais kaip Džekas, virto strazdanotu milžinu smailiomis ausimis ir gyveno pupos viršūnėje. Ir tada kaimiečiai suprato, kur dingsta Gavaldeno vaikai - jie nusiunčiami į Gėrio ir Blogio mokyklą, kurią baigę pradeda naują gyvenimą pasakų pasaulyje... 

 Šiais metais Sofija yra užtikrinta, kad pagaliau išaušo jos lemtinga valanda – išpuikusi gražuolė manosi esanti per gera būti vidutinybe ir trokšta patekti į Gėrio mokyklą, kur pagaliau gyvens ilgai ir laimingai. Ji lygiai taip pat tiki, kad Agata, geriausia jos draugė, paklius į Blogio mokyklą – atsiskyrėlė, gyvenanti kapinėse su savo beformėmis juodomis drapanomis, atrodo gimusi būti piktadare. Išaušus vidurnakčiui Sofijos pranašystė išsipildo - milžiniškas paukštis pagriebia abi mergaites ir nuneša toli toli, kur stovi dvi aukštos pilys – viena rausvo ir žydro stiklo bokšteliais, žaižaruojanti saulėje pro rūką, kita dunksanti pajuodusi ir dantyta. O tada nutinka tai, ko nė viena mergina nesitikėjo – kaulinis paukštis Agatą numeta į Gėrio, o Sofiją – į Blogio sparną... 

Knygos viršelis

 Nuo tos akimirkos abi merginos pradeda gyvenimą naujoje vietoje ir su siaubu suvokia, kad nieku gyvu čia nepritaps. Sofija stiklinėmis kurpaitėmis ir auksinėmis garbanomis šlykštisi bjauriais ir sukrypusiais bendraklasiais, o susitaršiusi ir surūgusi Agata tarp nepriekaištingos išvaizdos princesių nori prasmegti skradžiai žemę. Jos abi įnirtingai ima ieškoti būdų, kaip galėtų ištaisyti klaidą ir apsikeisti vietomis, tačiau paaiškėja, kad Mokyklos Direktorius niekados neklysta. Taigi Sofija bando įrodyti savo gerą būdą ir trokšta užkariauti princo širdį, o Agata stengiasi jas abi sugrąžinti namo. Tuo pat metu nenumaldomai artėja baigiamieji egzaminai, nulemsiantys mokinių likimą. Kas gyvens ilgai ir laimingai, o kas susikirs ir virs krūmu ar kiaule?

  Šios knygos idėja – viena geriausių, su kuriomis man teko susidurti. Nors vaikystėje labai mėgau skaityti pasakas ir net bandžiau joms kurti naujus siužetus, man niekada į galvą nešovė mintis, kad pasakos galėtų būti... tikros. O būtent tokios jos yra Sofijos ir Agatos pasaulyje – pasakos čia ne istorijos, o tikrų žmonių gyvenimai. Pavyzdžiui, vienos iš Sofijos kambario raganaičių motina yra ragana iš „Joniuko ir Grytutės“, o geidžiamiausias princas Tedrosas yra ne kas kitas kaip karaliaus Artūro sūnus. Skaitant šią knygą negalėjau liautis stebėjusis, kiek autorius turi minčių – jų buvo tiek daug ir visos jos atrodė tokios įdomios ir negirdėtos, kad užvertus paskutinį puslapį prireikė keletos dienų atsikvošėti ir viską sudėlioti į vietas. Sunku patikėti, bet knyga persekiojo mane ir sapnuose – keletą naktų iš eilės miego karalystėje manęs laukė stebuklingasis Soman Chainani pasaulis. Manau, tai reiškia tik viena – knyga yra be galo be krašto įtaigi ir įsimenanti.

 „Gėrio ir Blogio mokykla“ tikrai turėtų patikti „Hario Poterio“ gerbėjams. Nesupraskite manęs klaidingai – šios knygos skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau ir vienoje, ir kitoje aprašomas nepaprastos mokyklos gyvenimas. Vos atvykusioms Sofijai ir Agatai įbrukami pamokų tvarkaraščiai, krūva knygų, uniforma ir pasakoma, kad jos kasdien privalo lankyti pamokas. Žinoma, jos nėra įprastos. Blogio mokykloje niekadariai mokosi bjaurinimo, pakalikų dresavimo, užkeikimų ir spąstų, niekšybių istorijos, savito talento ugdymo, o Gėrio – gražinimosi, princesės etiketo, bendravimo su gyvūnais, žygdarbių istorijos bei gerų darbų. Abi mokyklos turi ir vieną bendrą pamoką – gebėjimą išlikti pasakoje. Jos metu mokiniai paverčiami įvairiais augalais ir stengiasi apažinti, kas yra kas. O knygos pabaigoje Jūsų laukia dar didesnis saldainiukas – egzaminai Išbandymas pasaka bei Talentų cirkas. Galiu išduoti, kad nuobodu tikrai nebus!

Visos serijos dalys

 Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog pagrindinė šios knygos tema yra gėrio ir blogio samprata, iš tiesų šiame kūrinyje svarbiausia draugystė. Sofijos ir Agatos ryšys kūrinio eigoje vis stiprėjo ir paneigė stereotipą, kad nepiktybiniai santykiai tarp ilgalaimės ir niekadarės yra neįmanomi. Prie draugystės išsaugojimo ypač prisidėjo Agata – būdama geros širdies ji sugebėdavo atleisti Sofijai net už pačias skaudžiausias išdavystes, vėl ir vėl ištiesdavo pagalbos ranką, nors ši jos toli gražu nenusipelnė... Taigi Soman Chainani savo kūriniu ragina skaitytojus draugaujant nekreipti dėmesio į išvaizdą, mylėti draugą už už tai, kas slypi jo viduje.

 Vienintelis, tačiau nežymus šios knygos minusas yra veiksmo tempas. Kartais jis buvo erzinančiai lėtas, o kartais taip įsibėgėdavo, kad tekdavo versti kelis puslapius atgal ir dar kartą įdėmiai viską perskaityti, nes staiga nebesuprasdavau, kas vyksta. Tačiau šį trūkumą atperka visa kita – kūrinio idėja, puikiai išplėtoti veikėjų charakteriai, pagrindinė knygos mintis ir siužetinė linija. Autoriaus rašymo stilius taip pat vertas pagyrų – jis, pindamas fantastiką su realybe, nestokojo humoro ir dažnai priversdavo garsiai nusijuokti. Be to, kiekvieno knygos skyriaus pradžioje galima rasti po iliustraciją, kuri leidžia geriau įsivaizduoti rašytojo sukurtą pasaulį. 

 Stipriai rekomenduoju šią knygą visiems pasakų mylėtojams. Ir visiškai nesvarbu, kokia Jūsų lytis ir kiek Jums metų – ši istorija sugrąžins į vaikystę ir pažadins Jumyse džiaugsmą.

 Antrosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.

James Dashner „Bėgantis labirintu"

James Dashner

 James Dashner kūrinį „Bėgantis labirintu“ perskaityti norėjau jau labai seniai, tačiau viskas susiklostė taip, kad pirmiausia išvydau jo ekranizaciją. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, jog tai pirmas kartas mano gyvenime, kai filmą pamačiau pirmiau nei perskaičiau knygą. Ir tai, tenka pripažinti, buvo labai įdomi patirtis. Nors žinojau, kuo viskas baigsis, knyga vis vien įtraukė ir niekaip negalėjau padėti jos į šalį. Tai vienas iš kūrinių, nuo kurių negali atsiplėšti nė minutėlei ir kurį visiems rekomenduoju paskaityti.

 James Dashner gimė 1972 m. lapkričio 26 dieną Džordžijos valstijoje, JAV. Autorius neslepia, kad tapti rašytoju svajojo nuo pat mažų dienų – dar vaikystėje skaitė viską, kas pakliuvo po ranka, o sena spausdinimo mašinėle mėgo kurti savo istorijas. Bėgant metams jis tobulėjo, o visos perskaitytos knygos ir peržiūrėti filmai pažėrė nemažai idėjų pirmiesiems rimtiems kūriniams. Anot rašytojo, knygai „Bėgantis labirintu“ didelę įtaką padarė Viljamo Goldingo „Musių valdovas“ ir Orsono Skoto Kardo „Enderio žaidimas“, todėl visus, kam trūksta įkvėpimo, James Dashner ragina sekti savo pavyzdžiu ir idėjų ieškoti knygos puslapiuose bei televizijos ekrane. Tiesa, žymus rašytojas kuriam laikui buvo apleidęs savo aistrą - Brigham Young universitete įgijo apskaitos magistro laipsnį ir kelerius metus dirbo finansų srityje. Tačiau neilgai trukus prisiminė meilę knygoms ir visiškai atsidavė kūrybai. Jis išgarsėjo parašęs „Džimio Fišerio“ ir „Tryliktosios realybės“ serijas, o „Bėgantis labirintu“ tapo sensacija visame pasaulyje. Jau yra išleistos keturios šio serijos dalys, paskutinė į rinką planuojama paleisti kitąmet. Šiuo metu James Dashner kartu su žmona ir keturiais vaikais gyvena Uolėtuose kalnuose bei laiko save laimingiausiu vyru visoje planetoje.

Knygos viršelis

 Pagrindinis knygos „Bėgantis labirintu“ veikėjas Tomas pabunda kylančiame lifte ir negali prisiminti nieko, išskyrus savo vardą. Atsivėrus durims sutrikęs ir išsigandęs vaikinas patenka į keliskart už futbolo lauką didesnį milžinišką kiemą, kurį, sudarydamos tobulą kvadratą, juosia keturios didžiulės pilko akmens sienos. Tomą netrunka apspisti penkiasdešimt įvairaus amžiaus paauglių, kurie pasveikina jį atvykus į Traką. Jie, lygiai taip pat, kaip ir suglumęs naujokas, nieko neprisimena ir negali pasakyti, kodėl, kaip ir už ką čia įstrigo. Norėdamas patenkinti savo smalsumą, Tomas pradeda įkyriai kamantinėti nepažįstamuosius ir netrukus sužino, jog už milžiniškų sienų slypi Labirintas. Jau dvejus metus Trake gyvenantys vaikinai mėgina rasti išėjimą, tačiau nesėkmingai. Kiekvieną naktį Labirintas persistato, o jame knibždėte knibžda grizų – didžiulių, grėsmingų padarų, gyvūno ir mašinos mišrūnų. Taigi trakiečiai gyvena šioje žalumos salelėje, dirba kasdienius darbus, ieško išėjimo ir kartą per mėnesį sulaukia naujoko. Tomas buvo lauktas, tačiau kai kitą dieną suskamba aliarmas, pranešantis, jog atvyko dar vienas paauglys, kyla sumaištis. Tai, kad per dvi dienas trakiečiai sulaukė dviejų naujų narių - daugiau ne keista, tačiau dar keisčiau yra tai, jog atvykėlis pasirodo esąs... mergina. Kas vyksta? Kokią mįslę slepia Labirintas ir kaip nulaužti jo kodą?

 Kerinti, įtraukianti ir paslaptinga - šie trys epitetai turbūt geriausiai apibūdina James Dashner sukurtą veiksmo erdvę. Skaitydama knygą negalėjau liautis gėrėjusis, kokiais paprastais, bet daug pasakančiais žodžiais rašytojas sukonstravo savito pasaulio modelį. Autorius kaip vedlį pasitelkė Tomą – jis, ieškodamas atsakymų į ramybės neduodančius klausimus, vedžioja skaitytoją kūrinio erdve ir atskleidžia vis daugiau šokiruojančių detalių. Tuo šis vaikinukas ir skiriasi nuo kitų trakiečių – užuot verkšlenęs ir sriūbavęs dėl kankinančios nežinios, kaip darė kiti atvykėliai, iškart imasi iniciatyvos ir bando spręsti iškilusias problemas. Be to, nors pasižymi intelektualumu, drąsa ir išmone, Tomas nėra visiškas bebaimis - kūrinyje buvo nemažai vietų, kur išryškėjo jo pažeidžiamumas bei jautrumas. Tai vaikinui suteikė realumo, tikrumo, o tuo savo žmogiškumu pasirodė esąs labai simpatiškas.

Angliškas viršelis

 Vienas išskirtiniausių šio kūrinio bruožų yra trakiečių vartojamas žargonas. Žodžius „Žaliapūgis“, „Kaušyla“ ir „Maišytgalvis“ galima rasti kone kiekviename knygos puslapyje. Nors iš pradžių šie dariniai man skambėjo kiek keistai, vėliau prie jų taip pripratau, kad nė nesusimąstydama galėčiau pavartoti juos kasdienėje savo kalboje. Įdomu tai, kad šie žodžiai priverčia suglumti ne tik skaitytoją, bet ir patį Tomą. Girdint tiek daug nesuprantamų žodžių ir frazių, jo viduje kyla didžiulė painiava. „Kaušyla. Maišytgalvis. Tvarkdarys. Paplavinis. Berniukai bėrė juos taip natūraliai, kad atrodė keista, jog jis nesupranta. Regėjosi, it dingusi atmintis būtų pavogusį gabalą jo kalbos.“ Manau, toks originalus ir netikėtas autoriaus sprendimas labai suartina su pagrindiniu kūrinio veikėju. Kai pats nesupranti šių žodžių reikšmės, imi įsivaizduoti save Tomo vietoje ir pradedi jį užjausti. 

 Šioje knygoje gausu dramatiškų įvykių, įtampos, spėlionių, nežinomybės, nerimo, panikos ir baimės atmosferos. Veiksmas kūrinyje rutuliojamas itin greitai – vos spėji atsikvėpti, o jau drioksteli nauja kvapą gniaužiančių nuotykių virtinė. James Dashner kūrinys palikti įspūdį turėtų visiems distopinės, mokslinės fantastikos bei nuotykinės literatūros gerbėjams. Beje, „Bėgantį labirintu“ siūlau perskaityti ir tiems, kas jau matė filmą, nes knygoje atskleista kur kas daugiau detalių bei užuominų, kas nutiks antrojoje dalyje.

Isabel Abedi „Lučianas"

Isabel Abedi

 „Lučianas” yra antroji mano perskaityta šios autorės knyga, kuri, kaip ir pirmoji, paliko labai gerą įspūdį. Nepaisant apimties, net 536 puslapius turintis kūrinys skaitėsi labai greitai ir lengvai – jam įveikti prireikė vos keletos dienų, o užvertus paskutinį knygos lapą jau ėmiau ilgėtis laiko, praleisto skaitant šią didingą meilės istoriją. Tai neabejotinai yra viena iš tų knygų, kurią norėčiau turėti savo mylimiausių skaitinių lentynoje ir kurią stipriai rekomenduoju Jums, mieli šio tinklaraščio skaitytojai!

 Pagrindinė kūrinio veikėja šešiolikmetė Rebeka – paprasta, laiminga paauglė, gyvenanti kartu su savo mama Jana bei jos gyvenimo drauge Žvirble. Mergina palaiko ryšius su savo tėčiu, sukūrusiu naują šeimą ir išsikrausčiusiu į Ameriką, kenčia „užsisėdusio” anglų kalbos mokytojo Tigro elgesį, o laisvalaikį leidžia kartu su savo geriausia drauge Zuze. Tačiau vieną vakarą Rebekos gyvenimas netikėtai pasikeičia: ji pajunta nedidelį įtrūkimą širdyje ir nepaaiškinamą tuštumos jausmą krūtinės ertmėje. Tą pačią naktį mergina susapnuoja savo mirtį, o nusvirduliavusi prie lango išvysta į ją vidury nakties spoksantį nepažįstamą vaikiną. Liesas, aštrių veido bruožų ir juodutėlių plaukų savininkas ima kelti Rebekai nerimą: jis pasirodo visur, kur tik eina ji. Negana to, nepažįstamasis, prisistatęs Lučianu, neturi atminties, o savo sapnuose regi įvykius iš Rebekos praeities bei ateitį, kuri netrunka išsipildyti. Tai daugiau nei keista – jaunuoliai geba jausti vienas kitą, būnant kartu juodu apima šiluma, didžiulė ramybė bei džiugus pilnatvės jausmas. Kad ir kaip beviltiškai bando, jie negali nutolti vienas nuo kito. Kas gi yra Lučianas? Ir ką jis veikia Rebekos gyvenime?

Knygos viršelis

 Šie klausimai nepalieka ramybėje iki pat kūrinio pabaigos, nes svaiginanti tiesa paaiškėja tik pačiame knygos finale. Kadangi istorijos veiksmas vystomas palaipsniui, intriga, emocinė įtampa išlaikoma iki galo – skaitytojams vis pateikiamos įvairios užuominos, netikėtos detalės, iš kurių vargiai įmanoma patiems susidaryti bendrą vaizdą, atspėti autorės sumanymą. Nors pabaiga asmeniškai manęs nešokiravo (prieš kurį laiką ieškodama išsamesnio „Lučiano” aprašymo perskaičiau vieną konkrečią užuominą), paliko tikrai malonų, neišdildomą įspūdį. Tai dar kartą įrodo, kokia talentinga yra ši rašytoja ir nuo šiol su dar didesniu nekantrumu lauksiu galimybės perskaityti paskutinę į lietuvių kalbą išverstą jos knygą „Kuždesys”.

 Šio kūrinio veikėjai, kaip ir pati knygos idėja, yra neeiliniai. Visų pirma, vertėtų paminėti tai, kad Rebeka užaugo homoseksualioje šeimoje. Tai man buvo naujiena – dar neteko skaityti knygos, kurioje vienas iš veikėjų būtų netradicinės pakraipos asmuo. Tam, beje, autorė neskyrė išskirtinio dėmesio - gyvenimas šioje šeimoje tekėjo įprasta vaga ir tiesiog buvo pateiktas kaip paprasta, savaime suvokiama detalė. Kiti papildomi knygos veikėjai – Zuzė (geriausia Rebekos draugė) bei Sebastianas (Rebekos eksdraugas) kūriniui taipogi suteikė ypatingo žavesio bei prisidėjo prie merginos asmenybės atskleidimo. Man ypač patiko tai, kaip rašytoja aprašė Rebekos ir Zuzės draugystę – jų stiprų dvasinį ryšį perteikė per elektroninius laiškus. Šiems laiškams buvo skirta gan nemaža knygos dalis ir taip buvo vaizduojamas prabėgęs laikas. Nežinau, ar kitiems skaitytojams tai paliko įspūdį, bet man ši pasakojimo forma be galo įsiminė ir buvo dar vienas atradimas.

Lenkiškas viršelis

 Isabel Abedi savo knygoje sukūrė be galo jaukią atmosferą. Ji tiesiog magiškai aprašė kiekvieną kūrinio detalę. Nedrąsios draugystės užuomazgos, kikenti verčiantys Rebekos ir Lučiano pokalbiai, vaikiška laimė, romantiškos scenos tiesiogine to žodžio prasme užbūrė bei sužavėjo savo paprastumu. Ir, nors kūrinio veikėjams siužeto eigoje teko patirti ir nuosmukių, ir pakilimų, vis tiek skaitant susidarė įspūdis, jog gyvenimas yra didelis, nepamirštamas, svaiginantis nuotykis, kuriame kiekvieną žingsnį lydi stebuklai.

 Rekomenduoju „Lučianą” tiems, kam patinka realistinės istorijos su fantastikos motyvais. Taip pat pasirinkdami šią knygą neturėtų nusivilti ir romantinių kūrinių gerbėjai – sentimentalus, jausmingas, itin šiltas ir jautrus romanas nepaliks abejingų ir įžiebs jaukią liepsnelę Jūsų širdyje.

Rick Yancey „Penktoji banga”

Rick Yancey

 Rick Yancey „Penktoji banga“ yra pirmoji mano perskaityta knyga šiais metais, todėl labai smalsu, ar 2015-ųjų eigoje pavyks atrasti kūrinį, pranoksiantį šią daugybę įspūdžių palikusią istoriją. Ji mane įtraukė nuo pat pirmo puslapio ir taip suintrigavo, kad kelis vakarus iš eilės teko aukoti brangų miegą, o mokykloje spirgėti noru kuo greičiau grįžti namo ir sužinoti, kas įvyks toliau, kaip gi klostysis knygos veikėjų likimai. Nuotaikinga ir tuo pačiu metu šiurpi, kupina veiksmo, paslapčių ir net šiek tiek romantikos, „Penktoji banga“ užėmė garbingą vietą mano geriausių skaitytų knygų sąraše. Esu šimtu procentu užtikrinta, kad ateity dar kartą perskaitysiu šią knygą ir labai tikiuosi, kad ja sudominsiu ir Jus.

  Šiame kūrinyje pasakojama apie mūsų planetą ištikusią ateivių invaziją - nekviesti galaktikos svečiai atvyko užkariauti Žemės ir sunaikinti visus pasaulio žmones. Tam tikslui jie sukūrė bangas. Per pirmąją dingo elektra. Per antrąją buvo paleista kruša, kuri sukėlė cunamius, pražudžiusius daugiau nei 40 % žmonijos. Trečiosios bangos metu ateiviai paskleidė virusą, kuris nusinešė net devyniasdešimt septynis procentus išgyvenusiųjų gyvybių, o po ketvirtosios tapo nebeįmanoma pasitikėti žmonėmis. Pagrindinė veikėja šešiolikmetė Kesė – viena iš nedaugelio išlikusiųjų. Praradusi tėvus ir savo įprastą gyvenimą, mergina vienui viena jau kurį laiką slapstosi miške ir neatmeta galimybės, kad yra paskutinis gyvas Žemėje likęs žmogus. Nuo visiško palūžimo ją sulaiko tik turimas ginklas ir penkiamečiui broliui duotas pažadas. Semas geltonu mokykliniu autobusiuku buvo atskirtas nuo sesers ir išvežtas į vietą, kur, pasak atvykusių kareivių, jam būsią saugu ir negrės net menkiausias pavojus. Pagaliau supratusi, kad tūnojimas miške nepadės ištęsėti duoto pažado, Kesė spjauna į savo saugumą ir iškeliauja ieškoti broliuko. Neilgai trukus jos kelyje pasipainioja Evanas, žavus nepažįstamasis, ir priverčia merginą sulaužyti nusistatytas išgyvenimo  taisykles…

Knygos viršelis

 Knygos pradžioje Kesė atsigręžia į praeitį ir atmintyje iš naujo išgyvena ateivių invaziją, su nostalgija prisimena ankstesnįjį gyvenimą, kai didžiausios jos bėdos buvo mažytės strazdanos ant nosies bei nesutramdomi garbanoti plaukai. Tiesa, dar ir dailus vaikinas, matantis ją kiekvieną dieną, nė nenutuokdamas, kad ji egzistuoja. „Vienintelis Beno trūkumas buvo jo ūgis: jis buvo penkiolika centimetrų už mane aukštesnis. Na, dabar jis jau turi du trūkumus: ūgį ir tai, kad miręs.” – atvirauja Kesė. Ir vis dėlto, mergina apsiriko – Benas Parišas vis dar gyvas ir, negana to, atlieka vieno iš kūrinio pasakotojų rolę. Rick Yancey „Penktosios bangos“ kūrinio veiksmą papasakojo ne tik iš Kesės, bet ir Beno, Semo bei Evano perspektyvos. Toks įdomus rašytojo pasirinkimas leido plačiau susipažinti su postapokaliptiniu pasauliu ir virtualiai pabuvoti net keliose jo vietose, sužinoti, kaip ten klostosi įvykiai ir, svarbiausia, išsiaiškinti, kur buvo nuvežtas Kesės broliukas. 

 Skaitant šią knygą nuobodžiauti nebuvo kada. Kiekviena scena, kiekvienas siužeto vingis buvo kupinas paslapties, nežinios bei įtarumo. Pakurstytas smalsumas tiesiogine to žodžio prasme mane privertė įbesti nosį į knygą ir visiškai atsiriboti nuo supančios aplinkos – tik akimis greitai bėgti per eilutes ir šviesos greičiu versti puslapius. Knygos veikėjai, ypač Kesė, kūriniui taip pat suteikė realybės jausmo, įtikinamumo. Rick Yancey pasistengė, kad jos panika, paranoja, baimė, nepasitikėjimas ir desperatiškumas lietųsi per kraštus ir tokiu būdu išgyventos emocijos būtų perteikiamos skaitytojams. Dėl to skaitant šią knygą lengva pasitelkti vaizduotę ir viską ryškiai įsivaizduoti.

Angliškas viršelis

 Tikra nuodėmė nepaminėti ir autoriaus rašymo stiliaus, kuris yra tiesiog nepakartojamas! Skaitant knygą susidarė įspūdis, jog Rick Yancey apgalvojo kiekvieną žodį ir nei vieno neiššvaistė veltui. Glaustai, taikliai ir aiškiai, neretai ironijos arba gero humoro kupinos mintys nuolat stebino ir vertė žavėtis autoriaus pasirinkta sakinio struktūra. Būtų be galo įdomu jas palyginti su originalu, nes lietuviškas vertimas, kaip jau sakiau, tikrai vertas aukščiausio lygio pagyrų.

 Šį romaną galėčiau palyginti net su keliomis knygomis - „Angelų įsiveržimu”, „Sieloneše” ir „Bado žaidynėmis”. Tiesa, su Suzanne Collins parašyta trilogija yra lyginama gan nemažai kūrinių, bet, mano nuomone, „Penktoji banga” turi daugiausiai jai būdingų bruožų. Taigi, jei skaitėte bent vieną iš šių trijų išvardintų knygų ir ji jums patiko, siūlau pamėginti pažinti ir Rick Yancey kūrinio skonį.

John Green „Popieriniai miestai“

John Green

 John Green - premijomis apipiltas jaunas amerikiečių autorius, kurio vardas gerai žinomas visame pasaulyje. Šį rašytoją jau spėjo pamėgti ir Lietuvos skaitytojai, nes „Popieriniai miestai“ yra net trečiasis į mūsų gimtąją kalbą išverstas John Green kūrinys. Džiaugiuosi, jog gavau galimybę labiau susipažinti su šio neeilinio autoriaus kūryba ir galėjau palyginti naujieną su anksčiau skaityta knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“.

 Pagrindinis kūrinio veikėjas Kventinas Džeikobsenas jau daug metų slapčia įsimylėjęs kaimynystėje gyvenančią Margo Rot Špygelman. Vaikystėje buvę neišskiriami draugai, įžengę į paauglystės laikotarpį jie susvetimėjo. Todėl kai vieną naktį Margo išdygsta lange su pasiūlymu kartu leistis į naktinį žygį ir atkeršyti visiems jos priešams, Kventinas ilgai nesispyriodamas sutinka. Beprotiškos kelionės metu jų ryšys vėl sustiprėja ir vaikinas ima tikėtis, jog nuo šiol viskas bus kitaip. Deja, svajonės lieka svajonėmis - kitą dieną atėjęs į mokyklą Kventinas sužino, kad Margo dingo. Kadangi taip nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvo atsitikę ir anksčiau, niekas nereiškia didelio susirūpinimo. Tais ankstesniais kartais mergina palikdavo duonos trupinių takelį, užuominų, kaip ją būtų galima rasti, todėl Kventinas pasitelkia visą savo išmonę ir kiek pašniukštinėjęs atranda Volto Vitmeno knygelę „Žolės lapai“. Eilutės, užbrauktos mėlynu ir žaliu žymekliu, priverčia vaikiną sunerimti – gali būti, jog Margo nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Lyg apsėstas jis nusprendžia rasti merginą ir kartu su dviem geriausiais draugais pradeda mylimosios paieškas.

Knygos viršelis

 Ši knyga yra kur kas gilesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors pagrindinis Kventino tikslas yra rasti pradingėlę, jam ne mažiau aktualu suvokti, kas YRA Margo Rot Špygelman. „Šitų dalykų negaliu įsivaizduoti ir jaučiu negalįs todėl, kad Margo nepažįstu. Žinojau, kaip ji kvepia, žinojau, kaip elgiasi būdama su manimi, ir žinojau, kaip elgiasi būdama su kitais, žinojau, kad jai patinka „Mountain Dew”, nuotykiai ir teatrališki poelgiai, žinojau, kad ji linksma, protinga ir apskritai geresnė už mus visus. Bet nežinojau, kas ją čia atvedė ar kas čia laikė, kas privertė išvykti. Gal nuo to ir reikėjo pradėti. Išsiaiškinti, kokia Margo tada, kai nebūna Margo, kurią visi pažįsta.” Pasinėręs į tokius filosofinius apmąstymus Kventinas nuolat stebino savo įžvalga ir be galo prasmingomis, giliomis mintimis. Jis ėmė geriau suprasti merginą ir suvokė, kokia ryški jos asmenybė. „Į mano Margo nepanašu, - nesutiko Leisė ir aš pagalvojau, jog turiu savo Margo, Leisė turi savo Margo ir ponia Špygelman turi savo Margo, - ir visi mes žiūrime į skirtingus jos atspindžius kreivų veidrodžių kambaryje”. Beje, šių psichologinių nagrinėjimų dėka Kventinas daug ką sužino ne tik apie mylimą merginą, bet ir apie save patį, draugus, supančią aplinką.

 Knyga man paliko šiek tiek dviprasmiškus įspūdžius dėl to, kad niekaip nesugebėjau rasti ryšio tarp Margo ir savęs. Energinga, vietoje nenustygstanti, užsispyrusi pilnametė, kurios galvoje nuolat verda keistos idėjos ir beprotiški sumanymai, mano nuomone, turėtų būti labiau subrendusi ar bent jau jausti atsakomybę už savo poelgius. „Koledžas – priims ar nepriims. Nemalonumai – turėsi ar ne. Mokykla – gausi A ar D pažymius. Karjera – padarysi ar jos nepadarysi. Namas – didelis ar mažas, nuosavas ar išnuomotas. Pinigai – yra ar nėra. Kokia nuobodybė!” – aiškino Kju ši išskirtinio mąstymo persona. Pilnai sutinku, kad materialūs dalykai neturėtų užimti pirmosios vietos mūsų gyvenime, tačiau sukurti tvirtą pamatą po kojomis ir užsitikrinti ateitį yra labai svarbu. Tokios pat nuomonės laikosi ir Kventinas – jis tiki ateitimi, tiki koledžu, būtinybe dirbti ir net gal kada nors turėti vaikų. Net keista, kad jis įsimylėjo tokią merginą kaip Margo Rot Špygelman (turbūt ne veltui sakoma, jog priešingybės traukia).

Angliškas viršelis

 Savo kūrinyje John Green pažėrė nemažą skaičių gyvenimiškų, kiekvienam žmogui aktualių klausimų. Kodėl tikimės, kad žmonės liausis būti tokie, kokie yra ir kodėl stengiamės įtikti ir patikti kitiems nebūdami savimi? Kodėl visiškai nepažinodami žmogaus apie jį darome savas (ir dažniausiai neigiamas) išvadas? Juk taip lengva įsivaizduoti kito gyvenimą, o dar lengviau apsirikti tai darant… Ir galbūt žmonės yra tokie, kokie mes tikime juos esant? Ar galima ką nors pažinti iki galo? Štai kokių genialių filosofinių minčių kupina ši knyga. Autoriaus rašymo stilius ir jo istorijos dėliojimo struktūra uždėjo knygai didelį ir riebų pliusą.

 Nors rimtas ir gilus, kūrinys tuo pačiu yra ir labai paaugliškas. Knygos veikėjai yra abiturientai, kuriems aktualios išleistuvės, vakarėliai, antrosios pusės, bučiniai, svaigalai ir seksas. Dėl to „Popierinius miestus” rekomenduoju skaityti ne jaunesniems nei šešiolikos metų.

Gayle Forman „Jei pasilikčiau"

Gayle Forman

 Prisipažinsiu, kad skaitydama knygą verkiu labai retai (tokiems atvejams suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų), bet šis neįtikėtinai liūdnas, gyvenimiškas romanas ėmė ir sugraudino iki ašarų. Skaitant vis piršosi mintis – o ką gi aš daryčiau, jeigu man, praradusiai viską, kas brangiausia, reikėtų rinktis tarp gyvenimo ir mirties? Ar pasiduočiau nevilčiai ir leisčiausi nunešama užplūdusios graudulio bangos, ar susiimčiau ir nuspręsčiau pasilikti? Ši be galo jautri istorija iš tiesų priverčia susimąstyti bei naujai pažvelgti į mus supančius žmones. Juk tiek daug kasdieniškų, įprastų dalykų lieka taip ir neįvertinti…

 Gayle Forman gimė 1970 m. birželio 5 dieną Amerikoje. Žymi rašytoja karjerą pradėjo Seventeen žurnale, kur rašė straipsnius jaunimui aktualiomis temomis, o vėliau tapo laisvai samdoma žurnaliste. 2002 m. Gayle Forman kartu savo vyru Niku apkeliavo aplink pasaulį. Kelionės metu autorė įgavo neįkainojamos patirties, kurią sutalpino kelionių knygoje. Po dvejų metų buvo išleistas ir antrasis jos kūrinys „Sisters in Sanity”, skirtas jaunimo auditorijai. Vis dėlto visišką šlovės viršūnę autorė pasiekė tik 2009-aisiais, kai į plačiąją rinką buvo paleista trečioji Gayle Forman knyga „Jei pasilikčiau“. Ši jautri istorija laimėjo daugybę apdovanojimų, o 2014 metų rugpjūčio 22 dieną įvyko pagal knygą pastatyto filmo premjera. Garsi amerikiečių kilmės autorė taip pat yra parašiusi kūrinio tęsinį „Where she went” („Kur ji nuėjo”), tačiau lietuviškos leidyklos šios knygos neplanuoja versti.

Knygos viršelis

 Pagrindinė „Jei pasilikčiau“ veikėja ir pasakotoja Mija – gabi septyniolikmetė, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be muzikos. Vieną speiguotą rytą merginos šeima nusprendžia pasinaudoti netikėtu laisvadieniu ir susiruošia aplankyti seniai matytus bičiulius. Deja, niekas nenumanė, kad ši nekalta kelionė baigsis didžiule tragedija... Staiga į šeimos automobilį atominės bombos jėga rėžiasi keturių tonų pikapas ir po kurtinančio triukšmo Mija susivokia žiūrinti į savo sumaitotą kūną. Ji įgyja nematerialų pavidalą – negali nieko jausti, tačiau sugeba judėti ir regėti įvykius iš šalies. Merginai tenka su siaubu stebėti, kaip į plastikinį maišą paguldoma mama, kaip paklode apdengiamas tėtis, kaip jos pačios kūną medikai gabena į ligoninę… Pamažu Mija apsipranta su mintimi, kad jai suteikiamas šansas pasirinkti – pabusti iš komos ar ne. Ką nuspręs mergina – pasitraukti kartu su savo šeima ar susitaikyti su netektimi ir pasilikti?

 Ieškodama atsakymo į šį klausimą Mija ima leistis prisiminimų takais. Ji dar kartą išgyvena tai, kas svarbiausia jos gyvenime: smagius šeimos nutikimus, svajones, meilę - viską, ką ji turėjo, ir viską, ko ji vis dar gali netekti. Šie įsiskverbimai į merginos atmintį suteikia skaitytojams galimybę artimiau susipažinti su Mijos kasdienybe, jos aplinka, ją supančiais žmonėmis. Kuo ryškiau piešiami veikėjų paveikslai, tuo labiau sukrečia ir paveikia kūrinio pradžioje įvykęs nelaimingas atsitikimas, o pati avarija nejučia tampa tikra ir asmeniška. Darosi sunku suvokti, kad šių spalvingų, energingų ir taip Mijos mylimų žmonių paprasčiausiai nebėra.

Angliškas viršelis

 Šioje knygoje ypač didelį vaidmenį vaidina muzika. Mija yra tikra violončelės virtuozė,  jos vaikinas Adamas – sparčiai populiarėjančios roko grupės „Krintanti žvaigždė” lyderis, merginos tėtis – buvęs būgnininkas, net draugai, pas kuriuos lemtingąją dieną keliavo šeima, yra vieni iš mamos ir tėčio muzikinės jaunystės bičiulių. Visas kūrinys yra smelkte persmelktas muzika – ji papildo veikėjų charakterius, išryškina jų panašumus bei skirtumus, perteikia stipriąsias bei silpnąsias puses, suveda, išskiria, nulemia ir kitaip įtakoja veikėjų gyvenimus. Nors aš niekada negrojau nė vienu instrumentu ir apskritai ne itin domiuosi muzikos pasauliu, man buvo nesunku susitapatinti su veikėjais ir pajusti jų meilę tam, ką daro. Subtiliai, tačiau veiksmingai pasitelkdama muziką Gayle Forman suteikė kūriniui išskirtinio žavesio ir patrauklumo.

 Nors šios knygos siužetas ir nepasižymi ypatingu originalumu, viską atperka pasakojimo paprastumas bei nuoširdumas. „Jei pasilikčiau” yra labai lengvai skaitoma išminties ir įžvalgos kupina istorija, gebanti sušildyti net žvarbiausią širdį. Nuoširdžiai rekomenduoju susipažinti su Gayle Forman kūryba, o perskaičius knygą pažiūrėti ir filmą. Ganėtinai gilus, rimtas ir romantiškas jis puikiai tiks ramiam vakarui praleisti.

Tamara Kriukova „Telepatas"

Tamara Kriukova

 Tamaros Kriukovos „Telepatas” jau kurį laiką šmėžavo mano norimų skaityti knygų sąraše. Paprastas vaikinas, paslaptinga atminties kortelėje įrašyta programa ir netikėtai įgyti telepatiniai sugebėjimai – išties įdomus derinys, kvepiantis gera istorija. Susidaręs pirmas įspūdis pasitvirtino – kūrinys patiko ir paliko daug minčių. Galbūt susidomėsite ir Jūs?

 Tamara Kriukova gimė 1953 m. spalio 14 dieną Vladikaukaze, Rusijoje. Žymi rašytoja anksti išmoko skaityti ir rašyti ir nuo to laiko negali įsivaizduoti savo gyvenimo be knygų. Meilė literatūrai pastūmėjo autorę studijuoti anglų kalbą. Baigusi Šiaurės Osetijos valstybinį universitetą, ji išvyko į Egiptą ir ten kurį laiką dirbo vertėja. Afrikoje patirti nuotykiai įkvėpė moterį parašyti pirmąją savo knygą. Šiuo metu garsiosios rašytojos sąskaitoje - net keturiasdešimt šeši kūriniai. Ji yra reikšmingų šalies konkursų, premijų laureatė bei labai universali autorė, nesibodinti rašyti įvairaus žanro kūrinių: pasakų, eilėraščių, fantastinių istorijų, romanų. Pagal Tamaros Kriukovos knygas yra sukurti du filmai.

 Pagrindinis „Telepato“ veikėjas šešiolikmetis Olegas - paprastas vaikinas, kartu su mama gyvenantis kukliame daugiabutyje. Jis beviltiškai įsižiūrėjęs gražiausią mokyklos merginą Mašą ir visais įmanomais būdais stengiasi patraukti jos dėmesį. Deja, išrankiai pelenų spalvos plaukų savininkei Olegas primena buvusį susižavėjimo objektą, todėl daili mėlynakė sukurpia antrininkui keršto planą ir skaudžiai užgauna jo širdį. Pažemintas ir labai įskaudintas vaikinas nevykusią dieną nusprendžia pratęsti greitojo maisto restorane ir ten netikėtai gauna pasiūlymą lengvai užsidirbti pinigų. Užduotis be galo paprasta – tereikia paskambinti išstypusio paauglio duotu numeriu ir atsiliepusiam pašnekovui perduoti gautą atminties kortelę. Vis dėlto už viso šito slypi kur kas daugiau ir istorija įgauna pagreitį, kai vaikinas, peržiūrėjęs kortelėje slypinčią informaciją, įgauna ypatingų telepatinių sugebėjimų. Negana keistų, gąsdinančių metamorfozių, kurioms ima paklūsti jo sąmonė, Olegą pradeda persekioti ir paslaptingosios programos savininkas... Štai tada ir prasideda tikrieji nuotykiai - netikėtų siužeto vingių bus apstu.

Knygos viršelis

 Olego įgyti sugebėjimai - labiausiai intriguojanti šio kūrinio detalė. Nesąmoningi įsiskverbimai į kito žmogaus mintis, nelauktai aplankančios ateities vizijos, aplinkinių nuotaikų nustatymas prikausto dėmesį ir verčia smalsiai stebėti, kaip su įgytomis galiomis susidoros vaikinukas. O jam sekasi ganėtinai neblogai. Vos supratęs, kad atminties kortelėje įrašyta programa amžiams pakeitė jo gyvenimą, Olegas ima kurti praturtėjimo planus ir, pasitelkęs aiškiaregio nuojautą, pradeda dalyvauti loterijose, stengiasi atspėti laimingus skaičius. Vis dėlto euforija trunka neilgai – įgyti sugebėjimai netrukus atskleidžia kitą savo pusę ir ima kišti koją. „Kas gi nenorėtų išmokt skaityti svetimas mintis ir žinoti viską, kas netrukus įvyks? Matuodamasis Nostradamo kaukę, kiekvienas mato tik džiugias perspektyvas, tačiau kaukės paskirtis – slėpti tai, kas yra viduje. Tik tas, kuriam duotas tikras aiškiaregystės talentas, gali suprasti, kad mokėjimas pranašauti – ne likimo dovana, o našta ir prakeiksmas.“ – štai kokios mintys ima suktis Olego galvoje. Jis nenutuokia, kada priepuolis ištiks jį dar kartą, atneš didžiulį galvos skausmą ir pasiglemš visą jo energiją. Vaikinas nebenori regėti kraupių vizijų, justi nelaimėlių panikos ir girdėti paskutinio atodūsio garsų. Tačiau jau per vėlu - grįžti atgal nebeįmanoma ir Olegui tenka susigyventi su naujaisiais sugebėjimais, vienu mostu nušlavusiais nykią vaikino kasdienybę.

Rusiškas viršelis

 Tamara Kriukova knygoje ypatingai akcentavo ir atšalusius sūnaus bei motinos santykius. Sulig kiekviena diena plyšys tarp Inos Michailovnos ir Olego nenumaldomai plėtėsi – jiedu visados bardavosi dėl menkniekių. Olegas, kaip ir kiekvienas paauglys, norėjo daugiau laisvės ir negalėjo pakęsti nuolatinių motinos pamokslavimų ir priekaištavimų. Tuo tarpu Ina Michailovna, kaip ir kiekviena rūpestinga mama, tik norėjo savo vaikui visko, kas geriausia: „Anksčiau jinai tikėjosi: Olegas paūgės ir pasidarys lengviau. O dabar su nostalgija prisiminė tą sunkų metą, kai sūnus buvo mažas. Mieliau ji vėl neprivalgytų ir neišsimiegotų, negu matytų, kaip jis kasdien darosi vis svetimesnis. Visas jos gyvenimas sukosi apie Oležeką, ji iš kailio nėrėsi, kad tik jam nieko netrūktų“. Olego mama troško sulaukti paprasčiausio sūnaus dėkingumo, gero žodžio, šilto apkabinimo, ji norėjo, kad jiedu būtų tikra šeima. To paties norėjo ir vaikinas, tačiau jame įsitvirtinęs maištininkas nenorėjo nusileisti motinai su savo pamokslais. Tolesnėje siužeto eigoje nutinka kai kas baisaus ir tada Olegas supranta, kaip smarkiai jis klydo ir kaip jis vis dėlto stipriai myli savo mamą. Taigi Tamara Kriukova skatina skaitytojus nebijoti parodyti savo jausmų, ragina su artimaisiais pasidalyti nuoskaudomis bei mažais džiaugsmais, būti šiltesniems, jautresniems,  atviresniems, dažniau apkabinti, ištarti gerą žodį ir kitaip parodyti meilę savo tėvams, draugams, artimiesiems. Juk šeima yra didžiausia vertybė, tad vertėtų puoselėti tarpusavio santykius. 

 „Telepatas“  yra ne tik įdomi ir intriguojanti istorija, puikiai tinkanti smagiai praleisti vakarą. Joje gausu ir susimąstyti verčiančių minčių, vaizdingų žodžių, posakių, įdomių pastebėjimų. Kūrinyje mokslinė fantastika persipina su kasdienybe, yra nagrinėjamos aktualios paauglių problemos, todėl knyga turėtų patikti tiek antgamtinės, tiek realistinės literatūros gerbėjams. Nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti šią knygą ir įsitikinti tuo patiems!